Pranešimai

Naktinukas.

Vaizdas
Nežinau kaip apibūdinti tą faktą, jog jau keletą metų turėdama tinklaraštį pavadinimu "Skaisti naktis", nuolat savo rašiniuose romantizuodama naktį, aš dabar šias eilutes rašau sėdėdama savo naktinėje pamainoje. Tikriausiai prisikalbėjau. Smarkiai. Bet man naktys vis dar taip pat patinka. Nors tokios, kokias dabar išgyvenu ir išvargina iki negalėjimo, bet visgi galima iš to išpešti ir kažką gero. Darbas naktį daug ramesnis, daug savotiškesnis ir netgi šiek tiek siurrealus. Ir beveik visas šitas laikas priklauso tik man. Skaitau, rašau, klausau muzikos, klaidžioju po erdves, pametu skaičių kiek puodelių arbatos ar tirpios kavos jau išgėriau, karts nuo karto prie manęs prieina vienas kitas žmogus su klausimu, bet tik tiek. Nėra net kaip lyginti su dienos srautais ir klausimų lavina, kuri užgriūva. Susikūriau naktinių pamainų rutiną, kuris man pradeda ištverti sunkiausius laikotarpius, kai akys limpa, galva svyra, o kūnas pradeda protestuoti.  Ateinu į savo pamainą su pora dėžuč

Rudeniop.

Vaizdas
Kai ryte susigūžusi ėjau stotelės link, prisiminiau savo banalų eilėraštuką, kurį savaitgalį brūkštelėjau, pagauta momentinio įkvėpimo. Kažkas apie tai, jog po Žolinių viskas eina rudeniop. Šiandien kaip niekad jaučiu tą rudenį. Vėjas žvarbesnis nei įprastai, pavieniai geltoni lapai jau sūkuriuoja prie kojų, o paukščiai jau moja grakščiai 'iki kitų metų'. Kaip ir kiekvienais metais, aš vėl pradedu keistai jaustis besibaigiant vasarai. Vėl iš kažkur atsiranda kaltė, jog viso to laiko tinkamai neišnaudojau, jog galėjau labiau pailsėti, jog nereikėjo būti tokiu stabdžiu savo pačios gyvenime. Pradedu skaičiuoti veiklas, kurių nepadariau, kurias pradėjau, bet neužbaigiau. Jau pamečiau skaičių, kiek vasaros pabaigų taip ir praėjo. Bet kažkur tarp tų kaltinimų sau pačiai yra ir įspūdžių matuoklis ir noriu nenoriu, nors aišku labiau noriu, mintyse paviršiuje vis tiek plaukioja tos smagios, malonios akimirkos. O tai, ko nepadariau šią vasarą, visuomet galiu padaryti kitais metais arba u

Didelės akys, didelės burnos.

Vaizdas
 Aš girdžiu kaip ramiai ir lygiai šalia manęs alsuoja kitas, šiltas kūnas, tamsai gaubiant ir tylai spengiant. Drungnuose pataluose guliu ant nugaros, plačiai atmerktomis akimis ir įtempusi ausis. Žinau, jog tuoj tuoj pradės rodytis, lyst iš spintos, iš po lovos, iš tamsaus koridoriaus ar kampo. Didelės akys ir didelės burnos - bevardės būtybės iš mano pasąmonės palėpės, kur dienomis laikau uždarytas savo baimes ir šiurpulius. Dienomis tik persekioja, o naktimis užpuola. Atmerktomis akimis matau juodoje palubėje švysčiojančius dantis, akis ir beformius veidus; tuoj pradės lyst ir po užmerktomis akimis. Miegas negelbės. Bedvasės ir piktos jų akys pirmiausiai išsiurbia sielą, o perkreiptos ir kaltinančios burnos suėda likusį kūno kiautą - nebelieka nieko, tik tas pats drungnas patalas, kurio niekaip nesugebėjau sušildyti. Paryčiais didelės akys išverkia, o didelės burnos išvemia mane lauk, tarsteli iki kitos nakties ir vėl tyliai iš šešėlių stebi mane ir linguoja galvomis, nes nežinau

Sušiauštos medžių viršūnės.

Vaizdas
Nustūmiau fotelį prie balkono durų, todėl dabar rašau žiūrėdama į karščio nualintus medžius, kuriuos besityčiodamas šiaušia šiltas vėjas ir girdžiu kaip krykštauja vaikai ant sūpynių, suloja šuo, kažkas šūkteli iš gretimo namo balkono. Kaitra per šias dienas sulydė mano mintis į vieną luitą ir darosi sunku atskirti vienus dalykus nuo kitų - čia kaip bandyti iš tepamo sūrelio išrinkti kumpio gabalėlius.  Ankstesnis karantinas rašymo prasme buvo kur kas labiau produktyvesnis, šį kartą aš tiesiog plaukiau pasroviui, neverčiau savęs ir nieko nedariau. Galbūt visą mano produktyvumą ir laiką surijo skaitymas. Tik pradėjus šilti orui, paslėpus žieminę striukę ir batus spintoje, manyje vėl nubudo noras kurti. Senam, ištikimam kompiutery tarp kitų failų slepiasi pradėtas rašyti romanas, keletas trumpų kūrinių, kuriuos pagauta akimirkos tingiai brūkštelėjau, o čia, internetiniame kampelyje, - tyla. Per dažnai vis pagalvodavau, jog reikia ir čia rašyti. Ta mintis aplankydavo labai staigiai ir net

Vaizdelis.

Vaizdas
Niekaip nesisekė užmigti, todėl po antklode palindusi rašiau žinutę, klausiančią ar nemiega. Ne. Klausiu ar nenori susitikti. Jis nori. Niekuomet neatsisako. Viską matanti, gelsva, išsprogusi mėnulio akis, spoksojo į mano šešėlį, kuris slinko kartu su manimi. Naktis buvo šviesi kaip mano patalai, kuriuose varčiausi ir niekaip nesugebėjau užmigti. Įsliuogiau į priekinę keleivio sėdynę ir patenkinta atsidusau. Lyg kažkas vijosi, lyg nuo kažko pabėgau. Kieme išpurčiau likusias miego kruopas jei tokių ir turėjau. - Gal varom pas mane? - pasiūlė. Gūžtelėjau pečiais. - Man tinka. Pas jį garaže buvo sofa, ant kurios dažnai sėdėdavom ir kalbėdavom. Jis atnešė po puodelį arbatos. Sukritau ant to seno, minkšto baldo ir paėmiau puodelį į rankas. - Aš taip pavargau, bet atrodo, jog pamiršau kaip užmigti. - Gal tik kūnas pavargo, - susiraukė, atsigėręs per karštos arbatos. - O kodėl tau nesimiega? - paklausiau, žiūrėdama į arbatos lapelius, besisukančius puodelyje. - Nežinau. Bandžiau

Knyga, muzika, vieta.

Vaizdas
Norėjau šitą įrašą pavadinti "Karantino atradimai", bet kažkaip nesinori visų nuopelnų nurašyti karantinui, nes žinau, jog laikui bėgant tuo dalykus būčiau atradusi; nesvarbu ar per karantiną, ar ne. Čia tik taip sutapo dabar, juk iš tiesų visada visi kažką atrandam ir surandam, nesvarbu, koks metas būna. Tik galbūt tam daugiau laiko dabar turim ir kad jį užpildytume - kažko ieškom. Pagalvojau, jog būtų visai smagiai įdomu pasidalinti trimis dalykais, kurie labai laiku atsirado mano buvime. Knyga. Kažkada seniau (dar prieš viską ), pas močiutę lentynose kuičiausi ir ieškojau, ką galėčiau paskaityti. Po visų privalomų universiteto literatūros sąrašų kažko lengvo ir įdomaus norėjosi, tai močiutė pasiūlė ne itin girdėto rašytojo, poeto Vytauto Sirijos Giros romaną "Paskutinis sekmadienis" . Tą knygą parsivežiau namo ir pasidėjau į lentyną, kur ji sėkmingai rinko dulkes ir laukė kol pabaigsiu kitus savo skaitinius. Tą dviejų dalių romaną perskaičiau per porą savaičių,

Paryčiais.

Vaizdas
Būna akimirkų, kai labiausiai jautiesi rašytoja. Didžiuojiesi mėlynai prikraigaliotu puslapiu, tuo rašalo dryžiu ant kairės rankos ir keliomis minutėmis, kurias praleidai būdama ne čia, o būtent tame puslapyje, kurį ką tik sukūrei. Būna akimirkų, kai tiesiog sėdi prieš atverstą lapą ir užrašai du tris sakinius, kurie yra tokie beprasmiai, jog trenki tušinuką ant stalo ir galvoji, kam apskritai tai darau. Kas iš to rašymo. Kažkurį vakarą pagalvojau, jog tiesiog per ilgai jau rašinėju į tuos sąsiuvinius, kad viską nutraukčiau - įprotis ir tiek. Bet iš tiesų rašau vien dėl tų akimirkų, kai tikrai jautiesi pajėgi sukurti kažką, tegul tai skaitysi viena pati sau ir alpsi kaip puiku, bet sukūrei juk tu. Dėl didžiavimosi savimi. Ta akimirka aplankė mane, kai prieš kelias dienas, paryčiais, pasidėjusi sąsiuvinį ant sofos, o pati sėdėdama ant žemės, neatkeldama galvos pliekiau kažką į savo užrašus. Kitą dieną supratau, kodėl tokia prislėgta vaikščiojau; reikėjo išsirašyti . Taip kaip ir mėgstu