trečiadienis, rugsėjo 11, 2019

Pabusk.

Jau visą savaitę mano miegas sunkus, lipnus ir šlykštus. Įkrentu į jį kaip į dervos statinę.
Išėjau pasivaikščioti po parkelį, esantį netoli mano buto. Oras buvo bjaurus – šykščiai lynojo, pūtė kiaurai košiantis vėjas, dangumi plaukė purve išvolioti debesys. Stabtelėjau prie didžiulio ąžuolo, kurio viršūnėje kaip žvalgai tupėjo trys varnos. Užverčiau galvą ir tiesiog vėpsojau į paukščius. Staiga varnos pakilo ir šovė žemyn – tiesiai į mane. Apstulbusiu žvilgsniu ir suakmenėjusiu kūnu stebėjau paukščius greitai ir grėsmingai artėjančius manęs link. Aštrūs jų nagai susmigo man į veidą, o snapai puolė kapoti akis. Negalėjau pajudėti, negalėjau pakelti rankų, jų nubaidyti, bent truputį prisidengti veidą. Jaučiau kaip lupa lauk mano akis, drasko veidą, jaučiau savo karštą kraują tekantį srovėmis ir kapsintį ant pilkų plytelių. Mane užliejo visiška tamsa.
Ūmai pasijaučiau beformė būtybė. Nebesigirdėjo įkyraus vėjo, siūbuojančio šakas, varnų karksėjimo, lesant mano akis ir lašančio ant grindinio kraujo. Tik po kelių akimirkų suvokiau, jog krentu. Krentu aklina tamsa užlietu tuneliu.  Kūno svoris traukė prie žemės ir aš nežinau, kada ištikšiu į kietą paviršių ar amžinai krisiu į tuštumą. Virš manęs atsivėrė šviesos ruožas ir aš sutrikau, kaip galiu matyti jį, juk varnos išrovė man akis. Šviesa vis didėjo ir plėtėsi, grasindama mane praryti kartu su visa gardžia tamsa. Vietoj juodos akis užliejo balta. Jaučiau, jog pamažu vėl atgaunu žmogiškąją formą, išskydęs mano kūnas grįžta į visumą. Liečiau savo veidą, ieškojau tuščių akiduobių, žaizdų, tačiau pirštai nuo kraujo nepermirko ir akys buvo savo vietoje.
Atsidūriau miške. Medžių viršūnės, žemė po kojomis – viskas buvo nubarstyta sniegu. Prieš save išvydau būrį, dantis šiepiančių, keteras šiaušiančių, vilkų.  Kojos – tarsi švino gabalai, niekaip nepajudinamos, taip ir likau stovėti ir bejėgiškai stebėti lėtai besiartinančius vilkus. Aiškiai mačiau baltas ir aštrias iltis, iš nasrų tekančias seiles ir tvirtas letenas atsargiai dėliojamas ant sniego. Likus minimaliam atstumui vilkai šoko ant manęs ir pradėjo draskyti mano silpną ir bejėgį kūną. Girdėjau plyštančius drabužius, plėšomą savo mėsą ir mačiau kraują, ir žarnas tampomas iš pilvo. Vilkai pradėjo virsti į žmones ir mane net nudiegė, kai geriau pamačiau jų veidus. Vietoj nepakeliamos skausmo bangos, mane degino išdavystė ir sielvartas, kai pamačiau, jog mane draskantys vilkai yra mano šeima ir mano draugai.
Ir vėl tapau beforme būtybe. Ir vėl kritau žemyn pro juodą tunelį. Tik šįkart kažkur pasąmonėje pradėjo skambėti balsas. „Pabusk! Pabusk! Pabusk!“ Nesugebėjau suvokti nei kieno tas balsas, nei iš kur jis. Vis kritau

 ir kritau
 žemyn, tol

kolviskassusiplakėįvieną.
Jau visą savaitę mano miegas sunkus, lipnus ir šlykštus. Įkrentu į jį kaip į dervos statinę, iš kurios niekaip nemoku išlipti.

antradienis, rugsėjo 03, 2019

Vasaros spektaklis baigtas.

Šiandien jau kulniavau per lietų į paskaitas (tiksliau - paskaitą) ir žiūrėjau į vis didėjančias dėmes ant medžių lapų, kai kurie jau voliojosi po mano kojomis. Bet vasaros spektaklis man tęsėsi iki pat tos sekundės, kai įžengiau į filologijos fakultetą. Va, tada tai tikrai pajutau ir pabaigą, ir pabaigos pradžią. Ketvirtas kursas būtent toks. Spektaklis geras buvo, žiūrėčiau ir patirčiau dar kartą. Ypač dabar, kai sėdžiu savo urve Vilniuje. Ant vienos iš tų tapetuotų sienų leisčiau ir leisčiau tuos momentus, kurie labiausiai įsiminė ir patiko. Atrodo, kad tos vasaros net nebuvo, kartojau sau, eidama į universitetą, sėdėdama paskaitoje, važiuodama troleibusu namo. Bet ji tikrai buvo, aš turiu įrodymų. Jų daug, bet keli vis dėlto yra ryškiausi.
Mano vasara prasidėjo, kai išlėkiau iš paskutinio egzo, kai kepino apie keturiasdešimt, džiūstančia gerkle, svaigstančia galva ir šlapia nugara. Birželis tiesiog dingo, Joninės, keletas vakarų prie ežero, karštos popietės su knyga rankoje ir ledais kitoje ir viskas. Tada liepa, kurios pradžia buvo įspūdinga kaip ir tas festivalis Gdynėje, į kurį nurūkom ir klausėm, išgyvenom, verkėm ir dainavom. Kol laukėm, kada pasirodys Lana Del Rey, gavom galimybę pamatyti ir Rudimental, ir J Balvin koncertus, netikėti atradimai ir gera atmosfera, būnant toje banguojančioje minioje, kuri nė sekundei nesiliauja ūžusi. Lanos Del Rey dainos man yra visiška vasara; tos lyriškos melodijos ir jos aksominis balsas sukuria tokį ryškų jaukaus vasaros vakaro vaizdinį galvoje, o šį kartą būtent tokiu metu ir klausiausi, gyvai jos dainų, su draugais šalia ir suvokiau, jog per koncertus sunkiausia yra save įtikinti, jog tai tikrai vyksta, tu nesapnuoji ir dabar tikrai tikrai klausai to atlikėjo gyvai. Nors pati vis dar netikiu, jog gyvai mačiau visas tas grupes ir atlikėjus, kurių klausau. Buvo tobula matyti ir klausyti Lanos gyvai, o tokia subtili ir jauki atmosfera retam koncerte būna. Liepa tęsėsi karštomis dienomis, maudynėmis ežeruose ar tiesiog sėdėjimu kur nors po lengvu, be debesų dangumi. Išbandžiau black out poeziją, pabuvau savaitę visiškai viena namuose, buvau Justino Jaručio koncerte, pažiūrėjau krūvelę gerų filmų, perskaičiau knygų, aplankiau močiutes, tinginiavau, nes vasarą ir to reikia.
Rugpjūtis, šiaip jau yra mano mėgstamiausias mėnesis, kuris toks jaukus, dar šiltas ir gražus prasidėjo, visi pradėjo skųstis, jog vasara per greitai praėjo, nors man ji dar tik įpusėjo. Man rugpjūtis yra siaubingai underrated mėnesis, vien dėl to, nes žymi vasaros saulėlydį. Pirmą kartą gyvenime aplankiau ne tik Rumuniją, bet ir kalnus. Ir, o dievai, ne tik ausis užgulė, bet ir kvapą užgniaužė tie vaizdai ir ta didybė, tokia atvira ir nuoga, gamtos padrėbta tiesiai prieš mūsų akis. Tą vingiuotą kelią, kuriuo kilome aukštyn, aš dar sapnavau grįžusi namo. Gyvenom viloje šalia šernų, gėrėm šaltinio vandenį, valgėm savo sumuštinius iš dėžučių, pabuvom du kilometrus virš jūros lygio ir apie dvidešimt valandų praleidome automobilyje. Ir tai buvo tikras nuotykis. Praleidau savaite gamtoje, nuo žalių miškų atsigavo akys ir likusią vasarą beveik nenešiojau akinių. Grįžus toliau braukiau poeziją, bandžiau kurti apsakymus ir skaičiau knygas kaip išprotėjusi, pažiūrėjau užsilikusius sąraše filmus, pasakojau įspūdžius iš Rumunijos, su draugais naktimis stebėjome juodą juodą rugpjūčio dangų, vietomis nubarstytą žvaigždėmis. Buvo jaukus vasaros spektaklis, kurį visi draugiškai suvaidinom, o dabar nusileido lietaus ir debesų uždanga, mes jau nusilenkėme, einame nusivalyti grimo ir persirengti į kasdienius drabužius, tik tos gėlės, kurias gavome liks ir primins. Iki kitos vasaros.

ketvirtadienis, rugpjūčio 29, 2019

Išbirusi.

Netvarkingos mano mintys prišaukia bjaurius sapnus, apie kuriuos visą dieną pragalvoji. Du pirmus mokslo metų mėnesius mažame butukyje, kurį dalinomės su T. karaliausiu viena, taip aplinkybės susiklostė, todėl šiąnakt į mano skylėtą pasąmonę įslinko sapnas ir atsinešė neskanų jausmą, su kuriuo ryte ir nubudau. Sapnavau savo pačios depresiją, savo pačios ašaras ir savo pačios širdgėlą. Viską ką jaučiau likusi viena tame bute, tiesiog sėdėjau ant grindų ir sriūbavau; tik jausmai užplūdę miegančią pasąmonę žiebė man taip, jog ryte dar ilgai lovoje varčiausi bandydama atsigauti. Supratau, jog labiausiai toje vienatvėje reikia bijoti savęs, kontroliuoti neklaužadas mintis ir apsiversti darbais ir buitimi, jog nebūtų laiko jaustis vienišai. Pro mano pasąmonės skyles išbirau aš pati, žinodama, jog savęs dar taip gerai nepažinau, ypač dabar, kai viskas viduje makaluoja ir tabaluoja. Būti vienai tame bute, kuriame tyla spengia garsiau nei mano pačios mintys, ir rasti kuo užpildyti tą tuštumą - tik du uždaviniai, kuriuos keliu sau. Bijau ir nenoriu tapti savo pačios prieše ar nekenčiama kambarioke. Vilnius turės guosti mane beveik visą rudenį - rugsėjį ir spalį, kol aš bandysiu gyventi jaukią vienatvę.
Pastarosiomis dienomis mano mintys ir planai kaip išbirę ryžiai, sukrito į visokiu plyšelius ir tarpelius - vis randu kokį nepabaigtą darbą. Bandau imti save į rankas, bet jaučiuosi kaip smėlis - nykstu tarp pirštų. Visokios smulkmenos pradeda dėtis į krūvą, o laiko joms išspręsti vis mažėja ir mažėja. Kur aš buvau visą šią vasarą? Kodėl nespėjau dar padaryti dvidešimt penkių dalykų? Tikrai, vasara galėtų trukti ištisus metus, o pabaigoje aš vis vien suvokčiau, jog dar to ir to nespėjau padaryti. Mano tikslų daugėja su kiekviena diena, nors tų dienų ir mažėja. Liko vos keli trupiniai ir aš vėl gyvensiu paskaitų tvarkaraščio ritmu. Na, dar vieną, jau paskutinį, kartą. O aš net nenoriu, jog tai būtų paskutinis. Mokyklos ir universiteto rutinos - man pačios jaukiausios, net jeigu per sesiją ir mirt nori kartais. Sunkiai sekasi matyti savo pačios ateitį ir kažką spręsti dėl jos, o visi tokie įkyrūs darosi su savo klausimais "ką po universiteto?", nepriima mano nuoširdaus nežinau, spaudžia, klausinėja, galvoja įvairius variantus už mane. Leiskit man atsisėsti ir viską pačiai apgalvoti - ateitis niekur nedings, dalykai, kuriuos man sakote - nepadeda. Tik dar baisiau atrodo tas pasaulis suaugusiųjų.
Kol kas labiausiai mane neramina du mėnesiai vienatvės, nors giliai savo prote ir tiek kiek pažįstu save, žinau, jog per pirmas kelias savaites aš priprasiu, o tada sveika, rutina, viskas su manimi jau gerai. Laukiu nesulaukiu kada nersiu į ją; darysiu namų darbus, šluosiu tą vieną kambarį, kuriame gyvenu, skaitysiu knygas, sėdėsiu paskaitose, kartais keverzosiu savo mintis į užrašus, pirksiu maisto produktus, virsiu makaronus, savaitgaliais grįšiu į namus ir užvertusi galvą ieškosiu paskutinio lapo likusio ant medžio. Kartais pamiršiu, jog du mėnesiai vienatvės bute, nebus amžini - taip gerai jausiuosi su savimi. Liepos mėnesį jau turėjau bandomąjį laikotarpį, kai likau visai savaitei viena, tik savo gimtuosiuose namuose. Išmokau valdyti mintis, kad pabaisos gyvenančios kažkur gilumoje vaizduotės neatsidurtų paviršiuje ir nesapnuoti košmarų naktimis, nes dievaži, atsibusti vienai po košmaro yra dar vienas košmaras, tik jau realybėje. Kitaip tariant, negąsdinti savęs pačios. Visiškoje izoliacijoje negyvensiu, bus žmonių pabendravimui, tik dar nelabai pažįstu jausmą, kai grįžti į tuščią ir tylų butą. Tai ir verčia mane nerimauti ir barstyti savo mintis.

antradienis, rugpjūčio 20, 2019

Palyginimui, apie laiką ir supratau.

Žinot, rugpjūtis man primena vakarėlio pabaigą, kai žemė nuklota traškučių trupiniais, vienkartinėmis stiklinėmis, prilaistyta kolos ar alaus, šen bei ten mėtosi po vienišą skardinę ar butelį, visi jau apsnūdę, sutingę, bet dar nenori grįžti namo, todėl tiesiog sėdi ir mėgaujasi ta jaukia, tingia tyla. Už lango tiršta tamsa teka stiklu, aplink akių obuolius veliasi nuovargio migla, tačiau niekas nenori, kad vakaras, toks geras, jaukus tarp gerų draugų, baigtųsi ir ateitų kita diena. Tas pats ir su rugpjūčiu: mėgaujiesi paskutiniais šiltais vakarais, kol vanduo dar drungnas, braidai ežeruose, aplankai dar neaplankytus - ir žmones, ir vietas. Po to tiesiog sėdi ir permąstai visas savo vasaros dienas. Gailėtis jau nebeapsimoka. Jau praėjo. Pusvalandis iki kol visi išsiskirstys - va toks mano rugpjūtis. Visi dar sėdi, tačiau tuoj jau kils ir judės namo. Pora savaičių ir aš pati jau kilsiu ir judėsiu į sostinę mokytis. Viskas baigiasi, bet dar bandai negalvoti apie tai, jog baigiasi ir džiaugtis tuo likučiu, bet mintys vis vien grįžta prie to fakto. Sėdi šalia smigusių draugų ir galvoji, jog tuoj jau varysim namo, bet dar bandai džiaugtis esamuoju momentu, nors ir mąstai apie tai, kas bus. Va tokie palyginimai kartais užsižiebia mano galvoje.
Galbūt kaip ir vakarėlio pabaigoje pavargstu, taip pavargstu ir vasaros pabaigoje. Erzina tik tas rutinos pokytis, kuris laukia. Man darosi šiek tiek neramu kaip aš jaučiuosi prisirišusi prie namų. Bijau to homesickness, nors jau ketvirti metai, bet atrodo, kad šį sykį jis bus dar stipresnis. Mąstau būdus kaip su tuo kovoti ir kaip nuo tų namų neskaudžiai nutolti. Pastaruoju metu mane siaubingai graužia nostalgija, kai dar mokykloj mokiausi ir buvau ta paprasta paauglė, be didesnių rūpesčių ar atsakomybių tiesiog gyvenau gyvenimą. Dabar viskas krenta ant galvos ir jau pradeda tuos gumbus skaudėti, pradedu stresuoti, nervintis ir suvokiu, jog atvykau į tą stotelę, kurios pavadinimas mane gąsdina. O varge, aš jau suaugusi. Ir jeigu man greitai praėjo tie keturi metai gimnazijoje, tai tie treji metai universitete prabėgo tekini. Kai laikas taip greitai sprūsta iš rankų, nori nenori pradedi graužti save, jog jį švaistai. Bijau vėl pervargti ir nenoriu būti maksimalistė su juodais paakiais, bet nežinau ir kaip pristabdyti tą tėkmę savo gyvenimo. Kaip į tą pačią upę du kartus neįbrisi, taip ir tos pačios dienos du kartus nepergyvensi. Ir mane gąsdina šita mintis.
Šiandien žiūrėjau filmą "Total Eclipse", apie poetą Arthur Rimbaud. Pagrindinis herojus ten pasakė, jog tai, kad jo kūrybą išleistų jam rūpi mažiausiai; vienintelis dalykas, kuris svarbus - pats rašymas. Ir tada aš supratau.

ketvirtadienis, rugpjūčio 08, 2019

Troleibusas, siaubas ir gėlės.

Senas troleibusas dardėjo senamiesčiu. Tarsi sena skardinė barškėdamas ir kretėdamas bandė pasiekti paskutinę stotelę. Jame sėdėjo pora žmonių, pačiame gale, viduryje. Už troleibuso važiuojantis taksi matė, kaip komiškai kretėjo keleivių galvos ir siūbavo kūnai nuo duobėtų ir nelygių senamiesčio gatvių.
Vieninteliai du keleiviai tylėdami žiūrėjo prieš save. Troleibuso ūžesys tarsi buvo užhipnotizavęs.
Staiga viena troleibuso viduje deganti lempa pradėjo kraupiai mirksėti. Abu sužiuro į ją.
- Galbūt dabar mes sustosim ir vairuotojas, išėjęs iš savo kabinos, mus paskers.
- Ir suės mūsų pragertas kepenis.
- Bet mes beveik negeriam.
- Troleibuso vairuotojai irgi beveik neskerdžia žmonių.
- Beveik?
- Reikia palikti vietos išimtims.
Abu nutilo.
- Siaubingiau būtų ne mirti, o tai, jog tavo suniokotą, išmėsinėtą, išdarinėtą kūną rastų kiti.
- Fui.
- Tikrai taip.
Troleibusas nepakenčiamai kratėsi per duobes. Senos sėdynės, ant kurių sėdėjo vieninteliai du keleiviai, nemaloniai girgždėjo. Atrodė, lyg čia būtų paskutinė šito seno troleibuso kelionė. Tik jis žinojo, jog rytoj anksti ryte vėl taip pat negrabiai dardės savo maršrutu ir piko metu plaks kokteilį iš masės žmonių, kurie grūsis į jo vidų.
- O kas tau būtų siaubas?
- Išprotėti.
- Kodėl?
- Nes tu pats dažniausiai nežinai, jog išprotėji, tai mato tik kiti. Ir tai dažniausiai būna siaubinga. Mintys nepaklūsta tau ir tampi savo paties įkaitu.
- Beprotybė yra kraupi. Kas vyksta mūsų smegenyse jos metu ir yra tikrasis siaubas.
- Siaubas ir tai, kaip kiti elgiasi su mumis. Mus visiškai nurašo, mes nepilnaverčiai, brokuoti. Jeigu ligoninėje tau bent gėlių atneša ar pakelį „Elmenhorster“ sulčių, tai beprotnamyje niekas net nedrįsta rodytis ir taip pat nedrįsta kalbėti apie tai, jog tu ten sėdi uždarytas.
- Nei gėlių, nei sulčių.
- Nei pažįstamo veido. Nebent visi tie monstrai, kurie mintyse gyvena ir rodosi naktimis.
- O žinai, kas yra baisiausia?
- Kas?
- Mes nė vienas nežinome koks yra jausmas išprotėti. Ar skauda? Ar baisu? Ar tu išvis nieko nejauti? Mes nieko nežinom. Čia panašiai kaip su mirtimi. Nežinome, kas būna, žino tik tie, kurie jau mirę.
- Išprotėjęs tu irgi savotiškai miršti. Miršti visuomenei, nes niekas nepripažįsta bepročių ir miršti savo artimiesiems, nes jiems tiesiog gėda. Čia net baisiau nei fiziškai mirti, nes apie mirusįjį arba gerai, arba niekaip. O bepročius galima maišyti su žemėmis. Nes jų kūnai gyvi, tik mintys jau palaidotos.
Abu vėl nutilo. Galvojo, ką reiškia išprotėti. Ir koks tai siaubas galėtų būti.
- Kai aš išprotėsiu atnešk man gėlių arba sulčių, gerai?
- Nebūtinai.
- Kodėl?
- Nebūtinai išprotėsi.
- Čia dėl visa ko, kad paskui ir aš žinočiau, jog išprotėjau.
- Nemanau, jog tai suvoksi.
Troleibusas suko dešinėn ir abu keleiviai švelniai pasviro į kairę.
- Aš nežinau kas blogiau, ar kad žmonės laiko tai gėda, ar kad žmonės pernelyg tai romantizuoja.
- Blogiausia yra tai, jog žmonės tiesiog nesupranta.
Troleibusas sustojo prie raudono šviesoforo. Kraupi raudona šviesa užliejo jo priekį.
- O kokių gėlių tau atnešti?
- Nežinau. Bet tik ne baltų rožių. Šitas tegul deda ant fizinio mano kapo.
- Atnešiu kaktusą, kurio tau neleis laikyti savo palatoje.
- Gerai.
Troleibusas šovė iš vietos, vos tik užsidegė žalia.
- Šitoj stotelėj man jau reikia išlipti. Buvo malonu, iki.
- Viso.
Žmogus išlipo iš troleibuso ir dingo tamsoje.
„Pamiršau paklausti jo vardo.“ – pagalvojo vienintelis likęs troleibuse žmogus.

šeštadienis, rugpjūčio 03, 2019

Rašyti sau ar rašyti kitiems?

Jeigu atvirai, tai aš šio klausimo vis klausinėju savęs nuo paskutinio įrašo, tai yra, nuo liepos pradžios. O jau rugpjūtis. Pakankamai keista atsidaryti įrašo langą po tokio ilgo laiko ir bandyti kažką išspausti, tik šį kartą spausiu iš savęs atsakymą į šitą klausimą, nes kaip gi kitaip, jei ne savo senais gerais (?) pamėgtais samprotavimais viešai ir raštu, kol pelenais apsitraukęs dangus kibirais pila vandenį už lango. Slankioju savo tinklaraščiu aukštyn žemyn ir niekaip nesugalvoju; jaučiu tik kažkokią spaudžiančią nostalgiją, didžioji dalis žmonių, kurių tinklaraščius skaitydavau aš ir kurie skaitydavo manąjį - dingę. Vienas po kito nyksta blog'ai, o ką aš?
Pradėjau rašyti jubiliejinį, dvidešimtą sąsiuvinį. Juose dažniausiai ir vyksta rašymas sau - ten nugula viskas, kas tik rangosi, spurda ir laksto mano galvoje. Mažos nuotrupos, kurios kartais pasitarnauja ir galbūt netgi būna perskaitytos kitų. Bet tik nuotrupos. Pradėjus rašinėti į savo sąsiuvinius, atkakliai kartojau, jog rašysiu tik sau - nesieksiu auditorijos ir nesidraskysiu, jog mane skaitytų. Tinklaraštyje irgi tas pats - rašyti sau. Tačiau kartais manyje užverda žodžiai, kurių negaliu pasilikti tik sau, noriu, kad juos išgirstų ir kiti. Ir kaip tyčia tada visi kiti būna užsikimšę ausis ir aš galiu rėkti iki užkimimo - niekas negirdės. Kartais dar vargstu su tuo kaip tas mintis galvoje staugiančias perteikti suvokiamais žodžiais, ne visada ir pavyksta. Bet noras tai išsakyti dega ir tada aš atsiduriu dilemoje - tai vis dėlto sau ar kitiems? Be abejonės, smagu, kai tave perskaito ir supranta, išgirsta, bet ar tada, siekdama ir stengdamasi būti perskaityta, aš  neprieštarauju pati sau, jog rašysiu tik sau ir jog man to nereikia, tų komentarų ir tų peržiūrų? Prisipažinsiu, jog sumažėjęs žmonių srautas čia ir lėtai, skausmingai mirštantys asmeniniai tinklaraščiai stumia mane link aklavietės - sienos su užrašu "kas toliau?". Klausiu savęs ar tikrai noriu viską mesti, viską, kas čia buvo parašyta ir išjausta, vien todėl, jog miršta blogerių bendruomenė ir niekas čia nebeužeina paskaityti. Ar jau baigėsi skaisti naktis ir išaušo rytas, ją nužudydamas? O gal tiesiog apsimesti, jog nesvarbu nei skaičiai, nei komentarai, ir tiesiog rašyti? Nepaleisti visko ir toliau pasakotis labiau sau, nei kitiems. Žinoma, jog visada yra smagiau rasti komentarų, kuriuose žmonės sako, jog ir man taip buvo, ir aš taip jaučiuosi; kartais net palengvėja vienoje ar kitoje situacijoje, kai žinai, kad ne tau vienam šitaip būna. Dėmesys šaunus reikalas, bet kažkodėl nesinori meluoti sau ir eiti prieš savo principus. Galbūt tada sakydama, jog rašau dėl savęs nesitikėjau, jog mane skaitys didesnis ratas žmonių, ne vien tik šeimos nariai ir draugai. O dabar, kai šis skaitytojų ratas traukiasi, mane apleidžia motyvacija čia užeiti ir bandyti kažką. Šiaip rašyti aš niekada ir nesustoju, galbūt tik daugėja lapų, gulančių į stalčių; sunkiai randu auditoriją, kuri ne tik permestų akimis, bet ir sureaguotų. Į rašymą sudėjau daug laiko, daug pastangų ir daug savęs, norisi tuo dalintis. Kitaip nesužinosiu ar pajudėjau nuo pradžios taško ar vis dar stoviu ir trypčioju vietoje.
Kad ir kaip bebūtų, aš krapštysiu motyvacijos, įkvėpimo likučius ir rašysiu visiems - ir sau, ir tam keletui kitų, kurie kartais čia užklysta bei toliau dėkosiu kiekvienam, kuris paskaito. Asmeniniai tinklaraščiai galbūt ir miršta, bet kodėl turėčiau mirti ir aš? Todėl šią akimirką į klausimą rašyti sau ar kitiems, aš atsakau - rašyti visiems. Nes kai skrolinu čia aukštyn žemyn, aš pati būnu tik skaitytojas.

pirmadienis, liepos 01, 2019

Penkios knygos iš krūvos.

Namuose, ant savo rašomojo stalo, turiu tokią krūvą knygų, kurias planuoju skaityti. Šią vasarą, naudodamasi proga sudalyvauti ir taip pat perskaityti penkias knygas iš tos krūvos, dalyvauju "Vasara su knyga" iššūkyje. Pagrindinis mano tikslas buvo (ir yra) kaip įmanoma labiau sumažinti neperskaitytų knygų skaičių ant savo stalo ir perskaityti kuo daugiau, nes vos tik prasidės mokslo metai, aš ir vėl nebeturėsiu laiko skaityti to, ką noriu. Tikslui įgyvendinti, kad bent penkios knygos būtų iš tos krūvos perskaitytos, dalyvauju iššūkyje; ir nors dauguma jau parodė savo sąrašus knygų, kurias skaitys, kiti jau ir perskaitė, aš vis vien noriu pasidalinti savuoju sąrašu su trumpu komentaru dėl savo pasirinkimo, ypač, kai pastebėjau, jog čia palyginus, su kiekiu kiek perskaitau, mažai kalbu apie knygas.
  • R. Gavelis "Vilniaus pokeris" (lietuvių autoriaus knyga). Atsimenu, kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja sakė, jog, vaikai, neskaitykit šitos knygos. Uždraustas vaisius saldžiausias ir esu didžiai suintriguota perskaityti šią "šlykščią" knygą, ypač turint omeny, jog esu ragavusi ir Tomo Arūno Rudoko prozos. Noriu kompromituoti ir provokuoti save. 
  • "Lietuvos teatras. Trumpa istorija." (bibliotekininko rekomenduota knyga). Kad ir kaip retai tenka apsilankyti, bet aš myliu teatrą. Norisi nors kiek praplėsti suvokimą apie tai ir suvokti kiek pačios Lietuvos istorija turėjo įtakos teatrui. Ir šiaip, palyginus, man trūksta žinių apie patį teatrą ir dalykus, kurie vyko ir vyksta jame.
  • M. Ondaatje "Kačių stalas" (knyga apie keliones). Kruizu keliauja berniukas, kurį per pietus pasodina prie "kačių stalo" - toliausiai nuo kapitono esančio stalo. Kelionė jūra ir kelionė į tą suaugusio pasaulį, kuriame aš pati jaučiuosi labai pasiklydusi ir sutrikusi. Beje, katės ir jūra - šioks toks paradoksas, kuris man atrodo įdomus ir netikėtas. 
  • B. Sansal "Vokiečių kaimas arba Brolių Šilerių dienoraštis" (knyga geltonu viršeliu). Tai yra istorija apie kaltę, skausmą ir sielvartą. Seniai skaičiau knygą - dienoraštį, anksčiau labai mėgdavau tokio tipo literatūrą. Šioje knygoje pinasi daugybė problemų ir siekis atskleisti visus genocido žiaurumus. Skaitant norisi ir man to krūpčiojimo iš baimės, ką žmogus žmogui padarė bei tos stiprios emocijos, kuri nors kiek supurtytų. 
  • I. Simonaitytė "Aukštųjų Šimonių likimas" (mano vardo raidės knyga). Lyg kažką girdėjau, jog dabar šią knygą įtraukė į privalomosios literatūros sąrašą. Man dar neteko jos skaityti, tačiau kažkaip norisi tos vadinamosios lietuviškos klasikos, juk ne be reikalo atsirado tame auksiniame privalomos literatūros sąraše. Ir, beje, po XVIII a. anglų literatūros kurso, pasiilgau lietuviškų autorių. 
Šiai dienai jau esu įveikusi porą knygų iš šio sąrašo, į tarpus perskaitydama ir dar kokią kitą knygą. Galima sakyti, jog taip bandau neprarasti savo skaitymo tempų, kurių man labai reikės kitą semestrą. O ką šiuo metu skaitote jūs?