antradienis, rugpjūčio 20, 2019

Palyginimui, apie laiką ir supratau.

Žinot, rugpjūtis man primena vakarėlio pabaigą, kai žemė nuklota traškučių trupiniais, vienkartinėmis stiklinėmis, prilaistyta kolos ar alaus, šen bei ten mėtosi po vienišą skardinę ar butelį, visi jau apsnūdę, sutingę, bet dar nenori grįžti namo, todėl tiesiog sėdi ir mėgaujasi ta jaukia, tingia tyla. Už lango tiršta tamsa teka stiklu, aplink akių obuolius veliasi nuovargio migla, tačiau niekas nenori, kad vakaras, toks geras, jaukus tarp gerų draugų, baigtųsi ir ateitų kita diena. Tas pats ir su rugpjūčiu: mėgaujiesi paskutiniais šiltais vakarais, kol vanduo dar drungnas, braidai ežeruose, aplankai dar neaplankytus - ir žmones, ir vietas. Po to tiesiog sėdi ir permąstai visas savo vasaros dienas. Gailėtis jau nebeapsimoka. Jau praėjo. Pusvalandis iki kol visi išsiskirstys - va toks mano rugpjūtis. Visi dar sėdi, tačiau tuoj jau kils ir judės namo. Pora savaičių ir aš pati jau kilsiu ir judėsiu į sostinę mokytis. Viskas baigiasi, bet dar bandai negalvoti apie tai, jog baigiasi ir džiaugtis tuo likučiu, bet mintys vis vien grįžta prie to fakto. Sėdi šalia smigusių draugų ir galvoji, jog tuoj jau varysim namo, bet dar bandai džiaugtis esamuoju momentu, nors ir mąstai apie tai, kas bus. Va tokie palyginimai kartais užsižiebia mano galvoje.
Galbūt kaip ir vakarėlio pabaigoje pavargstu, taip pavargstu ir vasaros pabaigoje. Erzina tik tas rutinos pokytis, kuris laukia. Man darosi šiek tiek neramu kaip aš jaučiuosi prisirišusi prie namų. Bijau to homesickness, nors jau ketvirti metai, bet atrodo, kad šį sykį jis bus dar stipresnis. Mąstau būdus kaip su tuo kovoti ir kaip nuo tų namų neskaudžiai nutolti. Pastaruoju metu mane siaubingai graužia nostalgija, kai dar mokykloj mokiausi ir buvau ta paprasta paauglė, be didesnių rūpesčių ar atsakomybių tiesiog gyvenau gyvenimą. Dabar viskas krenta ant galvos ir jau pradeda tuos gumbus skaudėti, pradedu stresuoti, nervintis ir suvokiu, jog atvykau į tą stotelę, kurios pavadinimas mane gąsdina. O varge, aš jau suaugusi. Ir jeigu man greitai praėjo tie keturi metai gimnazijoje, tai tie treji metai universitete prabėgo tekini. Kai laikas taip greitai sprūsta iš rankų, nori nenori pradedi graužti save, jog jį švaistai. Bijau vėl pervargti ir nenoriu būti maksimalistė su juodais paakiais, bet nežinau ir kaip pristabdyti tą tėkmę savo gyvenimo. Kaip į tą pačią upę du kartus neįbrisi, taip ir tos pačios dienos du kartus nepergyvensi. Ir mane gąsdina šita mintis.
Šiandien žiūrėjau filmą "Total Eclipse", apie poetą Arthur Rimbaud. Pagrindinis herojus ten pasakė, jog tai, kad jo kūrybą išleistų jam rūpi mažiausiai; vienintelis dalykas, kuris svarbus - pats rašymas. Ir tada aš supratau.

ketvirtadienis, rugpjūčio 08, 2019

Troleibusas, siaubas ir gėlės.

Senas troleibusas dardėjo senamiesčiu. Tarsi sena skardinė barškėdamas ir kretėdamas bandė pasiekti paskutinę stotelę. Jame sėdėjo pora žmonių, pačiame gale, viduryje. Už troleibuso važiuojantis taksi matė, kaip komiškai kretėjo keleivių galvos ir siūbavo kūnai nuo duobėtų ir nelygių senamiesčio gatvių.
Vieninteliai du keleiviai tylėdami žiūrėjo prieš save. Troleibuso ūžesys tarsi buvo užhipnotizavęs.
Staiga viena troleibuso viduje deganti lempa pradėjo kraupiai mirksėti. Abu sužiuro į ją.
- Galbūt dabar mes sustosim ir vairuotojas, išėjęs iš savo kabinos, mus paskers.
- Ir suės mūsų pragertas kepenis.
- Bet mes beveik negeriam.
- Troleibuso vairuotojai irgi beveik neskerdžia žmonių.
- Beveik?
- Reikia palikti vietos išimtims.
Abu nutilo.
- Siaubingiau būtų ne mirti, o tai, jog tavo suniokotą, išmėsinėtą, išdarinėtą kūną rastų kiti.
- Fui.
- Tikrai taip.
Troleibusas nepakenčiamai kratėsi per duobes. Senos sėdynės, ant kurių sėdėjo vieninteliai du keleiviai, nemaloniai girgždėjo. Atrodė, lyg čia būtų paskutinė šito seno troleibuso kelionė. Tik jis žinojo, jog rytoj anksti ryte vėl taip pat negrabiai dardės savo maršrutu ir piko metu plaks kokteilį iš masės žmonių, kurie grūsis į jo vidų.
- O kas tau būtų siaubas?
- Išprotėti.
- Kodėl?
- Nes tu pats dažniausiai nežinai, jog išprotėji, tai mato tik kiti. Ir tai dažniausiai būna siaubinga. Mintys nepaklūsta tau ir tampi savo paties įkaitu.
- Beprotybė yra kraupi. Kas vyksta mūsų smegenyse jos metu ir yra tikrasis siaubas.
- Siaubas ir tai, kaip kiti elgiasi su mumis. Mus visiškai nurašo, mes nepilnaverčiai, brokuoti. Jeigu ligoninėje tau bent gėlių atneša ar pakelį „Elmenhorster“ sulčių, tai beprotnamyje niekas net nedrįsta rodytis ir taip pat nedrįsta kalbėti apie tai, jog tu ten sėdi uždarytas.
- Nei gėlių, nei sulčių.
- Nei pažįstamo veido. Nebent visi tie monstrai, kurie mintyse gyvena ir rodosi naktimis.
- O žinai, kas yra baisiausia?
- Kas?
- Mes nė vienas nežinome koks yra jausmas išprotėti. Ar skauda? Ar baisu? Ar tu išvis nieko nejauti? Mes nieko nežinom. Čia panašiai kaip su mirtimi. Nežinome, kas būna, žino tik tie, kurie jau mirę.
- Išprotėjęs tu irgi savotiškai miršti. Miršti visuomenei, nes niekas nepripažįsta bepročių ir miršti savo artimiesiems, nes jiems tiesiog gėda. Čia net baisiau nei fiziškai mirti, nes apie mirusįjį arba gerai, arba niekaip. O bepročius galima maišyti su žemėmis. Nes jų kūnai gyvi, tik mintys jau palaidotos.
Abu vėl nutilo. Galvojo, ką reiškia išprotėti. Ir koks tai siaubas galėtų būti.
- Kai aš išprotėsiu atnešk man gėlių arba sulčių, gerai?
- Nebūtinai.
- Kodėl?
- Nebūtinai išprotėsi.
- Čia dėl visa ko, kad paskui ir aš žinočiau, jog išprotėjau.
- Nemanau, jog tai suvoksi.
Troleibusas suko dešinėn ir abu keleiviai švelniai pasviro į kairę.
- Aš nežinau kas blogiau, ar kad žmonės laiko tai gėda, ar kad žmonės pernelyg tai romantizuoja.
- Blogiausia yra tai, jog žmonės tiesiog nesupranta.
Troleibusas sustojo prie raudono šviesoforo. Kraupi raudona šviesa užliejo jo priekį.
- O kokių gėlių tau atnešti?
- Nežinau. Bet tik ne baltų rožių. Šitas tegul deda ant fizinio mano kapo.
- Atnešiu kaktusą, kurio tau neleis laikyti savo palatoje.
- Gerai.
Troleibusas šovė iš vietos, vos tik užsidegė žalia.
- Šitoj stotelėj man jau reikia išlipti. Buvo malonu, iki.
- Viso.
Žmogus išlipo iš troleibuso ir dingo tamsoje.
„Pamiršau paklausti jo vardo.“ – pagalvojo vienintelis likęs troleibuse žmogus.

šeštadienis, rugpjūčio 03, 2019

Rašyti sau ar rašyti kitiems?

Jeigu atvirai, tai aš šio klausimo vis klausinėju savęs nuo paskutinio įrašo, tai yra, nuo liepos pradžios. O jau rugpjūtis. Pakankamai keista atsidaryti įrašo langą po tokio ilgo laiko ir bandyti kažką išspausti, tik šį kartą spausiu iš savęs atsakymą į šitą klausimą, nes kaip gi kitaip, jei ne savo senais gerais (?) pamėgtais samprotavimais viešai ir raštu, kol pelenais apsitraukęs dangus kibirais pila vandenį už lango. Slankioju savo tinklaraščiu aukštyn žemyn ir niekaip nesugalvoju; jaučiu tik kažkokią spaudžiančią nostalgiją, didžioji dalis žmonių, kurių tinklaraščius skaitydavau aš ir kurie skaitydavo manąjį - dingę. Vienas po kito nyksta blog'ai, o ką aš?
Pradėjau rašyti jubiliejinį, dvidešimtą sąsiuvinį. Juose dažniausiai ir vyksta rašymas sau - ten nugula viskas, kas tik rangosi, spurda ir laksto mano galvoje. Mažos nuotrupos, kurios kartais pasitarnauja ir galbūt netgi būna perskaitytos kitų. Bet tik nuotrupos. Pradėjus rašinėti į savo sąsiuvinius, atkakliai kartojau, jog rašysiu tik sau - nesieksiu auditorijos ir nesidraskysiu, jog mane skaitytų. Tinklaraštyje irgi tas pats - rašyti sau. Tačiau kartais manyje užverda žodžiai, kurių negaliu pasilikti tik sau, noriu, kad juos išgirstų ir kiti. Ir kaip tyčia tada visi kiti būna užsikimšę ausis ir aš galiu rėkti iki užkimimo - niekas negirdės. Kartais dar vargstu su tuo kaip tas mintis galvoje staugiančias perteikti suvokiamais žodžiais, ne visada ir pavyksta. Bet noras tai išsakyti dega ir tada aš atsiduriu dilemoje - tai vis dėlto sau ar kitiems? Be abejonės, smagu, kai tave perskaito ir supranta, išgirsta, bet ar tada, siekdama ir stengdamasi būti perskaityta, aš  neprieštarauju pati sau, jog rašysiu tik sau ir jog man to nereikia, tų komentarų ir tų peržiūrų? Prisipažinsiu, jog sumažėjęs žmonių srautas čia ir lėtai, skausmingai mirštantys asmeniniai tinklaraščiai stumia mane link aklavietės - sienos su užrašu "kas toliau?". Klausiu savęs ar tikrai noriu viską mesti, viską, kas čia buvo parašyta ir išjausta, vien todėl, jog miršta blogerių bendruomenė ir niekas čia nebeužeina paskaityti. Ar jau baigėsi skaisti naktis ir išaušo rytas, ją nužudydamas? O gal tiesiog apsimesti, jog nesvarbu nei skaičiai, nei komentarai, ir tiesiog rašyti? Nepaleisti visko ir toliau pasakotis labiau sau, nei kitiems. Žinoma, jog visada yra smagiau rasti komentarų, kuriuose žmonės sako, jog ir man taip buvo, ir aš taip jaučiuosi; kartais net palengvėja vienoje ar kitoje situacijoje, kai žinai, kad ne tau vienam šitaip būna. Dėmesys šaunus reikalas, bet kažkodėl nesinori meluoti sau ir eiti prieš savo principus. Galbūt tada sakydama, jog rašau dėl savęs nesitikėjau, jog mane skaitys didesnis ratas žmonių, ne vien tik šeimos nariai ir draugai. O dabar, kai šis skaitytojų ratas traukiasi, mane apleidžia motyvacija čia užeiti ir bandyti kažką. Šiaip rašyti aš niekada ir nesustoju, galbūt tik daugėja lapų, gulančių į stalčių; sunkiai randu auditoriją, kuri ne tik permestų akimis, bet ir sureaguotų. Į rašymą sudėjau daug laiko, daug pastangų ir daug savęs, norisi tuo dalintis. Kitaip nesužinosiu ar pajudėjau nuo pradžios taško ar vis dar stoviu ir trypčioju vietoje.
Kad ir kaip bebūtų, aš krapštysiu motyvacijos, įkvėpimo likučius ir rašysiu visiems - ir sau, ir tam keletui kitų, kurie kartais čia užklysta bei toliau dėkosiu kiekvienam, kuris paskaito. Asmeniniai tinklaraščiai galbūt ir miršta, bet kodėl turėčiau mirti ir aš? Todėl šią akimirką į klausimą rašyti sau ar kitiems, aš atsakau - rašyti visiems. Nes kai skrolinu čia aukštyn žemyn, aš pati būnu tik skaitytojas.

pirmadienis, liepos 01, 2019

Penkios knygos iš krūvos.

Namuose, ant savo rašomojo stalo, turiu tokią krūvą knygų, kurias planuoju skaityti. Šią vasarą, naudodamasi proga sudalyvauti ir taip pat perskaityti penkias knygas iš tos krūvos, dalyvauju "Vasara su knyga" iššūkyje. Pagrindinis mano tikslas buvo (ir yra) kaip įmanoma labiau sumažinti neperskaitytų knygų skaičių ant savo stalo ir perskaityti kuo daugiau, nes vos tik prasidės mokslo metai, aš ir vėl nebeturėsiu laiko skaityti to, ką noriu. Tikslui įgyvendinti, kad bent penkios knygos būtų iš tos krūvos perskaitytos, dalyvauju iššūkyje; ir nors dauguma jau parodė savo sąrašus knygų, kurias skaitys, kiti jau ir perskaitė, aš vis vien noriu pasidalinti savuoju sąrašu su trumpu komentaru dėl savo pasirinkimo, ypač, kai pastebėjau, jog čia palyginus, su kiekiu kiek perskaitau, mažai kalbu apie knygas.
  • R. Gavelis "Vilniaus pokeris" (lietuvių autoriaus knyga). Atsimenu, kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja sakė, jog, vaikai, neskaitykit šitos knygos. Uždraustas vaisius saldžiausias ir esu didžiai suintriguota perskaityti šią "šlykščią" knygą, ypač turint omeny, jog esu ragavusi ir Tomo Arūno Rudoko prozos. Noriu kompromituoti ir provokuoti save. 
  • "Lietuvos teatras. Trumpa istorija." (bibliotekininko rekomenduota knyga). Kad ir kaip retai tenka apsilankyti, bet aš myliu teatrą. Norisi nors kiek praplėsti suvokimą apie tai ir suvokti kiek pačios Lietuvos istorija turėjo įtakos teatrui. Ir šiaip, palyginus, man trūksta žinių apie patį teatrą ir dalykus, kurie vyko ir vyksta jame.
  • M. Ondaatje "Kačių stalas" (knyga apie keliones). Kruizu keliauja berniukas, kurį per pietus pasodina prie "kačių stalo" - toliausiai nuo kapitono esančio stalo. Kelionė jūra ir kelionė į tą suaugusio pasaulį, kuriame aš pati jaučiuosi labai pasiklydusi ir sutrikusi. Beje, katės ir jūra - šioks toks paradoksas, kuris man atrodo įdomus ir netikėtas. 
  • B. Sansal "Vokiečių kaimas arba Brolių Šilerių dienoraštis" (knyga geltonu viršeliu). Tai yra istorija apie kaltę, skausmą ir sielvartą. Seniai skaičiau knygą - dienoraštį, anksčiau labai mėgdavau tokio tipo literatūrą. Šioje knygoje pinasi daugybė problemų ir siekis atskleisti visus genocido žiaurumus. Skaitant norisi ir man to krūpčiojimo iš baimės, ką žmogus žmogui padarė bei tos stiprios emocijos, kuri nors kiek supurtytų. 
  • I. Simonaitytė "Aukštųjų Šimonių likimas" (mano vardo raidės knyga). Lyg kažką girdėjau, jog dabar šią knygą įtraukė į privalomosios literatūros sąrašą. Man dar neteko jos skaityti, tačiau kažkaip norisi tos vadinamosios lietuviškos klasikos, juk ne be reikalo atsirado tame auksiniame privalomos literatūros sąraše. Ir, beje, po XVIII a. anglų literatūros kurso, pasiilgau lietuviškų autorių. 
Šiai dienai jau esu įveikusi porą knygų iš šio sąrašo, į tarpus perskaitydama ir dar kokią kitą knygą. Galima sakyti, jog taip bandau neprarasti savo skaitymo tempų, kurių man labai reikės kitą semestrą. O ką šiuo metu skaitote jūs?

šeštadienis, birželio 22, 2019

Bet šiaip viskas gerai.

Palikau kompiuterį namuose, pasiėmiau kelias knygas, sąsiuvinį bei susirinkau netvarkingas savo mintis ir išbildėjau atgal į sostinę, į mūsų su T. vieno kambario butą. Tikslas buvo apsivalyti mintis ir tikslus, nes baigėsi. Kursiniai, egzaminai ir paskaitos. Nuo pirmadienio man kaip ir jau atostogos, dabar liko tik nerimas dėl keleto rezultatų, bet šiaip jau viskas. Dabar mano tikslai ir mintys bus šiek tiek egoistiški. Yra, tiksliau susigalvojau, dalykų, kuriuos norisi daryti dėl savęs. Po trečio kurso jaučiuosi išsekusi ir šiek tiek sutrikusi, nes tokiu pat metu, lygiai po metų, viskas bus baigta ir dabar laikas tapo vienu iš bjaurybių. Gedžiu to, kas praėjo, bijau, kas dar tik bus, ir pamiršau gyventi dabartyje. Man reikia grįžti į savo kūrybinį ritmą, man reikia vėl pradėti skaityti tai, ką noriu, o ne tai, ką reikia (nes atostogos!), man reikia pasiilsėti. Nes ketvirtas lygis pats sunkiausias. Ir aš švelniai jo bijau, tada užsimirštu ir po to vėl prisimenu. Bjaurus jausmas. Lindėjau savaitę urve, kad išsivalyčiau.
Bet šiaip viskas gerai. Per pirmą atostogų savaitę perskaičiau tris geras knygas, prirašiau kelis puslapius pasenusių minčių, susidėliojau planus ir pradėjau kelti sau iššūkius. Tik vis dar nepavyksta suvokti, jog vėl praėjo mokslo metai ir dabar porą mėnesių galiu skirti vien tik sau - atrodo, jog kažkoks netikėtas įvykis susijęs su mokslais užklups mane iš pasalų ir paaiškės, jog tik apgaudinėjau save dėl atostogų. Protas savaime išlieka budrus ir nepriima to fakto, kad atostogos. Bandau rašytis planus ir darbus konkrečiai dienai, kad nepasimesčiau laike ir nė viena valanda vasaros nebūtų veltui, tik kažkaip sunku. Sunku prikelti tas mintis, kurios kaip musės zvimbdavo aplink galvą mokantis egzaminams, rašant rašto darbus ir kitus dalykus. Kai tik padėjau paskutinį tašką paskutiniam darbe, viskas dingo. Todėl bandau kurti naują ritmą, nes tikriausiai tik įpročiai padės sugrįžti kūrybai. Jeigu kiekvieną dieną rašysiu, kažkas vis tiek prasilauš ir pasilies. Tik dar nežinau kas. 
Bet šiaip viskas gerai. Vakar su T. išėjom naktį pasivaikščioti po Vilniaus gatves ir man labai patiko kaip naktis viską sutvarkė. Grįžus šaltu vandeniu ploviau tą šiltą ir lipnų vasaros orą nuo savęs, galvoje ūžė troleibusai ir autobusai, namo į parkus važiuojantys ir jaučiau kaip mano smegenys atsipalaiduoja. Noriu viską sudėti į kūrybą, viską užrašyti ir viską papasakoti. Kiekvieną gerą ar blogą savo gyvenimo minutę ir rodyti visiems, koks įdomus tas gyvenimas. Nors dar kol kas mano mintys tūno po kažkokia vitrina, negaliu prie jų prisiliesti, ir kartais pametu realybės jausmą, nes nesugebu sau įrodyti, jog tikrai esu, man viskas gerai. Po truputį laisvėjus ir nusiraminu. Ateitis ateis savo laiku ir tada sugalvosiu, ką su ja daryti. Dabar norisi gyventi ir siurbti kiekvieną minutę, verčiant ją kažkuo. O rytoj, tiksliau jau šiandien, manęs laukia susitikimas su giminėmis, kurių tikriausiai dar nesu mačiusi, o jei ir esu, atmintis iškraipė jų veidus ir priskyrė kažkokių kitokių fizionomijos bruožų. Apsimesiu, jog esu menininkė, rašytoja ir skaitytoja - fake it, till you make it. Tai bus šūkis šiai vasarai. Galbūt. Pradžiai būtų gerai, kad bent mintis susidėliočiau.

penktadienis, gegužės 17, 2019

Juodas miegas.

Per tamsą lekiantis troleibusas lengvai sūpavosi ir aš sėdėdama pačiame gale, priglaudusi galvą prie stiklo, švelniai snaudžiau. Buvo likusios vos kelios stotelės. Tuščias troleibusas kaukdamas skrodė senamiesčio gatves, o mano smegenis skrodė už skalpelį aštresnės mintys. Pramerkusi akis, pamačiau pro mane plaukiantį užrašą „Stotis“. Paskutinė stotelė. 
Išlipusi iš troleibuso, mačiau dirbtines šviesas supančias viską, ką tik kėsinosi pasiglemžti tamsa, jaučiau šaltą vėją, žnaibantį skruostus ir girdėjau nesustojančių autobusų bei troleibusų ūžesį aplink. Susiėmusi rankomis galvą atsisėdau ant suoliuko toje pačioje stotelėje, kurioje ir išlipau. Akyse kaupėsi pykčio ir nevilties ašaros. Norėjau gailėtis savęs, bet neturėjau tam jėgų. Kankinio poza prasėdėjusi bent penkias minutes, staiga per užkritusius ant akių plaukus pamačiau, jog prieš mane stovi pora baltais sportbačiais apautų kojų. Lėtai pakėliau galvą ir pamačiau žmogystą, kuris laikė man ištiesęs cigaretę. 
- Imk, - tarė dusliu balsu. 
- Aš nerūkau. 
- Matosi. Bet taip pat matosi, jog tau ir reikia. 
Mano ranka pakilo ir ištraukė cigaretę iš nepažįstamojo pirštų. 
- Dėkui. 
- Nėr už ką. 
- Tu čia taip gelbsti žmones? Dalindamas cigaretes? 
- Kaip ir jo. Matyt, kam labai reikia to romantizuojamo cigaretės dūmo, kuris tipo nuramina. 
Sukiojau cigaretę tarp pirštų. 
- Gal pridegti? 
- Jei nesunku. 
Pridegė man ir sau. Abu rūkėm. 
- Kur važiuosi? – staiga paklausė. 
- Nežinau. Ketinau namo, bet dabar nežinau. 
- O kur namai? 
Gūžtelėjau pečiais. 
- Kodėl kai žmonės neturi kur eiti, jie dažniausiai atsiduria stotyje? Turbūt galvoja, jog čia yra kažkoks slaptas portalas, į kurį įžengus, atsidursi būtent toje vietoje, kurioje slapta trokšti būti, tik nedrįsti garsiai pasakyti arba neturi konkretaus vaizdinio savo smegenyse. 
Atsisukau į žmogystą. 
- O ką tu čia veiki? 
- Dalinu cigaretes žliumbiantiems. 
- Dėkui. 
Bevardė žmogysta atsistojo. 
- Varom? 
- Kur? 
- Autobusai jau nevažiuoja, jeigu ką. Kaip ir lieki įstrigusi čia. 
- Grįšiu iš ten, iš kur atvažiavau. 
- Nori ten? 
- Neprovokuok. 
Užgesinau cigaretę ir įmečiau šiukšlinėn. 
- Neprapulsiu. Dėkui už cigaretę, - tariau. 
- Tau reikia naktinio pokalbio. 
- Ko tokio? 
- Naktinio pokalbio. Čia kai visus vargus išpasakoji atsitiktiniam praeiviui. 
Aš visiškai nesupratau to žmogaus. 
- Kalbi lyg rūkytum ne vien tik cigaretes. 
- Rūkau tik siurrealizmą. 
- Matosi, jog atitrūkęs nuo realybės. 
- Tu irgi. 
- Šitas pokalbis beprasmis. 
- Kaip ir tavo kelionės tikslas. 
- Gana. 
Pasiėmiau kuprinę ir ketinau eiti į kitą gatvės pusę. Galbūt grįžti. 
- Palauk, - nežinau, kodėl paklusau tam balsui. 
Sustojau. Baltų sportbačių žingsniai artėjo prie manęs. 
- Jeigu grįši atgal, užmigsi juodu miegu. 
- Ką? – mane trikdė visi tie keisti pasisakymai. 
- Kai sielos užliejamos neaiškiu skausmu, žmonės užmiega juodu miegu. Nes viskas išsilieja pasąmonėje. 
- Kas viskas? 
- Skausmas. 
- Aš visiškai nesuprantu, ką tu man nori pasakyti. 
- Siūlau išsigelbėjimą. Nuo kitų ir savęs. 
- Nereikia, ačiū. 
Įšokau į paskutinį autobusą, vežantį atgal. Šimtus kartų pergalvojau dalykus, kuriuos išgirdau iš nepažįstamos žmogystos stotyje. 
Įžengusi į tą patį, atsibodusį butą suvokiau, jog manęs niekas ir nepasigedo. Miegojo. 
Tyliai įslinkau šalia nemylimo ir nemylinčio žmogaus, su kuriuo tais pačiais patalais dalinuosi jau kelis metus. 
Atmerktas akis uždengiau delnais ir panirau į juodą miegą. 
Nežinau ar dar kada nors prabusiu.

sekmadienis, balandžio 28, 2019

Rašydama kursinį, žiūriu filmus.

Kaip ir praeitais metais, taip ir šiais teks rašyti kursinį darbą. Ir šį kartą apie poeziją. Susirasti du poetus ir juos nagrinėti, knaisiotis, narstyti jų kūrybą, lyginti ir ieškoti kažkokių derančių kartu bruožų ir taip toliau ir panašiai. Prieš metus, tiesiog sėdau ir per porą savaičių parašiau vidutinio lygio kursinį apie vieną Selindžerio apsakymą, šiais metais norisi kažkaip labiau pasinerti į kitų kūrybą ir ją suvokti, gilintis iki negalėjimo ir galiausiai bent kiek save sudominti tuo, ką reikės parašyti ir gauti pažymį. Netikėtai sugalvojau, jog rašysiu ir lyginsiu dvi poetes: Emily Dickinson ir Sylvia Plath. Apie pastarąją vakar pažiūrėjau filmą, kad geriau sektųsi gilintis ir suvokti jos kūrybą. Šiandien pagavau save mąstančią apie tai, ką vakar mačiau. Nežinau, kodėl mane taip sukrėtė ir supurtė; galbūt viena iš priežasčių, nes pati panašiai jaučiuosi arba galbūt dėl to, jog naktimis visos emocijos stipresnės. Faktas, kad dabar į savo rašto darbą ir Plath poeziją žiūrėsiu visiškai kitaip. 
2003 metų biografinis filmas, kuris vadinasi "Sylvia", pasakoja apie romaną tarp dviejų poetų, Ted Hughes ir Sylvia Plath, centre, žinoma, išlaikant poetę ir jos gyvenimą. Iš tiesų, kažko daugiau nelabai ir pasakysi, reikia tiesiog žiūrėti ir jausti(s). Aš jaučiausi beveik taip pat kaip ji - nuolat besistengianti, nesvarbu ar rašyti, ar tiesiog gyventi, tačiau visada užgožiama kito ir gyvenanti šešėlyje, bandanti iš jo ištrūkti, tačiau per sunku, atrodo, kad ta tamsa neturi pabaigos. Matai dviejų poetų tarpusavio santykius, aistrą, išdavystes, pavydą, beprotybę ir supranti, jog būti poetu ar šiaip kūrėju yra labiau bausmė, nei dovana. Ypač, kai tau rinkoje nėra vietos, kai tavo poezija nėra tokia, kokios tikisi ir niekaip nesugeba išpopuliarėti. O rašyti vis vien norisi ir reikia. Šis filmas man buvo artimas kaip žmogui, gyvenančiam šešėliuose ir kaip kūrėjai, kuri yra visiškai pasimetusi. Dar kartą įsitikinau, jog kurti galima tik iš tvirtų ir solidžių emocijų, tik atsikračius kažko ir tik po kažkokio lūžio. Tik reikia būti atsargiai, kad ir pati nesulūžtum. Ši drama ir turbūt pats Plath gyvenimas įkvepia būti liūdnai, bet švelniai liūdnai, melancholiškai ir tiesiog tyliai galvojančiai kamputy. Nes visi kūrėjai dažniausiai būna liūdni. Ir dauguma genialių protų neatlaiko šito pasaulio. Genialumas slypi trapiame žmoguje? Gal. Žinoma, jos poezija išpopuliarėjo, ji tapo viena įtakingiausių to meto poečių, bet ar ne per vėlai tai nutiko? Nors kita vertus tai suteikia ir šiek tiek vilties, jog kada nors po mano mirties mano sąsiuvinius kas nors ras ir galbūt išleis ir, va, pagaliau ir mano pavardė bus knygynų lentynose. Bet aš nemanau, jog to norėčiau. Nemanau, jog norėčiau savo pavardę apskritai matyti tose lentynose, tik ne šiais laikais. 
Man patiko parinkti veidai ir kaip jie perteikė visą Plath ir Hughes istoriją, man patiko matyti visą kūrybos procesą ir tas kančias, kurias pati puikiai pažįstu, man patiko matyti aiškiai perteikiamą įkvėpimą ir man patiko tiesiog žiūrėti šį filmą. Patiko spalvos, muzika, visi tie paslaptingi, juodi ir gilūs žodžiai, kuriais kalbėjosi veikėjai ir patiko suvokti dalykus, kurių dar nebuvau suvokusi. Turbūt geresnio būdo įkvėpti save kursiniam darbui ir negalima būtų rasti. Sylvia Plath tapo viena iš tų asmenybių, kuriomis žaviuosi ir slapčia noriu supanašėti. 
Ir man turbūt reikia pradėti žiūrėti daugiau filmų apie poetus ir rašytojus.