antradienis, gegužės 23, 2017

Atradimai: The Neighbourhood.

Pradėsiu nuo to, jog nėra blogai, kai pirmiausia perklausai pačią populiariausią tam tikros grupės dainą, kurią beveik visi žino. Ji tampa tarsi nuoroda ar gaire vedančią tolyn į atlikėjų kūrybą. Gilyn ir gilyn, kol atsirandi ties pirmomis jų išleistomis dainomis. Būtent taip dažniausiai ir atrandu naują muziką. Ne išimtis buvo ir The Neighbourhood ir jų Sweater Weather, ko gero viena iš populiaresnių šios grupės dainų. O viskas prasidėjo nuo to, jog kažkada girdėjau kaip mano sesuo klausė šios dainos. Tada net nelabai atkreipiau dėmesį, tačiau po kiek laiko, pati savavališkai susiradau ir pradėjau vis dažniau ir dažniau klausyti, paskui prie šios dainos prilipo ir kažkokios asociacijos, ji pradėjo man kažką priminti, kažkuo vis labiau patikti. O dabar aš sėdžiu jau perklausiusi visą jų diskografiją ir suvokianti, kokia vis dėlto man yra artima šios grupės kūryba. Palyginus dar neseniai susikūrusi grupė, turi labai savotišką stilių ir manierą. Visi jų muzikos klipai yra juodi balti ir man tai atrodo labai žavu, pasak pačių atlikėjų, jie nori, kad klausytojai pajustų tą "juoda-balta" fenomeną ir jų muzikoje. Beveik kiekvienoje dainoje yra kažkokia paslėpta reikšmė, dainų žodžiai keistai iškalbingi ir dažnai sukrečiantys iki sielos gelmių, įdomios ir dar niekada negirdėtos pačios muzikos variacijos, trumpai tariant, viskas, ko man dažniausiai reikia ir ko aš ieškau. Labai daug emocijų tave aplanko, kai klausai The Neighbourhood. Nežinau kodėl, tačiau jų muzika keistai traukia ir keistai veikia. Man patinka, jog jie kalba apie tokius dalykus, kurių mes dažniausiai bijome ir dėl kurių labai dažnai tylime, atrodo, jog visi tabu garsiai atpasakojami The Neighbourhood kūryboje.
Labiausiai į galvą šiomis dienomis yra įsirėžusi būtent viena The Neighbourhood daina. "Afraid", kurioje taip tiksliai nupiešiamas ir parodomas didžiausias mano nerimas - būti pakeista kažkuo kitu, kažkuo geresniu ir nuolat dėl to nerimauti, kažkas juk tuoj užims mano vietą. Nujaučiu, jog daugelis mūsų kartais dėl to sunerimsta. Man labai patinka ir pats video, kuriame vokalistas reprezentuoja savo kūną kaip meno formą. Ir, žinoma, tas prašymas, jog tiesiog leiskite man būti. Savimi. Juk visuomet atsiranda žmonių, kurių lūkesčiai viršija ribas ir mes nenorėdami jų nuvilti panikuojame ir stresuojame, stumdami save ne tik iš komforto zonos ir už tos ribos, kuri simbolizuoja tapimą kažkuo kitu. Kartais reikia tiesiog prašyti, jog leistų mums būti tokiais, kokiais mes esame. Kad mums nebūtų baisu, jog mus pakeis geresniais.
Pastaruoju metu, aš labai atvira naujiems atlikėjams ir vis randu kažką gero, arba tiesiog prisimenu senas geras meiles, tokias kaip Arctic Monkeys ar Muse. Negaliu sakyti, jog man jie buvo atsibodę, galbūt aš tiesiog buvau labai pripratusi prie jų kuriamos muzikos, tačiau kai karts nuo karto sumainai mėgstamas grupes ir vietoje vienų paklausai kitų, atrandi kažką naujo beveik kiekviename kūrinyje.

P.S. Labai noriu, jog sugaištumėte keletą minučių ir užpildytumėte anketą, kuri man labai padėtų! Nuoširdus ačiū kiekvienam!
----> Anketa

antradienis, gegužės 16, 2017

Baimės dėl ateities, kurios nepasiteisino.

Vos tik atsiėmiau savo dvyliktos klasės atestatą ir gavau pakvietimą studijuoti, mane apniko nenusakoma baimė dėl ateities, nors pastaroji ir buvo jau suplanuota ir numatyta. O dabar, jau skaičiuojant paskutines savaites ir baigiant pirmą kursą, aš supratau, kad visa ta ateities fobija buvo bereikšmė ir nepasiteisinanti. Tačiau tas nerimas vis tiek buvo, spaudė mano sąmonę ir vertė įsivaizduoti baisiausius ateities scenarijus. Negaliu sakyti, kad to jausmo visiškai neliko, jis tikriausiai bus visada, tačiau smagiausia dalis yra jam įrodyti, kad kažkuriuo mano gyvenimo metu jis nepasiteisino.
Tikriausiai labiausiai bijojau naujos aplinkos, naujų vietų ir to adaptacijos laikotarpio. Pradedant nematytais ir naujais žmonėmis, baigiant pačiu universitetu ir klaidžiais fakulteto koridoriais bei sunkiai randamomis auditorijomis - viskas buvo taip svetima ir baugu. Nieko nepažinojau, stačia galva nėriau į naują savo gyvenimo etapą. Iš pat pradžių buvo baisu, tada keista, o galiausiai pripratau ir švelni rutina įsipainiojo mano gyvenimo tinkle. Natūralu yra nerimauti, kai prasideda naujas periodas gyvenime. Prie naujos aplinkos pripratau taip lengvai ir dabar jaučiuosi tokia sava ten, lyg ten būčiau praleidusi savo visą egzsitenciją, naujas vietas vis atrandu ir vis labiau tuo džiaugiuosi, nes tuo ir gražus Vilnius - jis visada turi kažką pasislėpęs, kad nustebintų jame besilankančius žmones. Laikotarpis, kai bandžiau taikytis su esama situacija - nepažįstamas miestas ir aš - buvo labai neskausmingas, nors ir pasiilgdavau namų ar gyvenimo, kuris buvo prieš pabaigiant mokyklą. Sostinė mane pasitiko labai šiltai ir jaukiai, priėmė tarsi savą, ten labai gera būti, nors tikrieji namai ir labai nutolę. Be viso to, aš labai bijojau nepritapti prie pačios filologyno bendruomenės, galvojau, jog nepavyks įsilieti į ten verdantį gyvenimą ir tapti pilnateise filologijos fakulteto studente. Klydau. Čia jaučiuosi dar net geriau nei mokykloje, kurioje visus dvylika metų praleidau, nes žmonės ten, kur mokiausi buvo šiek tiek kitokių pažiūrų ir prioritetai jų ne tokie kaip mano... Ten nebuvo nei jauku, nei smagu, nei gerai, jaučiausi kitokia ir sakydama kitokia, turiu omenyje tikrai ne gerąją šio žodžio prasmę, ne unikali, o keista, nepritampanti. O čia visi taip pat pamišę dėl kalbų, dėl literatūros, dėl savo filologijų, supranta vieni kitus, palaiko prieš sesijas ir net nuoširdžiai paklausia kaip sekasi. Galbūt tai irgi padėjo įsilieti į filologišką gyvenimą ir nesijaudinti dėl to, kad galbūt nepritapsiu. Juk labai šauniai įsiliejau, net pati stebiuosi.
Galbūt galvojau, jog bus sunku, nes šeima ir namai toli, nes vis dar pasireiškia nerimo sutrikimas, tačiau viskas susiklostė ir susidėliojo gražiau nei būčiau norėjusi. Smagu, kai žinai, jog didžiausios baimės, kurios visuomet versdavo gūžtis, apsimelavo ir nė trupučio nesužeidė. Žinot, vis dėlto tas studentės gyvenimas nėra labai baisus kaip gali pasirodyti dar sėdint abitūroje, reikia tiesiog ignoruoti pesimistiškas mintis, viskas dažniausiai būna atvirkščiai ir dar dažniau viskas būna gerai. Ypač, kai po ilgo sėdėjimo ten, kur blogai, negerai, pagaliau randi savo vietą. Aš radau savo vietą, patikėkit manimi, rasit ir jūs.


trečiadienis, gegužės 10, 2017

Viskas susivėlė.

Kaip kad susijaukė oras už lango ir visi pasimetėme, koks metų laikas dabar, taip ir viskas mano galvoje susivėlė ir susimaišė. Atrodo tarsi slystu savo gyvenimo paviršiumi ir plaukiu kažkokiu siurrealizmu, kai viskas atrodo netikra. Netikra žolė ir sniegas ant jos, netikri patalai, ant kurių guliu, netikras žadintuvo garsas, kurį girdžiu, netikras maistas, kurį kramtau, netikra kakava, kurią vakar ryte išpyliau ant savo džinsų, netikra troleibuso sėdynė, ant kurios atsisėdu, netikras takas, kuriuo skubu į universitetą, netikri ir klaviatūros klavišai, kuriuos dabar maigau. Viskas tarsi pakibę virš realybės, o aš nepasiekiu nuleisti viso to ant žemės, kur ir vieta. Labai keistai jaučiuosi. Prisiminusi savo seną, gerą tinklaraštį, noriu čia parašyti beprotiškai daug dalykų, kurie nutiko per tuos metus, mėnesius, dienas tylos ir kurie vis dar vyksta mano gyvenime. Su kiekviena diena aš vis keičiuosi, vis labiau bręstu kaip asmenybė, vis geriau suvokiu, ko noriu ir kas man yra geriausia, kaip darysiu šiandien ir rytoj, ką apskritai veiksiu su savo gyvenimu - viskas man darosi labai aišku, nors ir virš realumo. Matau labai aiškius miražus, kurie atrodo beveik kaip tikri.
Yra labai daug įvykių, kurie nutiko per visą tą laiką tarp 2015 metų lapkričio ir 2016 rugpjūčio, kai į galvą šovė mintis, kuri išsirutuliojo į naują įrašą čia. Tada vėl kelių mėnesių pertrauka iki kito įrašo, tada dar viena pertrauka, tačiau dabar rašau šį įrašą nusiteikusi šio savo kampelio neapleisti kaip kad dariau pastaruoju metu. Nes mano gyvenime ir šiaip aplinkoje atsirado labai daug dalykų, apie kuriuos reikia ir noriu pakalbėti, kuriuos trokštu papasakoti, parodyti ir apskritai pasidalinti įspūdžiais, nes, kai palieki savo namus ir pradedi gyventi studento gyvenimą, labai daug kas pasikeičia ir horizontai nesuvokiamai prasiplečia. Galų gale, tiesiog noriu vėl rašyti ir dalintis mintimis, nes žinau, jog tik tokiu būdu pavyks išpainioti tą mazgą, tūnantį mano galvoje.
Pastaruoju metu, semiuosi įkvėpimo iš visko, kas tik pasitaiko po ranka. Anksčiau tai būdavo neįtikėtinai sunku, bet dabar net paprasčiausia penkiolikos minučių kelionė troleibusu man gali tapti didžiausiu įkvėpimo šaltiniu ir aš labai džiaugiuosi, jog vis dažniau ir dažniau prisėdu ką nors pakeverzoti į savo jau visiškai nusitrynusį minčių sąsiuvinį, kuriame puslapiai niekaip nemažėja, kartais atrodo, jog kaip tik daugėja. Pagaliau išmokau semtis to gryno įkvėpimo iš mane supančios aplinkos, kurioje tiek daug visko vyksta. Dabar tik gailiuosi, jog anksčiau nesugebėjau sudėlioti savo dienos taip, jog jos pabaigoje būtų likęs bent pusvalandis kažką parašyti. Nes vis dėlto tas rašymas jau taip įsigėręs į mano asmenybę, kad negaliu be jo, kažko trūksta.
Taigi, aš rašysiu, o jūsų prašau tik vieno - skaityti, nes kitaip ši veikla neturės prasmės, o man tai svarbu. Kad prasmę turėtų.


pirmadienis, gegužės 01, 2017

Kai pakeliame roką kubu.

Žmogui netyčia gali nunešti stogą ir "išlydyti kaulus".


Anksčiau aš labai skųsdavausi, jog Lietuvoje nelabai rasi mano skonio, geros muzikos. Tiksliau nerasi žmonių, kuriančių ją. Vis dėlto, man teko pakeisti nuomonę. Mano galvoje vis dar skambant girdėtų dainų nuotrupoms, aš drąsiai prisipažįstu, jog klydau dėl savo teiginio ir R kubu buvo tarsi šviežios muzikos gūsis mano ausims. Visiems pasitaiko, kai ateina tas bado laikotarpis, kalbant apie klausomą muziką ir kai visos tokios mylimos ir širdžiai mielos dainos laikui bėgant tiesiog nusibosta. Bandai ieškoti kažko naujo, bet bijai įsipareigoti naujiems atlikėjams, lyg dar bandai klausyti dainų, kurių visus žodžius, visus akordus jau moki mintinai ir tiesiog nepripažįsti, jog jos jau šiek tiek atsibodo ir labai reikia kažko naujo. Balandžio dvidešimt devintą dieną aš pagaliau gavau kažką naujo. Ir keisčiausia, jog labai toli ieškoti nereikėjo kaip esu pratusi. Dažniausiai JAV, Didžioji Britanija, o dabar - Lietuva. Galbūt pernelyg nuvertinau tai, galbūt mane pernelyg paveikė ta gana pigi lietuviška muzika nuolatos transliuojama per radijus, užgožianti tikrai kokybišką muziką. Kad ir kaip bebūtų, šiandien aš labai džiaugiuosi pravėrusi akis, sudalyvavusi R kubu ir atradusi naujų atlikėjų, kurių kūriniai jau sėdi mano grojaraštyje.
Tikriausiai visi yra bent ausies krašteliu girdėję apie revoliucinį, Lietuvos roko istoriją aukštyn kojom apverčiantį koncertą, R kubu, kuriame turėjo pasirodyti Ba., Colours of Bubbles ir Freaks On Floor. Visas feisbukas tiesiog ošė laukdamas šio koncerto, o aš tiesiog tikėjausi gerai praleisti laiką. Ir praleidau. Visų pirma, man labai patiko, jog trys grupės keitėsi paeiliui, kiekviena įnešdama kažką naujo ir papildydama koncertą. Ba. mums pateikė išgrynintą maištą ir aštrias dainas su dar aštresniais žodžiais, Colours of Bubbles - nuoširdumą ir jaunatviškumą savo kuriamose dainose, o Freaks On Floor - dešimties metų patirtį ir tokį roką, kokį aš labiausiai mėgstu. (nieko stebėtino, jog jie man patiko labiausiai) Ypač patiko, jog pabaigoje jie atliko kelias dainas bendrai taip dar labiau sustiprindami įspūdį, jog to gero roko, pagaminto Lietuvoje, dar yra. Ir bus. Puikiai buvo matyt, kad šios trys grupės sudėjo visą save į šį renginį, kuris tiesiog ištaškė visus jame buvusius žiūrovus. Man labai patiko ir į atmintį įsirėžė kiekviena šio koncerto minutė ir tos trys valandos stovėjimo - visiškai neprailgo. Mėgavausi viskuo: muzika, buvimu, mylimu žmogumi šalia ir tiesiog gyvenimu. Grynas, puikus ir kokybiškas rokas ir dar kubu. Ko dar gali reikėti?


šeštadienis, balandžio 22, 2017

Kaip buvo ir kaip yra.

Du tūkstančiai šešioliktų metų sausio dvidešimt ketvirta.
"Savaitgalį praleidau kiurksiodama savo kambaryje, baiginėdama skaityti Katiliškį, žiūrėdama senus interviu su J. Ivanauskaite ir generuodama idėjas naujiems kūriniams, Istorijos knyga buvo nepajudinta, tačiau kompensavau tai, išspręsdama matematikos lapus su trikampiais, keturkampiais ir kitomis figūromis, žvelgiančiomis į mane be jokių emocijų, iš mokytojos duoto užduočių lapo. Lentynoje radau filosofijos vadovėlį. Pasižymėjau skyrius, kuriuose kalbama apie meną, tačiau jų neperskaičiau. Ilgai klausiausi muzikos, gulėdama ant lovos iš didelėmis akimis žiūrėdama į lubas. Gėriau kavą, tada arbatą. Kaupiau jėgas naujai savaitei. Daug rašiau, nes sugeneruotos idėjos norėjo išsilaisvinti ant popieriaus lapo. Po to ieškojau daugiau įkvėpimo. Pastebėjau melsvo atspalvio mėlynę ant dešinės plaštakos. Visai netoli pulsuojančios, pro odą prasišviečiančios gyslos, kurioje tiesiog ūžia kraujas. Galvojau apie vieną ypatingą žmogų, tada apie kelis neypatingus, porą paprastų ir netgi vieną nemėgiamą. Mažai kalbėjau, tarsi siekiau apsivalyti savo sielą, kaip koks nors Tibeto vienuolis. Vengiau gyvų individų, o mirusieji kažkodėl nesiteikė su manęs aplankyti, bet aš ir nebuvau ir net nesijaučiau vieniša. Žinojimas, jog prieš mane vėl penkios nuolatinio bendravimo, kontakto su žmonėmis dienos, gelbėjo. Nors vis dar jaučiuosi pavargusi."
Du tūkstančiai septynioliktų metų balandžio dvidešimt antra.
"Penktadienį nėjau į paskaitas, todėl ketvirtadienio vakarą jau sėdėjau namuose ir dėliojau savaitgalio planus. Penktadienis buvo dedikuotas mokslams, o šeštadienis skirtingai nei vakarykštė diena - tingiam poilsiui, kurio tikriausiai nusipelniau, ir draugams. Dvi kontrastingos dienos, tačiau kol kas viskas einasi pagal planą. Penktadienį praleidau prie knygų, kaip ir buvau prisižadėjusi. Klausiau muzikos, darydama gramatikos užduotis. Gėriau arbatą skaitydama filosofiją ir ieškodama medžiagos kitos savaitės seminarui. Palikusi savo mokymosi ir komforto zoną, nuėjau į kitą kambarį persimesti pora žodžių su tėvais. Pastebėjau kelis mažus įdrėskimus ant plaštakos. Už lango tiesiog riaumojo vėjas, grasinantis nuversti mane saugančias namo sienas. O prieš pat miegą perskaičiau net kelis puslapius leksikografijos vadovėlio. Darbų sąrašas su tai dienai numatytais darbais buvo išbraukytas tiesiomis linijomis. Miegoti nuėjau per anksti. Visą šeštadienio rytą praleidau su skausmu dilginančiu galvą. Skaičiau knygą apie Kafką ir jo sužadėtines. Vėl klausiau muzikos, galvodama apie tai, jog per mažai rašau, per mažai protingų minčių aplanko mano galvą ir per mažai žodžių užrašoma mano aptriušusiame sąsiuvinyje. Vakare susitiksiu su draugais."

Buvo vienaip, o dabar yra kitaip. Kai kas visiškai nepasikeitė, o kai kam nebeliko laiko ir minčių.


penktadienis, lapkričio 11, 2016

Kaip gyvena filologė.

Aš net nespėjau čia atskleisti to fakto, jog šešioliktų metų liepos mėnesį aš griebiau savo atestatą ir visam laikui užvėriau mokyklos duris kaip mokinė. Iš suolą trinančios paauglės tapau studente, kuri pasirinko pakankamai truputį savižudikišką kelią ir įstojo į anglų filologiją, net nenutuokdama kokios sudėtingos studijos laukia. Atvykau į tą semestro tašką, kai bandai ieškoti kaltininkų dėl šiek tiek susikusio proto, miego stokos bei pakankamai sudėtingų paskaitų, bet tik dar labiau susierzini, jog dėl viso to pati ir esi kalta. Juk aš ir rinkausi tai, ką dabar veikiu.
Kalendoriuje įžūliai šypsosi lapkričio mėnuo, o man vis dar keista vadinti save studente, filologe ar dar kuo ir dar keisčiau kiekvieną rytą žiūrėti į užrašą "Vilniaus Universiteto Filologijos Fakultetas". Jaučiuosi tarsi rugpjūčio pabaigoje, švelniai tariant, buvau išplėšta iš namų ir išmesta kaip mažas, bejėgis padarėlis į šaltą, nepažįstamą erdvę, kuri iš pradžių tikrai baugino, tačiau dabar viskas atrodo šviesiau ir galbūt netgi gražiau. Tačiau čia tik erdvė, ją galima pažinti ir su ja galima susidraugauti. Visai kitas dalykas yra patys dalykai toje erdvėje ir gebėjimas juos pripažinti bei suvokti, nes kartais gali atrodyti vienaip, nors tiesa visiškai skiriasi nuo vizijos. O įpročiai yra šventas dalykas, nes pirmomis studijų savaitėmis tik ir galvojau, jog kuo greičiau pripratus būti kol kas man svetimame mieste su svetimomis taisyklėmis, man bus lengviau toliau gyventi jame. Tačiau Vilnius nebuvo labai svetimas, jis pakankamai draugiškai priėmė. Universitetas irgi. Dabar apsipratus su gyvenimu kažkur kitur reikia tik atrasti balansą tarp tikslų ir jų siekimų. Parašius pirmuosius atsiskaitymus universitete, gavau gerą spyrį į minkštąją ir dabar laukiu nesulaukiu kito kolio, kuriam ruošiuosi, jei reikės ir visą naktį. Nereikia savęs gailėti, kad kažkas nesiseka, reikia rodyti kitiems, kad pasistengus tu pasitaisysi. Man tik reikia išgyventi pirmąją sesiją. Po jos nukris pakankamai didelė našta nuo pečių. Galbūt net atsiras įprotis to study my ass off. Kaip niekad esu ryžtingai nusiteikusi sau įrodyti, jog galiu išsilaikyti ir galiu pavežti visą krūvį. Aš nemeluosiu, dalykai, kuriuos mokausi man tikrai nuoširdžiai patinka ir yra įdomūs, tik sudėtinga taip greitai persiversti iš įprasto mokyklinio režimo į universiteto.
Kartais pagaunu save galvojant, jog mokykloje buvo ne taip jau ir blogai, tačiau labai stipriai abejoju ar vėl norėčiau grįžti į tą nepatogų suolą, kuris kai kuriose srityse man buvo per ankštas ir labai nepatogus. Juolab, kai studijuodama pagaliau būti savimi ir nemeluoti tiek kitiems, tiek sau, kad mėgstu matematiką ar, kad biologija man labai pravers. Patekusi į Vilnių kažkiek pasikeičiau, nes nebesijaučiu tokia lengvai pažeidžiama ar uždara, kokia buvau mokykloje. Ten vyrauja tokia atmosfera, kuri lyg ir suvaržo bei neleidžia būti gryna ir tikra asmenybe, kokia esi iš tiesų. Tačiau dabar aš atradau savo vietą, net neabejoju.
Na, bet šiaip, filologė gyvena visai neblogai, nes po ranka turi viską, ko anksčiau taip troško ir siekė gyvenime, Meilės, laimės, savarankiškumo, komunikabilumo ir dar daugybės kitų savybių, dalykų, fenomenų, kurių man taip stigo. Visi jie čia, netoli, per ištiestos rankos atstumą. Filologei gerai, filologei patinka.



šeštadienis, rugpjūčio 27, 2016

Kol kvėpuoji, tol kovoji.

Paaukok kelias sekundes savo gyvenimo ir pažvelk į save. Tu jaunas žmogus ir tu bijai. Jauti nesuvokiamą fobiją, ryji savo paties žodžius, nes bijai prabilti garsiau nei esi kalbėjęs anksčiau. Tau pernelyg rūpi kitų nuomonė, todėl tyli ir žvelgi į viską pernelyg atsargiai, skeptiškai ar net baugiai. Gyvenk dabar, daryk viską dabar. Nes niekas nelauks kol pagaliau tapsi jaunu ir drąsiu, nieko nebijančiu žmogumi. Protingai rizikuok, atverk kitiems savo paslaptis. kurios trokšta to, parodyk, kas esi iš tiesų ir nebesislėpk. Juk būtent šitas gyvenimas ir yra tavo, kodėl nepadarius jo tokio, kokio ir nori. Kada mes susiprasime, jog turime galimybę daryti ką tik norime ir kada suvoksime, kad kitų nuomonės yra tik nuomonė, kuri negali mūsų fiziškai sužeisti ar morališkai palaužti. Mes kiekvienas esame savotiškai stiprus ir galingas, tik dažniausiai slepiame savo potencialą ir bijome atsiverti, todėl ir nugyvename gyvenimą, nesužinodami kokie iš tikrųjų esame, neatsiveriame iki galo. Kadangi bijome.
Vienintelė mūsų tikra nuosavybė yra gyvenimai, tačiau mes vis vien leidžiame juos suformuoti kitiems, už mus. O tada nuolat dejuojame, kad gyvename ne taip kaip iš tiesų norime. Nuolatinė baimė neįtilpti į kitų suformuotus rėmus mums nuolat trukdo ir mes apsimetame, jog nėra kur dėtis, nors iš tiesų, tuos rėmus galima keisti. Didinti arba mažinti pagal poreikius, tik mūsų mintys apie tai per daug sustabarėjo, jog padarytumėme kažką kitaip. Vietoje atitinkamų veiksmų, kurie galbūt išlaisvintų mūsų buvimą, mes numojame į viską ranka ir paliekame taip kaip yra, kadangi taip daug paprasčiau. Tikimės, kad dalykai išsispręs savaime, tačiau tai pasitaiko taip retai, kad gali netgi pamiršti, ko tu tikėjaisi. Pastaruoju metu didele tendencija tapo pabrėžti nuolatinę kovą su taisyklėmis, nepaklusti masei ir eiti prieš taip vadinamą sistemą. Trumpai tariant kovoti už savo asmenybę. Tačiau kodėl vietoj sulaužytų taisyklių nepabandyti jas šiek tiek reformuoti, kad tie rėmai, apie kuriuos anksčiau kalbėjau, šiek tiek atitiktų mūsų asmenybės dydį ir formą. Visi esame skirtingi, sunku taikytis prie nuolat kintančių objektų, todėl geriausia yra ne griauti, o stengtis pakeisti ir galbūt net sukurti naujų dalykų. Kovoti reikia, bet tik su tam tikromis manieromis.
Kol mūsų plaučiai perdirbinėja deguonį į anglies dioksidą, mes vis dar galime kažką nuveikti, pasiekti. Tik retsykiais pamirštame, jog tai nėra amžinai besitęsiantis veiksmas ir kad mes turime pakankamai ribotą laiko limitą. Taip ir paliekame pasaulį kažko nepadarę. Todėl pasisakau už tai, jog kol dar esame jauni ir kol kas gyvenimo labai smarkiai neaplamdyti, turime atrasti ir pasidaryti savuosius rėmus, kurie atitiktų mūsų asmenybes ir siekius.