sekmadienis, balandžio 26, 2020

Vaizdelis.

Niekaip nesisekė užmigti, todėl po antklode palindusi rašiau žinutę, klausiančią ar nemiega.
Ne.
Klausiu ar nenori susitikti.
Jis nori. Niekuomet neatsisako.
Viską matanti, gelsva, išsprogusi mėnulio akis, spoksojo į mano šešėlį, kuris slinko kartu su manimi. Naktis buvo šviesi kaip mano patalai, kuriuose varčiausi ir niekaip nesugebėjau užmigti.
Įsliuogiau į priekinę keleivio sėdynę ir patenkinta atsidusau. Lyg kažkas vijosi, lyg nuo kažko pabėgau. Kieme išpurčiau likusias miego kruopas jei tokių ir turėjau.
- Gal varom pas mane? - pasiūlė.
Gūžtelėjau pečiais.
- Man tinka.
Pas jį garaže buvo sofa, ant kurios dažnai sėdėdavom ir kalbėdavom.
Jis atnešė po puodelį arbatos. Sukritau ant to seno, minkšto baldo ir paėmiau puodelį į rankas.
- Aš taip pavargau, bet atrodo, jog pamiršau kaip užmigti.
- Gal tik kūnas pavargo, - susiraukė, atsigėręs per karštos arbatos.
- O kodėl tau nesimiega? - paklausiau, žiūrėdama į arbatos lapelius, besisukančius puodelyje.
- Nežinau. Bandžiau kažką veikti, bet nebuvo įkvėpimo. Tai tiesiog sėdėjau kambary ir pro langą žiūrėjau.
- Ką gero pamatei?
- Mėnulį ir tamsą.
- Labai gerai, - linktelėjau.
- Kartais pavargstu būti. Ir miegas to neišsprendžia.
- Tada reikia pabėgti.
- Nuo ko?
- Nuo savęs.
- Ką reiškia 'nuo savęs'? - kilstelėjo antakį.
- Sunku paaiškinti. Lyg įkrenti į tokią keistą būseną. Peržengi ribą, kai pradedi nustatinėti savo buvimo ribas.
- Čia kai per daug galvoji ar iš tiesų egzistuoji?
- Aha, tada viskas išplaukia iš tikrovės rėmų ir jautiesi lyg keistame sapne.
- Siurrealu.
- Visiškai.
Arbatą gėrėm tylėdami. Pradėjom atitrūkti.

sekmadienis, balandžio 19, 2020

Knyga, muzika, vieta.

Norėjau šitą įrašą pavadinti "Karantino atradimai", bet kažkaip nesinori visų nuopelnų nurašyti karantinui, nes žinau, jog laikui bėgant tuo dalykus būčiau atradusi; nesvarbu ar per karantiną, ar ne. Čia tik taip sutapo dabar, juk iš tiesų visada visi kažką atrandam ir surandam, nesvarbu, koks metas būna. Tik galbūt tam daugiau laiko dabar turim ir kad jį užpildytume - kažko ieškom. Pagalvojau, jog būtų visai smagiai įdomu pasidalinti trimis dalykais, kurie labai laiku atsirado mano buvime.
Knyga. Kažkada seniau (dar prieš viską), pas močiutę lentynose kuičiausi ir ieškojau, ką galėčiau paskaityti. Po visų privalomų universiteto literatūros sąrašų kažko lengvo ir įdomaus norėjosi, tai močiutė pasiūlė ne itin girdėto rašytojo, poeto Vytauto Sirijos Giros romaną "Paskutinis sekmadienis". Tą knygą parsivežiau namo ir pasidėjau į lentyną, kur ji sėkmingai rinko dulkes ir laukė kol pabaigsiu kitus savo skaitinius. Tą dviejų dalių romaną perskaičiau per porą savaičių, nes kažkaip norėjosi taupyti ir mėgautis. Tai buvo idealus skaitinys po visų gilių, prasmingų ir daugiasluoksnių kūrinių. Romanas pasakoja apie Orvidų šeimą, gyvenančią Kaune, tarpukario metais ir visas jų šeimos dramas. Taip smagiai ir įdomiai perskaičiau. Visi veikėjai buvo simpatiški, kažkuo įsimenantys, pats pasakojimas labai kokybiškas, remiasi kitais kūriniais ir istoriniu kontekstu - viskas taip logiškai sudėliota. Labiausiai patiko, jog dialogai ne dirbtini, tikroviški; žinai, jog žmonės būtent taip ir kalba: su trupučiu ironijos ar sarkazmo, ne vien tik sentencijomis ar palyginimais. Lengva įsitraukti į kūrinį, kai viskas parašyta natūraliai ir paprastai, bet pretenzingumo ir išvedžiojimų.
Muzika. Pripratau rašyti su muzika pulsuojančia tiesiai į ausies būgnelį. Kadangi dažniausiai prisėdu kažką parašinėti vakarais, tai ir norisi atitinkamų dainų savo rašymo ritualams. Ir pastaruoju metu labai puikiai susiklauso girl in red. Kadangi dar nemoku dainų žodžių, negaliu niūniuoti kartu, todėl nesiblaškau, o nugirstus pavienius žodžius kartais panaudoju kaip temas trumpiems prozos gabaliukams. girl in red dainos sukuria tokią jaukią nuotaiką sėdėjimui ir rašymui, o ir patys dainų tekstai tokie vaizdingi, jog nuoširdžiai įkvepia kažką pačiai parašyti. Pradėjau nuo vienos dainos, kurią netyčia išgirdau vieno naktinio pasivažinėjimo su draugais metu; ilgą laiką klausiau tos vienos dainos, bet vieną vakarą sugalvojau įsijungti kitų ir tai buvo geriausias tos akimirkos sprendimas. Įsisupus į tos muzikos nuotaiką, sėdėdama prie stalo ir pirmą kartą klausydama tų dainų, prirašiau kelis lapus nuoširdumo.
Vieta. Privengiu parkų, skverų ir paties miesto. Tačiau kiek tuose namuose tarp keturių sienų prisėdėsi. Pradėjom vis dažniau važiuoti į mišką pasivaikščioti. Kaip nuostabu, kai namų dulkes plaučiuose pakeičia samanų ir medžių kvapas, girdi viena su kita besiglaustančias pušis ir akys tiesiog geria tą neapsakomą, gryną žalią spalvą. Užverti galvą ir matai kaip ploniausiomis šakelėmis bando susikibti medžiai. Galima garsiai juoktis, kalbėti, rėkti - sulaukėti iki padorumo ribos, nes nieko nieko nėra. Tik viena kita stirna ten tankmėje ar mažas paukštukas eglės viršūnėj. Visiškas kontrastas keturioms namų sienoms - jokių sienų. Taip ir pabėgi nuo tos civilizacijos, nors valandėlei ar pusvalandukui pasivaikščioji išmintais takeliais, ranka perbrauki per samanas ir nusiskini kelias žibutes ar kadagio šakelę. Iškvėpuoji visą namų orą iš savų plaučių ir gaivi vėl grįžti namo; nors kelis kvėptelėjimus miško tuose plaučiuose parsineši.
Va taip ir slenka tos mano dienos. Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti - neleisti joms susiplakti į vientisą, neatskiriamą masę, jog žvilgtelėjus atgal sugebėčiau atskirti vieną nuo kitos ir nesigraužčiau dėl laiko švaistymo ir beprasmybės.

pirmadienis, balandžio 13, 2020

Paryčiais.

Būna akimirkų, kai labiausiai jautiesi rašytoja. Didžiuojiesi mėlynai prikraigaliotu puslapiu, tuo rašalo dryžiu ant kairės rankos ir keliomis minutėmis, kurias praleidai būdama ne čia, o būtent tame puslapyje, kurį ką tik sukūrei. Būna akimirkų, kai tiesiog sėdi prieš atverstą lapą ir užrašai du tris sakinius, kurie yra tokie beprasmiai, jog trenki tušinuką ant stalo ir galvoji, kam apskritai tai darau. Kas iš to rašymo. Kažkurį vakarą pagalvojau, jog tiesiog per ilgai jau rašinėju į tuos sąsiuvinius, kad viską nutraukčiau - įprotis ir tiek. Bet iš tiesų rašau vien dėl tų akimirkų, kai tikrai jautiesi pajėgi sukurti kažką, tegul tai skaitysi viena pati sau ir alpsi kaip puiku, bet sukūrei juk tu. Dėl didžiavimosi savimi. Ta akimirka aplankė mane, kai prieš kelias dienas, paryčiais, pasidėjusi sąsiuvinį ant sofos, o pati sėdėdama ant žemės, neatkeldama galvos pliekiau kažką į savo užrašus. Kitą dieną supratau, kodėl tokia prislėgta vaikščiojau; reikėjo išsirašyti. Taip kaip ir mėgstu - nakčiai virstant paryčiais, su tylia ir jaukia muzika ausyse, mėlynu rašalu vagojant lapus, kol ranką trečiame puslapyje sutraukia mėšlungis. Ir sėdi taip, kol iškapsi paskutinės mintys ir švaria švaria galva nueini miegoti. Dar prieš pat išjungiant šviesą, akimis permeti tuos lapus, kuriuos prirašei ir linkteli galva. Didžiuojiesi. Ta metafora, tuo sakiniu ar ta idėja. Nuostabu.
Paryčiai yra toks magiškas laikotarpis. Lyg sėdėtum ir kalbėtum su pačia kūryba. Mintys kitokios, mąstymas persikreipia, išleki į kažkokią būseną, lieki viena su savimi ir tuo sąsiuviniu, kurį visur tampaisi ir dabar prispaudusi su ranka įnirtingai pildai. Visos mintys ir vaizdiniai iš galvos pagaliau atranda žodžių ir sakinių atitikmenis. Dieną nepavyksta. Sėdi prie stalo; saulė blaško, debesys blaško, pralekiantis paukštis blaško, žmonės blaško. O paryčiais matai tik juodą juodą tamsą ir visi miega. Lapas po lapo ir akimirka, kai didžiuojiesi. Žinau, jog tokių naktų, kai galiu nesivaržydama rašyti iki kol akys iškris iš akiduobių, man liko tikrai nedaug. Bet tie prirašyti sąsiuviniai vis tiek liks. Galbūt bus lūžis ir pagaliau pavyks rašyti bet kuriuo paros momentu; tik dar nežinau, kokios magijos reikia, kad taip galėčiau save ar savo sąsiuvinius užburti. Nenoriu būti tikra autore, rašyti knygas, tekstus; noriu tiesiog rašyti kažką ir didžiuotis savimi, jog kažką paėmiau ir sukūriau. Pati.

antradienis, kovo 31, 2020

Išėjusios minčių srautai.

Išėjau pasivaikščioti. Norėjau vanilinius debesis pamatyti ne tik pro kambario langą.
Ėjau keliu, kurį žinojau iki paskutinio grumstelio; uodžiau gryną pavasario orą ir sekiau rausvą ruožą kažkur ten toli horizonte. Siela ir širdis, maudėsi, tingiai mirko nostalgijoje. Atitrūkau nuo dabarties ir buvau tai vakar, tai rytoj.
Įmečiau kumščio dydžio akmenį į milžinišką balą, vien tam, kad išgirsčiau tą nuotaikingą ir linksmą pliumpt.
Nuogi medžiai, gėdingai suglaudę šakas, matė kaip kartais šypteliu, kažką prisiminusi. Kažkas buvo gražaus.
Žolynų kuokštai, pelkės laukuose, apgriuvę seni sandėliai - laukai ir laukiniai - paleidau mintis pasilakstyti, vos aprėpiu akimis plotus, kuriais jos laksto.
Bato pade įstrigo akmenukas. Kaukšiu šaligatviu kaip naujai pakaustytas arklys; kažkur jį pametu ir vėl tampu žmogumi. Kažkur - tai savo gatvėje.
Kiemas po kiemo. Kiekvienas turi po griovį, kuris primena puodelį su dugne likusiomis žalios arbatos nuosėdomis. Tik kvapas primena pūvančią žolę, visai ne arbatą.
Vieniša spingsanti lango akis - kilsteliu galvą; matau kambarį - suku galvą į šoną - kažkas stovi prie lango. Dabar žiūriu į nuogą beržą. Užuodžiu kažkieno cigaretės dūmą - primena tuos pasisėdėjimus kaime, kai būdavau maža ir vasaras ten leisdavau. Pas ką nors susirinkdavo pavėsinėje, dėdės ir tetos garsiai juokiasi ir kalba, o aš užsnūstu močiutės glėby.
Pavasario kvapas toks keistas - kartais primena tą keistą žolelių tepalą žaizdoms, kartais dūmus deginamų šakų, kartais medžių dėliojamus pumpurus ant šakų.
Išėjau pasivaikščioti. Pamačiau tuos vanilinius debesis ne tik pro savo kambario langą; pamačiau ir jaukų rausvą ruožą, šios dienos pabaigą, horizonte. O svarbiausia, jog pabėgau bent keliolikai minučių nuo dabarties - tyliai pasislėpiau praeityje ir ateityje.
Iki tol, kol neatidariau savo namų durų ir dabartis mane rado prieangyje, nusimaunančią batus.

ketvirtadienis, gruodžio 05, 2019

Staugia mano galva.

Aš kiekvieną rytą ar popietę, dardėdama troleibusu į universitetą, klausau ba. dainų, kuriomis bandau nuteikti, įkvėpti ar motyvuoti save gyventi ir įveikti dar vieną dieną, nes dabar tos grupės tekstai ir muzika limpa prie sielos kaip irisai prie krūminių dantų. Nežinau, kas nutiko, bet pastaruoju metu mano egzistencija prarado skonį ir tapo tik prastumiamu laiku. Pamiršau kaip vėl mėgautis savo buvimu ir savimi. Viskas pasidarė atgrasu, nusibodo, nebenoriu, nebematau prasmės. Ir tokia pavargusi jaučiuosi, regis, nuo visko ir visų; savaitgaliai tapo maži ir vos įžiūrimi - vos grįžti namo, jau iškart turi vėl krautis daiktus ir lėkt atgal į sostinę. Vakar ryte, kramtydama Belvitos pusrytainį, sakiau T., jog labai noriu sustoti. Paspausti mygtuką ar patraukti svirtį, kad viskas viskas aplink mane sustotų ir aš galėčiau atsigauti ir susitvarkyti savo vidų, nes nuo dalykų, kurie vyksta gyvenime mano galva staugia kiekvieną dieną. Ar nuovargis, ar saulės trūkumas čia, nežinau. O ir kalėdinė nuotaika visiškai neranda kelio į mano užgrūstas mintis. Arba tiesiog ten netelpa. Kiekvieną dieną atsiranda kažkoks mažas ir bjaurus nutikimas, kuris kaip rakštis giliai įstrigusi piršte - erzina ir dirgina visą likusią dieną.
Aš nieko neberašau. Nieko. Sąsiuvinį tampausi su savimi, bet net neatsiverčiu. Tik kartais, kai sąžinė užstaugia tada pakeverzoju kelias eilutes. Bet vakar prieš pat užmiegant prirašiau kelis puslapius savo dabartinės būsenos ir po truputį pradedu matyti, kas čia vyksta galvoje. Anksčiau didžiąją dalį susikaupusių emocijų išrašydavau lauk savaitgaliais, naktimis, tačiau dabar, vos vidurnakčio sulaukus, akys užsimerkia ir protas išsijungia. Aš tokia pavargusi, bet dar iš paskutiniųjų velku pati save per dienas. Tačiau bent skaitau, mokausi kažką. Tik erzina, jog visiškai išdžiūvo kūrybingumas mano galvoje. Vieninteliai dalykai, kuriuos dabar sukūriau, yra pora eilėraščių ir apsakymo fragmentas kūrybinio rašymo paskaitai. Ir viskas. Žinau, jog visiems tokie periodai pasitaiko ir jie praeina, tik man jau atsibodo laukti. Paskaitos ir namų darbai vargina, bet nesuprantu, kodėl dingo tas gebėjimas kūryboje atsigauti. Kūryba tarsi prisijungė prie varginančių dalykų. Bet vos tik suvoksiu, kas čia per nekūrybinis laikotarpis ir kaip jį įveikti, aš užsidarysiu su sąsiuviniu dviems dienoms ir visą jį prirašysiu. Pamatysit.
Vis dėlto, šiandien savimi didžiuojuosi, jog sugebėjau laisvą dieną praleisti daug produktyviau nei tikimasi iš laisvos dienos. Net šiek tiek pradedu jausti savo buvimo skonį - toks švelnus ir saldus. Galbūt vos tik išeisiu iš paskutinės paskaitos šiais metais, pasipuošiu Kalėdų eglutę, nupirksiu visas dovanas artimiems žmonėms ir trumpam stabtelsiu per atostogas, vėl surasiu spintelėje prieskonių, kuriais galėčiau nors truputį paskaninti savo buvimą.
Šiandien pilka pilka, o dabar jau juoda už lango. Vakare su T. lėksim prie eglutės, bandysiu ieškot Kalėdinio įkvėpimo po ja.
Dovanoms iš visų pradėjau prašyti vitaminų ir kojinių.

trečiadienis, rugsėjo 25, 2019

Apie rutiną ir kūrybingumą.

Šiandien ta nuotaika, kai klausau Arctic Monkeys ir niekur nelendu iš namų. Na, nebent bandelių ir mineralinio nusipirkt, išnešt šiukšles ir pažiūrėt į dar truputį žalsvas medžių viršūnes, kurios tuoj nebus nei žalios, nei dengsis savo lapų vainikais. Rugsėjis kaip spragtelėjimas pirštais - jau nebėra. Šiandien pusryčiams kepiau kiaušinienę ir basomis kojomis jaučiau, kokios šaltos kambario grindys. Šiandien darau kūrybinio rašymo namų darbus ir galvoju apie savo kūrybiškumą, kuris visada buvo atviras klausimas mano galvoje.  Šiandien bandysiu prisiversti save toliau skaityti tą romaną anglų literatūros seminarui ir žiūrėsiu filmą apie Džoisą, kimšdama saujomis sūrius popkornus. Tas laikas, kai sėdi visiškai viena - toks siurrealus. Aš negaliu sau įrodyti, jog tikrai dabar čia esu ir nėra nieko aplink, kas galėtų patvirtinti mano buvimą. Ir tai erzina. Įsižnybti, jog patikrinčiau realybę, jau nepadeda, nes kartais man ir sapnuose skauda. Bet taip pat man norisi ir mėgautis šituo laiku su savimi, net jeigu sau šiek tiek per tas savaites ir atsibodau ir net jeigu tas laikas toks išskydęs ir lašantis, keistas, toks, kokio niekaip nesuprasi.
Aš susikūriau savo rutiną, kuria apgaubiau save kaip kokiu rūbu. Ir kol kiti keikia, jog jiems nuobodu ir nepatinka taip vienodai štampuojamos dienos, aš suvokiu, jog mano rutina verčia mane ieškoti detalių, kurios kiekvieną dieną būna skirtingos - galbūt tie veiksmai, kuriuos aš darau kiekvieną dieną ir tie patys, eiti į universitetą, grįžti iš universiteto, pavalgyti, daryti namų darbus, eiti miegoti, bet aplinkybės, kurios juos gaubia būna vis kitokios - net oras kiekvieną dieną būna ne toks pats. Taigi, kai sava rutina atsibosta sustoji ir apsidairęs pamatai, jog jos aplink tave net nėra. Mėgaujuosi tuo. Nes tie skirtingi momentai mano dienose tokie nenuspėjami, nešantys su savimi mažus lašelius įkvėpimo ir kūrybingumo, kurie būna tokie koncentruoti, jog užtenka tik paragauti. Nusipurtai, kokie jie aštrūs, saldūs, kartūs ar sūrūs būna, ir tada pildai puslapius sąsiuviniuose naktimis. Gyvenimas neskęsta rutinoje, kai pradedi ja mėgautis.
Kūrybinis rašymas yra dalykas, dėl kurio labiausiai excited jaučiausi mokslo metų pradžioje (turbūt net nereikia sakyti ar aiškinti kodėl) ir per pačia pirmą paskaitą, prieš kelias savaites, mūsų klausė, kada mes jaučiamės labiausi kūrybingi. Vakar sugalvojau. Kai varčiau savo senus sąsiuvinius ir akys kliuvo už tokių sakinių, kurie vertė stebėtis struktūra ir parinktais žodžiais, vaizdiniais, kurie sukildavo mintyse, tada supratau, jog kūrybinga jaučiuosi tada, kai didžiuojuosi tuo, ką parašiau. O didžiuotis savimi reikia, ypač jeigu tų sąsiuvinių ir tų sakinių niekas niekad taip ir nepamatys. Esu aršiausia savo pačios kritikė ir kai ta kritikė būna gerąja prasme nustebinta - tai daug reiškia.

trečiadienis, rugsėjo 11, 2019

Pabusk.

Jau visą savaitę mano miegas sunkus, lipnus ir šlykštus. Įkrentu į jį kaip į dervos statinę.
Išėjau pasivaikščioti po parkelį, esantį netoli mano buto. Oras buvo bjaurus – šykščiai lynojo, pūtė kiaurai košiantis vėjas, dangumi plaukė purve išvolioti debesys. Stabtelėjau prie didžiulio ąžuolo, kurio viršūnėje kaip žvalgai tupėjo trys varnos. Užverčiau galvą ir tiesiog vėpsojau į paukščius. Staiga varnos pakilo ir šovė žemyn – tiesiai į mane. Apstulbusiu žvilgsniu ir suakmenėjusiu kūnu stebėjau paukščius greitai ir grėsmingai artėjančius manęs link. Aštrūs jų nagai susmigo man į veidą, o snapai puolė kapoti akis. Negalėjau pajudėti, negalėjau pakelti rankų, jų nubaidyti, bent truputį prisidengti veidą. Jaučiau kaip lupa lauk mano akis, drasko veidą, jaučiau savo karštą kraują tekantį srovėmis ir kapsintį ant pilkų plytelių. Mane užliejo visiška tamsa.
Ūmai pasijaučiau beformė būtybė. Nebesigirdėjo įkyraus vėjo, siūbuojančio šakas, varnų karksėjimo, lesant mano akis ir lašančio ant grindinio kraujo. Tik po kelių akimirkų suvokiau, jog krentu. Krentu aklina tamsa užlietu tuneliu.  Kūno svoris traukė prie žemės ir aš nežinau, kada ištikšiu į kietą paviršių ar amžinai krisiu į tuštumą. Virš manęs atsivėrė šviesos ruožas ir aš sutrikau, kaip galiu matyti jį, juk varnos išrovė man akis. Šviesa vis didėjo ir plėtėsi, grasindama mane praryti kartu su visa gardžia tamsa. Vietoj juodos akis užliejo balta. Jaučiau, jog pamažu vėl atgaunu žmogiškąją formą, išskydęs mano kūnas grįžta į visumą. Liečiau savo veidą, ieškojau tuščių akiduobių, žaizdų, tačiau pirštai nuo kraujo nepermirko ir akys buvo savo vietoje.
Atsidūriau miške. Medžių viršūnės, žemė po kojomis – viskas buvo nubarstyta sniegu. Prieš save išvydau būrį, dantis šiepiančių, keteras šiaušiančių, vilkų.  Kojos – tarsi švino gabalai, niekaip nepajudinamos, taip ir likau stovėti ir bejėgiškai stebėti lėtai besiartinančius vilkus. Aiškiai mačiau baltas ir aštrias iltis, iš nasrų tekančias seiles ir tvirtas letenas atsargiai dėliojamas ant sniego. Likus minimaliam atstumui vilkai šoko ant manęs ir pradėjo draskyti mano silpną ir bejėgį kūną. Girdėjau plyštančius drabužius, plėšomą savo mėsą ir mačiau kraują, ir žarnas tampomas iš pilvo. Vilkai pradėjo virsti į žmones ir mane net nudiegė, kai geriau pamačiau jų veidus. Vietoj nepakeliamos skausmo bangos, mane degino išdavystė ir sielvartas, kai pamačiau, jog mane draskantys vilkai yra mano šeima ir mano draugai.
Ir vėl tapau beforme būtybe. Ir vėl kritau žemyn pro juodą tunelį. Tik šįkart kažkur pasąmonėje pradėjo skambėti balsas. „Pabusk! Pabusk! Pabusk!“ Nesugebėjau suvokti nei kieno tas balsas, nei iš kur jis. Vis kritau

 ir kritau
 žemyn, tol

kolviskassusiplakėįvieną.
Jau visą savaitę mano miegas sunkus, lipnus ir šlykštus. Įkrentu į jį kaip į dervos statinę, iš kurios niekaip nemoku išlipti.