penktadienis, sausio 04, 2019

Mėgstamiausių mano tinklaraščių tag'as.

Aš šitą idėją pradėjau lukštenti dar prieš Kalėdas, sąsiuvinyje užsirašiau "???" ir keletą punktų, kuriuos norisi įvykdyti, bet po to man dingo visas laisvas laikas ir jau teko rašyti rašto darbus artėjantiems deadline'ams. Šiandien kažkaip prisiminiau ir sugalvojau, jog kada vėl, jei ne dabar? Bijau iki sesijos pabaigos užmiršti savo gerus ketinimus. Taigi. Kiek pamenu, tinklaraštininkų bendruomenė niekada nebuvo per daug aktyvi, tačiau pastaruoju metu, atrodo, jog didžioji dalis paniro į kažkokį žiemos miegą. Beveik visos grupės vedaknygėje užpildytos tiesiog tinklaraščių reklamomis, nebeliko bendravimo tarpusavyje ir man dėl to kažkaip liūdna. Visada atrodė, jog kitaip auditorijos ir neturėsi, jeigu neskaitysi kitų įrašų ir nesidalinsi idėjomis ar šiaip mintimis komentaruose pas kitus autorius. Ir negaliu skųstis, nes pas mane tai vis dar vyksta. Bet gaila, jog tik pas mane. Norisi daugiau bendravimo tarp žmonių, kurie turi ir rašo tinklaraščius. Norisi, kad visi vieni kitiems papaišytume po komentarą ar šiaip kažkokį atgalinį ryšį po įrašais rodytume. Todėl ir sumąsčiau, jog galbūt atėjo laikas padaryti kažką, kas nors kiek sujudintų bloger'ių bendruomenę ar bent jau mažą jos dalį. Šiame įraše papasakosiu apie kelis tinklaraščius, kuriuos skaitau ir kuriuos gana dažnai pildo. Nesinori skambėti labai griežtai ar įpareigoti žmonių, tačiau būtų labai šaunu, jei visi arba bent jau dauguma paminėtų tinklaraščių sukomponuotų ir savo mėgstamiausių sąrašą, na, žinot, kaip ir toks savotiškas mėgstamiausių blog'ų tag'as, kai tavo mėgstamiausieji papasakoja apie savo mėgstamiausius. Pabandom?
DIVA - man patinka šis tinklaraštis, nes jis yra įvairus ir kiekvienas gali surasti savo mėgstamiausią skiltį - nuo makiažo iki kūrybos ar knygų. Man labai patinka ir pats bendravimo būdas su skaitytoju, rengiami konkursai (kažkada viename iš jų aš laimėjau knygą!), užsimezgęs dialogas su žmogumi už teksto ir su žmogumi, kuris skaito tekstą. Žinoma, jog labiausiai vertinu įrašus apie knygas ir filmus ir mane labiausiai džiugina, jog jis pildomas tikrai aktyviai ir dažnai.
Knygų Mergaitė - nesunku atspėti apie ką, tačiau galima ir apsigauti, nes įrašai yra ne vien tik apie knygas. Tuo ir patinka - yra ir asmeninių įrašų, ir knygų recenzijų, ir apie filmus, ir šiaip visokių knygiškų dalykų (nuo skirtukų kolekcijos iki įdomių knygų tag'ų). Nenuobodu, neatsibosta ir yra gana dažnai pildomas. Knygų recenzijos - įdomios, be jokių spoilerių ir gana profesionalios. Vienas geresnių tinklaraščių apie knygas, kokius teko sutikti per visus bloginimo metus!
Souls Full of Stars - šis tinklaraštis man labai primena mane pačią prieš keletą metų - tas melancholiškumas ir lyriškumas; žvaigždės ir sielos. Jaukus, gražus ir kažkoks artimas širdžiai tinklaraštis. Čia rašomi vieni tų tekstų, kuriuos norisi paskaityti, nes jie neįpareigoja per daug galvoti, gauni galimybę pasinerti į kito žmogaus mąstymą ir pasaulėžiūrą. Nors įrašai ir nepasirodo dažnai, bet smagu būna po kažkiek laiko vėl ten sugrįžti.
Pašokim - pašokim aukštyn ar tiesiog pajudėkim į ritmą? Nežinau, bet skaitytojas gauna abu: pašoka aukštyn ir po to neria į autorės kūrybą,o po to dar ir gauna suktis tos kūrybos ritmu. Viskas labai poetiška, estetiška ir gražu. Dailu netgi. Man visada labai patiko šio tinklaraščio koncepcija - dviprasmis pavadinimas ir ten keliama kūryba. Kažkaip jauku skaityti įrašus, pačiai net įkvėpimo atsiranda ką nors parašyti.
Manojo Pasaulio Debesys - čia visko ir čia to visko yra daug. Daug nuotraukų, daug pasakojimų, daug pamąstymų. Labai daug apie keliones. Dar daugiau nuostabių nuotraukų iš tų kelionių. Yra ir visko kitko ir tas viskas kitkas perteikiamas per autorės prizmę, dėl ko kiekvienas pamąstymas paverčiamas įdomesniu, nes viską parašo įdomus žmogus. Teksto daug, bet jį smagu skaityti, nes net nepajunti kaip perskaitai ir atrodo, jog net taip ilgai neužtrukai.
mėlyna antis - ta mėlyna antis nuplukdys pas tinklaraščio autorės poeziją ir prozą - iš pirmo žvilgsnio trumpi tekstai, trumpo eilės, iš antro žvilgsnio - labai gilios ir nekasdieninės mintys, parašytos ant švaraus ir balto virtualaus popieriaus lapo. Man visada patiko ta neaiški kūryba, kurioje reikia prasmės ieškoti pačiam, įdomiausia, jog kiekvienas ją randa skirtingą. Bet šiaip ten smagu, ten gražu ir ten yra kūrybos, kurią aš vertinu.
Ir Princesės Būna Protingos - čia rašo labai laimingas ir aktyvus žmogus. Nuolat vyksta iššūkiai; tokie, apie kokius šiaip jau nepagalvotum ir man pačiai buvo labai smagu sudalyvauti viename iš jų ("Kiek "ačiū" telpa į 30 dienų?"). Tinklaraštis kupinas pozityvo, įdomių idėjų ir spalvotų nuotraukų, kurios taip tinka prie ten kuriamos nuotaikos. Paskaitai ir geriau pasijunti, nes autorės pozityvas tiesiog spinduliuoja kiaurai kompiuterio ekraną. Patinka man tokie dalykai.
Tai va, toks būtų kuklus mano sąrašas su tinklaraščiais, kuriuos mėgstu paskaitinėti. Būtų smagu, jog prie šio "mėgstamiausių blog'ų tag'o" prisijungtų ir daugiau žmonių. Na, kažkaip norisi man skleisti kažką gražaus po visų tų švenčių. Pasklaidykime šiek tiek savo mėgstamų tinklaraščių, gerai?

sekmadienis, gruodžio 30, 2018

Trupiniai.

"Kartais reikia erdvės, kurioje galėtum būti pažeidžiamas ir silpnas. Nes tvirtas kiautas veikiamas išorės veiksnių nebeatlaiko."
###
"Pradėti dabar, nes paskui niekada neateis ir netaps dabar."
###
"Viskas, ką paleidžiu, būna sudraskyta. Randai - mano parašai."
###
"Mes vis vartome ir vartome naujus puslapius, bet visko iš pradžių taip ir nepradedame."
###
"Karštis atleido mano smegenis, vėsuma atgaivino ir žodžiai pasipylė. Alsuojantys karščiu kaip lava, lėtai tekantys pro pirštus ant popieriaus lapo."
###
"Kuo trapesnis žmogus, tuo labiau kyla pagunda jį sutrypti."
###
"Nežinau kaip reikia adaptuotis prie šio pasaulio. Jis vis išspjauna mane. Visą seilėtą ir apkramtytą. Aš kaip kokia kremzlė - šlykšti ir niekaip nesukramtoma. Spjauk lauk!"
###
"Iš savęs sukūriau galaktiką, o jis pyko, nes liko tik žvaigždė. Aš buvau tik kaulai, o jis buvo siela."
###
"Jie kaip randai. Žiūriu į juos ir matau, kokios gilios žaizdos buvo."
###
"Jeigu mano siela prasivertų, iš jos niekada nenustotų bėgti."
###
"Skrodimas prisiminimų, kurių nenoriu pamiršti. Išmėsinėti ir sukabinti mano galvoje. Kraujas laša ir nuo kiekvieno tykštelėjimo man vis labiau bloga darosi."
###
"Kalbėti be pasekmių. Štai ko trokštu. Kad nors vieną kartą nereiktų prisiimti atsakomybės už tai, ką labai norėjau pasakyti. Dažniausiai tenka tylėti."
###
"Tik vėlai vakare mes pagaliau praveriame save ir išpilame tai, kad dvokia mūsų viduje. Vieni kitiems. Tik išjunk šviesas."
###
"Nelygink užkulisų su pasirodymu."
###
"Man patinka ta netvarka. Nepaklota lova, kurioje vis dar tupi šiluma nuo kūnų; girti žmonės, kurie tampa tokie nuogai ir pažeidžiamai atviri; sujauktas stalas, ant kurio išmėtyti daiktai rodo, kad kažkas vyko, kūryba, procesas, darbas; nubėgęs makiažas vakare, nes žinai, jog atlaikei dar vieną dieną. Tik netvarka galvoje man nepatinka. Kai mintys lenda lauk pro ausis ir riša kilpą aplink kaklą."
###
Aš turiu tų trupinių, tik kartais pamirštu, jog turiu. Atsiprašau. 

pirmadienis, gruodžio 24, 2018

Tas Kalėdų laukimas.

Ketvirtadienį vakare jau buvau namie ir gulėdama savo lovoje apgalvojau tai, jog baigėsi. Baigėsi dar vienas raundas paskaitų ir jau nebereikės pirmadienį laukti semantikos ar antradienį grįžti anksti namo, sėdėti iki septynių universitete ketvirtadienį ar ilgai miegoti trečiadieniais. Kur dingo visi tie mėnesiai? Liko tik pora rašto darbų ir keletas egzaminų ir tada vėl startas, vėl viskas iš naujo. Noriu sakyti, jog nespėju iš paskos, bet baisiausia tai, jog esu priekyje ir taip skubu, jog ne aš nespėju, bet laikas. Per šį semestrą aš taip pripratau gyventi ateitimi, kad nesugebu suvokti savęs esamajame momente, pamečiau realybės pojūtį ir nuolat galvoju tik apie rytojų arba kitą savaitę. O tai labai vargina. Norisi pailsėti, per tas kelias savaites, bet sąžinę spaudžia neatlikti darbai. Kalėdinis laikotarpis, kai mokaisi universitete yra kažkokia košė. Atsiskaitymai, prezentacijos veliasi kartu su jaukiais namais, papuoštomis eglutėmis ir dovanų ieškojimu. Gaunasi labai trikdantis skonis. Per nuolatinį skubėjimą nemoku džiaugtis tuo metu, kuris būna tik kartą metuose. Pasiilgau laikų, kai Kalėdos buvo Kalėdos.
Bet šiaip viskas gerai. Namuose kvepia apelsinais, šviečia lemputės, po eglute jau sukroviau visas dovanas. Siaubingai jauku. Skaitau knygą, žiūriu kaip sninga ir geriu arbatą susitikusi su draugais. Bandau grįžti į dabartį, džiaugtis esamuoju momentu. Bet sunku, mintys vis krypsta į ateitį. Į tai, kas dar laukia ir ką reikia padaryti. Jokio atokvėpio. Tik mažos prošvaistės, jog deadline'ai praeis ir bus to laiko sau. Bet aš taip noriu pasidžiaugti šventėmis, nors tas kelias dienas. Viskas gerai, aš kaip nors. Svarbu nepamesti savęs ir kažkokiu būdu išvalyti mintis nors tas kelias valandas, visiems sėdint prie stalo ir dorojant mišraines ar silkę. Aš sugebėsiu rasti to laiko užbaigti darbams ir pasiruošti egzaminams, tik turiu save tuo įtikinti, kad nesėdėčiau po eglute su kompiuteriu ant kelių ieškodama šaltinių ar rašydama rašto darbą. Viskas gerai, o aš padarysiu, kad ir būtų gerai.
Man patinka Kalėdos; patinka, jog dabar naktis ir beprotiškai sninga, patinka, jog prieš valandą dar lakstėm su draugais lauke, piešėm ir rašėm sniege, labai daug juokėmės ir tiesiog buvom, patinka, jog rytoj (o gal jau šiandien?) Kūčios, namai prigužės žmonių, po eglute gulės dovanos ir žiūrės kaip valgom kūčiukus, patinka, įteikti maišelius su dovanomis ir žiūrėti kaip iš džiaugsmo spindi veidai, patinka visa ta atmosfera, kuri aplink mane, patinka, jog susitinki su visais, keitiesi dovanomis ir laikas eina greitai, nes kiekviena akimirka kupina garsaus juoko ir plačių šypsenų.


Jaukių švenčių ir linkiu džiaugtis kiekvienu esamu momentu, nes tik jie suteikia gyvenimui prasmės - praeities praeina, o ateitis dar kažkur toli, todėl džiaukimės dabartimi - tik ją ir turime. Čia ir dabar. 


šeštadienis, gruodžio 01, 2018

Visada gerai nebus.

Oi, kiek daug pas mane sugižusių emocijų verda manyje pastaruoju metu! Jaučiu, jog susikaupė kažko labai daug, net per ausis teka, bet niekaip nesugebu to išreikšti ar kitaip išleisti lauk. Viskas kažkaip nyku ir net trumpam nušvitusi saulė parodo tik kylančias nuo daiktų dulkes, o ne nušviestus ir gražius paviršius. Daugelį popiečių aš negaliu pakilti, pavyksta tik abejingai sėdėti ir žiūrėti prieš save, atrodo, jog nemoku vėl sugrįžti į tą ramią būseną, stresas varo protą lauk iš manęs, nemoku ilsėtis. Ir kartais pagalvoju, kad galbūt reikėtų tik gerai išsižliumbti, kad vėl sugrįžtų dalykai, darantys mane manimi. Bet aš nežinau nieko, emocijos sugižo. Nebemoku jomis naudotis. Naktimis ištirpsta mano kaukė, kuri puošė ir aš visiškai nuoga siela stoviu prieš save, kalbėdama neaiškų dialogą su kažkuo, kodėl dabar taip yra. Viskas atrodo padrika ir beprasmiška. O visi tokiu metu miega. Nežinau kaip mėgautis gyvenimu kaip procesu, kurį anksčiau dievindavau. Gyvenime baigėsi prieskoniai ir viskas tapo prėska.
Ne, gerai nebus. Visada gerai nebus. Visada nebus gerai. Kuriu naujas prasmes vieną po kitos, iš žodžių, pavieniui nereikšmingų ir liūdnų, visai kaip aš. Juk ir iš manęs prasmė gaunasi tik tada, kai aš pati būnu su kitais; todėl naktimis aš tokia bereikšmė - visi jau miega. Bet kas ta prasmė? Man prasmė yra daryti kažką iš ko ji gaunasi. Ir tokiu būdu save įmetu į uždarą ratą. Nemoku įgyvendinti to, kas galvoje. Žodžiai per daug nykūs, kad pasakyčiau kaip ir kas yra. Akys savaime suka filmą galvoje, kurio pavadinimo niekada nesugalvosiu. Vaizdai, niekaip neperteikiami garsais. Šiurpas bėga per nugarą, nes naktimis jau šąla, o aš dar nenešioju pirštinių ir rankos troleibuse prišąla prie paviršių, skirtų įsikabinti ir laikytis. Žinau, kaip laikytis tik niekada nežinau, kaip ilgai. Kartais norisi pailsėti nuo prasmės ir nieko niekur nematyti. Čia visur labai daug palaidų galų, kurių negalima rišti į vieną. Todėl ir palieku juos tabaluoti.
Monologai su savimi visada pasileidžia, nes su savimi aš kalbu pernelyg retai. Norėčiau sau būti artimesnė. Visi pabrėžia kaip svarbu kalbėti su kitais ir palaikyti ryšius. O kaip su savimi? Nes aš jaučiu, jog laikydama kitus šalia, tolstu pati nuo savęs. Man labai reikia tų naktų, kai lieku su savimi, nes kitaip... aš nežinau kas būtų. Bijau netekti savęs. Santykis su kitais ar santykis su savimi? Visi išmokom žongliruoti šiais dalykais. Nebuvo kur dingti. Aš pati sau šiąnakt pasakiau, jog visada gerai nebus. Tačiau guodžia tai, jog kartais bus ir gerai. Ir blogai. Bet ar visada reikia laikytis juodo ar balto? Nes man atrodo, kad dabar esu kažkur tarp. Plaukioju neaiškiame atspalvyje. Ir dabar nėra gerai, tačiau nėra ir blogai. Praeitas dvi savaites viskas slydo iš rankų, šią savaitę lyg ir sugebu sugauti. Visada gerai nebus, tačiau kažkas vis tiek bus.

sekmadienis, lapkričio 04, 2018

Žvakių švieselės, kurios plevena tamsoje.

Man Vėlinės yra vienas iš mėgstamiausių metų įvykių. Ir, be abejonės, pats paslaptingiausias. Temsta anksti, kyla vėjas, beveik visi lapai pūva mums po kojomis, medžiai gėdingai nuogi, o mes tylūs, ramūs, susikaupę, nes juk Visų Šventųjų diena. Tą dieną net mes šventais jaučiamės. Klaidžiojam tamsoj po kapų labirintą, braukiam degtukus ir degam žvakes, dėliojam iš jų kompozicijas ir mintimis nors trumpam užklystam ten, kur renkasi visi išėję - atmintyje. Man patinka ta tyla, tos krūpčiojančios liepsnelės, primenančios iš kapo kylančias vėles, norinčias su mumis pasisveikinti ir sulėtėjęs gyvenimo tempas, nes visi tarsi trumpam užšąla laike ir apsimeta, jog savaitgalis, kadangi gavo laisvą dieną vidury savaitės. Ne išimtis ir aš.
Buvo labai jauki savaitė. Paskaitų mažai, o trečiadienio vakarą jau oficialiai sau skelbiau savaitgalį. Tarsi mažos atostogos trumpam sustoti ir atsikvėpti po labai ilgo bėgimo. Užsiropščiau siaurais laiptukais į palėpę, močiutės namuose, ir iki dviejų nakties ruošiau namų darbus ir skaičiau knygą. Tiesiog buvau sau ir su savimi. Na, ir dar trys apsvaigusios nuo rudens musės, karts nuo karto suzvimbiančios palubėj. Miegojau trumpai, bet giliai. Ir jokie baubai palėpėje manęs netrukdė. Tikriausiai matė kaip sunkiai dirbau. Arba suvokė, jog jau čia sėdi ne šiaip sau mažas vaikas, kuris siaubingai bijojo tos palėpės ir paslaptingų, tamsių jos kampų. Tik kažkoks individas, kuriam svarbiausia buvo teisingai išasmenuoti ispanų veiksmažodžius ar perskaityti tekstą literatūros teorijai. Valandos užsipildė mažais jaukiais momentais, kurie atgaivino pavargusią sielą, net jeigu tai ir yra namų darbai palėpėje, psicholingvistikos konspekto rašymas savo kambaryje ar stalčių tvarkymas. Viskas buvo (ir vyko) kažkaip kitaip. Kažkaip subtiliau, kažkaip švelniau ir trapiau. Atrodo, rutina, tačiau ji buvo visiškai man nepažįstama ir ją jaučiau tik nušalusiu nosies galiuku. Galbūt čia baubai naktį įslinko į mane ir pakeitė mano suvokimą į aplinką. Apvertė pojūčius ir suklaidino, todėl ir svaigo man šiandien galva - jie eina lauk iš smegenų, nes tuoj vėl nauja darbo savaitė. Ir baigėsi jaukuma namuose, tarp artimųjų ar bent jau artimų prisiminimų ir rudeninės nostalgijos.
Pamenu tik jaukų trečiadienio vakarą, jaukią ketvirtadienio popietę, ramų penktadienį su draugais ir ramų šeštadienį su neužbaigtais namų darbais. Tik tas trečiadienio vakaras kažkoks keistai ypatingas - galbūt dėl to, nes iš dalies tai buvo pabaiga mano vaikiškų baimių ir dar vienas žingsnis tolyn nuo vaikystės. Kad visiškai suaugtum reikia miegoti palėpėje, kuri knibžda vaikystės baubų, kurie tik meta šešėlius ant sienų ir įslenka į mintis, tačiau fiziškai tavęs sučiupti negali. Nėra tam pajėgūs ir negali virsti gyvu kūnu gyvendami tik vaizduotėje. Žvakių švieselės plevena tamsoje, uždegtos mano mirusioms pabaisoms, su kuriomis užaugau. Išsiskalbiau džinsus, padariau namų darbus, nusipirkau grikių trapučių ir nusikirpau plaukus. Dabar lauksiu naujos savaitės. Buvau trumpam užšalusi laike, bet dabar jau atitirpau. Nors nosies galiukas vis dar šaltas.


sekmadienis, spalio 28, 2018

Kiek "ačiū" telpa į 30 dienų?

Aš mėgstu žodį "ačiū". Jis gražiai skamba ir daug reiškia. Jeigu reikėtų daryti suvestinę, kokį žodį vartoju dažniausiai - "ačiū" būtų vienas iš lyderių. Kas nors palaiko man duris - ačiū, kas nors užleidžia vietą troleibuse - ačiū, padavėjas atneša kolos - ačiū, kasininkė paduoda grąžą - ačiū, kažkas pasveikina su gimtadieniu - ačiū, su Naujais metais - ačiū, su Kalėdomis - ačiū, skaitytojas palieka komentarą - ačiū. Ačiū ačiū ačiū. Man tiesiog smagu dėkoti ir jaustis dėkingai. Todėl, kai Protingos Princesės tinklaraščio autorė sumąstė idėją patikrinti, kiek kartų per trisdešimt dienų mes sakome "ačiū", aš jau nujaučiau, kad tikrai prisijungsiu prie šio projekto-idėjos ir sukurpsiu įrašą apie tai ir tiems, kam jaučiuosi dėkinga ir taip prisidėsiu prie "ačiū" skaičiaus. Juolab, kad jau seniai kažką čia ir berašiau. Taigi.
Ačiū gražiam rudeniui, kurį aš vis fotografuoju, rodau kitiems ir su malonumu spardau didžiules lapų krūvas. Smagiausia buvo rugsėjo pabaigoje dar džiaugtis šiltais orais ir į universitetą eiti tik su džemperiu, jokios striukės, jokio šaliko, jokio žvarbaus rudens. Žinoma, dabar viskas keičiasi, bet viskas čia gerai, pabūsim ir truputį sušalę ir sulyti, gana lepintis saulute ir plius dvidešimt laipsnių temperatūra. Ačiū tėvams, kurie ne tik laukia kiekvieną savaitgalį manęs grįžtančios namo, bet ir sekmadienį įdeda dar šiltos moliūgų sriubos vakarienei Vilniuje. Šliurpdama sriubą iš dubens, mažame bute, vėl noriu grįžti namo ir tiesiog ten būti. Ačiū T., kuris vakar guodė mane dėl mano mirusio šuns ir naktį parašė tokią gražią žinutę, jog ašaros pačios ritosi skruostais tiesiai ant pagalvės. Augintinių netektys yra kažkoks fenomenas, kurio mano protas nesuvokia ir nepaaiškina. Verkti vis tiek norisi, net jei žinai, kad kitaip nebus. Ačiū draugams, kurie neleidžia sau nutolti pernelyg toli ir vis palaiko ryšį, su kuriais bet kada gali išlįsti lauk ir suvalgyti kebabą ar picą, su kuriais gali bet kada susisiekti ir gauti palaikymo/pagalbos ar tiesiog random story of the dayAčiū namų darbams, kurių dėka aš turiu veiklos ir geriau planuoju savo laiką, nešvaistau jo ir atsakingai dėliojuosi dienos darbus. Nes kai nuoširdžiai pagalvoji, ką aš veikčiau kiekvieną dieną grįžusi namo? Galbūt pirmas kelias dienas ir būtų įdomu, tačiau tikrai prieičiau tą ribą, kai man tiesiog nusibostų, išsektų veikla ir aš tiesiog niūriai sėdėčiau ant sofos ir žiūrėčiau į rusvus tapetus. O dabar aš neriuosi iš kailio ir nemėtau laiko veltui, vertinu kiekvieną laisvą valandėlę. Ačiū twenty one pilots už tą nuostabų albumą "Trench", kuriuo aš gyvenu jau keletą savaičių. Aš net nežinojau kaip labai man to reikėjo, kol negavau. Dabar tik klausiu savęs kaip aš be to išgyvenau?
Galbūt dar kažką ir pamiršau paminėti, tačiau buvo smagu kratyti akimirkas galvoje ir ieškoti dėkingumo kruopų. Kviečiu ir raginu prie šios idėjos jungtis ir kitus - tai kaip savotišką terapija, jautiesi toks geras ir lengvas. Ir toks dėkingas. Visiems. Net tam akmeniui, kurį netyčia paspyrei einant namo.

šeštadienis, spalio 06, 2018

Rugsėjo nebeliko.

Viliuosi, jog bent aš išliksiu. O šiaip man sekasi gerai. Ruduo jaukus, man patinka prieblanda ir dažnai susiformuojantis tankus debesų patalas virš manęs. Galutinai nutraukiau ryšius su vasara ir dabar einu žiemos link. Rugsėjis - tai kaip tiltas tarp karštos vasaros ir žvarbaus rudens. Perėjau. Gal to įkvėpimo dar nejaučiu, bet jis tikrai ateis. Visi tokie jaukiai paniurę, susisukę į striukes, paltus, užsitraukę kapišonus, pasislėpę po skėčiais. O vėjas, toks girtas, kad baisu, žirglioja aplink ir trankosi, stumdo ir daužo mus. Dar ir naktį buvo girdėti, jį už lango rėkaujantį, kad kas nors jį įsileistų ir nereikėtų praleisti nakties tamsaus dangaus kaimynystėje. Tačiau dangus jau buvo aptemęs. Atleisk, vėjau, kai išsiblaivysi.
Šiandien yra vienas iš tų šeštadienių, kai viskas gerai. Ir man, ir kitiems. Kai šviečia saulė, aš rami, galiu sau leisti dalykus, nes bent aštuoniasdešimt procentų namų darbų padaryta. O dievai, skamba lyg vis dar mokyčiausi mokykloje. Nors jau treti metai universitete bėga. Kartais atrodo, jog namų darbai toks fenomenas, kuris lydės mane visą gyvenimą. Kaip šešėlis. Bet šiandien graži diena, daug mėlynos spalvos, jokio debesies nematyt. Klausau naujo twenty one pilots albumo ir tiesiog kaifuoju nuo savo gyvenimo. Galbūt pati pati pradžia naujų mokslo metų ir buvo sunki, galbūt vėliau irgi bus sunkiau, bet šią konkrečią akimirką aš jaučiuosi gerai. Ir tuo gyvenu. Man sakė, jog atrodo, kad įdomiai gyvenu. Dabar galvoju ar tai tik iliuzija kitiems sukurta, ar tai vis dėlto tiesa. Nes šiais laikais nebesuprantu koncepcijos "įdomiai gyventi". Šiais laikais aš labai daug ko nebesuprantu. Lyg laiko mašina negailestingai būtų tėškusi mane atgal. Tik jau nebepamenu iš kur.
Šiandien pas tėvus prigužės svečių, o aš susirasiu šviesiai mėlynus džinsus, mažiausiai nunešiotą džemperį ir tyliai išlysiu į lauką susitikti su draugais. Grįšiu, kai visi miegos, išnaršiusi naktinį miestą, ir prisėdusi rikiuosiu savo mintis į sakinius ar bent jau žodžius. Arba skaitysiu kitų, jau sudėliotus žodžius. Ir daug mąstysiu, nes daug visko visur vyksta. Baisiausia, jog laikas bėga greičiau nei aš suvokiu dalykus. Aš labai dažnai prisimenu žmones, kurie kažkuriuo metu dalyvavo mano gyvenime. Įdomu, kaip jiems sekasi, bet ranka nekyla parašyti. Tikriausiai, nes jaučiu, jog ir be mano klausimo jie gyvena neblogai. Apsvaigusi musė daužosi į mano kambario langą. Mano sąmonės srautai nebesuvaldomi kaip ir ta musė, desperatiškai norinti ištrūkti. Pasipila ir nebemoku sustabdyti ar sustoti. Upė neišsitenka vagoje ir užlieja krantus, o aš tegaliu plaukti pasroviui ir viltis, jog kažkada mane išmes į krantą. Kai greitai atsistoju, mano akyse pradeda plaukioti žvaigždutės. T. sakė gerti daugiau vandens, bet aš nenoriu, nes bijau, kad mintys prasiskies ir jų bus dar daugiau nei dabar. Daug daug padrikų minčių, daug daug paliktų galų ir begalybė plaukiančių šapelių mano minčių srovėje. O dievai.