trečiadienis, rugpjūčio 15, 2018

Pigios knygos. #2

David Levithan yra amerikiečių rašytojas, sulaukęs pripažinimo už knygas paaugliams, o ši knyga yra pirmasis autoriaus kūrinys suaugusiems ir tai yra tikrų tikriausias žodynas, tik skirtumas tas, jog prie kiekvieno žodžio yra ne tik vertimas, tačiau ir trumpas pasakojimas. Dar neteko skaityti tokia forma pateikto romano, tačiau būtent tai ir paverčia kūrinį originaliu ir savotišku. Tai išsibarstęs pasakojimas apie du įsimylėjėlius, padrikai lipdoma istorija apie juos, jų kasdienybę, naudojant raktažodžius iš kurių ir susideda įsimylėjėlių žodynas. Labai lengvas skaitinys, parodantis dviejų žmonių gyvenimą ir jų santykius iš įvairių pusių ar perspektyvų, įmanoma perskaityti ir per vieną dieną. Žinoma, dar ir naujų angliškų žodžių išmoksti, kurie tiems tekstukams parinkti labai taikliai. Palikau kelis eurus knygyne ir ši knyga jau buvo mano.
Tai, jog pavadinimas yra „Įsimylėjėlių žodynas“, iškart parodo, kad čia bus kalbama apie du žmones ir jų santykį tarp jų, apie jų autentišką ir vienintelę meilę. Intymumą romane sukuria įvardis „tu“, nes skaitytojui iškart pradeda vaidentis, kad kreipiamasi į jį ar kalbama apie jį. Nors iš tiesų skaitytojas varto dviejų mylinčių vienas kitą žmonių pokalbį, sakau, kad pokalbį, nes kai kuriuose puslapiuose tekdavo perskaityti tekstą dar kartą ir pagalvoti ar čia kalba mergina, ar vaikinas. Kažkaip savaime mąstai, kad šiuos trumpus meilės pasakojimus parašė vaikinas savo merginai, tačiau vis atsirandantis dviprasmiškumas tekste verčia manyti kitaip – jog tai jų abiejų tekstai skirti vienas kitam. Ir jautiesi tarsi skaitytum svetimus įsimylėjėlių laiškus, kurie taip įtraukia, jog negali tiesiog padėti tos knygos. Viskas papasakota taip kaip ir reikia kalbėti apie meilę – ne per daug, tačiau ir ne per mažai. Nors tiesą sakant, niekas ir nežino kaip iš tiesų reikia apie ją kalbėti, bet verta pripažinti, jog šio autoriaus bandymas buvo sėkmingas ir atveriantis naujas formas kitiems, kurie nori kalbėti ar skaityti apie šį fenomeną tarp dviejų žmonių.

„Man nepatinka, kai tu naudoji mano šampūną, nes tada tavo plaukai kvepia kaip aš, o ne kaip tu.“
„Atrodė, kad pakelsi mane, bet viskas nukrito.“

trečiadienis, rugpjūčio 08, 2018

Akistata su savimi.

Vieną vakarą aš labai daug kalbėjau su T. Apie savo būseną, stabilumą, kuris varo iš proto, nes nejudi, o stypsai vietoje. Labai vargina. Viskas vyko tos dienos, kai bandžiau prisėsti ir kažką parašyti, tačiau likau nusivylusi savimi, vakarą. Sukome ratus aplink miestą ir daug kalbėjome. Labai daug. Mano vasaros tapo kažkokiomis tuščiomis, T. siūlo idėją, jog galbūt tai ženklas, kad suaugome ir man belieka tik nusukti veidą ir stipriai užsimerkti. Nenoriu. Vasaros tuščios, nes jų nebesugebu aprašyti. Po pokalbio su T. suvokiau, jog reikia statyti save prieš save ir pačiai išsiaiškinti savo nerašymo ir apskritai nieko nenorėjimo daryti priežastis. Viskas, kas man liko, yra tik bukas nuobodulys, nors mintys galvoje verda. Nesustoja net sekundei. Galbūt sunku rašyti, nes visko susikaupę tiek daug ir nebežinau kaip pedantiškai tai sudėti ant popieriaus lapo. Galbūt aš tiesiog užmigdžiau savo įgūdžius transliuoti prasmę žodžiais su kiekvienu geros minties užrašymo atidėliojimu. Galbūt mano sąžinė ne tokia ir uoli, jog jos dėka išdrįsčiau išsitraukti užrašus bet kur ir bet kada. Galbūt mano gyvenimas tapo pernelyg tuščiu, kad kažką paimčiau iš jo ir užrašyčiau, nors visgi paimti galiu nemažai, bet ne, tai ne tai, ko noriu ar reikia. Galbūt aš tiesiog suaugau ir suvokiau, jog tai nėra man. Sąžinė graužia ne dėl supūdytų minčių, bet dėl beprasmiškai švaistomo laiko. Dar viena vasara, šast ir prabėgo. O ką aš? Aš nieko. Ir tai žudo. Man norisi kažką sakyti, bet burna užčiaupta abejonės, nes ji mano, jog neverta. O gal ta abejonė esu aš pati? Aš pati save laikau įkaite? Kaip man išsiugdyti tą įprotį rašyti būtent tą akimirką, kai sugalvoju, kad po to nereiktų žvejoti to, kas jau nuskendo.
Mes su T. daug kalbėjome apie priežastis, bet ne sprendimus. Iš viso to, kas anksčiau vyko mano gyvenime aš juk kurdavau istorijas ir pasakojimus - iš visų įmanomų siužeto posūkių ir jų atomazgų. Tą patį momentą sugebėdavau išgyventi šimtais skirtingų būdų. Kur visa tai dingo? Gyvenu bestuburį gyvenimą, kuris klaiposi ir kreivoja šleivoja per nerangias mano vasaros dienas. Nežinau kaip pildyti tuštumas. Visą vasarą praleidau galvodama kaip, laukdama, kada pasipils žodžiai kaip pasipila vasaros liūtis. Ir nieko, sausra. Na, iš dalies jie pilasi dabar, bet ar tikrai man norisi pasakoti, rašyt apie tai? Sunku atitikti ne kitų žmonių, tačiau savo pačios lūkesčius. Susikėliau juos ant aukštos lentynos viršūnės ir net negaliu pasiekti. Metro aštuoniasdešimt nepakanka, abejoju ar ir dviejų metrų užtektų. Man yra kur stiebtis.
O galbūt sprendimas yra. Man reikia būti atvirai. Pačiai su savimi. Tokiai, kokia dabar buvau rašydama šias eilutes. Ir nebijoti rašyti to, kas spaudžia smegenis.
 Akistata su savimi - baisi, bet naudinga.

antradienis, liepos 31, 2018

Trys tekstai.

Visi jie saugiai sėdi mano, jau uždarytame, tinklaraštyje, kur aš bandžiau iš kelių sakinių ar vos kelių pastraipų lipdyti milžiniškas prasmes. Galbūt kai kurie jau bus regėję juos, bet šiandien man kažkodėl labai norėjosi pasidalinti kažkuo, kas buvo seniai, kai buvo geriau. Iškelti tris tekstus į paviršių, jūsų akims apžiūrėti, o smegenims apmąstyti. Trijulė, kuri vėl nori būti matoma.

vaizduotės užkrėtimas.
kovo 18, 2017 


tai toks fenomenas, kai mintyse savavališkai ir nekontroliuojamai nuolat kartojasi vizijos, kurios po truputį naikina sveiką protą ir paverčia tave nieko nesuvokiančiu padaru, bandančiu nesuprantamai pasakyti, jog kažkas išgraužė smegenis ir dabar beprotiškai gelia tą tuštumą galvoje.
kiti net nenutuokia, kas yra už jų sielų. kad ten kartais tyliai tūno juodos begalybės. kiek girdėjau, jos turi aštrias iltis, kuriomis taip sudrasko viską, kas tik prisiartina, jog net kraupu ir šiurpu pasidaro, žvelgiant į suniokotus objektus, kurie per naivumą priartėjo per arti.
laikykimės atokiau. 
kaip įmanoma toliau.

maistas mano sielai galimai užnuodytas.
liepos 16, 2016


jie man sakė, jog kai užaugsi, tavo baimės susitrauks ir visiškai išnyks iš tavo gyvenimo, tačiau dabar aš tiesiog labiau abejoju savimi, o baimės, na, jos liko. tokios pat įžūlios ir tokios pat akiplėšiškos kaip ir anksčiau buvo. bet kad ir kaip bebūtų, aš bent jau ne viena. jie sako, kad kartais reikia žudyti savo mintis, tačiau dabar su savo pačios tamsa aš esu linkusi taikytis, o ne ją naikinti.
manau, tai veiksmingiau.
jie veržiasi lauk, o mes prarandame kontrolę ir budrumą.


bet mes vis dar turime sielas.
gegužės 18, 2016


"gyvenimas daug lengvesnis, kai nieko nejauti." - sakydavau sau, jausdama kaip beprotiška meilė visiems drasko mane į gabalus. jokiam žmogui nebeleidžiu savęs užpildyti purvinu ir svetimu liūdesiu. mane pradėjo statyti iš sulaužytų pažadų, nenoriu tapti grynakrauju melu ir nusivylimu. ir vis dėlto, jei problemos sekas iš paskos, galbūt eini ne ta kryptimi?
daugelis mano draugų kaip žvaigždės, gaila, tik, kad kai kurie jau tapo juodosiomis skylėmis, grasinančiomis įtraukti į nebūtį ir mane.
svarbiausi žmonės mano mintyse atsiranda trečią valandą nakties, kai sukurti sąmonės vaizdiniai tyčiojasi iš manęs pačios priversdami jaustis palūžusiai ir sugniuždytai. tarsi mano vidiniai demonai lauktų manęs ant pievelės prie mano namų, siekdami pagauti ir sudraskyti. rodydami šlykščiausias grimasas ir viliodami pernelyg šleikščiai mielais vaizdiniais laukan. o aš tik sėdžiu viduje ir vis dirsčioju pro langą. galbūt jų jau nebeliko? tada išaušta rytas. nauja diena. dar viena diena iš begalybės kitų, jau nugyventų.
kad ir kaip bebūtų, šiomis dienomis širdys ramesnės.


antradienis, liepos 24, 2018

Kalbomis permirkusios vasaros naktys.

Mes naktimis prikalbame pilnus kibirus prisiminimų, pasakojimų apie save ir kitus, prilaistome tiek daug netikrų ir tik mūsų slapčiausiuose troškimuose gyvenančių situacijų ar reiškinių, kurie reiškia tiek daug, kad net per daug - juk to nebus. Iškalbame visą ežerą, prie kurio tą naktį ir sėdime, nupasakojame visą rasą nuo medžių parke, kur krykštaujame ant sūpynių. Dalykai, kurie nutiko seniai, tačiau jie vis tiek buvo. Net jeigu ir nutylame, vis vien plaukiojame sakinių bangose, kurias pasakėme arba pasakė mums, užvertę galvas į temstantį ar švintantį dangų. Taigi, tokios neišsemiamos mano vasaros naktys, kaip ir kiekvienais metais.
Šįsyk mano naktys šiek tiek nepastovios. Būna, kai akis sumerkiu tik paryčiais, tačiau pasitaiko, kai užmiegu net vidurnakčio nesulaukusi. Bet man taip patinka, kiekviena diena vis atneša kažką įdomaus ir naujo, jaučiu kaip ilsiuosi ir ruošiuosi trečiam kursui. Priešpaskutiniam. Kaip baisu. Labai daug skaitau, šiek tiek mažiau rašau. Minčių ar idėjų netrūksta, bet trūksta valios tiesiog prisėsti ir viską užrašyti, diena pralekia taip greitai, atrodo būni ir ten, ir čia, ir visur, o naktimis protas jau toks išsisunkęs, kad sugebi brūkštelėti tik keletą eilučių į savo užrašų knygelę. Dažniausiai apie neteisybę žmonijoje ir kaip socialinės medijos bei visi tie penkiolika minučių ar delfiai mums smegenis plauna. Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo baisiau man darosi.
Kiekvieną dieną bandau vis kažką rašyti, bet progresas nėra toks, koks mano galva turėtų būti. Vasaros pradžioje mano tikslai buvo tokie nesveikai dideli, o dabar, kai atostogos jau įpusėjo, aš suvokiu, jog ir vėl per daug sau užsibrėžiau. Ne visas idėjas įmanoma užrašyti, kai kurios tiesiog privalo likti galvoje, nes ant popieriaus nenori. Ir ne visuomet pavyksta rasti tikslių ir teisingų žodžių vaizdiniams, kurie kyla galvoje. Dėl to, ką labai mėgdavau daryti prieš porą metų, esu labai pasimetusi. Lyg ir noriu rašyti, bet kažkas stabdo. Jeigu anksčiau vasara būdavo pats tas metas kurti tekstus, tai pastarosiomis vasaromis nesugebėjau parašyti nė vieno, kuris patiktų man pačiai. Visi kažkokie neužbaigti, kažkokie ne tokie... Nebemoku, pamiršau kaip, nebežinau. Vakar tik pasipiktinau tomis eilutėmis, kurias išspaudžiau į Word'o failą.
Galbūt pats metas spjauti į sukurtus scenarijus mano galvoje ir pradėti užrašinėti visas tas kalbas, kuriomis laistome savo vasarą? Tik kaip prisiversti išsitraukti užrašus ir tušinuką, kai atrodo baigėsi visi žodžiai, kuriais galėčiau aprašyti? Iš rašytojos tampu tik skaitytoja.

trečiadienis, liepos 11, 2018

Pigios knygos. #1

Beveik visą semestrą laisvu nuo paskaitų metu aš medžiojau. Medžiojau knygas, pigias knygas iš įvairiausių knygynų aplink mano universitetą, į kuriuos dažniausiai po paskaitų vis užsukdavau apsidairyti. Mano lentyną pildė skaitiniai už dvidešimt, keturiasdešimt centų, eurą, du ar tris eurus. Puikus jausmas aplankydavo, kai nusipirkdavau keturias knygas už mažiau nei du eurus. Kadangi universitetas spaudė mane su privalomąja literatūra, savo pirkinius pradėjau skaityti tik prasidėjus vasaros atostogoms. Ir skaitydama pagalvojau, jog galiu netgi tokią rubriką savo tinklaraštyje sukurti, kur aš pasakočiau apie visas tas nebrangias, mano lentynas laužančias ar ant stalo sukrautas knygas, kurių tiek daug turiu. Taigi.
Pirmoji knyga, kurią perskaičiau per mažiau nei parą, yra norvegų rašytojos Maritos Fossum. Trumpas, net šimto puslapių nesiekiantis, kūrinys rašytojai pelnė svarbiausią norvegų literatūros prizą ir bent jau man susiskaitė labai lengvai ir maloniai, tik gal šiek tiek nuobodokai. Pasigriebiau Humanite už dvidešimt centų, nes labai patiko tas baltas, net steriliai atrodantis viršelis. Ir, žinoma, pavadinimas – įsivaizduok, keistai paveikianti liepiamoji nuosaka. Ant viršelio matosi balta pagalvė; nežinia ar čia lova, ar čia karstas, ar čia iš karsto išimta pagalvė padėta ant lovos – sukuriamas dviprasmiškumas, atsiranda kažkokia siaura linija tarp miego ar sapno ir mirties.
Pats pasakojimas yra apie penkiasdešimt vienerių metų moterį, vienišą, sėdinčią savo mažame bute, didmiesčio viduryje. Ką tik palaidojusi savo motiną bei metusi atsibodusį darbą, ji nagrinėja savo pačios būtį ir bando suvokti savo gyvenimą. Visas pasakojimas parašytas tokia paprasta, buitine kalba, tačiau man ji atrodė tarsi juodai baltas raštas – be jokių didesnių emocijų ar aistrų. Tiesiog pasakojama istorija, prisiminimai ar prašoma skaitytojo kažką įsivaizduoti. Truputį priminė Kamiu „Svetimą“, ypač toje vietoje, kai pasakojama apie motinos mirtį, tikriausiai dėl to pačios emocijų stokojančios kalbos, iš kurios nesužinai kokia yra pagrindinės veikėjos būsena dėl daugelio dalykų, nutikusių jai ir galbūt dar ir tai, jog abu veikėjai į savo mamų laidotuves važiavo autobusu. Smulkmena tikriausiai. Skaitytojui pateikiami tik veiksmai, nėra jokių emocijų iškilusių į paviršių, darant juos. Kūrinyje labai jaučiamas ryšys su gamta, nuolat gręžiamasi į ją, tarsi į kokį išsigelbėjimą nuo vienatvės, liūdesio ar skausmo, karts nuo karto skaitytojo vis prašoma kažką įsivaizduoti, kaip kad prašo ir knygos pavadinimas. Toks savotiškas kūrinys, sakyčiau. Su savotiška mintimi. Nors viskas, apie ką tegalėjau galvoti ar įsivaizduoti buvo senatvė ir egzistencinis nusivylimas. Visas kūrinys – tarsi pagrindinės veikėjos gyvenimo ir jos apmąstymų apie tam tikrus įvykius ištrauka, o skaitytojas yra tik laikinas svečias ir liudininkas to, kas vyksta.  
„Senus žmones sunku supaisyti, jie – paslapčių saugojimo meistrai.“
„Vidury pievos sukrauti akmenys. Nesuvokiama, kad kažkas iš tikrųjų nešė juos čia. Ar kažkas iš tikrųjų sunešė visus šiuos akmenis? Atsisėdu ant žemės, nusilaužiu ilgą šiaudą ir įsikandu, sausos žolės skonis, stulbinantis vaizdas, įrėmintas aukštų eglių, vien tik jis, įsivaizduok: esi ten, tarp medžių.“

pirmadienis, birželio 18, 2018

Egzistencinė neviltis kažkur ten toli.

Pusė studijų jau įveikta, penktadienį laikiau paskutinį egzaminą ir viliuosi, jog jau užbaigiau reikalus su antro kurso antru semestru, kuris tikriausiai, kol kas, buvo pats sunkiausias per visą šitą laiką. Tačiau atlaikiau. Nežinau kaip, bet tikiuosi, jog atlaikiau ir išlaikiau. Vasaros laukiau kaip išsilaisvinimo nuo rašto darbų, teorinių tekstų skaitymo ir, žinoma, visos krūvos privalomosios literatūros. Atrodo, kad visą semestrą nieko kito neveikiau tik skaičiau ir skaičiau. O paskui iš to, ką skaičiau rašiau ir rašiau, egzaminus, rašto darbus ir kursinius. O aš taip pavargau... Per visą tą laiką taip norėjosi iš lentynos išsitraukti knygą, kurią skaityčiau savo malonumui, o ne dėl to, jog reikia ar kokį kūrinį suregzti, pasiėmus tą idėją, kurią susapnavau arba sugalvojau važiuodama troleibusu namo. Tačiau nei vienam iš šių poros dalykų nesurasdavau laiko ir šiaip, sąžinė graužtų, nes nedarau darbų susijusių su mokslais. O koks palengvėjimo jausmas apėmė, kai išėjau iš paskutinio egzamino! Atrodo, kad prieš mane tiesiog jūra laisvo laiko, į kurį ketinu visa galva panerti ir išgerti. Tik atsargiai, kad nenuskęsčiau. Aš tiek daug idėjų turiu šiai vasarai; ką veikt, kur veikt, kaip veikt ir kada veikt. Po itin nevykusios praeitų metų vasaros, noriu comebackint ir įrodyti sau, jog mano vasara priklauso nuo manęs pačios ir to, ką aš darau, o ne nuo kitų, mane supančių, žmonių. 
Dar tik kelios dienos mano atostogų, o aš jau jaučiuosi gerai. Įtampa nuslūgo, stresas ištirpo karštame vasaros ore, o smegenų nebespaudžia neatlikti darbai. Nežinau kodėl mane šis pusmetis taip išsekino, tiek fiziškai, tiek psichologiškai, bet jau įpusėjus sesijai jaučiausi kaip raudonskruostis obuolys perėjęs sulčių spaudimo prietaisą - liko tik beskonis, sausas minkštimas ir kieta, nesukramtoma skūra. Noriu skirti porą mėnesių iš naujo subrandinti savo vidų, kad universiteto spaudimas vėl nepadarytų iš manęs košės. Skaitysiu knygas, kurios renka dulkes ant mano stalo, rašysiu dalykus, kurie jau seniai prašosi būti realizuoti ir perkelti ant popieriaus lapo, klausysiu Lorde, Arctic Monkeys, ba. ir ieškosiu Grįžulo Ratų naktiniame vasaros danguje, kuris rodo man tą gražią tamsą. Dabar man taip smagu gyventi! Ir aš taip myliu savo gyvenimą! Visas tas sunkus jausmas ir apatija - lyg ranka nubraukus - dingo, sunyko, prasmego, ištirpo. Nebeliko ir tos nepakeliamos, net dusulį keliančios, egzistencinės nevilties, jog niekas neturi prasmės ir viskas yra beprasmiška. Plaučiai užpildyti gaiviu, šienu kvepiančiu oru, o galva - tokiomis šviesiomis ir dailiomis mintimis, kad galima jas lyginti su laukuose galvas keliančiomis gėlėmis.

Kai grįžti čia parašyti įrašą po labai ilgo laiko tarp, atrodo tarsi grįžus namo pasakoju apie tai kaip sekėsi, ką nuveikiau ir kaip jaučiuosi. Lyg sutikus seną gerą draugą, kuris nuoširdžiai domisi. Kaip gera!

trečiadienis, balandžio 04, 2018

Itin trumpi plaukai ir vakarėlio himnas.

Aš labai seniai kalbėjau apie muziką. Labai seniai pasakojau apie dainas, kurios yra pirmos mano "dažniausiai klausomi" grojaraštyje. Labai seniai nagrinėjau melodijas ir žodžius, harmoningai plaukiančius kartu. Todėl atradusi laisvą momentą ir naudodamasi proga, kad visi po Velykų atostogų universitete lengvai aptingę ir neapkrauna pernelyg didele krūva darbo, rodau jums porą dainų, kurios rytais žadina mane iš miego ir lydi važiuojant namo iš paskaitų.

Lorde - Buzzcut Season
Žinot, dažnai pagalvoju, jog šiuolaikinių žmonių gyvenimas juokingas - mes žiūrime į baisius dalykus per televiziją ir viliamės, jog tai mūsų niekaip ir niekada nepalies, nors visa tai daug arčiau nei gali atrodyti. Apie "modernaus gyvenimo absurdą" ir yra šita daina. Apie tai, kaip žmonės naiviai žiūri į kai kuriuos įvykius, idealizuoja ar romantizuoja tai, kas turėtų būti priimama rimtai ir su geru žiupsniu druskos. Lengvas ritmas, lengva melodija ir labai savotiškas bei įdomus Lorde balsas, kuris tiesiog neša kartu su pačiu kūriniu. Nežinau kur, bet tu tiesiog pasiduodi ir plūduriuoji kartu. Nors ir labai lengva ir šviesi daina, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, iš tiesų ji kalba apie gana tamsius, rimtus ir net liūdnus dalykus. Šiaip pastebėjau, jog apskritai, gana dažnai klausau Lorde ir yra keletas dainų, kurios man tokios artimos, kad net virsta tam tikrų žmonių personifikacijomis. Ar tiesiog gyvais, į ausį kuždančiais prisiminimais melodijos ir prie jos priderintų žodžių pavidalu. Kažkoks fenomenas, kai atlikėjas taip tiksliai gali apibūdinti tavo vidinę būseną ar konkrečius įvykius.

Arctic Monkeys - No. 1 Party Anthem
Ši daina yra labai ironiška. Nes tai ko gero lėčiausia daina iš viso AM albumo, o vadinasi "vakarėlio himnu". Natūralu, jog tikimės kažkokio greito, vietoje sėdėti neleidžiančio gabalo, kuris išlydytų smegenis ir leistų prarėkti balsą, tačiau gaunam labai lėtą, tokį vos ne plaukiantį kūrinį, kuris tiesiog atpasakoja nuotaiką, kuri įsivyrauja vakarui jau gerokai įpusėjus; maždaug ta būsena, kuri apima po vidurnakčio, kai visi lengvai įkaušę, per cigarečių dūmus nebesimato pavargusių, besišypsančių veidų, kurie kalba dalykus, kurių šiaip jau nesakytų, bet kadangi jau naktis, nuovargio ir alkoholio mišinys kerta per smegenis ir sielą, prasideda išpažintys. Nieko daugiau ir nereikia iš tiesų. Drįsčiau teigti, jog tai viena poetiškiausių "Arctic Monkeys" dainų. Galbūt ir viena švelniausių, nes negirdėt jokio aštraus garso. Pats geriausias vakarėlio himnas, kai visi po truputį sminga ant sofų, po stalais ar tiesiog ant žemės.


Be jokios abejonės, jog yra ir daugiau dainų, ne tik šios dvi, tačiau šiuo metu man jos yra vertos naujo įrašo ir keleto sakinių apie jas. O kokios dainos šiuo metu karaliauja jūsų grojaraščiuose?