ketvirtadienis, balandžio 18, 2019

Kratinys.

Čia bus kratinys, nes mano galvoje irgi kratinys, kurį reikia išrašyti lauk. Gal kas nors supras?
Su manim ir mano viduje vyksta viskas, tačiau tuo pačiu ir nieko. Kol kas baisiausia yra tai, jog aš tampu pati sau nuobodi. Nevykusiai žaidžiu menininkę, nors viskas, ką teturiu yra itin retai pildomas tinklaraštis ir dėžė su sąsiuviniais. Ir viskas. O šiaip aš tik žmogus, kuris karu su savo žavia paauglyste baigia išaugti ir tą vėjavaikišką kūrybingumą, kai eilutės savaime pildavosi, vos tik žvilgtelėjus į naktinį dangų. Net naktyje nebeliko man vietos. Pelėda, kuri gyveno manyje, išskrido. Nebežinau kaip kurti nei naktimis, nei dienomis. Išaugau iš apsimetinėjimo menininke. Aš jau net nebekuriu meno. Aš nekuriu nieko; net paraštėse nebepiešiu.
Dažnai save pagaunu besiilginčią to keisto paauglystės laikotarpio, kurio taip nenorėjau paleisti, bet, štai ir aš, man 22, o vidinis mano paauglys neatlaikė ir persipjovė sau venas. Aš čia laikausi tik todėl, nes mane laiko kitų žmonų meilė ir tas kvailas tikslas būti gera ir gyventi morališkai teisingą gyvenimą. Anksčiau žmonės manęs klausdavo ar vis dar rašau ir kaip sekasi su tuo. Anksčiau, kai jiems tai dar buvo šviežias ir naujas faktas apie mane, o aš dar iš tiesų rašydavau. Dabar, pagal kitus, vienintelis dalykas, kuris man turi rūpėti ir apie kurį reiki ar galima klausti yra "kaip sekasi mokslai?". Iš rašytojos tapau studente ir nežinau ar tai buvo žingsnis į priekį, ar atgal.
Aš jaučiuosi kvaila. Viso to, ką žinau, ką skaitau ir ką moku man nepakankam, nes visi kiti žino ir moka daugiau, yra perskaitę daugiau (rašant šiuos žodžius, man prieš akis tiesiog skrieja visų tų žmonių, kuriuos omeny turiu, veidai). Šiuo metu neturiu visiškai nieko, dėl ko galėčiau didžiuotis savimi ar kažko, kas išskirtų mane iš minios ir aš nebūčiau nuobodi. Šiuo metu, jaučiuosi kvaila ir nuobodi. Net nebežinau ar esu savimi, ar čia esu tikroji aš. Dalykai, dėl kurių esu tikra - kokius kūrinius reikia pabaigti skaityti anglų literatūrai, kokį eilėraštį išnagrinėti ir kokiu namų darbus daryti pragmatikai. Esu tikra dėl išorinių veiksnių ir vyksmų, savo rutinos, bet visiškai nežinau, kas darosi su manimi. Anksčiau atostogos buvo kūrybai, o dabar aš nuoširdžiai malu šūdą ir nesugebu susitvarkyti su savimi, ko anksčiau dar ir kitus mokiau. Kaip reikia save statyti prieš save į akistatą.
Laikas ėjo ir praėjo, o iš auksinio paauglystės laikotarpio man liko tik keliolika sąsiuvinių, kurie renka dulkes po stalu ir niekaip neišsipildę tikslai ir svajonės, kuriuos sudėjau į tą pačią dėžę kaip ir tuos sąsiuvinius - tegul renka dulkes. Kartais smagu ištraukti lauk ir pavartyti, tyliai pagedėti.
Naiviai žaidžiau menininkę, o dabar, kai jau viskas byra, liūdžiu, lyg kažkas iš manęs mėgstamiausią žaislą būtų atėmęs. Iš dalies taip ir yra.
Aš negalvojau ir nežinojau, kad labiausiai bijau suaugti. Ir suvokti.

sekmadienis, kovo 24, 2019

Keturios žvaigždutės ir (mano) kraujas.

Aš neatsimenu, kada paskutinį kartą rašiau ką nors apie muziką ir kadangi šiandien tokia saulėta ir pavasario pavadinimo verta diena, nori nenori, mintys sukasi apie artėjančią vasarą. O dievai, kaip aš jos laukiu. Trečias kursas, kol kas, buvo labiausiai varginantis ir net pati nepajaučiau kaip pradėjau gyventi nuo savaitgalio iki savaitgalio, nuo atostogų iki atostogų. Praeitų metų vasara man labiausiai asocijuojasi su dviem dainomis; liepos mėnesį man primena Arctic Monkeys, kadangi išsipildė viena iš svajonių juos pamatyti ir išgirsti gyvai, o rugpjūtį man primena Twenty One Pilots, nes būtent panašiu laikotarpiu jie pradėjo vieną po kitos leisti dainas ir mėtyti užuominas apie naują albumą. Taigi.

Arctic Monkeys - Four Out of Five
Tai yra pati pirma daina, kurią išgirdau gyvai, Arctic Monkeys koncerte Open'erio festivalyje. Ir po to visą vasarą klausydavausi jos, tvankiais vakarais, sėdėdama prieblandoje, kur nors lauke ant suoliuko. Joje telpa visas mano liepos mėnesis. Šita daina tokia lengva, tokia jauki ir draugiška, tiesiog siūbuoji, linguoji kartu ir nieko negali padaryti. Lengva dėl garsų ir švelnaus Alex Turner balso, jauki, nes dainuojama apie vietas, kurios vertos keturių žvaigždučių iš penkių, o draugiška, nes kviečia ateiti ir pabūti kartu. Man dar labai patinka tai, jog čia tik keturios žvaigždutės, o ne penkios, nes suvoki, jog geri dalykai neprivalo būti tobuli, viskas gerai ir kai trūksta tos vienos žvaigždutės. Šis kūrinys yra būsena, o ne šiaip sau daina. Keista ramumo ir švelnaus džiaugsmo būsena.

twenty one pilots - My Blood
Visiems reikia kažko, kas eitų kartu, liktų kartu ir būtų kartu. Nes vienam yra baisu. Apie tai dažnai ir kalba twenty one pilots, o jų naujas albumas Trench ir yra būtent apie krūvos žmonių vieningumą, nugalint visus vidinius demonus, pabaisas ir monstrus. Dievinu tai, jog jie kalba, dainuoja ir kuria apie tai, apie ką dažniausiai vengiama kalbėti. Šią dainą  išgirdus pirmą kartą, siela apsipylė ašaromis, nes tai taip artima ir taip trokštama. Siaubingai reikia kažko tokio artimo, jog atrodo, kad tai tampa tavo krauju, tekančiu tavo venomis, kad galėtum eiti tuo tamsiu koridoriumi; ne bėgti, o eiti. O siela verkia, nes tu pats dainuoji, jog esi tas kažkas siaubingai artimas kažkam kitam ir vedi jį tais tamsiais minčių koridoriais. Šį kartą aš dainavau pati sau, nes mano kraujas ir esu aš pati. Viskas sukasi apie tai, jog mes patys galime tapti savo draugais. Kodėl gi ne?

Du mėnesiai vasaros ir du kūriniai, kurių klausydama vėjuotą rudenį ir snieguotą žiemą, aš šildžiausi. O kas gero pas jus grojaraščiuose?

antradienis, kovo 12, 2019

Trys tekstai. #2


įdomu ir gyventi.
vasario 05, 2016

"ar įdomu gyventi?" - klausiu savęs, tavęs, jų, mūsų ir visų kitų.
gyventi pasaulyje, kuriame šitiek dvasinių mutacijų ir žmogaus vertybių anomalijų yra mažų mažiausiai nejauku ir netgi baugu. žmonės apsimetinėja, meluoja, jiems pradeda vaidentis, jog šiais laikais, taip vadinamoje individualizmo epochoje, be apgavysčių ir niekšiškumo nieko nepasieksi. visuomenė po truputį išsigimsta.
gyventi man yra baisu. ne įdomu.


tie, kurie nekenčia gyvenimo, gyvena amžinai.
balandžio 20, 2016

piešiu kraupias berniukų versijas, kurias neseniai susapnavau. jie visiškai neprimena svajonių. greičiau košmariškos mano pačios versijos, pateiktos įžūliai vyrišku pavidalu mano pasąmonės, kuri vėl sumanė pasityčioti iš manęs.
kiek daug dalykų galima pamatyti užsimerkus, nes jie taip įkyriai braunasi vidun! o vis dėlto baisiausios ir aršiausios kovos būna tarp to, ką žinai ir ką jauti. bet aš vis dar nesuprantu, jeigu sakau, kad nieko nejaučiu, kodėl tas niekas vis vien daužo man širdį? kodėl aš ir vėl meluoju pati sau ir nesuvokiu, kas realybėje vyksta iš tiesų? kodėl nuolatos jaučiuosi tokia pasimetusi ir sutrikusi? ta mintis, jog visos realūs rūpesčiai išties egzistuoja, atrodo tokia juokinga ir absurdiška. galbūt viskas vien tik dėl to, kad savo gerąsias dalis atidaviau blogiems žmonėms, kurie labai norėjo dar prie to ir kontroliuoti viską, kas liko mano viduje.




kirminai galvoje.
sausio 19, 2017

žemės traukos veikiama naktis nukrenta ir iš paskos atsitempia akliną tamsą. o mano galvoje viena po kitos mezgasi šiurpios, bet visai realios mintys, kurias vieną po kitos adresuoju savo pačios susigalvotiems dievams. nes tikrieji jau nebegyvi.
masėms sukurti reiškiniai buvo skirti žmonėms kontroliuoti, kad manipuliatoriai kirminai, kurie plinta nesuvokiamai per greitai, lengviau įsibrautų į mūsų protus ir sunaikintų mus visus iš vidaus. jų nuorodos skirtos mums yra niekšiškai netikros, melagingos ir apgaulingos.
žmonių gobšumas dažnai kompensuojamas sudaužytomis širdimis. ir suėstais protais.
prisiminkite tas naktis ir rytais, kai jos jau bus mirusios. nes jos vis dėlto juk buvo.


Kai man visiškai nesirašo, aš jums ir sau rodau senus tekstus. Atsiprašau. 


pirmadienis, vasario 18, 2019

Esu savimi.

Pagalvojau, jog labai seniai pasakojau apie savo bėgančias savaites. Ir manau, jog visas buvimo savimi žavumas ir slypi paprastuose momentuose, kurie tūno mūsų rutinose. Kažkur kitur savimi ir nebūsi. Anksčiau aš labai blaškydavausi, nesuvokdama, kokia turiu būti iš tiesų: mokykloje buvau vienokia, namuose kitokia, su skirtingais žmonėmis būdama mainydavausi tarsi koks kaleidoskopas ar chameleonas. Buvau visokia ir tai išvargino. Dabar esu konkretesnė. Tokia tyresnė. Nes metai universitete išgrynino ir sulipdė mane iš tų kaukių, kuriomis dengdavausi anksčiau ir kurios, atrinktos itin kruopščiai, pagaliau padarė mane manimi. Viena iš tų kaukių tikriausiai buvo pernelyg didelis ir atviras, gal net kiek įžūlumo link žengiantis nuoširdumas. Noriu nuoširdžiai pasakoti apie savo savaites. Nes esu savimi.
Pirmosios naujo semestro savaitės buvo įdomios. Ne stebuklingai įdomios, bet tiesiog jaukiai įdomios. Ligų pilname mieste sugebėjau ne gripą pasigauti, o tiesiog peršalti ir su tekančia nosimi gyventi gyvenimą. Pradėjau pildyti užrašus dienoraščio tipo rašliavomis, nes tiesiog jaučiau, jog noriu ir galiu rašyti. Tik bijojau ir bijau įsipareigoti dideliam kūriniui, kuriam dabar tikriausiai niekaip nerasčiau laiko. Juk reikia pabaigti skaityti Robinzoną Kruzą anglų literatūros dalykui. Likau Vilniuje dviems savaitėms. Ir tai buvo labai keista, ypač tokiam retam žmonių tipui, kurie kiekvieną savaitgalį grįžta namo. Tačiau tai jau gavosi. Tokia keista atmosfera čia tvyrojo savaitgalį, nors ir jauku, kai užsidarai duris ir tyliai mokaisi ar skaitai. Bet kai namo negali grįžti, tai dažniausiai dalis namų atvažiuoja pas tave. Mamos keptus kepsnius su T. valgėm visą likusį sekmadienį. Kai visa šeima paliko mažą mūsų butuką ir su T. likome vieni du, aš supratau kaip smarkiai pasiilgau visos tos savo mokyklinės rutinos. Kai sėdėdavau namuose, ruošdavau namų darbus ir nereikėjo dėl nieko rūpintis. Tik dėl gražių skaičiukų dienyne. Nežinau, kodėl mane vis dar taip traukia namai, lyg ir jau suaugęs žmogus esu. Buvome koncerte. The Neighbourhood. Tokia nostalgija visoms jų dainoms, kad net degina. Ir tas koncertas buvo būtent toks, kai jausmai pareina tik po jo. Lenda po oda ir krauju teka tiesiai į širdį. Antradienį po paskaitų klausiausi jų dainų ir kažkaip keistai jaučiausi, lyg kažkas būtų sielą supurtę, tačiau ta gerąja prasme. Dažniausiai į tų atlikėjų, kurių aš klausausi, koncertus nueinu jau po laiko, kai praeina ta didžioji jų klausymosi manija (aš tai vadinu dainų klausymo piku). Dėl to šiek tiek liūdna, jog jau nebegaliu išgyventi to taip, kaip būčiau išgyvenusi tada, kai aktyviai ir nuoširdžiai jų klausiausi. Dabar ir dainos bei jų žodžiai primiršti; bandai tiesiog linguoti kartu su visais ir prisiminti, kokia buvai, kai būtent tos muzikos klausydavai. Tomis savaitėmis aš buvau tokia įkvėpta, jog net rašydavau rytais, septintą valandą, ant pusryčių stalo pasidėjus savo užrašų knygelę. Keistai nuostabu. Labiausiai vertinu tam tikrus savo kasdienybės momentus, kai išdrįsdavau padaryti kažką, ko anksčiau galbūt nedrįsdavau ar tiesiog nepagalvodavau. Sąraše galima paminėti: mėlyną blakstienų tušą, kuris keistai veikė mane ir mano pasitikėjimą savimi, puokštę tulpių, kurias padovanojau T. Valentino dienos proga, nes seniai norėjau atsikratyti persekiojančio stereotipo, jog tik vaikinai turi dovanoti gėles merginomis (šiaip tai vaikinai irgi labai mėgsta gauti gėlių, tik galbūt to nepripažįsta), bakalauro darbo vadovę, kurią susiradau ir didelis akmuo nukrito nuo širdies, Bohemijos Rapsodiją, kurią su mama kartu žiūrėjom vėlai vėlai šeštadienį vakare ir paskui man visą naktį galvoje skambėjo Queen dainos, pokalbį su močiute, už kurį ji man dėkojo, už tas visas trisdešimt aštuonias minutes ir laiką su šeima, kurį praleidome vaikštinėdami miške, besidžiaugdami tuo lengvu pavasarišku oru.
Visas dienas viskas buvo gerai, nes buvau tokia kokia visada norėjau būti. Visiška savimi. Galbūt tai ir buvo vienintelis dalykas, kurio man taip trūko ir dėl kurio vėrėsi tuštuma kažkur viduje. Dabar jos jau nebejaučiu. Galbūt užkišau visais tai dalykais, kuriuos aprašiau. Kad ir kaip bebūtų, man labai smagu gyventi.

pirmadienis, vasario 04, 2019

Unikalumas.

 - Bet juk mes unikalūs ir niekas mūsų nepakeis! – šūktelėjo L. dėliodama puodelius ant spintelės.
- O nemanai, jog mūsų unikalumas yra tiesiog skirtingos savybių kombinacijos? Tos pačios savybės, tik skirtingai sudėliotos? – pakėlė vieną antakį P.
- Gal geriau sakyti, jog visi galvoja unikaliai? – tarstelėjo M., ieškodama arbatos.
- Koks skirtumas, - pavartė akimis J. – Gal geriau paduokit man degtukus.
- Gaudyk, - P. metė degtukų dėžutę J.
Tą pačia akimirką, kai J. sugavo degtukus, visame name dingo elektra. Keturi žmonės tyliai stovėjo tamsoje.
- Žinot, visi siaubo filmai taip ir prasideda, - tyliai tarė M.
- Čia gyvenimas, o ne filmas, - nutraukė J.
- „Life imitates art“, - pacitavo L.
- Tikriausiai saugiklius išmušė, - garsiai samprotavo P.
Tamsoje, pasišviesdami telefonais, jie apsiavė batus ir apsirengė striukes. Lauke tyliai snigo, o dangus buvo kaip išpiltas juodas rašalas. Visi patraukė vorele per sniego pusnis link miško, kuris išdidžiai ošė už vienišo namo pamiškėje. Nepriėję prie miško jie sustojo. J. bandė atlupti tranformatorinės dureles, kurios buvo užšalusios, o P. švietė su telefonu. M. ir L. stovėjo už jų, žiūrėdamos tai aukštyn į dangų, tai į medžių viršūnes, tai mindžiodamos sniegą sau po kojomis. Buvo matyti kaip name vėl įsižiebė šviesos.
- Sutvarkyta, - sumurmėjo J.
Keturi žmonės slinko atgal per sniegą namo link. Praeidama pro langą ir netyčia ten dirstelėjusi L. sustojo kaip įbesta.
- Kas yra? – paklausė M.
- Ten kažkas yra, - prisimerkusi, norėdama geriau įžiūrėti, suniurnėjo L.
- Kaip tai? – P. priėjo arčiau lango.
Vaizdas, kuris buvo regėti pro langą viduje, pribloškė juos.
Viduje buvo L., M., J. ir P.
- Ten mes? – lyg klausė, lyg teigė M.
- Negali būti, - suniurnėjo J.
- Gal man haliunkės, - burbėjo P.
- Kažkokia nesąmonė, - L. suraukusi antakius stebėjo keistą reginį pro langą.
Buvo matyti, kaip prie stalo sėdėjo, gėrė arbatą ir juokėsi J. ir M., kaip L. iškėlusi rankas šoko vidury kambario, o P. junginėjo TV kanalus. Keturi žmonės už lango stebėjo save, nesuvokdami, ar tai vyksta iš tiesų.
- Jeigu mes čia, tai kas ten?
- O jeigu mes ten, tai kas mes?
Keturi žmonės pro praviras duris tiesiog sugriuvo vidun.
- Kas čia vyksta? – piktai riktelėjo vienas iš jų.
Viduje buvę L., M., J., ir P. sutrikę žvelgė į juos.
- Ko jums reikia? – stodamasis iš savo vietos, surauktais antakiai paklausė J.
- Kas jūs tokie? Kodėl jūs čia? Ir kas čia vyksta? – įsibrovėliai užpylė juos klausimais.
- Galvokite, jog mes esame geresnės jūsų versijos, - nusijuokė L.
- Kurios jus pakeis, - pridūrė M.
- Kaip suprast?
- Tiesiogiai, - nusijuokė L.
Po kelių dienų miške buvo rasti keturi, vienas šalia kito gulintys lavonai. Sušalusių kūnų niekas neatpažino.

antradienis, sausio 29, 2019

Izoliuoti ir suprasti.

Praeitą savaitę, kiekvieną vakarą aš izoliuodavau save nors penkiolikai minučių, kad suprasčiau ir įtikinčiau save, jog geriausiai sekasi rašyti naktimis ir vienai. Manau, jog kitaip ir būti negalėjo. Tik liūdna tai, jog kažką parašius ar sukūrus naktį, nelabai atsiras kam visa tai parodyti, nes visi jau devintą sapną sapnuoja. Ir dar supratau tai, jog man labai smagu rengti lenktynes tarp savo minčių ir rankos - ar greičiau rašau, ar greičiau galvoju. Izoliacija ir supratimas. Tik tiek ir buvo per šias atostogas. O man itin patinka nuo visko atsiriboti ir tyliai kampe rašinėti. Nes kuklios mintys lenda lauk tik tada, kai aplink nieko nėra. Visai neseniai baigiau skaityti knygą apie visokių rašytojų, režisierių, kompozitorių, dailininkų, išradėjų ir visokių kitokių žmonių rutinas ir tai buvo vienas iš tų dalykų, kuris įkvėpė mane eksperimentuoti su savo pačios dienotvarke. Gaila tik tiek, jog kitą savaitę mano puikioji rutina subyrės ir teks dėlioti naują, kurioje bent aštuoniasdešimt procentų dienos užims universitetas ir įvairūs namų darbai. Suprantu, jog tik per atostogas galiu džiaugtis savo kūrybiniu produktyvumu. Nes kai kiti rūpesčiai spaudžia smegenis, užsiblokuoja ir kūryba.
Šitas semestras praėjo taip greitai, jog aš ligi šiol nesusigaudau, kad jau pavasario semestras ir tuoj baigsis trečias kursas. O dievai. O ta nežinomybė dėl to, kas bus vėliau vis didėja ir didėja, atrodo tuoj praris mane. Bandau susikaupti ties esamuoju laiku, kuris turi būti svarbiausias, bet kažkaip vis tiek nuklystu ten, kur dar manęs nėra ar ten, kur jau buvau. Norisi džiaugtis atostogomis, negalvojant, jog jos pasibaigs. Žinau, jog tik nuėjus į pirmą paskaitą pirmadienį, viskas vėl susidėlios į tam tikras vietas ir aš vėl kovosiu su kūrybai negailestinga rutina. Gal ji ir nebūtų tokia negailestinga, jeigu mokėčiau teisingai su ja elgtis, tačiau kartais visi dalykai supantys mane taip išsunkia, jog sugebu tik primityviai egzistuoti: valgyti, miegoti ir tuštintis. Tik va, šiandien tas kirminas, jog jau paskutinė atostogų savaitė graužė mane. Kažkaip nemaloniai ropojo per mintis. Žvelgiant atgal, tai buvo tos atostogos, per kurias nuoširdžiai jaučiausi kaip rašytoja. Tikriausiai nebuvo nė vieno dienos, kada nebūčiau pasiėmusi užrašų ir kažko nepaterliojus juose. Gerai jaučiausi, net jeigu tai, ką parašydavau būdavo visiškas mėšlas. Man jau pats procesas nuostabus.
Aš nežinau, ką šiandien norėjau pasakyti šiuo tekstu, bet man gražu žiūrėti į pildomą žodžiais kompiuterio ekraną. Kartais save izoliuoti reikia vien dėl to, jog susidraugautum su pačiu savimi, ne tik tam, kad suvoktum dalykus, kurie šiaip jau ir taip yra aiškūs. Na, bet kažkodėl man to reikėjo ir tai padėjo. Dabar aš matau daugiau priežasčių, kodėl verta kažką daryti su savo kūryba, negu pasiteisinimų, kodėl neverta. O jų, patikėkit manimi, buvo tikrai ne vienas ir ne du.

penktadienis, sausio 04, 2019

Mėgstamiausių mano tinklaraščių tag'as.

Aš šitą idėją pradėjau lukštenti dar prieš Kalėdas, sąsiuvinyje užsirašiau "???" ir keletą punktų, kuriuos norisi įvykdyti, bet po to man dingo visas laisvas laikas ir jau teko rašyti rašto darbus artėjantiems deadline'ams. Šiandien kažkaip prisiminiau ir sugalvojau, jog kada vėl, jei ne dabar? Bijau iki sesijos pabaigos užmiršti savo gerus ketinimus. Taigi. Kiek pamenu, tinklaraštininkų bendruomenė niekada nebuvo per daug aktyvi, tačiau pastaruoju metu, atrodo, jog didžioji dalis paniro į kažkokį žiemos miegą. Beveik visos grupės vedaknygėje užpildytos tiesiog tinklaraščių reklamomis, nebeliko bendravimo tarpusavyje ir man dėl to kažkaip liūdna. Visada atrodė, jog kitaip auditorijos ir neturėsi, jeigu neskaitysi kitų įrašų ir nesidalinsi idėjomis ar šiaip mintimis komentaruose pas kitus autorius. Ir negaliu skųstis, nes pas mane tai vis dar vyksta. Bet gaila, jog tik pas mane. Norisi daugiau bendravimo tarp žmonių, kurie turi ir rašo tinklaraščius. Norisi, kad visi vieni kitiems papaišytume po komentarą ar šiaip kažkokį atgalinį ryšį po įrašais rodytume. Todėl ir sumąsčiau, jog galbūt atėjo laikas padaryti kažką, kas nors kiek sujudintų bloger'ių bendruomenę ar bent jau mažą jos dalį. Šiame įraše papasakosiu apie kelis tinklaraščius, kuriuos skaitau ir kuriuos gana dažnai pildo. Nesinori skambėti labai griežtai ar įpareigoti žmonių, tačiau būtų labai šaunu, jei visi arba bent jau dauguma paminėtų tinklaraščių sukomponuotų ir savo mėgstamiausių sąrašą, na, žinot, kaip ir toks savotiškas mėgstamiausių blog'ų tag'as, kai tavo mėgstamiausieji papasakoja apie savo mėgstamiausius. Pabandom?
DIVA - man patinka šis tinklaraštis, nes jis yra įvairus ir kiekvienas gali surasti savo mėgstamiausią skiltį - nuo makiažo iki kūrybos ar knygų. Man labai patinka ir pats bendravimo būdas su skaitytoju, rengiami konkursai (kažkada viename iš jų aš laimėjau knygą!), užsimezgęs dialogas su žmogumi už teksto ir su žmogumi, kuris skaito tekstą. Žinoma, jog labiausiai vertinu įrašus apie knygas ir filmus ir mane labiausiai džiugina, jog jis pildomas tikrai aktyviai ir dažnai.
Knygų Mergaitė - nesunku atspėti apie ką, tačiau galima ir apsigauti, nes įrašai yra ne vien tik apie knygas. Tuo ir patinka - yra ir asmeninių įrašų, ir knygų recenzijų, ir apie filmus, ir šiaip visokių knygiškų dalykų (nuo skirtukų kolekcijos iki įdomių knygų tag'ų). Nenuobodu, neatsibosta ir yra gana dažnai pildomas. Knygų recenzijos - įdomios, be jokių spoilerių ir gana profesionalios. Vienas geresnių tinklaraščių apie knygas, kokius teko sutikti per visus bloginimo metus!
Souls Full of Stars - šis tinklaraštis man labai primena mane pačią prieš keletą metų - tas melancholiškumas ir lyriškumas; žvaigždės ir sielos. Jaukus, gražus ir kažkoks artimas širdžiai tinklaraštis. Čia rašomi vieni tų tekstų, kuriuos norisi paskaityti, nes jie neįpareigoja per daug galvoti, gauni galimybę pasinerti į kito žmogaus mąstymą ir pasaulėžiūrą. Nors įrašai ir nepasirodo dažnai, bet smagu būna po kažkiek laiko vėl ten sugrįžti.
Pašokim - pašokim aukštyn ar tiesiog pajudėkim į ritmą? Nežinau, bet skaitytojas gauna abu: pašoka aukštyn ir po to neria į autorės kūrybą,o po to dar ir gauna suktis tos kūrybos ritmu. Viskas labai poetiška, estetiška ir gražu. Dailu netgi. Man visada labai patiko šio tinklaraščio koncepcija - dviprasmis pavadinimas ir ten keliama kūryba. Kažkaip jauku skaityti įrašus, pačiai net įkvėpimo atsiranda ką nors parašyti.
Manojo Pasaulio Debesys - čia visko ir čia to visko yra daug. Daug nuotraukų, daug pasakojimų, daug pamąstymų. Labai daug apie keliones. Dar daugiau nuostabių nuotraukų iš tų kelionių. Yra ir visko kitko ir tas viskas kitkas perteikiamas per autorės prizmę, dėl ko kiekvienas pamąstymas paverčiamas įdomesniu, nes viską parašo įdomus žmogus. Teksto daug, bet jį smagu skaityti, nes net nepajunti kaip perskaitai ir atrodo, jog net taip ilgai neužtrukai.
mėlyna antis - ta mėlyna antis nuplukdys pas tinklaraščio autorės poeziją ir prozą - iš pirmo žvilgsnio trumpi tekstai, trumpo eilės, iš antro žvilgsnio - labai gilios ir nekasdieninės mintys, parašytos ant švaraus ir balto virtualaus popieriaus lapo. Man visada patiko ta neaiški kūryba, kurioje reikia prasmės ieškoti pačiam, įdomiausia, jog kiekvienas ją randa skirtingą. Bet šiaip ten smagu, ten gražu ir ten yra kūrybos, kurią aš vertinu.
Ir Princesės Būna Protingos - čia rašo labai laimingas ir aktyvus žmogus. Nuolat vyksta iššūkiai; tokie, apie kokius šiaip jau nepagalvotum ir man pačiai buvo labai smagu sudalyvauti viename iš jų ("Kiek "ačiū" telpa į 30 dienų?"). Tinklaraštis kupinas pozityvo, įdomių idėjų ir spalvotų nuotraukų, kurios taip tinka prie ten kuriamos nuotaikos. Paskaitai ir geriau pasijunti, nes autorės pozityvas tiesiog spinduliuoja kiaurai kompiuterio ekraną. Patinka man tokie dalykai.
Tai va, toks būtų kuklus mano sąrašas su tinklaraščiais, kuriuos mėgstu paskaitinėti. Būtų smagu, jog prie šio "mėgstamiausių blog'ų tag'o" prisijungtų ir daugiau žmonių. Na, kažkaip norisi man skleisti kažką gražaus po visų tų švenčių. Pasklaidykime šiek tiek savo mėgstamų tinklaraščių, gerai?