pirmadienis, liepos 01, 2019

Penkios knygos iš krūvos.

Namuose, ant savo rašomojo stalo, turiu tokią krūvą knygų, kurias planuoju skaityti. Šią vasarą, naudodamasi proga sudalyvauti ir taip pat perskaityti penkias knygas iš tos krūvos, dalyvauju "Vasara su knyga" iššūkyje. Pagrindinis mano tikslas buvo (ir yra) kaip įmanoma labiau sumažinti neperskaitytų knygų skaičių ant savo stalo ir perskaityti kuo daugiau, nes vos tik prasidės mokslo metai, aš ir vėl nebeturėsiu laiko skaityti to, ką noriu. Tikslui įgyvendinti, kad bent penkios knygos būtų iš tos krūvos perskaitytos, dalyvauju iššūkyje; ir nors dauguma jau parodė savo sąrašus knygų, kurias skaitys, kiti jau ir perskaitė, aš vis vien noriu pasidalinti savuoju sąrašu su trumpu komentaru dėl savo pasirinkimo, ypač, kai pastebėjau, jog čia palyginus, su kiekiu kiek perskaitau, mažai kalbu apie knygas.
  • R. Gavelis "Vilniaus pokeris" (lietuvių autoriaus knyga). Atsimenu, kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja sakė, jog, vaikai, neskaitykit šitos knygos. Uždraustas vaisius saldžiausias ir esu didžiai suintriguota perskaityti šią "šlykščią" knygą, ypač turint omeny, jog esu ragavusi ir Tomo Arūno Rudoko prozos. Noriu kompromituoti ir provokuoti save. 
  • "Lietuvos teatras. Trumpa istorija." (bibliotekininko rekomenduota knyga). Kad ir kaip retai tenka apsilankyti, bet aš myliu teatrą. Norisi nors kiek praplėsti suvokimą apie tai ir suvokti kiek pačios Lietuvos istorija turėjo įtakos teatrui. Ir šiaip, palyginus, man trūksta žinių apie patį teatrą ir dalykus, kurie vyko ir vyksta jame.
  • M. Ondaatje "Kačių stalas" (knyga apie keliones). Kruizu keliauja berniukas, kurį per pietus pasodina prie "kačių stalo" - toliausiai nuo kapitono esančio stalo. Kelionė jūra ir kelionė į tą suaugusio pasaulį, kuriame aš pati jaučiuosi labai pasiklydusi ir sutrikusi. Beje, katės ir jūra - šioks toks paradoksas, kuris man atrodo įdomus ir netikėtas. 
  • B. Sansal "Vokiečių kaimas arba Brolių Šilerių dienoraštis" (knyga geltonu viršeliu). Tai yra istorija apie kaltę, skausmą ir sielvartą. Seniai skaičiau knygą - dienoraštį, anksčiau labai mėgdavau tokio tipo literatūrą. Šioje knygoje pinasi daugybė problemų ir siekis atskleisti visus genocido žiaurumus. Skaitant norisi ir man to krūpčiojimo iš baimės, ką žmogus žmogui padarė bei tos stiprios emocijos, kuri nors kiek supurtytų. 
  • I. Simonaitytė "Aukštųjų Šimonių likimas" (mano vardo raidės knyga). Lyg kažką girdėjau, jog dabar šią knygą įtraukė į privalomosios literatūros sąrašą. Man dar neteko jos skaityti, tačiau kažkaip norisi tos vadinamosios lietuviškos klasikos, juk ne be reikalo atsirado tame auksiniame privalomos literatūros sąraše. Ir, beje, po XVIII a. anglų literatūros kurso, pasiilgau lietuviškų autorių. 
Šiai dienai jau esu įveikusi porą knygų iš šio sąrašo, į tarpus perskaitydama ir dar kokią kitą knygą. Galima sakyti, jog taip bandau neprarasti savo skaitymo tempų, kurių man labai reikės kitą semestrą. O ką šiuo metu skaitote jūs?

šeštadienis, birželio 22, 2019

Bet šiaip viskas gerai.

Palikau kompiuterį namuose, pasiėmiau kelias knygas, sąsiuvinį bei susirinkau netvarkingas savo mintis ir išbildėjau atgal į sostinę, į mūsų su T. vieno kambario butą. Tikslas buvo apsivalyti mintis ir tikslus, nes baigėsi. Kursiniai, egzaminai ir paskaitos. Nuo pirmadienio man kaip ir jau atostogos, dabar liko tik nerimas dėl keleto rezultatų, bet šiaip jau viskas. Dabar mano tikslai ir mintys bus šiek tiek egoistiški. Yra, tiksliau susigalvojau, dalykų, kuriuos norisi daryti dėl savęs. Po trečio kurso jaučiuosi išsekusi ir šiek tiek sutrikusi, nes tokiu pat metu, lygiai po metų, viskas bus baigta ir dabar laikas tapo vienu iš bjaurybių. Gedžiu to, kas praėjo, bijau, kas dar tik bus, ir pamiršau gyventi dabartyje. Man reikia grįžti į savo kūrybinį ritmą, man reikia vėl pradėti skaityti tai, ką noriu, o ne tai, ką reikia (nes atostogos!), man reikia pasiilsėti. Nes ketvirtas lygis pats sunkiausias. Ir aš švelniai jo bijau, tada užsimirštu ir po to vėl prisimenu. Bjaurus jausmas. Lindėjau savaitę urve, kad išsivalyčiau.
Bet šiaip viskas gerai. Per pirmą atostogų savaitę perskaičiau tris geras knygas, prirašiau kelis puslapius pasenusių minčių, susidėliojau planus ir pradėjau kelti sau iššūkius. Tik vis dar nepavyksta suvokti, jog vėl praėjo mokslo metai ir dabar porą mėnesių galiu skirti vien tik sau - atrodo, jog kažkoks netikėtas įvykis susijęs su mokslais užklups mane iš pasalų ir paaiškės, jog tik apgaudinėjau save dėl atostogų. Protas savaime išlieka budrus ir nepriima to fakto, kad atostogos. Bandau rašytis planus ir darbus konkrečiai dienai, kad nepasimesčiau laike ir nė viena valanda vasaros nebūtų veltui, tik kažkaip sunku. Sunku prikelti tas mintis, kurios kaip musės zvimbdavo aplink galvą mokantis egzaminams, rašant rašto darbus ir kitus dalykus. Kai tik padėjau paskutinį tašką paskutiniam darbe, viskas dingo. Todėl bandau kurti naują ritmą, nes tikriausiai tik įpročiai padės sugrįžti kūrybai. Jeigu kiekvieną dieną rašysiu, kažkas vis tiek prasilauš ir pasilies. Tik dar nežinau kas. 
Bet šiaip viskas gerai. Vakar su T. išėjom naktį pasivaikščioti po Vilniaus gatves ir man labai patiko kaip naktis viską sutvarkė. Grįžus šaltu vandeniu ploviau tą šiltą ir lipnų vasaros orą nuo savęs, galvoje ūžė troleibusai ir autobusai, namo į parkus važiuojantys ir jaučiau kaip mano smegenys atsipalaiduoja. Noriu viską sudėti į kūrybą, viską užrašyti ir viską papasakoti. Kiekvieną gerą ar blogą savo gyvenimo minutę ir rodyti visiems, koks įdomus tas gyvenimas. Nors dar kol kas mano mintys tūno po kažkokia vitrina, negaliu prie jų prisiliesti, ir kartais pametu realybės jausmą, nes nesugebu sau įrodyti, jog tikrai esu, man viskas gerai. Po truputį laisvėjus ir nusiraminu. Ateitis ateis savo laiku ir tada sugalvosiu, ką su ja daryti. Dabar norisi gyventi ir siurbti kiekvieną minutę, verčiant ją kažkuo. O rytoj, tiksliau jau šiandien, manęs laukia susitikimas su giminėmis, kurių tikriausiai dar nesu mačiusi, o jei ir esu, atmintis iškraipė jų veidus ir priskyrė kažkokių kitokių fizionomijos bruožų. Apsimesiu, jog esu menininkė, rašytoja ir skaitytoja - fake it, till you make it. Tai bus šūkis šiai vasarai. Galbūt. Pradžiai būtų gerai, kad bent mintis susidėliočiau.

penktadienis, gegužės 17, 2019

Juodas miegas.

Per tamsą lekiantis troleibusas lengvai sūpavosi ir aš sėdėdama pačiame gale, priglaudusi galvą prie stiklo, švelniai snaudžiau. Buvo likusios vos kelios stotelės. Tuščias troleibusas kaukdamas skrodė senamiesčio gatves, o mano smegenis skrodė už skalpelį aštresnės mintys. Pramerkusi akis, pamačiau pro mane plaukiantį užrašą „Stotis“. Paskutinė stotelė. 
Išlipusi iš troleibuso, mačiau dirbtines šviesas supančias viską, ką tik kėsinosi pasiglemžti tamsa, jaučiau šaltą vėją, žnaibantį skruostus ir girdėjau nesustojančių autobusų bei troleibusų ūžesį aplink. Susiėmusi rankomis galvą atsisėdau ant suoliuko toje pačioje stotelėje, kurioje ir išlipau. Akyse kaupėsi pykčio ir nevilties ašaros. Norėjau gailėtis savęs, bet neturėjau tam jėgų. Kankinio poza prasėdėjusi bent penkias minutes, staiga per užkritusius ant akių plaukus pamačiau, jog prieš mane stovi pora baltais sportbačiais apautų kojų. Lėtai pakėliau galvą ir pamačiau žmogystą, kuris laikė man ištiesęs cigaretę. 
- Imk, - tarė dusliu balsu. 
- Aš nerūkau. 
- Matosi. Bet taip pat matosi, jog tau ir reikia. 
Mano ranka pakilo ir ištraukė cigaretę iš nepažįstamojo pirštų. 
- Dėkui. 
- Nėr už ką. 
- Tu čia taip gelbsti žmones? Dalindamas cigaretes? 
- Kaip ir jo. Matyt, kam labai reikia to romantizuojamo cigaretės dūmo, kuris tipo nuramina. 
Sukiojau cigaretę tarp pirštų. 
- Gal pridegti? 
- Jei nesunku. 
Pridegė man ir sau. Abu rūkėm. 
- Kur važiuosi? – staiga paklausė. 
- Nežinau. Ketinau namo, bet dabar nežinau. 
- O kur namai? 
Gūžtelėjau pečiais. 
- Kodėl kai žmonės neturi kur eiti, jie dažniausiai atsiduria stotyje? Turbūt galvoja, jog čia yra kažkoks slaptas portalas, į kurį įžengus, atsidursi būtent toje vietoje, kurioje slapta trokšti būti, tik nedrįsti garsiai pasakyti arba neturi konkretaus vaizdinio savo smegenyse. 
Atsisukau į žmogystą. 
- O ką tu čia veiki? 
- Dalinu cigaretes žliumbiantiems. 
- Dėkui. 
Bevardė žmogysta atsistojo. 
- Varom? 
- Kur? 
- Autobusai jau nevažiuoja, jeigu ką. Kaip ir lieki įstrigusi čia. 
- Grįšiu iš ten, iš kur atvažiavau. 
- Nori ten? 
- Neprovokuok. 
Užgesinau cigaretę ir įmečiau šiukšlinėn. 
- Neprapulsiu. Dėkui už cigaretę, - tariau. 
- Tau reikia naktinio pokalbio. 
- Ko tokio? 
- Naktinio pokalbio. Čia kai visus vargus išpasakoji atsitiktiniam praeiviui. 
Aš visiškai nesupratau to žmogaus. 
- Kalbi lyg rūkytum ne vien tik cigaretes. 
- Rūkau tik siurrealizmą. 
- Matosi, jog atitrūkęs nuo realybės. 
- Tu irgi. 
- Šitas pokalbis beprasmis. 
- Kaip ir tavo kelionės tikslas. 
- Gana. 
Pasiėmiau kuprinę ir ketinau eiti į kitą gatvės pusę. Galbūt grįžti. 
- Palauk, - nežinau, kodėl paklusau tam balsui. 
Sustojau. Baltų sportbačių žingsniai artėjo prie manęs. 
- Jeigu grįši atgal, užmigsi juodu miegu. 
- Ką? – mane trikdė visi tie keisti pasisakymai. 
- Kai sielos užliejamos neaiškiu skausmu, žmonės užmiega juodu miegu. Nes viskas išsilieja pasąmonėje. 
- Kas viskas? 
- Skausmas. 
- Aš visiškai nesuprantu, ką tu man nori pasakyti. 
- Siūlau išsigelbėjimą. Nuo kitų ir savęs. 
- Nereikia, ačiū. 
Įšokau į paskutinį autobusą, vežantį atgal. Šimtus kartų pergalvojau dalykus, kuriuos išgirdau iš nepažįstamos žmogystos stotyje. 
Įžengusi į tą patį, atsibodusį butą suvokiau, jog manęs niekas ir nepasigedo. Miegojo. 
Tyliai įslinkau šalia nemylimo ir nemylinčio žmogaus, su kuriuo tais pačiais patalais dalinuosi jau kelis metus. 
Atmerktas akis uždengiau delnais ir panirau į juodą miegą. 
Nežinau ar dar kada nors prabusiu.

sekmadienis, balandžio 28, 2019

Rašydama kursinį, žiūriu filmus.

Kaip ir praeitais metais, taip ir šiais teks rašyti kursinį darbą. Ir šį kartą apie poeziją. Susirasti du poetus ir juos nagrinėti, knaisiotis, narstyti jų kūrybą, lyginti ir ieškoti kažkokių derančių kartu bruožų ir taip toliau ir panašiai. Prieš metus, tiesiog sėdau ir per porą savaičių parašiau vidutinio lygio kursinį apie vieną Selindžerio apsakymą, šiais metais norisi kažkaip labiau pasinerti į kitų kūrybą ir ją suvokti, gilintis iki negalėjimo ir galiausiai bent kiek save sudominti tuo, ką reikės parašyti ir gauti pažymį. Netikėtai sugalvojau, jog rašysiu ir lyginsiu dvi poetes: Emily Dickinson ir Sylvia Plath. Apie pastarąją vakar pažiūrėjau filmą, kad geriau sektųsi gilintis ir suvokti jos kūrybą. Šiandien pagavau save mąstančią apie tai, ką vakar mačiau. Nežinau, kodėl mane taip sukrėtė ir supurtė; galbūt viena iš priežasčių, nes pati panašiai jaučiuosi arba galbūt dėl to, jog naktimis visos emocijos stipresnės. Faktas, kad dabar į savo rašto darbą ir Plath poeziją žiūrėsiu visiškai kitaip. 
2003 metų biografinis filmas, kuris vadinasi "Sylvia", pasakoja apie romaną tarp dviejų poetų, Ted Hughes ir Sylvia Plath, centre, žinoma, išlaikant poetę ir jos gyvenimą. Iš tiesų, kažko daugiau nelabai ir pasakysi, reikia tiesiog žiūrėti ir jausti(s). Aš jaučiausi beveik taip pat kaip ji - nuolat besistengianti, nesvarbu ar rašyti, ar tiesiog gyventi, tačiau visada užgožiama kito ir gyvenanti šešėlyje, bandanti iš jo ištrūkti, tačiau per sunku, atrodo, kad ta tamsa neturi pabaigos. Matai dviejų poetų tarpusavio santykius, aistrą, išdavystes, pavydą, beprotybę ir supranti, jog būti poetu ar šiaip kūrėju yra labiau bausmė, nei dovana. Ypač, kai tau rinkoje nėra vietos, kai tavo poezija nėra tokia, kokios tikisi ir niekaip nesugeba išpopuliarėti. O rašyti vis vien norisi ir reikia. Šis filmas man buvo artimas kaip žmogui, gyvenančiam šešėliuose ir kaip kūrėjai, kuri yra visiškai pasimetusi. Dar kartą įsitikinau, jog kurti galima tik iš tvirtų ir solidžių emocijų, tik atsikračius kažko ir tik po kažkokio lūžio. Tik reikia būti atsargiai, kad ir pati nesulūžtum. Ši drama ir turbūt pats Plath gyvenimas įkvepia būti liūdnai, bet švelniai liūdnai, melancholiškai ir tiesiog tyliai galvojančiai kamputy. Nes visi kūrėjai dažniausiai būna liūdni. Ir dauguma genialių protų neatlaiko šito pasaulio. Genialumas slypi trapiame žmoguje? Gal. Žinoma, jos poezija išpopuliarėjo, ji tapo viena įtakingiausių to meto poečių, bet ar ne per vėlai tai nutiko? Nors kita vertus tai suteikia ir šiek tiek vilties, jog kada nors po mano mirties mano sąsiuvinius kas nors ras ir galbūt išleis ir, va, pagaliau ir mano pavardė bus knygynų lentynose. Bet aš nemanau, jog to norėčiau. Nemanau, jog norėčiau savo pavardę apskritai matyti tose lentynose, tik ne šiais laikais. 
Man patiko parinkti veidai ir kaip jie perteikė visą Plath ir Hughes istoriją, man patiko matyti visą kūrybos procesą ir tas kančias, kurias pati puikiai pažįstu, man patiko matyti aiškiai perteikiamą įkvėpimą ir man patiko tiesiog žiūrėti šį filmą. Patiko spalvos, muzika, visi tie paslaptingi, juodi ir gilūs žodžiai, kuriais kalbėjosi veikėjai ir patiko suvokti dalykus, kurių dar nebuvau suvokusi. Turbūt geresnio būdo įkvėpti save kursiniam darbui ir negalima būtų rasti. Sylvia Plath tapo viena iš tų asmenybių, kuriomis žaviuosi ir slapčia noriu supanašėti. 
Ir man turbūt reikia pradėti žiūrėti daugiau filmų apie poetus ir rašytojus.  

ketvirtadienis, balandžio 18, 2019

Kratinys.

Čia bus kratinys, nes mano galvoje irgi kratinys, kurį reikia išrašyti lauk. Gal kas nors supras?
Su manim ir mano viduje vyksta viskas, tačiau tuo pačiu ir nieko. Kol kas baisiausia yra tai, jog aš tampu pati sau nuobodi. Nevykusiai žaidžiu menininkę, nors viskas, ką teturiu yra itin retai pildomas tinklaraštis ir dėžė su sąsiuviniais. Ir viskas. O šiaip aš tik žmogus, kuris karu su savo žavia paauglyste baigia išaugti ir tą vėjavaikišką kūrybingumą, kai eilutės savaime pildavosi, vos tik žvilgtelėjus į naktinį dangų. Net naktyje nebeliko man vietos. Pelėda, kuri gyveno manyje, išskrido. Nebežinau kaip kurti nei naktimis, nei dienomis. Išaugau iš apsimetinėjimo menininke. Aš jau net nebekuriu meno. Aš nekuriu nieko; net paraštėse nebepiešiu.
Dažnai save pagaunu besiilginčią to keisto paauglystės laikotarpio, kurio taip nenorėjau paleisti, bet, štai ir aš, man 22, o vidinis mano paauglys neatlaikė ir persipjovė sau venas. Aš čia laikausi tik todėl, nes mane laiko kitų žmonų meilė ir tas kvailas tikslas būti gera ir gyventi morališkai teisingą gyvenimą. Anksčiau žmonės manęs klausdavo ar vis dar rašau ir kaip sekasi su tuo. Anksčiau, kai jiems tai dar buvo šviežias ir naujas faktas apie mane, o aš dar iš tiesų rašydavau. Dabar, pagal kitus, vienintelis dalykas, kuris man turi rūpėti ir apie kurį reiki ar galima klausti yra "kaip sekasi mokslai?". Iš rašytojos tapau studente ir nežinau ar tai buvo žingsnis į priekį, ar atgal.
Aš jaučiuosi kvaila. Viso to, ką žinau, ką skaitau ir ką moku man nepakankam, nes visi kiti žino ir moka daugiau, yra perskaitę daugiau (rašant šiuos žodžius, man prieš akis tiesiog skrieja visų tų žmonių, kuriuos omeny turiu, veidai). Šiuo metu neturiu visiškai nieko, dėl ko galėčiau didžiuotis savimi ar kažko, kas išskirtų mane iš minios ir aš nebūčiau nuobodi. Šiuo metu, jaučiuosi kvaila ir nuobodi. Net nebežinau ar esu savimi, ar čia esu tikroji aš. Dalykai, dėl kurių esu tikra - kokius kūrinius reikia pabaigti skaityti anglų literatūrai, kokį eilėraštį išnagrinėti ir kokiu namų darbus daryti pragmatikai. Esu tikra dėl išorinių veiksnių ir vyksmų, savo rutinos, bet visiškai nežinau, kas darosi su manimi. Anksčiau atostogos buvo kūrybai, o dabar aš nuoširdžiai malu šūdą ir nesugebu susitvarkyti su savimi, ko anksčiau dar ir kitus mokiau. Kaip reikia save statyti prieš save į akistatą.
Laikas ėjo ir praėjo, o iš auksinio paauglystės laikotarpio man liko tik keliolika sąsiuvinių, kurie renka dulkes po stalu ir niekaip neišsipildę tikslai ir svajonės, kuriuos sudėjau į tą pačią dėžę kaip ir tuos sąsiuvinius - tegul renka dulkes. Kartais smagu ištraukti lauk ir pavartyti, tyliai pagedėti.
Naiviai žaidžiau menininkę, o dabar, kai jau viskas byra, liūdžiu, lyg kažkas iš manęs mėgstamiausią žaislą būtų atėmęs. Iš dalies taip ir yra.
Aš negalvojau ir nežinojau, kad labiausiai bijau suaugti. Ir suvokti.

sekmadienis, kovo 24, 2019

Keturios žvaigždutės ir (mano) kraujas.

Aš neatsimenu, kada paskutinį kartą rašiau ką nors apie muziką ir kadangi šiandien tokia saulėta ir pavasario pavadinimo verta diena, nori nenori, mintys sukasi apie artėjančią vasarą. O dievai, kaip aš jos laukiu. Trečias kursas, kol kas, buvo labiausiai varginantis ir net pati nepajaučiau kaip pradėjau gyventi nuo savaitgalio iki savaitgalio, nuo atostogų iki atostogų. Praeitų metų vasara man labiausiai asocijuojasi su dviem dainomis; liepos mėnesį man primena Arctic Monkeys, kadangi išsipildė viena iš svajonių juos pamatyti ir išgirsti gyvai, o rugpjūtį man primena Twenty One Pilots, nes būtent panašiu laikotarpiu jie pradėjo vieną po kitos leisti dainas ir mėtyti užuominas apie naują albumą. Taigi.

Arctic Monkeys - Four Out of Five
Tai yra pati pirma daina, kurią išgirdau gyvai, Arctic Monkeys koncerte Open'erio festivalyje. Ir po to visą vasarą klausydavausi jos, tvankiais vakarais, sėdėdama prieblandoje, kur nors lauke ant suoliuko. Joje telpa visas mano liepos mėnesis. Šita daina tokia lengva, tokia jauki ir draugiška, tiesiog siūbuoji, linguoji kartu ir nieko negali padaryti. Lengva dėl garsų ir švelnaus Alex Turner balso, jauki, nes dainuojama apie vietas, kurios vertos keturių žvaigždučių iš penkių, o draugiška, nes kviečia ateiti ir pabūti kartu. Man dar labai patinka tai, jog čia tik keturios žvaigždutės, o ne penkios, nes suvoki, jog geri dalykai neprivalo būti tobuli, viskas gerai ir kai trūksta tos vienos žvaigždutės. Šis kūrinys yra būsena, o ne šiaip sau daina. Keista ramumo ir švelnaus džiaugsmo būsena.

twenty one pilots - My Blood
Visiems reikia kažko, kas eitų kartu, liktų kartu ir būtų kartu. Nes vienam yra baisu. Apie tai dažnai ir kalba twenty one pilots, o jų naujas albumas Trench ir yra būtent apie krūvos žmonių vieningumą, nugalint visus vidinius demonus, pabaisas ir monstrus. Dievinu tai, jog jie kalba, dainuoja ir kuria apie tai, apie ką dažniausiai vengiama kalbėti. Šią dainą  išgirdus pirmą kartą, siela apsipylė ašaromis, nes tai taip artima ir taip trokštama. Siaubingai reikia kažko tokio artimo, jog atrodo, kad tai tampa tavo krauju, tekančiu tavo venomis, kad galėtum eiti tuo tamsiu koridoriumi; ne bėgti, o eiti. O siela verkia, nes tu pats dainuoji, jog esi tas kažkas siaubingai artimas kažkam kitam ir vedi jį tais tamsiais minčių koridoriais. Šį kartą aš dainavau pati sau, nes mano kraujas ir esu aš pati. Viskas sukasi apie tai, jog mes patys galime tapti savo draugais. Kodėl gi ne?

Du mėnesiai vasaros ir du kūriniai, kurių klausydama vėjuotą rudenį ir snieguotą žiemą, aš šildžiausi. O kas gero pas jus grojaraščiuose?

antradienis, kovo 12, 2019

Trys tekstai. #2


įdomu ir gyventi.
vasario 05, 2016

"ar įdomu gyventi?" - klausiu savęs, tavęs, jų, mūsų ir visų kitų.
gyventi pasaulyje, kuriame šitiek dvasinių mutacijų ir žmogaus vertybių anomalijų yra mažų mažiausiai nejauku ir netgi baugu. žmonės apsimetinėja, meluoja, jiems pradeda vaidentis, jog šiais laikais, taip vadinamoje individualizmo epochoje, be apgavysčių ir niekšiškumo nieko nepasieksi. visuomenė po truputį išsigimsta.
gyventi man yra baisu. ne įdomu.


tie, kurie nekenčia gyvenimo, gyvena amžinai.
balandžio 20, 2016

piešiu kraupias berniukų versijas, kurias neseniai susapnavau. jie visiškai neprimena svajonių. greičiau košmariškos mano pačios versijos, pateiktos įžūliai vyrišku pavidalu mano pasąmonės, kuri vėl sumanė pasityčioti iš manęs.
kiek daug dalykų galima pamatyti užsimerkus, nes jie taip įkyriai braunasi vidun! o vis dėlto baisiausios ir aršiausios kovos būna tarp to, ką žinai ir ką jauti. bet aš vis dar nesuprantu, jeigu sakau, kad nieko nejaučiu, kodėl tas niekas vis vien daužo man širdį? kodėl aš ir vėl meluoju pati sau ir nesuvokiu, kas realybėje vyksta iš tiesų? kodėl nuolatos jaučiuosi tokia pasimetusi ir sutrikusi? ta mintis, jog visos realūs rūpesčiai išties egzistuoja, atrodo tokia juokinga ir absurdiška. galbūt viskas vien tik dėl to, kad savo gerąsias dalis atidaviau blogiems žmonėms, kurie labai norėjo dar prie to ir kontroliuoti viską, kas liko mano viduje.




kirminai galvoje.
sausio 19, 2017

žemės traukos veikiama naktis nukrenta ir iš paskos atsitempia akliną tamsą. o mano galvoje viena po kitos mezgasi šiurpios, bet visai realios mintys, kurias vieną po kitos adresuoju savo pačios susigalvotiems dievams. nes tikrieji jau nebegyvi.
masėms sukurti reiškiniai buvo skirti žmonėms kontroliuoti, kad manipuliatoriai kirminai, kurie plinta nesuvokiamai per greitai, lengviau įsibrautų į mūsų protus ir sunaikintų mus visus iš vidaus. jų nuorodos skirtos mums yra niekšiškai netikros, melagingos ir apgaulingos.
žmonių gobšumas dažnai kompensuojamas sudaužytomis širdimis. ir suėstais protais.
prisiminkite tas naktis ir rytais, kai jos jau bus mirusios. nes jos vis dėlto juk buvo.


Kai man visiškai nesirašo, aš jums ir sau rodau senus tekstus. Atsiprašau.