sekmadienis, birželio 18, 2017

Įspūdžiai, kurių nesunaikino net keli šimtai dienų.

Prieš metus aš patyriau visišką ekstazę vienos labai geros roko grupės koncerte. "Muse" visiškai nunešė stogus, o įspūdžiai man dar išliko iki šiol. Grįžusi net sukurpiau įrašą, kurį iškart įdėjau į vieną tinklaraštį, kuris, deja, bet dabar neberašomas ir tyliai sėdi uždarytas. Tačiau aš noriu su jumis pasidalinti tais šviežiais įspūdžiais, kurie dabar man sukelia tik nostalgiją. Nuostabią ir švelnią nostalgiją, primenančią tą puikų vakarą. Kažkur giliai širdyje man norisi kažkaip paminėti tuos metus po nuostabaus koncerto, kurio momentus savo galvoje kartoju ir kartoju, vos ne kiekvieną dieną.
"Pats geriausias jausmas, kai užgęsta šviesos, viskas nutyla porai sekundžių ir tada pasigirsta klyksmai, riksmai ir plojimai - visi suvokia, kad po keleto minučių pamatys savo muzikos dievus. Ir tada prasideda: garsas, šviesos, nuostabūs sceniniai sprendimai, technika, dekoracijos... Viskas, ką tą vakarą mačiau ir girdėjau buvo arti tobulybės. "Muse" nunešė stogą tiek man, tiek daugeliui kitų žmonių. Jau pačioje pradžioje pasijutau tarsi kažkas būtų nubloškęs mane į visai kitą pasaulį, aplink sceną žygiuojant neaiškiems tipams su riaušių malšintojų uniformomis. Pirma daina, o mums, žiūrovams, virš galvų jau skraido helio pripildyti burbulai, taip arti, rodos ranką ištiesi ir pasieksi kurį nors. Visko buvo tiek daug, kad net nežinai į kurią pusę pasukti galvą ir kur žiūrėti. Tačiau akimirką, kai į sceną įsiveržia Matthew Bellamy aš puikiai mačiau ir pradėjau klykti šalia stovintiems draugams, jog "o dieve, pažiūrėkit, ten jis, ten tikrai jis!" Iškovojome puikias vietas - kaip įmanoma arčiau scenos, kad kuo geriau matyti ir sugerti viską, kas tik vyksta ant scenos. O vyko tiek daug! Buvo taip gera dainuoti kartu su minia visiškai nekreipiant dėmesio, kad trauki pro šoną, svarbu jaustis dalimi viso koncerto! Prisipažinsiu, jog daugumos "Muse" dainų tematika man be galo patinka! Nuo niekingų valdininkų gobšumo iki kosmoso reiškinių. Koks platus spektras! Verta paminėti ir tai, jog ši grupė jungia ir keletą skirtingų muzikos stilių, todėl jie tokie mėgiami bei unikalūs.
Visi tie technikos stebuklai vykstantys aplink, iki pat ląstelių besismelkianti muzika bei M. Bellamy balsas, su širdimi sutampantis ritmas ir nuostabus gyvybingumas visame kūne, kai fiziologiniai pojūčiai eina velniop - štai kaip viskas buvo. Regint skraidančius rutulius, šviečiančius visomis spalvomis, baltus balionus šokčiojančius per minią, karinį droną bei užuolaidas, nusileidusias ant scenos, kuriose buvo matyti įspūdingi dalykai, priverčiantys aikčioti, supranti, kad grupei pavyko tave nukelti į visai kitą pasaulį, sukuriant tokią nežemišką atmosferą. Dievaži, dėka visų tų šviesų, ekranų pasijutau tarsi atvirame kosmose. O pabaigoje pratrūkęs konfeti lietus leido jaustis tarsi rojuje. Sauja konfeti, kurio forma kaip mažų žmogeliukų, guli ant mano stalo vis primindami, kokią nuostabią patirtį išgyvenau.
"Muse" atidavė save kiek tik gali. Nežinau ar tam įtakos turėjo faktas, jog jie pirmą kartą koncertuoja Lietuvoje, ar tai tiesiog jų natūra, tačiau stovėdama toje minioje ir kartu dainuodama praktiškai visas dainas, visa permirkusi nuo prakaito, užkimusi, iškeltomis rankomis į viršų, aš jaučiausi taip gerai, kaip dar gyvenime nesijaučiau. Emocijos tiesiog gniaužė kvapą, kai girdėjau mėgstamiausias savo dainas atliekamas gyvai, įvairiausias improvizacijas, kai klausą malonino tie nežemiški rifai iš M. Bellamy gitaros, kurias jis koncerto metu keitė taip dažnai, kad pamečiau skaičių.
Iš Žalgirio arenos išėjau be balso ir klausos, bet tokia laiminga, kad vos galėjau kvėpuoti. Vis dar gniaužė kvapą tas puikus šou, kurį mačiau ir patyriau savo kailiu. Dabar klausantis "Muse" aš galiu lyginti kaip kai kurios dainos skamba įraše ir kaip gyvai, galiu vis prisiminti, kad mačiau juos gyvai ir dar pakankamai arti, galiu pagaliau pasakyti, kad buvau nors viename normaliame koncerte, kurio kaip gyva nepamiršiu. Nes tokie įspūdžiai būna išraižyti atmintyje."


Koks koncertas paliko Tau didžiausią įspūdį?

trečiadienis, birželio 14, 2017

Išsilaisvinti iš chaoso.

Atsimenat, kaip karts nuo karto pasidalindavau savo kūrybos kruopelytėmis? Manau, jog reikia atgaivinti šitą įprotį. Juk žinot tą mano užslėptą aistrą rašyti mažas miniatiūras. Šitą smulkų darbelį kažkada vasarą siunčiau į kažkokį istorijų konkursą wattpad'e, tiesiog pabandyti, pažiūrėti, kas iš to gausis. Ir gavosi. Iki šiol jis tiesiog dulkėjo užmirštas tarp mano kitų darbų, o man kažkaip norisi jį prikelti ir parodyti kitiems. Gero paskaitinėjimo!

Visuomet tikėjau meile. Ta gražia, tyra ir nesavanaudiška meile. Tačiau kai tu šypsaisi ir laimė kutena tavo paširdžius, gyvenimas dažniausiai tau spiria į pilvą ir su panieka žiūri kaip krenti ant žemės skausmo perkreiptu veidu.
Taip nutiko ir man. Mano pražūtis turėjo stulbinančias žalias akis, juodus it anglis plaukus ir pačią dailiausią šypseną, kokią tik esu mačiusi. Jausdavausi kaip rojuje, kai mano ilgi ir laibi pirštai skęsdavo jo plaukuose, akys tiesiog rydavo mane, o jo šiek tiek prikimęs balsas į ausį kuždėdavo žodžius, kurie sudarydavo sakinius prilygstančius gražiausiems Šekspyro sonetams. Mylėjau kaip niekada gyvenime. Juodaplaukį vadinau Chaosu vien dėl to, jog Chaosas graikų mitologijoje yra žinomas kaip beformė tuščia erdvė, iš kurios ir atsirado pirmieji dievai. Man jis buvo aukščiau dievų.
Tačiau apakinta meilės aš visai pamiršau tikrąją žodžio chaosas reikšmę. Juk tai ne tik erdvė, kurianti dievus, tai ir siaubas, tamsa. Sutrikau, kai atsiskleidė visos Chaoso baisios savybės. Po mielu, rūpestingu ir geru žmogumi slėpėsi brutalus, žiaurus, gašlus gyvulys. Galiausiai meilę pakeitė nenumaldomas laisvės troškimas, kuris sulig kiekviena diena vis labiau augo. Norėjau pabėgti, norėjau išsilaisvinti iš Chaoso glėbio, jo geležinių gniaužtų, kuriuose jis laikė mane surakinęs. Nei ašaros, nei graudūs prašymai nesuvirpino jo akmeninės širdies, manęs jis taip lengvai nepaleido. Lyg to būtų maža, už mano nepaklusnumą ir jo taip nekenčiamą verkšlenimą susilaukdavau tiek antausių, tiek spyrių, tiek tąsymo už plaukų. Pakliuvau į gudriai suregztą voro tinklą kaip nieko nesuvokianti musė. Pasidarė itin keblu slėpti mėlynes ir nubrozdinimus ant savo kūno ir vieną dieną akyloji Ugnė, draugė, kurią laikiau artimesne už seserį, pastebėjo mėlynes ant mano kaklo. Diena prieš tai Chaosas buvo nutvėręs mane už gerklės.
Privalai pabėgti nuo jo, mergyt, jis tave gali ir užmušti. Turi išsilaisvinti, - kartojo man ji dalykus, kuriuos pati gerai žinojau ir suvokiau.
Laisvė nuo pabaisos man tapo didžiausiu prioritetu gyvenime. Kiekvieną dieną nubusdavau su mintimi kaip pabėgti nuo to niekšo, kaip pagaliau tapti visiškai atsiribojusia nuo žaliaakio monstro. Tarsi koks baikštus miško žvėrelis pagautas ir uždarytas ankštame narve. Iki aukštybių keliantis meilės jausmas tapo nepasiekiamu ir visiškai nutolusiu prisiminimu, liko tik šiurpi realybė, kurios kankine tapau aš.
Tu nieko neturi, kam tu gali pasiskųsti, - su pajuoka veide sakydavo man vaikinas, kai neapsikentus jo priekabiavimo, netyčia išspjaudavau, kad skųsiuosi.
Jo nelaimei, jis klydo. Akimirkos, kai pagaliau tapsiu nepriklausoma nuo pabaisos, laukiau kaip išganymo. Kai pro langą stebėjau Chaosą, surakintą antrankiais ir sodinamą į policijos automobilį, galvojau, jog nuo seniai jausto džiaugsmo širdis iššoks iš mano skaudamos ir vis dar mėlynių nusėtos krūtinės. Nuostabus seniai išsvajotos laisvės jausmas aplankė mano pasąmonę ir aš tekina pasileidau iš namo, kuriame buvau įkalinta per ilgai.
Pagaliau laisva. Pagaliau išsilaisvinusi iš chaoso, kuriame tyliai kentėjau. 


pirmadienis, birželio 12, 2017

Toks vienas geras filmas.

Kai fonetikai reikėjo pažiūrėti ir išnagrinėti vieną britišką filmą, man į galvą tą minutę stuktelėjo filmo pavadinimas "Submarine" ("Povandeninis laivas"), kurį jau esu žiūrėjusi kažkurią lietingą vasaros popietę. Įkvepiantis, su gražia mintimi, lengvas ir gražus filmas, kurį mielai žiūrėčiau dar ir dar kartą.
Pati istorija vyksta kažkur XX a., 1986 metais, o visas filmo veiksmas sukasi aplink penkiolikos metų paauglį, Oliverį Teitą (Craig Roberts), kuris yra pametęs galvą dėl merginos vardu Džordana (Yasmine Paige). Didžiam Oliverio džiaugsmui, po slapto jo ir Džordanos pasimatymo, jie tampa pora. Tačiau Oliverį užklumpa kiti rūpesčiai - jis įtaria, jog jo mama apgaudinėja jo tėtį su savo sena meile Greihemu, kuris visai neseniai atsikraustė į kaimynystę. Be to, paauglys sužino, jog Džordanos mama serga vėžiu ir kai per Kalėdinę vakarienę Džordanos tėtis palūžta nuo visų jį užgriuvusių nesėkmių, Oliveris nusprendžia, jog jo mylima mergina gali taip pat išprotėti ir tapti pernelyg sentimentali. Nors ir prižadėjo ateiti į ligoninę, po Džordanos mamos operacijos, Teitas vis dėlto neateina ir nusprendžia susikoncentruoti ties savo tėvų santuokos gelbėjimu. Ieškodamas mamos, jis pamato Džordaną, įskaudintą Teito poelgio, su kitu vaikinu. Vargšas Oliveris, grįždamas namo, pamato ir savo mamą su Greihemu, lipančius į furgoną. Įtūžęs paauglys įsilaužia į mamos meilužio namus, prisigeria ir padega lovą. Grįžęs Greihamas randa Oliverį ir parveda namo, nesukeldamas jokio triukšmo. Kitą rytą pabudęs Oliveris supranta, jog tėvai ant jo nepyksta ir jau susitaikė vienas su kitu. Nors tėvų santuoka ir išgelbėta, Oliveris vis dar myli Džordaną, tik ji jau su kitu vaikinu. Nesėkmingai jis bando susigrąžinti merginą, bet ji jį atstumia. Sudaužyta širdimi Oliveris klaidžioja po paplūdimį ir pamato Džordaną, bėgdamas link jos jis papasakoja, jog norėjo sutaikyti savo tėvus. Džordana pasisako, jog išsiskyrė su savo naujuoju vaikinu, kuris, pasirodo, net nebuvo jos vaikinas. Filmas baigiasi labai neaiškia nata, kai Oliveris ir Džordana eina link jūros, tarsi paliekama žiūrovui spėlioti ar susitaikė jie, ar ne.
Labai jaukus ir gražus filmas su daugybe prasmingų monologų, dialogų, kuriuos galima cituoti ir cituoti. Atskleidžiantis savotišką jaunų žmonių pasaulėžiūrą, vertybes. Kitaip nei dauguma kitų filmų apie jaunimą, "Submarine" tikriausiai tiksliausiai perteikia paauglio gyvenimą ir problemas, su kuriomis jis susiduria. Verta paminėti, jog ir garso takelis, kurio didžiąją dalį sukūrė Alex Turner iš "Arctic Monkeys", yra nuostabus. Pamenu, kaip klausydavau šio filmo garso takelio jaukiais, šiltais vasaros vakarais ar vėsiomis ir niūriomis rudens popietėmis. Žinot, tą tokią muziką, kuri tarsi apkabina tave ir nepaleidžia iš šilto glėbio? Tai va, Alex Turner būtent tokią ir parašė šiam filmui. Labai guodžiančios dainos beveik kiekvienam skauduliui nutikusiam gyvenime. Paklausiu to guodžiančio balso ir taip pat guodžiančių akustinės gitaros garsų pasidaro nebe taip liūdna ir nebe taip skauda.
Šį filmą verta pažiūrėti ne tik dėl puikaus garso takelio, tačiau ir dėl to paslėptos minties, kurią kiekvienas išlukštena vis skirtingą ir vis kitokią, kurią būtų galima pritaikyti būtent sau.
Na, ir man kaip anglistei labai gražiu dialektu ten kalbama...

Koks yra Tavo mėgstamiausias filmas? 

P.S. Labai noriu, jog sugaištumėte keletą minučių ir užpildytumėte anketą, kuri man labai padėtų! Nuoširdus ačiū kiekvienam!
----> Anketa

antradienis, gegužės 30, 2017

Artėja bemiegės vasaros naktys.

Bandau karštligiškai mokytis artėjantiems egzaminams, kurių liko vos trys. Vasaros atostogos, atrodo, ranka pasiekiamos. Kartu su atostogų pradžia ir paskutiniu egzaminu baigiasi ir pirmas kursas, kuris man taip užsitęsė, jog atrodo, kad mažiausiai porą metų studijuoju. Baigus mokyklą labai keistai pradedamas suvokti laikas ir jo reliatyvumas. Žinau, jog per kelis mėnesius poilsio kažkur galvoje vėl susikaups kažkokių neaiškių lūkesčių dėl tolimesnių studijų ir, apskritai, ateities. Tačiau dabar, bent kelias pirmas savo vasaros savaites, noriu pasidžiaugti laisve ir pagaliau daryti dalykus, kuriems vis trūkdavo laiko per mokslo metus. Susikaupė daug knygų, kurias noriu perskaityti, daug filmų, serialų, kuriuos noriu pažiūrėti, nemažai minčių, kurias noriu realizuoti ant popieriaus lapo ir galbūt net paversti kūriniais, atsirado vietos, kurias noriu aplankyti, žmonės, su kuriais norisi susitikti ir dar daugybė kitos veiklos.
Savaitgalį, labai netikėtai, buvo sugalvota, jog reikia visiems buvusiems klasiokams susitikti. Kadangi viskas buvo suorganizuota per kelias valandas, to pasekmė buvo ta, jog iš dvidešimt devynių žmonių susirinko apie vienuolika personų. Ir, žinot, niekas nepasikeitė. Kaip ir mokyklos laikais taip ir dabar, visi stovėjome savo grupelėse, susiskirstę į du būrelius. Tikriausiai tie, kurie užmesdavo akį važiuodami ar eidami pro šalį, net nebūtų pagalvoję, jog šitos dvi grupelės, stovinčios atskirai, turi kažką bendro ar kad kažkada, prieš metus laiko, jie visi buvo klasiokai ir dalindavosi lietuvių kalbos užrašais ar anglų kalbos testais. Lyg susiskaidymo nebūtų gana, tai dar pasijautė ir kažkokia neaiški atskirtis tarp tų, kurie studijuoja Vilniuje ir tų, kurie studijuoja Kaune. Labai nuoširdžiai ir atvirai sakant, nemanau, jog šitas klasės susitikimas buvo labai įdomus ar kažkuo naudingas. Grįžusi namo pasijaučiau šiek tiek iššvaisčiusi savo šeštadienio vakarą. Remiantis elementaria matematika, kurią net filologai supranta, iš kitos grupelės, prie mūsų grupelės sugebėjo prieiti vos pora žmonių ir persimesti daugiau nei trimis populiariausiomis frazėmis ir netgi išvystyti visai normalų pokalbį. Tie žmonės klausė manęs apie rašymą. Mano darbus. Siaubingai pasimečiau. O su tais žmonėmis, su kuriais prabuvau visą vakarą, aš bet kokiu atveju palaikau ryšį ir susitinku beveik kiekvieną savaitgalį. Todėl tai buvo įprastas šeštadienis, kai susitinku su draugais smagiai pasėdėt ir pakalbėt apie dalykus. Skirtumas tik tas, jog kažkur šalia buvo grupelė buvusių klasiokų. Tik tiek.
Kai kurie dalykai vis dėlto niekada nepasikeis, pavyzdžiui, bendravimas su bendraklasiais. Ryšį palaikysi tik su tais, kurie to norės, o su kitais, žinoma, jog pasisveikinsi parduotuvėje ar gatvėje, bet pernelyg nesistengsi puoselėti draugystės, nes jie patys to nenori. Ko trūko tą šeštadienio vakarą? Truputį daugiau nuoširdumo iš tos kitos grupelės, kurie stovėjo prie liepsnojančios šašlykinės, tai grupelei, kuri sėdėjo prie žvakės nuo uodų. Na, nebent viskas dramatiškai pasikeist kito susitikimo metu. Kas čia žino. Faktas, jog nepilni studijų metais šiek tiek keičia žmones. Tik klausimas ar į gerąją pusę. Nežinau. Galbūt čia man reikia keisti požiūrį.
Bemiegės vasaros naktys artėja, pirmas kursas taip pat eina į pabaigą, jaučiuosi paaugusi tiek daug, kiek dar gyvenime nebuvau per tokį trumpą laikotarpį. Tačiau aš džiaugiuosi, nes pagaliau radusi savo vietą, jaučiuosi gerai. Labai gerai.

P.S. Labai noriu, jog sugaištumėte keletą minučių ir užpildytumėte anketą, kuri man labai padėtų! Nuoširdus ačiū kiekvienam!
----> Anketa

antradienis, gegužės 23, 2017

Atradimai: The Neighbourhood.

Pradėsiu nuo to, jog nėra blogai, kai pirmiausia perklausai pačią populiariausią tam tikros grupės dainą, kurią beveik visi žino. Ji tampa tarsi nuoroda ar gaire vedančią tolyn į atlikėjų kūrybą. Gilyn ir gilyn, kol atsirandi ties pirmomis jų išleistomis dainomis. Būtent taip dažniausiai ir atrandu naują muziką. Ne išimtis buvo ir The Neighbourhood ir jų Sweater Weather, ko gero viena iš populiaresnių šios grupės dainų. O viskas prasidėjo nuo to, jog kažkada girdėjau kaip mano sesuo klausė šios dainos. Tada net nelabai atkreipiau dėmesį, tačiau po kiek laiko, pati savavališkai susiradau ir pradėjau vis dažniau ir dažniau klausyti, paskui prie šios dainos prilipo ir kažkokios asociacijos, ji pradėjo man kažką priminti, kažkuo vis labiau patikti. O dabar aš sėdžiu jau perklausiusi visą jų diskografiją ir suvokianti, kokia vis dėlto man yra artima šios grupės kūryba. Palyginus dar neseniai susikūrusi grupė, turi labai savotišką stilių ir manierą. Visi jų muzikos klipai yra juodi balti ir man tai atrodo labai žavu, pasak pačių atlikėjų, jie nori, kad klausytojai pajustų tą "juoda-balta" fenomeną ir jų muzikoje. Beveik kiekvienoje dainoje yra kažkokia paslėpta reikšmė, dainų žodžiai keistai iškalbingi ir dažnai sukrečiantys iki sielos gelmių, įdomios ir dar niekada negirdėtos pačios muzikos variacijos, trumpai tariant, viskas, ko man dažniausiai reikia ir ko aš ieškau. Labai daug emocijų tave aplanko, kai klausai The Neighbourhood. Nežinau kodėl, tačiau jų muzika keistai traukia ir keistai veikia. Man patinka, jog jie kalba apie tokius dalykus, kurių mes dažniausiai bijome ir dėl kurių labai dažnai tylime, atrodo, jog visi tabu garsiai atpasakojami The Neighbourhood kūryboje.
Labiausiai į galvą šiomis dienomis yra įsirėžusi būtent viena The Neighbourhood daina. "Afraid", kurioje taip tiksliai nupiešiamas ir parodomas didžiausias mano nerimas - būti pakeista kažkuo kitu, kažkuo geresniu ir nuolat dėl to nerimauti, kažkas juk tuoj užims mano vietą. Nujaučiu, jog daugelis mūsų kartais dėl to sunerimsta. Man labai patinka ir pats video, kuriame vokalistas reprezentuoja savo kūną kaip meno formą. Ir, žinoma, tas prašymas, jog tiesiog leiskite man būti. Savimi. Juk visuomet atsiranda žmonių, kurių lūkesčiai viršija ribas ir mes nenorėdami jų nuvilti panikuojame ir stresuojame, stumdami save ne tik iš komforto zonos ir už tos ribos, kuri simbolizuoja tapimą kažkuo kitu. Kartais reikia tiesiog prašyti, jog leistų mums būti tokiais, kokiais mes esame. Kad mums nebūtų baisu, jog mus pakeis geresniais.
Pastaruoju metu, aš labai atvira naujiems atlikėjams ir vis randu kažką gero, arba tiesiog prisimenu senas geras meiles, tokias kaip Arctic Monkeys ar Muse. Negaliu sakyti, jog man jie buvo atsibodę, galbūt aš tiesiog buvau labai pripratusi prie jų kuriamos muzikos, tačiau kai karts nuo karto sumainai mėgstamas grupes ir vietoje vienų paklausai kitų, atrandi kažką naujo beveik kiekviename kūrinyje.

P.S. Labai noriu, jog sugaištumėte keletą minučių ir užpildytumėte anketą, kuri man labai padėtų! Nuoširdus ačiū kiekvienam!
----> Anketa

antradienis, gegužės 16, 2017

Baimės dėl ateities, kurios nepasiteisino.

Vos tik atsiėmiau savo dvyliktos klasės atestatą ir gavau pakvietimą studijuoti, mane apniko nenusakoma baimė dėl ateities, nors pastaroji ir buvo jau suplanuota ir numatyta. O dabar, jau skaičiuojant paskutines savaites ir baigiant pirmą kursą, aš supratau, kad visa ta ateities fobija buvo bereikšmė ir nepasiteisinanti. Tačiau tas nerimas vis tiek buvo, spaudė mano sąmonę ir vertė įsivaizduoti baisiausius ateities scenarijus. Negaliu sakyti, kad to jausmo visiškai neliko, jis tikriausiai bus visada, tačiau smagiausia dalis yra jam įrodyti, kad kažkuriuo mano gyvenimo metu jis nepasiteisino.
Tikriausiai labiausiai bijojau naujos aplinkos, naujų vietų ir to adaptacijos laikotarpio. Pradedant nematytais ir naujais žmonėmis, baigiant pačiu universitetu ir klaidžiais fakulteto koridoriais bei sunkiai randamomis auditorijomis - viskas buvo taip svetima ir baugu. Nieko nepažinojau, stačia galva nėriau į naują savo gyvenimo etapą. Iš pat pradžių buvo baisu, tada keista, o galiausiai pripratau ir švelni rutina įsipainiojo mano gyvenimo tinkle. Natūralu yra nerimauti, kai prasideda naujas periodas gyvenime. Prie naujos aplinkos pripratau taip lengvai ir dabar jaučiuosi tokia sava ten, lyg ten būčiau praleidusi savo visą egzsitenciją, naujas vietas vis atrandu ir vis labiau tuo džiaugiuosi, nes tuo ir gražus Vilnius - jis visada turi kažką pasislėpęs, kad nustebintų jame besilankančius žmones. Laikotarpis, kai bandžiau taikytis su esama situacija - nepažįstamas miestas ir aš - buvo labai neskausmingas, nors ir pasiilgdavau namų ar gyvenimo, kuris buvo prieš pabaigiant mokyklą. Sostinė mane pasitiko labai šiltai ir jaukiai, priėmė tarsi savą, ten labai gera būti, nors tikrieji namai ir labai nutolę. Be viso to, aš labai bijojau nepritapti prie pačios filologyno bendruomenės, galvojau, jog nepavyks įsilieti į ten verdantį gyvenimą ir tapti pilnateise filologijos fakulteto studente. Klydau. Čia jaučiuosi dar net geriau nei mokykloje, kurioje visus dvylika metų praleidau, nes žmonės ten, kur mokiausi buvo šiek tiek kitokių pažiūrų ir prioritetai jų ne tokie kaip mano... Ten nebuvo nei jauku, nei smagu, nei gerai, jaučiausi kitokia ir sakydama kitokia, turiu omenyje tikrai ne gerąją šio žodžio prasmę, ne unikali, o keista, nepritampanti. O čia visi taip pat pamišę dėl kalbų, dėl literatūros, dėl savo filologijų, supranta vieni kitus, palaiko prieš sesijas ir net nuoširdžiai paklausia kaip sekasi. Galbūt tai irgi padėjo įsilieti į filologišką gyvenimą ir nesijaudinti dėl to, kad galbūt nepritapsiu. Juk labai šauniai įsiliejau, net pati stebiuosi.
Galbūt galvojau, jog bus sunku, nes šeima ir namai toli, nes vis dar pasireiškia nerimo sutrikimas, tačiau viskas susiklostė ir susidėliojo gražiau nei būčiau norėjusi. Smagu, kai žinai, jog didžiausios baimės, kurios visuomet versdavo gūžtis, apsimelavo ir nė trupučio nesužeidė. Žinot, vis dėlto tas studentės gyvenimas nėra labai baisus kaip gali pasirodyti dar sėdint abitūroje, reikia tiesiog ignoruoti pesimistiškas mintis, viskas dažniausiai būna atvirkščiai ir dar dažniau viskas būna gerai. Ypač, kai po ilgo sėdėjimo ten, kur blogai, negerai, pagaliau randi savo vietą. Aš radau savo vietą, patikėkit manimi, rasit ir jūs.


trečiadienis, gegužės 10, 2017

Viskas susivėlė.

Kaip kad susijaukė oras už lango ir visi pasimetėme, koks metų laikas dabar, taip ir viskas mano galvoje susivėlė ir susimaišė. Atrodo tarsi slystu savo gyvenimo paviršiumi ir plaukiu kažkokiu siurrealizmu, kai viskas atrodo netikra. Netikra žolė ir sniegas ant jos, netikri patalai, ant kurių guliu, netikras žadintuvo garsas, kurį girdžiu, netikras maistas, kurį kramtau, netikra kakava, kurią vakar ryte išpyliau ant savo džinsų, netikra troleibuso sėdynė, ant kurios atsisėdu, netikras takas, kuriuo skubu į universitetą, netikri ir klaviatūros klavišai, kuriuos dabar maigau. Viskas tarsi pakibę virš realybės, o aš nepasiekiu nuleisti viso to ant žemės, kur ir vieta. Labai keistai jaučiuosi. Prisiminusi savo seną, gerą tinklaraštį, noriu čia parašyti beprotiškai daug dalykų, kurie nutiko per tuos metus, mėnesius, dienas tylos ir kurie vis dar vyksta mano gyvenime. Su kiekviena diena aš vis keičiuosi, vis labiau bręstu kaip asmenybė, vis geriau suvokiu, ko noriu ir kas man yra geriausia, kaip darysiu šiandien ir rytoj, ką apskritai veiksiu su savo gyvenimu - viskas man darosi labai aišku, nors ir virš realumo. Matau labai aiškius miražus, kurie atrodo beveik kaip tikri.
Yra labai daug įvykių, kurie nutiko per visą tą laiką tarp 2015 metų lapkričio ir 2016 rugpjūčio, kai į galvą šovė mintis, kuri išsirutuliojo į naują įrašą čia. Tada vėl kelių mėnesių pertrauka iki kito įrašo, tada dar viena pertrauka, tačiau dabar rašau šį įrašą nusiteikusi šio savo kampelio neapleisti kaip kad dariau pastaruoju metu. Nes mano gyvenime ir šiaip aplinkoje atsirado labai daug dalykų, apie kuriuos reikia ir noriu pakalbėti, kuriuos trokštu papasakoti, parodyti ir apskritai pasidalinti įspūdžiais, nes, kai palieki savo namus ir pradedi gyventi studento gyvenimą, labai daug kas pasikeičia ir horizontai nesuvokiamai prasiplečia. Galų gale, tiesiog noriu vėl rašyti ir dalintis mintimis, nes žinau, jog tik tokiu būdu pavyks išpainioti tą mazgą, tūnantį mano galvoje.
Pastaruoju metu, semiuosi įkvėpimo iš visko, kas tik pasitaiko po ranka. Anksčiau tai būdavo neįtikėtinai sunku, bet dabar net paprasčiausia penkiolikos minučių kelionė troleibusu man gali tapti didžiausiu įkvėpimo šaltiniu ir aš labai džiaugiuosi, jog vis dažniau ir dažniau prisėdu ką nors pakeverzoti į savo jau visiškai nusitrynusį minčių sąsiuvinį, kuriame puslapiai niekaip nemažėja, kartais atrodo, jog kaip tik daugėja. Pagaliau išmokau semtis to gryno įkvėpimo iš mane supančios aplinkos, kurioje tiek daug visko vyksta. Dabar tik gailiuosi, jog anksčiau nesugebėjau sudėlioti savo dienos taip, jog jos pabaigoje būtų likęs bent pusvalandis kažką parašyti. Nes vis dėlto tas rašymas jau taip įsigėręs į mano asmenybę, kad negaliu be jo, kažko trūksta.
Taigi, aš rašysiu, o jūsų prašau tik vieno - skaityti, nes kitaip ši veikla neturės prasmės, o man tai svarbu. Kad prasmę turėtų.