trečiadienis, liepos 12, 2017

Nerimo priepuoliai, sunkios sielos ir naujai gimę.

Atrodo visa amžinybė praėjo po paskutinio mano įrašo, kuriame pasirenku keletą dainų ir papasakoju jums, ką jos verčia mane jausti ir ką išgyventi. Tačiau štai ir vėl aš čia, bandysiu papasakoti apie tai, ką pastaruoju metu klausau. O klausau tai tas dainas, kurios ir anksčiau grodavo pas mane, nors kartais ir įsimaišo naujų atlikėjų ir jų kūrinių, tačiau esmė vis tiek tos pačios grupės ir tos pačios jų dainos: Arctic Monkeys, Muse bei Twenty One Pilots, trijulė, kuriai esu labai ištikima pastaruoju metu. Bandau iš naujo išgyventi šių trijų grupių dainas ir kažką vėl pajausti. Galbūt tai, ką jos man reiškė anksčiau ir tą seną gerą nostalgiją, kurios kartais noriu nors truputėlį paragauti.


The Neighbourhood - Wiped Out!
Man atrodė, jog būtinai turiu paminėti šią dainą, nors ji ir nėra viena tų, kurias klausau labai ilgai. Tačiau ji man atrodo tokia keistai artima. Ji labai gera, man labai patinka ir atrodo, jog kartais net gyvenu joje. Aš turiu tą vadinamąją anxiety ir kartais patiriu tokį labai nemalonų dalyką kaip nerimo priepuoliai. Svarstote, kuo tai susiję su šia daina? Pirmą kartą, kai ją išgirdau, ji mane šiek tiek išgąsdino. Yra tokia ypatinga vieta, kurioje susipina labai daug įvairių garsų ir kitiems tai gali pasirodyti elementarus triukšmas. O man tai primena kaip būna per priepuolius: viskas vyksta po truputį, pamažu, kažkokios emocijos, kurios savaime įbaugina ir net kvėpuoti neleidžia. Atrodo, girdi net kaip tavo širdis plaka, o galvoje kažkoks ūžimas. Tada viskas lyg ir rimsta, kol nurimsta ir tu toliau gyveni. Trumpai tariant, reikia pirma paklausyti tos ypatingos vietos ir tik tada skaityti tą kiek gruboką aprašymą.


Twenty One Pilots - HeavyDirtySoul
Ak, senieji gerieji pilotai. Šis jų kūrinys yra toks dramatiškas ir toks tragiškas. Jame prašoma išgelbėti sunkią ir purviną žmogaus sielą. Visa prašymas yra labai greito žodžių bėrimo, egzsistencinių klausimų, prašymų ir efektingų būgnų, kurie rodos tuoj pramuš ir sumuš visas mintis, mišinys. Labai gražus palyginimas, kai žmogus vadinamas kiškiu, o mirtis šunimi. Mus visus įkvepia mirtis, taip kaip šuo įkvepia kiškį - mes skubame gyventi, skubame nuveikti kuo daugiau ir taip pat stengiamės, jog tas juodas šuo mūsų nepagautų. Tačiau ar labai lengva pabėgti su sunkia siela? Labai emocinga ir sudėtinga savo reikšme daina.


Muse - New Born
Pamenu, jog šitos dainos klausiau važiuodama į ir iš Muse koncerto, o po to dar ir kelios savaitės po jo. Įdomiausia yra tai, jog jos negrojo per patį koncertą, tačiau man ji kažkuo labai įstrigo ir niekaip negalėjau išmesti jos iš galvos, nors net nenorėjau. Čia itin įdomiai pasireiškia Muse vokalisto balso gabumai ir visi tie gitaros rifai, kurie tiesiog užburia. O pats kūrinys yra apie nužmogėjimą. Kitaip tariant besieliškumą, kai asmuo tampa visišku bestuburiu, kuris net nesijaučia tikras. Ir visa tai galima susieti su technologijomis, kuriose mes taip dažnai pasimetame ir prarandame tikrumo jausmą, patį save. Visi prietaisai žengia greičiau už mus, žmones, ir mes patys to nesuvokdami naikiname save ir visus kitus individus.


Geras jausmas vėl daryti tai, ką mėgsti po tokio ilgo laiko! Ir faktas, jog laukiu Jūsų dažniausiai klausomų dainų komentaruose. Neprašau mėgstamiausių, nes visi mes žinome, jog mėgstamiausia daina yra toks fenomenas, su kuriuo susiduria retas žmogus.

šeštadienis, liepos 08, 2017

Išgyventi vienatvę.

Ryte iš lovos kylu labai sunkiai. Atrodo, jog prie blakstienų nematomais siūleliais pririšti kažkokie svarmenys, tempiantys akių vokus žemyn. Namuose spengianti tyla ir aš žinau, jog kai atsimerksiu šlykščiai išsiviepusi vienatvė pažvelgs man tiesiai į akis ir sarkastiškai išspjaus žodžius, verčiančius mane gūžtis ir slėptis pataluose. Jaučiu kaip ji purto man ranką, versdama praplėšti sulipusius akių vokus ir pagaliau išgyventi tą bjaurią akistatą su ja. Išgyventi reikės ne vien tai, išgyventi privalėsiu ir dar vieną dieną su nuolat iš paskos besivelkančia vienatve, kuri vis šnibždės niekingus melus man tiesiai į ausį. Ji man sakys baisiausius dalykus, verčiančius jaustis menka ir galbūt net niekam nereikalinga, nors žinau, jog viskas, ką ji bandys man įteigti yra visiška netiesa. Grynas melas, kurį bando man prakišti ir mane palaužti.Tačiau pasakyta taip įtikinančiai, jog gali pagalvoti, kad yra šansų, jog tai tiesa. Jaučiu kaip jos ilgi ir laibi pirštai sminga man į ranką. Rodos, iki pat kaulo. Kai galiausiai palieku savo šiltus patalus, iškart įsijungiu muziką, kad išvyčiau lauk tylą. Garsiai dainuoju, beveik rėkiu, pagal mėgstamiausias savo dainas, kartais prašaukdama net vokalisto balsą, tikėdamasi, jog vienatvė išsigąs manęs, garsiai rėkaujančios namuose, ir dings, tačiau ji sėdi ant kėdės ir stebi mane, klauso manęs pakreipusi galvą, smerkia mane, nors mano protas ir stengiasi blokuoti kiekvieną mintį, kuri vis pabrėžia, kokia vieniša esu šią akimirką. Aš nemoku, nemėgstu ir nenoriu būti viena, man sunku ir baisu. Tai lyg prakeiksmas, kai mėgsti ir nori bendrauti su žmonėmis, tačiau prieš savo valią vis lieki viena. Kiti užsiėmę, jiems tu neįdomi, jie turi savų rūpesčių ir tavęs jiems nereikia. Visiškai. Tokius dalykus kiekvieną minutę tiesiai man į galvą transliuoja vienatvė. Visos emocijos tampa tokiomis galingomis, kai aplink nieko nėra ir galiausiai tenka susidurti su tuo, ką jauti širdies dugne, ką visuomet nustumi ten, kai esi apsuptas žmonių, ką nuolat stengiesi ignoruoti, tiesiog nejausti. Uždaryti jausmai grįžta tokie stiprūs, jog kartais nebeatlaikai tos įtampos savo paties viduje. Kažkokiame lipniame skausme skęsta kiekviena sielos dalis ir norisi staugti balsu, kaltinti save, jog likai viena, nekreipiant dėmesio, jog čia tik aplinkybės taip susiklostė. Tačiau griežtai negali to daryti, nes tada pasiduosi, kapituliuosi ir tave gyvą suės visi tie jausmai, ilgai laikyti tamsoje, tyloje ir sužvėrėję iki beprotybės. Juk jie irgi buvo vieniši.
Tai yra siaubinga mano pačios problema, su kuria kovoju labai ilgą laiką. Galbūt net per ilgai. Viskas atrodo gerai, tačiau tie patys geri dalykai gali būti šlykščiai iškraipyti, kai į juos pažvelgi per vienatvės prizmę. Kovoji su savimi vis bandant įrodyti, jog kitiems tu rūpi ir tai, kas plūduriuoja tavo galvoje yra tik bevertės, neteisingos mintys. Vis kartodavau sau, jog manęs negalima palikti vienos, aš neišgyvensiu, tačiau sėdėdama visiškai viena aš vis dėlto gyvenu. Sunkiai, bet pavyksta, nes giliai kažkur pasąmonėje žinau, jog visa tai tik mano galvoje ir kad ši būsena yra laikina ir labai trapi. Nelengva nuolat sau įrodyti, jog aš nebijau vienatvės ir nebijau sėdėti spengiančioje tyloje su savo pačios mintimis.

Ir aš vis dar nesuprantu, kaip mylintis ir mylimas žmogus kartais gali jaustis toks vienišas.


ketvirtadienis, birželio 29, 2017

Po pirmo kurso.

Ėmė jis ir baigėsi, o aš dar taip nerimavau prieš jį ir man taip keistai nejauku ir baugu buvo. Ir štai, dabar aš džiaugiuosi vasaros atostogomis ir jaučiu kaip artėja rugsėjis, kol kas pasiklydęs kažkur horizonte, todėl jo dar nematyt, bet jis netoli. O su juo ir antras kursas. Grįžau iš Vilniaus namo jau visai vasarai. Prisipažinsiu, jog truputį keista ir galbūt net šiek tiek ilgu, nes juk sostinė taip šiltai ir draugiškai mane priėmė, ten jaučiausi lyg grįžusi kažkur, kur gerai, ten, kur tave priima toks koks esi. Tačiau ir namuose gerai, galbūt buvau pasiilgusi ir tos lengvos ramybės, tos gamtos, kuri supa mane ir artimųjų. Rugsėjo mėnesį aš siaubingai visko bijojau, o dabar galima sakyti, jog jau laukiu antro kurso ir laukiu, ką man dar mestelės likimas. Aš jau pasiruošusi tai sugauti.
Esu tikra, jog nieko nenustebinau pasirinkusi filologijos studijas, juk visi žinojo tą viešą paslaptį apie mano rašliavojimus, galbūt nustebinau tik tuo ir tik lietuvių kalbos mokytoją, kai pranešiau, jog vis dėlto būsiu anglistė, o ne lituanistė. Visiems atrodo, jog anglų kalbą rinkausi dėl tų perspektyvų, kurių lietuvių filologija neturi. Tačiau čia tik stereotipas, kuris visiškai neturėjo įtakos mano pasirinkimui. Nors ir labai nedaug trūko, jog paskutinę dieną sistemoje būčiau į pirmą vietą ištempusi lietuvių filologiją, bet aš vis tiek pasirinkau save vadinti angliste. Galbūt šiek tiek keista, nes kiek tik esu bendravusi su kitais jaunesniais, dar mokyklos nebaigusiais, tinklaraštininkais ar savamoksliais rašytojais, didelė jų dalis kalba apie lietuvių filologiją, o ne kokią nors kitą. Mano nuomone, jog jeigu ir esi šioks toks rašytojas nieko blogo nenutiks, jeigu vis dėlto pasuksi į kitą kalbą. Lietuvių kalba neturi kažkaip įpareigoti, jog jeigu ja rašau, tai būtinai turiu stoti į šią filologiją. Džiaugiuosi, jog vis dėlto apsistojau ties anglų filologija ir po pirmo kurso galiu be jokio abejonės šešėlio sakyti, kad kuo toliau, tuo nuoširdžiau pradedu įsimylėti būtent šią kalbą. Ir tai buvo labai protingas sprendimas. Visa ta sritis atrodė nauja, neištyrinėta ir neapžiūrėta ir nors šiek tiek baugu, jog dabar suvokiau, jog ta sritis beprotiškai didelė ir užima milžinišką plotą, nuo to darosi tik įdomiau.
Buvau lengvai nustebusi, kai supratau tokį dalyką, jog mano stipresnė pusė yra kalbotyros sritis, o ne literatūros. Atrodo, jog ir knygų daug skaitau, ir literatūros pamokos būdavo įdomios ir mano mėgiamos, tačiau pasirodo, kad to tiesiog neužtenka, norint labai gerai išmanyti pačią literatūrą. Aš tik praplėčiau savo mąstymo galimybes, tačiau vis dar nelabai suvokiu krūvos dalykų, kurie man atrodo tokie keisti ir galbūt net kvaili, jog sunku patikėti, kad taip iš tiesų gali būti ir kad taip nusprendė itin protingi ir gabūs žmonės. Literatūros teorija tiesiog ne man, man daug smagiau gilintis į tai, kaip susiformavo vienas ar kitas žodis per šimtus metų, kas ten vyksta su visai angliškai garsais ir kaip veikia veiksmažodžiai viename ar kitame kontekste. Anglų kalba man labiau patinka, kai ją pačią galima nagrinėti, o ne kūrinius ja parašytus. Į literatūrą geriau nesivelti, ten pernelyg didelė raizgalynė, kurioje labai lengva pasiklysti ir neberasti kelio atgal visose tose interpretacijose ir įvairiausiose teorijose.
Pirmas kursas buvo tarsi savotiškas išbandymas, kurio metu reikėjo tiesiog išsilaikyti ir neleisti, kad tave parblokštų žemyn. Galbūt galėjau ir geriau su visu tuo krūviu ir spaudimu susitvarkyti, tačiau galiu truputį nedrąsiai teigti, jog vis dėlto atsilaikiau. O tai ir buvo svarbiausia. Ir nereikia apsigauti, jog jeigu gerai moki vieną ar kitą kalbą, tai bus lengva ir filologijoj. Filologijoj kartais sunku būna ir patiems geriausiems. Tai nėra toks lengvas mokslas, koks dažnai būna piešiamas visuomenės. Tai labai daug darbo, daug bemiegių naktų, skaitant įvairiausius tekstus ir daug mąstymo, nuo kurio kartais atrodo net smegenys perkaista. Tačiau man patinka ir savęs nelabai kur kitur įsivaizduoju.

sekmadienis, birželio 18, 2017

Įspūdžiai, kurių nesunaikino net keli šimtai dienų.

Prieš metus aš patyriau visišką ekstazę vienos labai geros roko grupės koncerte. "Muse" visiškai nunešė stogus, o įspūdžiai man dar išliko iki šiol. Grįžusi net sukurpiau įrašą, kurį iškart įdėjau į vieną tinklaraštį, kuris, deja, bet dabar neberašomas ir tyliai sėdi uždarytas. Tačiau aš noriu su jumis pasidalinti tais šviežiais įspūdžiais, kurie dabar man sukelia tik nostalgiją. Nuostabią ir švelnią nostalgiją, primenančią tą puikų vakarą. Kažkur giliai širdyje man norisi kažkaip paminėti tuos metus po nuostabaus koncerto, kurio momentus savo galvoje kartoju ir kartoju, vos ne kiekvieną dieną.
"Pats geriausias jausmas, kai užgęsta šviesos, viskas nutyla porai sekundžių ir tada pasigirsta klyksmai, riksmai ir plojimai - visi suvokia, kad po keleto minučių pamatys savo muzikos dievus. Ir tada prasideda: garsas, šviesos, nuostabūs sceniniai sprendimai, technika, dekoracijos... Viskas, ką tą vakarą mačiau ir girdėjau buvo arti tobulybės. "Muse" nunešė stogą tiek man, tiek daugeliui kitų žmonių. Jau pačioje pradžioje pasijutau tarsi kažkas būtų nubloškęs mane į visai kitą pasaulį, aplink sceną žygiuojant neaiškiems tipams su riaušių malšintojų uniformomis. Pirma daina, o mums, žiūrovams, virš galvų jau skraido helio pripildyti burbulai, taip arti, rodos ranką ištiesi ir pasieksi kurį nors. Visko buvo tiek daug, kad net nežinai į kurią pusę pasukti galvą ir kur žiūrėti. Tačiau akimirką, kai į sceną įsiveržia Matthew Bellamy aš puikiai mačiau ir pradėjau klykti šalia stovintiems draugams, jog "o dieve, pažiūrėkit, ten jis, ten tikrai jis!" Iškovojome puikias vietas - kaip įmanoma arčiau scenos, kad kuo geriau matyti ir sugerti viską, kas tik vyksta ant scenos. O vyko tiek daug! Buvo taip gera dainuoti kartu su minia visiškai nekreipiant dėmesio, kad trauki pro šoną, svarbu jaustis dalimi viso koncerto! Prisipažinsiu, jog daugumos "Muse" dainų tematika man be galo patinka! Nuo niekingų valdininkų gobšumo iki kosmoso reiškinių. Koks platus spektras! Verta paminėti ir tai, jog ši grupė jungia ir keletą skirtingų muzikos stilių, todėl jie tokie mėgiami bei unikalūs.
Visi tie technikos stebuklai vykstantys aplink, iki pat ląstelių besismelkianti muzika bei M. Bellamy balsas, su širdimi sutampantis ritmas ir nuostabus gyvybingumas visame kūne, kai fiziologiniai pojūčiai eina velniop - štai kaip viskas buvo. Regint skraidančius rutulius, šviečiančius visomis spalvomis, baltus balionus šokčiojančius per minią, karinį droną bei užuolaidas, nusileidusias ant scenos, kuriose buvo matyti įspūdingi dalykai, priverčiantys aikčioti, supranti, kad grupei pavyko tave nukelti į visai kitą pasaulį, sukuriant tokią nežemišką atmosferą. Dievaži, dėka visų tų šviesų, ekranų pasijutau tarsi atvirame kosmose. O pabaigoje pratrūkęs konfeti lietus leido jaustis tarsi rojuje. Sauja konfeti, kurio forma kaip mažų žmogeliukų, guli ant mano stalo vis primindami, kokią nuostabią patirtį išgyvenau.
"Muse" atidavė save kiek tik gali. Nežinau ar tam įtakos turėjo faktas, jog jie pirmą kartą koncertuoja Lietuvoje, ar tai tiesiog jų natūra, tačiau stovėdama toje minioje ir kartu dainuodama praktiškai visas dainas, visa permirkusi nuo prakaito, užkimusi, iškeltomis rankomis į viršų, aš jaučiausi taip gerai, kaip dar gyvenime nesijaučiau. Emocijos tiesiog gniaužė kvapą, kai girdėjau mėgstamiausias savo dainas atliekamas gyvai, įvairiausias improvizacijas, kai klausą malonino tie nežemiški rifai iš M. Bellamy gitaros, kurias jis koncerto metu keitė taip dažnai, kad pamečiau skaičių.
Iš Žalgirio arenos išėjau be balso ir klausos, bet tokia laiminga, kad vos galėjau kvėpuoti. Vis dar gniaužė kvapą tas puikus šou, kurį mačiau ir patyriau savo kailiu. Dabar klausantis "Muse" aš galiu lyginti kaip kai kurios dainos skamba įraše ir kaip gyvai, galiu vis prisiminti, kad mačiau juos gyvai ir dar pakankamai arti, galiu pagaliau pasakyti, kad buvau nors viename normaliame koncerte, kurio kaip gyva nepamiršiu. Nes tokie įspūdžiai būna išraižyti atmintyje."


Koks koncertas paliko Tau didžiausią įspūdį?

trečiadienis, birželio 14, 2017

Išsilaisvinti iš chaoso.

Atsimenat, kaip karts nuo karto pasidalindavau savo kūrybos kruopelytėmis? Manau, jog reikia atgaivinti šitą įprotį. Juk žinot tą mano užslėptą aistrą rašyti mažas miniatiūras. Šitą smulkų darbelį kažkada vasarą siunčiau į kažkokį istorijų konkursą wattpad'e, tiesiog pabandyti, pažiūrėti, kas iš to gausis. Ir gavosi. Iki šiol jis tiesiog dulkėjo užmirštas tarp mano kitų darbų, o man kažkaip norisi jį prikelti ir parodyti kitiems. Gero paskaitinėjimo!


Visuomet tikėjau meile. Ta gražia, tyra ir nesavanaudiška meile. Tačiau kai tu šypsaisi ir laimė kutena tavo paširdžius, gyvenimas dažniausiai tau spiria į pilvą ir su panieka žiūri kaip krenti ant žemės skausmo perkreiptu veidu.
Taip nutiko ir man. Mano pražūtis turėjo stulbinančias žalias akis, juodus it anglis plaukus ir pačią dailiausią šypseną, kokią tik esu mačiusi. Jausdavausi kaip rojuje, kai mano ilgi ir laibi pirštai skęsdavo jo plaukuose, akys tiesiog rydavo mane, o jo šiek tiek prikimęs balsas į ausį kuždėdavo žodžius, kurie sudarydavo sakinius prilygstančius gražiausiems Šekspyro sonetams. Mylėjau kaip niekada gyvenime. Juodaplaukį vadinau Chaosu vien dėl to, jog Chaosas graikų mitologijoje yra žinomas kaip beformė tuščia erdvė, iš kurios ir atsirado pirmieji dievai. Man jis buvo aukščiau dievų.
Tačiau apakinta meilės aš visai pamiršau tikrąją žodžio chaosas reikšmę. Juk tai ne tik erdvė, kurianti dievus, tai ir siaubas, tamsa. Sutrikau, kai atsiskleidė visos Chaoso baisios savybės. Po mielu, rūpestingu ir geru žmogumi slėpėsi brutalus, žiaurus, gašlus gyvulys. Galiausiai meilę pakeitė nenumaldomas laisvės troškimas, kuris sulig kiekviena diena vis labiau augo. Norėjau pabėgti, norėjau išsilaisvinti iš Chaoso glėbio, jo geležinių gniaužtų, kuriuose jis laikė mane surakinęs. Nei ašaros, nei graudūs prašymai nesuvirpino jo akmeninės širdies, manęs jis taip lengvai nepaleido. Lyg to būtų maža, už mano nepaklusnumą ir jo taip nekenčiamą verkšlenimą susilaukdavau tiek antausių, tiek spyrių, tiek tąsymo už plaukų. Pakliuvau į gudriai suregztą voro tinklą kaip nieko nesuvokianti musė. Pasidarė itin keblu slėpti mėlynes ir nubrozdinimus ant savo kūno ir vieną dieną akyloji Ugnė, draugė, kurią laikiau artimesne už seserį, pastebėjo mėlynes ant mano kaklo. Diena prieš tai Chaosas buvo nutvėręs mane už gerklės.
Privalai pabėgti nuo jo, mergyt, jis tave gali ir užmušti. Turi išsilaisvinti, - kartojo man ji dalykus, kuriuos pati gerai žinojau ir suvokiau.
Laisvė nuo pabaisos man tapo didžiausiu prioritetu gyvenime. Kiekvieną dieną nubusdavau su mintimi kaip pabėgti nuo to niekšo, kaip pagaliau tapti visiškai atsiribojusia nuo žaliaakio monstro. Tarsi koks baikštus miško žvėrelis pagautas ir uždarytas ankštame narve. Iki aukštybių keliantis meilės jausmas tapo nepasiekiamu ir visiškai nutolusiu prisiminimu, liko tik šiurpi realybė, kurios kankine tapau aš.
Tu nieko neturi, kam tu gali pasiskųsti, - su pajuoka veide sakydavo man vaikinas, kai neapsikentus jo priekabiavimo, netyčia išspjaudavau, kad skųsiuosi.
Jo nelaimei, jis klydo. Akimirkos, kai pagaliau tapsiu nepriklausoma nuo pabaisos, laukiau kaip išganymo. Kai pro langą stebėjau Chaosą, surakintą antrankiais ir sodinamą į policijos automobilį, galvojau, jog nuo seniai jausto džiaugsmo širdis iššoks iš mano skaudamos ir vis dar mėlynių nusėtos krūtinės. Nuostabus seniai išsvajotos laisvės jausmas aplankė mano pasąmonę ir aš tekina pasileidau iš namo, kuriame buvau įkalinta per ilgai.
Pagaliau laisva. Pagaliau išsilaisvinusi iš chaoso, kuriame tyliai kentėjau. 


pirmadienis, birželio 12, 2017

Toks vienas geras filmas.

Kai fonetikai reikėjo pažiūrėti ir išnagrinėti vieną britišką filmą, man į galvą tą minutę stuktelėjo filmo pavadinimas "Submarine" ("Povandeninis laivas"), kurį jau esu žiūrėjusi kažkurią lietingą vasaros popietę. Įkvepiantis, su gražia mintimi, lengvas ir gražus filmas, kurį mielai žiūrėčiau dar ir dar kartą.
Pati istorija vyksta kažkur XX a., 1986 metais, o visas filmo veiksmas sukasi aplink penkiolikos metų paauglį, Oliverį Teitą (Craig Roberts), kuris yra pametęs galvą dėl merginos vardu Džordana (Yasmine Paige). Didžiam Oliverio džiaugsmui, po slapto jo ir Džordanos pasimatymo, jie tampa pora. Tačiau Oliverį užklumpa kiti rūpesčiai - jis įtaria, jog jo mama apgaudinėja jo tėtį su savo sena meile Greihemu, kuris visai neseniai atsikraustė į kaimynystę. Be to, paauglys sužino, jog Džordanos mama serga vėžiu ir kai per Kalėdinę vakarienę Džordanos tėtis palūžta nuo visų jį užgriuvusių nesėkmių, Oliveris nusprendžia, jog jo mylima mergina gali taip pat išprotėti ir tapti pernelyg sentimentali. Nors ir prižadėjo ateiti į ligoninę, po Džordanos mamos operacijos, Teitas vis dėlto neateina ir nusprendžia susikoncentruoti ties savo tėvų santuokos gelbėjimu. Ieškodamas mamos, jis pamato Džordaną, įskaudintą Teito poelgio, su kitu vaikinu. Vargšas Oliveris, grįždamas namo, pamato ir savo mamą su Greihemu, lipančius į furgoną. Įtūžęs paauglys įsilaužia į mamos meilužio namus, prisigeria ir padega lovą. Grįžęs Greihamas randa Oliverį ir parveda namo, nesukeldamas jokio triukšmo. Kitą rytą pabudęs Oliveris supranta, jog tėvai ant jo nepyksta ir jau susitaikė vienas su kitu. Nors tėvų santuoka ir išgelbėta, Oliveris vis dar myli Džordaną, tik ji jau su kitu vaikinu. Nesėkmingai jis bando susigrąžinti merginą, bet ji jį atstumia. Sudaužyta širdimi Oliveris klaidžioja po paplūdimį ir pamato Džordaną, bėgdamas link jos jis papasakoja, jog norėjo sutaikyti savo tėvus. Džordana pasisako, jog išsiskyrė su savo naujuoju vaikinu, kuris, pasirodo, net nebuvo jos vaikinas. Filmas baigiasi labai neaiškia nata, kai Oliveris ir Džordana eina link jūros, tarsi paliekama žiūrovui spėlioti ar susitaikė jie, ar ne.
Labai jaukus ir gražus filmas su daugybe prasmingų monologų, dialogų, kuriuos galima cituoti ir cituoti. Atskleidžiantis savotišką jaunų žmonių pasaulėžiūrą, vertybes. Kitaip nei dauguma kitų filmų apie jaunimą, "Submarine" tikriausiai tiksliausiai perteikia paauglio gyvenimą ir problemas, su kuriomis jis susiduria. Verta paminėti, jog ir garso takelis, kurio didžiąją dalį sukūrė Alex Turner iš "Arctic Monkeys", yra nuostabus. Pamenu, kaip klausydavau šio filmo garso takelio jaukiais, šiltais vasaros vakarais ar vėsiomis ir niūriomis rudens popietėmis. Žinot, tą tokią muziką, kuri tarsi apkabina tave ir nepaleidžia iš šilto glėbio? Tai va, Alex Turner būtent tokią ir parašė šiam filmui. Labai guodžiančios dainos beveik kiekvienam skauduliui nutikusiam gyvenime. Paklausiu to guodžiančio balso ir taip pat guodžiančių akustinės gitaros garsų pasidaro nebe taip liūdna ir nebe taip skauda.
Šį filmą verta pažiūrėti ne tik dėl puikaus garso takelio, tačiau ir dėl to paslėptos minties, kurią kiekvienas išlukštena vis skirtingą ir vis kitokią, kurią būtų galima pritaikyti būtent sau.
Na, ir man kaip anglistei labai gražiu dialektu ten kalbama...

Koks yra Tavo mėgstamiausias filmas? 

P.S. Labai noriu, jog sugaištumėte keletą minučių ir užpildytumėte anketą, kuri man labai padėtų! Nuoširdus ačiū kiekvienam!
----> Anketa

antradienis, gegužės 30, 2017

Artėja bemiegės vasaros naktys.

Bandau karštligiškai mokytis artėjantiems egzaminams, kurių liko vos trys. Vasaros atostogos, atrodo, ranka pasiekiamos. Kartu su atostogų pradžia ir paskutiniu egzaminu baigiasi ir pirmas kursas, kuris man taip užsitęsė, jog atrodo, kad mažiausiai porą metų studijuoju. Baigus mokyklą labai keistai pradedamas suvokti laikas ir jo reliatyvumas. Žinau, jog per kelis mėnesius poilsio kažkur galvoje vėl susikaups kažkokių neaiškių lūkesčių dėl tolimesnių studijų ir, apskritai, ateities. Tačiau dabar, bent kelias pirmas savo vasaros savaites, noriu pasidžiaugti laisve ir pagaliau daryti dalykus, kuriems vis trūkdavo laiko per mokslo metus. Susikaupė daug knygų, kurias noriu perskaityti, daug filmų, serialų, kuriuos noriu pažiūrėti, nemažai minčių, kurias noriu realizuoti ant popieriaus lapo ir galbūt net paversti kūriniais, atsirado vietos, kurias noriu aplankyti, žmonės, su kuriais norisi susitikti ir dar daugybė kitos veiklos.
Savaitgalį, labai netikėtai, buvo sugalvota, jog reikia visiems buvusiems klasiokams susitikti. Kadangi viskas buvo suorganizuota per kelias valandas, to pasekmė buvo ta, jog iš dvidešimt devynių žmonių susirinko apie vienuolika personų. Ir, žinot, niekas nepasikeitė. Kaip ir mokyklos laikais taip ir dabar, visi stovėjome savo grupelėse, susiskirstę į du būrelius. Tikriausiai tie, kurie užmesdavo akį važiuodami ar eidami pro šalį, net nebūtų pagalvoję, jog šitos dvi grupelės, stovinčios atskirai, turi kažką bendro ar kad kažkada, prieš metus laiko, jie visi buvo klasiokai ir dalindavosi lietuvių kalbos užrašais ar anglų kalbos testais. Lyg susiskaidymo nebūtų gana, tai dar pasijautė ir kažkokia neaiški atskirtis tarp tų, kurie studijuoja Vilniuje ir tų, kurie studijuoja Kaune. Labai nuoširdžiai ir atvirai sakant, nemanau, jog šitas klasės susitikimas buvo labai įdomus ar kažkuo naudingas. Grįžusi namo pasijaučiau šiek tiek iššvaisčiusi savo šeštadienio vakarą. Remiantis elementaria matematika, kurią net filologai supranta, iš kitos grupelės, prie mūsų grupelės sugebėjo prieiti vos pora žmonių ir persimesti daugiau nei trimis populiariausiomis frazėmis ir netgi išvystyti visai normalų pokalbį. Tie žmonės klausė manęs apie rašymą. Mano darbus. Siaubingai pasimečiau. O su tais žmonėmis, su kuriais prabuvau visą vakarą, aš bet kokiu atveju palaikau ryšį ir susitinku beveik kiekvieną savaitgalį. Todėl tai buvo įprastas šeštadienis, kai susitinku su draugais smagiai pasėdėt ir pakalbėt apie dalykus. Skirtumas tik tas, jog kažkur šalia buvo grupelė buvusių klasiokų. Tik tiek.
Kai kurie dalykai vis dėlto niekada nepasikeis, pavyzdžiui, bendravimas su bendraklasiais. Ryšį palaikysi tik su tais, kurie to norės, o su kitais, žinoma, jog pasisveikinsi parduotuvėje ar gatvėje, bet pernelyg nesistengsi puoselėti draugystės, nes jie patys to nenori. Ko trūko tą šeštadienio vakarą? Truputį daugiau nuoširdumo iš tos kitos grupelės, kurie stovėjo prie liepsnojančios šašlykinės, tai grupelei, kuri sėdėjo prie žvakės nuo uodų. Na, nebent viskas dramatiškai pasikeist kito susitikimo metu. Kas čia žino. Faktas, jog nepilni studijų metais šiek tiek keičia žmones. Tik klausimas ar į gerąją pusę. Nežinau. Galbūt čia man reikia keisti požiūrį.
Bemiegės vasaros naktys artėja, pirmas kursas taip pat eina į pabaigą, jaučiuosi paaugusi tiek daug, kiek dar gyvenime nebuvau per tokį trumpą laikotarpį. Tačiau aš džiaugiuosi, nes pagaliau radusi savo vietą, jaučiuosi gerai. Labai gerai.

P.S. Labai noriu, jog sugaištumėte keletą minučių ir užpildytumėte anketą, kuri man labai padėtų! Nuoširdus ačiū kiekvienam!
----> Anketa