pirmadienis, vasario 18, 2019

Esu savimi.

Pagalvojau, jog labai seniai pasakojau apie savo bėgančias savaites. Ir manau, jog visas buvimo savimi žavumas ir slypi paprastuose momentuose, kurie tūno mūsų rutinose. Kažkur kitur savimi ir nebūsi. Anksčiau aš labai blaškydavausi, nesuvokdama, kokia turiu būti iš tiesų: mokykloje buvau vienokia, namuose kitokia, su skirtingais žmonėmis būdama mainydavausi tarsi koks kaleidoskopas ar chameleonas. Buvau visokia ir tai išvargino. Dabar esu konkretesnė. Tokia tyresnė. Nes metai universitete išgrynino ir sulipdė mane iš tų kaukių, kuriomis dengdavausi anksčiau ir kurios, atrinktos itin kruopščiai, pagaliau padarė mane manimi. Viena iš tų kaukių tikriausiai buvo pernelyg didelis ir atviras, gal net kiek įžūlumo link žengiantis nuoširdumas. Noriu nuoširdžiai pasakoti apie savo savaites. Nes esu savimi.
Pirmosios naujo semestro savaitės buvo įdomios. Ne stebuklingai įdomios, bet tiesiog jaukiai įdomios. Ligų pilname mieste sugebėjau ne gripą pasigauti, o tiesiog peršalti ir su tekančia nosimi gyventi gyvenimą. Pradėjau pildyti užrašus dienoraščio tipo rašliavomis, nes tiesiog jaučiau, jog noriu ir galiu rašyti. Tik bijojau ir bijau įsipareigoti dideliam kūriniui, kuriam dabar tikriausiai niekaip nerasčiau laiko. Juk reikia pabaigti skaityti Robinzoną Kruzą anglų literatūros dalykui. Likau Vilniuje dviems savaitėms. Ir tai buvo labai keista, ypač tokiam retam žmonių tipui, kurie kiekvieną savaitgalį grįžta namo. Tačiau tai jau gavosi. Tokia keista atmosfera čia tvyrojo savaitgalį, nors ir jauku, kai užsidarai duris ir tyliai mokaisi ar skaitai. Bet kai namo negali grįžti, tai dažniausiai dalis namų atvažiuoja pas tave. Mamos keptus kepsnius su T. valgėm visą likusį sekmadienį. Kai visa šeima paliko mažą mūsų butuką ir su T. likome vieni du, aš supratau kaip smarkiai pasiilgau visos tos savo mokyklinės rutinos. Kai sėdėdavau namuose, ruošdavau namų darbus ir nereikėjo dėl nieko rūpintis. Tik dėl gražių skaičiukų dienyne. Nežinau, kodėl mane vis dar taip traukia namai, lyg ir jau suaugęs žmogus esu. Buvome koncerte. The Neighbourhood. Tokia nostalgija visoms jų dainoms, kad net degina. Ir tas koncertas buvo būtent toks, kai jausmai pareina tik po jo. Lenda po oda ir krauju teka tiesiai į širdį. Antradienį po paskaitų klausiausi jų dainų ir kažkaip keistai jaučiausi, lyg kažkas būtų sielą supurtę, tačiau ta gerąja prasme. Dažniausiai į tų atlikėjų, kurių aš klausausi, koncertus nueinu jau po laiko, kai praeina ta didžioji jų klausymosi manija (aš tai vadinu dainų klausymo piku). Dėl to šiek tiek liūdna, jog jau nebegaliu išgyventi to taip, kaip būčiau išgyvenusi tada, kai aktyviai ir nuoširdžiai jų klausiausi. Dabar ir dainos bei jų žodžiai primiršti; bandai tiesiog linguoti kartu su visais ir prisiminti, kokia buvai, kai būtent tos muzikos klausydavai. Tomis savaitėmis aš buvau tokia įkvėpta, jog net rašydavau rytais, septintą valandą, ant pusryčių stalo pasidėjus savo užrašų knygelę. Keistai nuostabu. Labiausiai vertinu tam tikrus savo kasdienybės momentus, kai išdrįsdavau padaryti kažką, ko anksčiau galbūt nedrįsdavau ar tiesiog nepagalvodavau. Sąraše galima paminėti: mėlyną blakstienų tušą, kuris keistai veikė mane ir mano pasitikėjimą savimi, puokštę tulpių, kurias padovanojau T. Valentino dienos proga, nes seniai norėjau atsikratyti persekiojančio stereotipo, jog tik vaikinai turi dovanoti gėles merginomis (šiaip tai vaikinai irgi labai mėgsta gauti gėlių, tik galbūt to nepripažįsta), bakalauro darbo vadovę, kurią susiradau ir didelis akmuo nukrito nuo širdies, Bohemijos Rapsodiją, kurią su mama kartu žiūrėjom vėlai vėlai šeštadienį vakare ir paskui man visą naktį galvoje skambėjo Queen dainos, pokalbį su močiute, už kurį ji man dėkojo, už tas visas trisdešimt aštuonias minutes ir laiką su šeima, kurį praleidome vaikštinėdami miške, besidžiaugdami tuo lengvu pavasarišku oru.
Visas dienas viskas buvo gerai, nes buvau tokia kokia visada norėjau būti. Visiška savimi. Galbūt tai ir buvo vienintelis dalykas, kurio man taip trūko ir dėl kurio vėrėsi tuštuma kažkur viduje. Dabar jos jau nebejaučiu. Galbūt užkišau visais tai dalykais, kuriuos aprašiau. Kad ir kaip bebūtų, man labai smagu gyventi.

pirmadienis, vasario 04, 2019

Unikalumas.

 - Bet juk mes unikalūs ir niekas mūsų nepakeis! – šūktelėjo L. dėliodama puodelius ant spintelės.
- O nemanai, jog mūsų unikalumas yra tiesiog skirtingos savybių kombinacijos? Tos pačios savybės, tik skirtingai sudėliotos? – pakėlė vieną antakį P.
- Gal geriau sakyti, jog visi galvoja unikaliai? – tarstelėjo M., ieškodama arbatos.
- Koks skirtumas, - pavartė akimis J. – Gal geriau paduokit man degtukus.
- Gaudyk, - P. metė degtukų dėžutę J.
Tą pačia akimirką, kai J. sugavo degtukus, visame name dingo elektra. Keturi žmonės tyliai stovėjo tamsoje.
- Žinot, visi siaubo filmai taip ir prasideda, - tyliai tarė M.
- Čia gyvenimas, o ne filmas, - nutraukė J.
- „Life imitates art“, - pacitavo L.
- Tikriausiai saugiklius išmušė, - garsiai samprotavo P.
Tamsoje, pasišviesdami telefonais, jie apsiavė batus ir apsirengė striukes. Lauke tyliai snigo, o dangus buvo kaip išpiltas juodas rašalas. Visi patraukė vorele per sniego pusnis link miško, kuris išdidžiai ošė už vienišo namo pamiškėje. Nepriėję prie miško jie sustojo. J. bandė atlupti tranformatorinės dureles, kurios buvo užšalusios, o P. švietė su telefonu. M. ir L. stovėjo už jų, žiūrėdamos tai aukštyn į dangų, tai į medžių viršūnes, tai mindžiodamos sniegą sau po kojomis. Buvo matyti kaip name vėl įsižiebė šviesos.
- Sutvarkyta, - sumurmėjo J.
Keturi žmonės slinko atgal per sniegą namo link. Praeidama pro langą ir netyčia ten dirstelėjusi L. sustojo kaip įbesta.
- Kas yra? – paklausė M.
- Ten kažkas yra, - prisimerkusi, norėdama geriau įžiūrėti, suniurnėjo L.
- Kaip tai? – P. priėjo arčiau lango.
Vaizdas, kuris buvo regėti pro langą viduje, pribloškė juos.
Viduje buvo L., M., J. ir P.
- Ten mes? – lyg klausė, lyg teigė M.
- Negali būti, - suniurnėjo J.
- Gal man haliunkės, - burbėjo P.
- Kažkokia nesąmonė, - L. suraukusi antakius stebėjo keistą reginį pro langą.
Buvo matyti, kaip prie stalo sėdėjo, gėrė arbatą ir juokėsi J. ir M., kaip L. iškėlusi rankas šoko vidury kambario, o P. junginėjo TV kanalus. Keturi žmonės už lango stebėjo save, nesuvokdami, ar tai vyksta iš tiesų.
- Jeigu mes čia, tai kas ten?
- O jeigu mes ten, tai kas mes?
Keturi žmonės pro praviras duris tiesiog sugriuvo vidun.
- Kas čia vyksta? – piktai riktelėjo vienas iš jų.
Viduje buvę L., M., J., ir P. sutrikę žvelgė į juos.
- Ko jums reikia? – stodamasis iš savo vietos, surauktais antakiai paklausė J.
- Kas jūs tokie? Kodėl jūs čia? Ir kas čia vyksta? – įsibrovėliai užpylė juos klausimais.
- Galvokite, jog mes esame geresnės jūsų versijos, - nusijuokė L.
- Kurios jus pakeis, - pridūrė M.
- Kaip suprast?
- Tiesiogiai, - nusijuokė L.
Po kelių dienų miške buvo rasti keturi, vienas šalia kito gulintys lavonai. Sušalusių kūnų niekas neatpažino.

antradienis, sausio 29, 2019

Izoliuoti ir suprasti.

Praeitą savaitę, kiekvieną vakarą aš izoliuodavau save nors penkiolikai minučių, kad suprasčiau ir įtikinčiau save, jog geriausiai sekasi rašyti naktimis ir vienai. Manau, jog kitaip ir būti negalėjo. Tik liūdna tai, jog kažką parašius ar sukūrus naktį, nelabai atsiras kam visa tai parodyti, nes visi jau devintą sapną sapnuoja. Ir dar supratau tai, jog man labai smagu rengti lenktynes tarp savo minčių ir rankos - ar greičiau rašau, ar greičiau galvoju. Izoliacija ir supratimas. Tik tiek ir buvo per šias atostogas. O man itin patinka nuo visko atsiriboti ir tyliai kampe rašinėti. Nes kuklios mintys lenda lauk tik tada, kai aplink nieko nėra. Visai neseniai baigiau skaityti knygą apie visokių rašytojų, režisierių, kompozitorių, dailininkų, išradėjų ir visokių kitokių žmonių rutinas ir tai buvo vienas iš tų dalykų, kuris įkvėpė mane eksperimentuoti su savo pačios dienotvarke. Gaila tik tiek, jog kitą savaitę mano puikioji rutina subyrės ir teks dėlioti naują, kurioje bent aštuoniasdešimt procentų dienos užims universitetas ir įvairūs namų darbai. Suprantu, jog tik per atostogas galiu džiaugtis savo kūrybiniu produktyvumu. Nes kai kiti rūpesčiai spaudžia smegenis, užsiblokuoja ir kūryba.
Šitas semestras praėjo taip greitai, jog aš ligi šiol nesusigaudau, kad jau pavasario semestras ir tuoj baigsis trečias kursas. O dievai. O ta nežinomybė dėl to, kas bus vėliau vis didėja ir didėja, atrodo tuoj praris mane. Bandau susikaupti ties esamuoju laiku, kuris turi būti svarbiausias, bet kažkaip vis tiek nuklystu ten, kur dar manęs nėra ar ten, kur jau buvau. Norisi džiaugtis atostogomis, negalvojant, jog jos pasibaigs. Žinau, jog tik nuėjus į pirmą paskaitą pirmadienį, viskas vėl susidėlios į tam tikras vietas ir aš vėl kovosiu su kūrybai negailestinga rutina. Gal ji ir nebūtų tokia negailestinga, jeigu mokėčiau teisingai su ja elgtis, tačiau kartais visi dalykai supantys mane taip išsunkia, jog sugebu tik primityviai egzistuoti: valgyti, miegoti ir tuštintis. Tik va, šiandien tas kirminas, jog jau paskutinė atostogų savaitė graužė mane. Kažkaip nemaloniai ropojo per mintis. Žvelgiant atgal, tai buvo tos atostogos, per kurias nuoširdžiai jaučiausi kaip rašytoja. Tikriausiai nebuvo nė vieno dienos, kada nebūčiau pasiėmusi užrašų ir kažko nepaterliojus juose. Gerai jaučiausi, net jeigu tai, ką parašydavau būdavo visiškas mėšlas. Man jau pats procesas nuostabus.
Aš nežinau, ką šiandien norėjau pasakyti šiuo tekstu, bet man gražu žiūrėti į pildomą žodžiais kompiuterio ekraną. Kartais save izoliuoti reikia vien dėl to, jog susidraugautum su pačiu savimi, ne tik tam, kad suvoktum dalykus, kurie šiaip jau ir taip yra aiškūs. Na, bet kažkodėl man to reikėjo ir tai padėjo. Dabar aš matau daugiau priežasčių, kodėl verta kažką daryti su savo kūryba, negu pasiteisinimų, kodėl neverta. O jų, patikėkit manimi, buvo tikrai ne vienas ir ne du.

penktadienis, sausio 04, 2019

Mėgstamiausių mano tinklaraščių tag'as.

Aš šitą idėją pradėjau lukštenti dar prieš Kalėdas, sąsiuvinyje užsirašiau "???" ir keletą punktų, kuriuos norisi įvykdyti, bet po to man dingo visas laisvas laikas ir jau teko rašyti rašto darbus artėjantiems deadline'ams. Šiandien kažkaip prisiminiau ir sugalvojau, jog kada vėl, jei ne dabar? Bijau iki sesijos pabaigos užmiršti savo gerus ketinimus. Taigi. Kiek pamenu, tinklaraštininkų bendruomenė niekada nebuvo per daug aktyvi, tačiau pastaruoju metu, atrodo, jog didžioji dalis paniro į kažkokį žiemos miegą. Beveik visos grupės vedaknygėje užpildytos tiesiog tinklaraščių reklamomis, nebeliko bendravimo tarpusavyje ir man dėl to kažkaip liūdna. Visada atrodė, jog kitaip auditorijos ir neturėsi, jeigu neskaitysi kitų įrašų ir nesidalinsi idėjomis ar šiaip mintimis komentaruose pas kitus autorius. Ir negaliu skųstis, nes pas mane tai vis dar vyksta. Bet gaila, jog tik pas mane. Norisi daugiau bendravimo tarp žmonių, kurie turi ir rašo tinklaraščius. Norisi, kad visi vieni kitiems papaišytume po komentarą ar šiaip kažkokį atgalinį ryšį po įrašais rodytume. Todėl ir sumąsčiau, jog galbūt atėjo laikas padaryti kažką, kas nors kiek sujudintų bloger'ių bendruomenę ar bent jau mažą jos dalį. Šiame įraše papasakosiu apie kelis tinklaraščius, kuriuos skaitau ir kuriuos gana dažnai pildo. Nesinori skambėti labai griežtai ar įpareigoti žmonių, tačiau būtų labai šaunu, jei visi arba bent jau dauguma paminėtų tinklaraščių sukomponuotų ir savo mėgstamiausių sąrašą, na, žinot, kaip ir toks savotiškas mėgstamiausių blog'ų tag'as, kai tavo mėgstamiausieji papasakoja apie savo mėgstamiausius. Pabandom?
DIVA - man patinka šis tinklaraštis, nes jis yra įvairus ir kiekvienas gali surasti savo mėgstamiausią skiltį - nuo makiažo iki kūrybos ar knygų. Man labai patinka ir pats bendravimo būdas su skaitytoju, rengiami konkursai (kažkada viename iš jų aš laimėjau knygą!), užsimezgęs dialogas su žmogumi už teksto ir su žmogumi, kuris skaito tekstą. Žinoma, jog labiausiai vertinu įrašus apie knygas ir filmus ir mane labiausiai džiugina, jog jis pildomas tikrai aktyviai ir dažnai.
Knygų Mergaitė - nesunku atspėti apie ką, tačiau galima ir apsigauti, nes įrašai yra ne vien tik apie knygas. Tuo ir patinka - yra ir asmeninių įrašų, ir knygų recenzijų, ir apie filmus, ir šiaip visokių knygiškų dalykų (nuo skirtukų kolekcijos iki įdomių knygų tag'ų). Nenuobodu, neatsibosta ir yra gana dažnai pildomas. Knygų recenzijos - įdomios, be jokių spoilerių ir gana profesionalios. Vienas geresnių tinklaraščių apie knygas, kokius teko sutikti per visus bloginimo metus!
Souls Full of Stars - šis tinklaraštis man labai primena mane pačią prieš keletą metų - tas melancholiškumas ir lyriškumas; žvaigždės ir sielos. Jaukus, gražus ir kažkoks artimas širdžiai tinklaraštis. Čia rašomi vieni tų tekstų, kuriuos norisi paskaityti, nes jie neįpareigoja per daug galvoti, gauni galimybę pasinerti į kito žmogaus mąstymą ir pasaulėžiūrą. Nors įrašai ir nepasirodo dažnai, bet smagu būna po kažkiek laiko vėl ten sugrįžti.
Pašokim - pašokim aukštyn ar tiesiog pajudėkim į ritmą? Nežinau, bet skaitytojas gauna abu: pašoka aukštyn ir po to neria į autorės kūrybą,o po to dar ir gauna suktis tos kūrybos ritmu. Viskas labai poetiška, estetiška ir gražu. Dailu netgi. Man visada labai patiko šio tinklaraščio koncepcija - dviprasmis pavadinimas ir ten keliama kūryba. Kažkaip jauku skaityti įrašus, pačiai net įkvėpimo atsiranda ką nors parašyti.
Manojo Pasaulio Debesys - čia visko ir čia to visko yra daug. Daug nuotraukų, daug pasakojimų, daug pamąstymų. Labai daug apie keliones. Dar daugiau nuostabių nuotraukų iš tų kelionių. Yra ir visko kitko ir tas viskas kitkas perteikiamas per autorės prizmę, dėl ko kiekvienas pamąstymas paverčiamas įdomesniu, nes viską parašo įdomus žmogus. Teksto daug, bet jį smagu skaityti, nes net nepajunti kaip perskaitai ir atrodo, jog net taip ilgai neužtrukai.
mėlyna antis - ta mėlyna antis nuplukdys pas tinklaraščio autorės poeziją ir prozą - iš pirmo žvilgsnio trumpi tekstai, trumpo eilės, iš antro žvilgsnio - labai gilios ir nekasdieninės mintys, parašytos ant švaraus ir balto virtualaus popieriaus lapo. Man visada patiko ta neaiški kūryba, kurioje reikia prasmės ieškoti pačiam, įdomiausia, jog kiekvienas ją randa skirtingą. Bet šiaip ten smagu, ten gražu ir ten yra kūrybos, kurią aš vertinu.
Ir Princesės Būna Protingos - čia rašo labai laimingas ir aktyvus žmogus. Nuolat vyksta iššūkiai; tokie, apie kokius šiaip jau nepagalvotum ir man pačiai buvo labai smagu sudalyvauti viename iš jų ("Kiek "ačiū" telpa į 30 dienų?"). Tinklaraštis kupinas pozityvo, įdomių idėjų ir spalvotų nuotraukų, kurios taip tinka prie ten kuriamos nuotaikos. Paskaitai ir geriau pasijunti, nes autorės pozityvas tiesiog spinduliuoja kiaurai kompiuterio ekraną. Patinka man tokie dalykai.
Tai va, toks būtų kuklus mano sąrašas su tinklaraščiais, kuriuos mėgstu paskaitinėti. Būtų smagu, jog prie šio "mėgstamiausių blog'ų tag'o" prisijungtų ir daugiau žmonių. Na, kažkaip norisi man skleisti kažką gražaus po visų tų švenčių. Pasklaidykime šiek tiek savo mėgstamų tinklaraščių, gerai?

sekmadienis, gruodžio 30, 2018

Trupiniai.

"Kartais reikia erdvės, kurioje galėtum būti pažeidžiamas ir silpnas. Nes tvirtas kiautas veikiamas išorės veiksnių nebeatlaiko."
###
"Pradėti dabar, nes paskui niekada neateis ir netaps dabar."
###
"Viskas, ką paleidžiu, būna sudraskyta. Randai - mano parašai."
###
"Mes vis vartome ir vartome naujus puslapius, bet visko iš pradžių taip ir nepradedame."
###
"Karštis atleido mano smegenis, vėsuma atgaivino ir žodžiai pasipylė. Alsuojantys karščiu kaip lava, lėtai tekantys pro pirštus ant popieriaus lapo."
###
"Kuo trapesnis žmogus, tuo labiau kyla pagunda jį sutrypti."
###
"Nežinau kaip reikia adaptuotis prie šio pasaulio. Jis vis išspjauna mane. Visą seilėtą ir apkramtytą. Aš kaip kokia kremzlė - šlykšti ir niekaip nesukramtoma. Spjauk lauk!"
###
"Iš savęs sukūriau galaktiką, o jis pyko, nes liko tik žvaigždė. Aš buvau tik kaulai, o jis buvo siela."
###
"Jie kaip randai. Žiūriu į juos ir matau, kokios gilios žaizdos buvo."
###
"Jeigu mano siela prasivertų, iš jos niekada nenustotų bėgti."
###
"Skrodimas prisiminimų, kurių nenoriu pamiršti. Išmėsinėti ir sukabinti mano galvoje. Kraujas laša ir nuo kiekvieno tykštelėjimo man vis labiau bloga darosi."
###
"Kalbėti be pasekmių. Štai ko trokštu. Kad nors vieną kartą nereiktų prisiimti atsakomybės už tai, ką labai norėjau pasakyti. Dažniausiai tenka tylėti."
###
"Tik vėlai vakare mes pagaliau praveriame save ir išpilame tai, kad dvokia mūsų viduje. Vieni kitiems. Tik išjunk šviesas."
###
"Nelygink užkulisų su pasirodymu."
###
"Man patinka ta netvarka. Nepaklota lova, kurioje vis dar tupi šiluma nuo kūnų; girti žmonės, kurie tampa tokie nuogai ir pažeidžiamai atviri; sujauktas stalas, ant kurio išmėtyti daiktai rodo, kad kažkas vyko, kūryba, procesas, darbas; nubėgęs makiažas vakare, nes žinai, jog atlaikei dar vieną dieną. Tik netvarka galvoje man nepatinka. Kai mintys lenda lauk pro ausis ir riša kilpą aplink kaklą."
###
Aš turiu tų trupinių, tik kartais pamirštu, jog turiu. Atsiprašau. 

pirmadienis, gruodžio 24, 2018

Tas Kalėdų laukimas.

Ketvirtadienį vakare jau buvau namie ir gulėdama savo lovoje apgalvojau tai, jog baigėsi. Baigėsi dar vienas raundas paskaitų ir jau nebereikės pirmadienį laukti semantikos ar antradienį grįžti anksti namo, sėdėti iki septynių universitete ketvirtadienį ar ilgai miegoti trečiadieniais. Kur dingo visi tie mėnesiai? Liko tik pora rašto darbų ir keletas egzaminų ir tada vėl startas, vėl viskas iš naujo. Noriu sakyti, jog nespėju iš paskos, bet baisiausia tai, jog esu priekyje ir taip skubu, jog ne aš nespėju, bet laikas. Per šį semestrą aš taip pripratau gyventi ateitimi, kad nesugebu suvokti savęs esamajame momente, pamečiau realybės pojūtį ir nuolat galvoju tik apie rytojų arba kitą savaitę. O tai labai vargina. Norisi pailsėti, per tas kelias savaites, bet sąžinę spaudžia neatlikti darbai. Kalėdinis laikotarpis, kai mokaisi universitete yra kažkokia košė. Atsiskaitymai, prezentacijos veliasi kartu su jaukiais namais, papuoštomis eglutėmis ir dovanų ieškojimu. Gaunasi labai trikdantis skonis. Per nuolatinį skubėjimą nemoku džiaugtis tuo metu, kuris būna tik kartą metuose. Pasiilgau laikų, kai Kalėdos buvo Kalėdos.
Bet šiaip viskas gerai. Namuose kvepia apelsinais, šviečia lemputės, po eglute jau sukroviau visas dovanas. Siaubingai jauku. Skaitau knygą, žiūriu kaip sninga ir geriu arbatą susitikusi su draugais. Bandau grįžti į dabartį, džiaugtis esamuoju momentu. Bet sunku, mintys vis krypsta į ateitį. Į tai, kas dar laukia ir ką reikia padaryti. Jokio atokvėpio. Tik mažos prošvaistės, jog deadline'ai praeis ir bus to laiko sau. Bet aš taip noriu pasidžiaugti šventėmis, nors tas kelias dienas. Viskas gerai, aš kaip nors. Svarbu nepamesti savęs ir kažkokiu būdu išvalyti mintis nors tas kelias valandas, visiems sėdint prie stalo ir dorojant mišraines ar silkę. Aš sugebėsiu rasti to laiko užbaigti darbams ir pasiruošti egzaminams, tik turiu save tuo įtikinti, kad nesėdėčiau po eglute su kompiuteriu ant kelių ieškodama šaltinių ar rašydama rašto darbą. Viskas gerai, o aš padarysiu, kad ir būtų gerai.
Man patinka Kalėdos; patinka, jog dabar naktis ir beprotiškai sninga, patinka, jog prieš valandą dar lakstėm su draugais lauke, piešėm ir rašėm sniege, labai daug juokėmės ir tiesiog buvom, patinka, jog rytoj (o gal jau šiandien?) Kūčios, namai prigužės žmonių, po eglute gulės dovanos ir žiūrės kaip valgom kūčiukus, patinka, įteikti maišelius su dovanomis ir žiūrėti kaip iš džiaugsmo spindi veidai, patinka visa ta atmosfera, kuri aplink mane, patinka, jog susitinki su visais, keitiesi dovanomis ir laikas eina greitai, nes kiekviena akimirka kupina garsaus juoko ir plačių šypsenų.


Jaukių švenčių ir linkiu džiaugtis kiekvienu esamu momentu, nes tik jie suteikia gyvenimui prasmės - praeities praeina, o ateitis dar kažkur toli, todėl džiaukimės dabartimi - tik ją ir turime. Čia ir dabar. 


šeštadienis, gruodžio 01, 2018

Visada gerai nebus.

Oi, kiek daug pas mane sugižusių emocijų verda manyje pastaruoju metu! Jaučiu, jog susikaupė kažko labai daug, net per ausis teka, bet niekaip nesugebu to išreikšti ar kitaip išleisti lauk. Viskas kažkaip nyku ir net trumpam nušvitusi saulė parodo tik kylančias nuo daiktų dulkes, o ne nušviestus ir gražius paviršius. Daugelį popiečių aš negaliu pakilti, pavyksta tik abejingai sėdėti ir žiūrėti prieš save, atrodo, jog nemoku vėl sugrįžti į tą ramią būseną, stresas varo protą lauk iš manęs, nemoku ilsėtis. Ir kartais pagalvoju, kad galbūt reikėtų tik gerai išsižliumbti, kad vėl sugrįžtų dalykai, darantys mane manimi. Bet aš nežinau nieko, emocijos sugižo. Nebemoku jomis naudotis. Naktimis ištirpsta mano kaukė, kuri puošė ir aš visiškai nuoga siela stoviu prieš save, kalbėdama neaiškų dialogą su kažkuo, kodėl dabar taip yra. Viskas atrodo padrika ir beprasmiška. O visi tokiu metu miega. Nežinau kaip mėgautis gyvenimu kaip procesu, kurį anksčiau dievindavau. Gyvenime baigėsi prieskoniai ir viskas tapo prėska.
Ne, gerai nebus. Visada gerai nebus. Visada nebus gerai. Kuriu naujas prasmes vieną po kitos, iš žodžių, pavieniui nereikšmingų ir liūdnų, visai kaip aš. Juk ir iš manęs prasmė gaunasi tik tada, kai aš pati būnu su kitais; todėl naktimis aš tokia bereikšmė - visi jau miega. Bet kas ta prasmė? Man prasmė yra daryti kažką iš ko ji gaunasi. Ir tokiu būdu save įmetu į uždarą ratą. Nemoku įgyvendinti to, kas galvoje. Žodžiai per daug nykūs, kad pasakyčiau kaip ir kas yra. Akys savaime suka filmą galvoje, kurio pavadinimo niekada nesugalvosiu. Vaizdai, niekaip neperteikiami garsais. Šiurpas bėga per nugarą, nes naktimis jau šąla, o aš dar nenešioju pirštinių ir rankos troleibuse prišąla prie paviršių, skirtų įsikabinti ir laikytis. Žinau, kaip laikytis tik niekada nežinau, kaip ilgai. Kartais norisi pailsėti nuo prasmės ir nieko niekur nematyti. Čia visur labai daug palaidų galų, kurių negalima rišti į vieną. Todėl ir palieku juos tabaluoti.
Monologai su savimi visada pasileidžia, nes su savimi aš kalbu pernelyg retai. Norėčiau sau būti artimesnė. Visi pabrėžia kaip svarbu kalbėti su kitais ir palaikyti ryšius. O kaip su savimi? Nes aš jaučiu, jog laikydama kitus šalia, tolstu pati nuo savęs. Man labai reikia tų naktų, kai lieku su savimi, nes kitaip... aš nežinau kas būtų. Bijau netekti savęs. Santykis su kitais ar santykis su savimi? Visi išmokom žongliruoti šiais dalykais. Nebuvo kur dingti. Aš pati sau šiąnakt pasakiau, jog visada gerai nebus. Tačiau guodžia tai, jog kartais bus ir gerai. Ir blogai. Bet ar visada reikia laikytis juodo ar balto? Nes man atrodo, kad dabar esu kažkur tarp. Plaukioju neaiškiame atspalvyje. Ir dabar nėra gerai, tačiau nėra ir blogai. Praeitas dvi savaites viskas slydo iš rankų, šią savaitę lyg ir sugebu sugauti. Visada gerai nebus, tačiau kažkas vis tiek bus.