antradienis, sausio 16, 2018

Malūkas ir jo "Šiukšlyno žmonės".

Tai nebuvo mano pirmas perskaitytas Malūko romanas, prieš tai skaičiau ir "Juodieji želmenys", ir "Vilko duona", kurie man paliko tokį stiprų įspūdį, jog radusi "Šiukšlyno žmones" knygų lentynoje, atskirai besiplaikstančius ir išplyšusius puslapius klijavau su lipnia juosta atgal į knygą ir romaną skaičiau labai atsargiai, kad vėl nepasimestų koks lapas. Perskaičius paskutinį knygos sakinį, aš buvau likusi be žado, knyga tiesiog sukrėtė ir supurtė mane bei mano mintis. Kelias dienas negalėjau atsigauti. Tai knyga, kaip sako autorius, apie žmogaus vienatvę, o vienišų žmonių daugiausia vaikų namuose, valkataujančių gretose, šiukšlynuose, kalėjimuose, katakombose. "Šiukšlyno žmonės - vieniši žmonės, bet vieniši žmonės - nebūtinai šiukšlyno žmonės."
Pagrindiniai du veikėjai, labai greitai įsimenami ir sunkiai pamirštami - Gustė ir Matas; romane vaizduojamas jų tapsmas ar perėjimas iš vaikų į suaugusiuosius, bandančius prasimušti gyvenime, rasti savo vietą ir turėti tvirtą pagrindą po kojomis. Šių dviejų vaikų likimai tokie sudėtingi ir painūs, jog tik spėk sekti iš paskos ir nepasimesti. Matas - gudresnis, apsukresnis ir sumanesnis tuoj pat pradeda sukti versliuką šiukšlyne, vos tik ten atvyksta, o Gustė, kuri pasitiki tik Matu, uždaresnė ir tylesnė mergaitė nieko neprisileidžia, laikosi šalia berniuko, kurį jau gyvendama vaikų namuose laikė savo broliu. Labai dinamiški įvykiai nuolat išskiria šiuos du veikėjus, tačiau galiausiai tas ryšys, užsimezgęs tarp jų, vis vien juos suveda kartu, kad ir kaip toli jie būtų vienas nuo kito. Šiuos du veikėjus nuolat kankinančios nelaimės ir žiaurūs įvykiai priverčia susimąstyti, kokie yra supūliavę ir sugedę kai kurie mūsų visuomenės sluoksniai. Siutina ir valstybės abejingumas, kuri nesidomėdama beglobiais vaikais tiesiog augina nusikaltėlių kartą. Nors knyga parašyta 1995 metais, ją skaitant, aš radau labai daug panašumų ir su 2017 Lietuva, tos pačios problemos ir tas pats abejingumas. Atrodo, kad niekas nepasikeitė ir šalis nepadarė jokio progreso socialiniame lygmenyje.
Knyga žiauri, parašyta grubiu, purvinu stiliumi, pilna keiksmažodžių, liūdna ir niūri. Perskaičius ją pasijutau tokia bejėge, kad tiek daug beprasmybės ir žiaurumo, net negaliu sakyti, kad pasaulyje, nes knygos veiksmas - čia, Lietuvoje, kuris siutina vien dėl to, jog žinai, kad nieko nepadarysi ir situacijos nepakeisi. Tačiau man patiko romanas. Patiko kaip jis išprovokavo mane jausti tiek daug įvairiausių emocijų, galvoti ir mąstyti apie tokius dalykus, apie kuriuos šiaip jau žmogus nemąsto, nes dažniausiai pamiršta, kad egzistuoja ir tokie individai kaip "šiukšlyno žmonės". Ši knyga paliečia labai daug socialinių klausimų,problemų, joje vaizduojami du skirtingi likimai: sėkmė, tik gaila, kad ji labai reta realiame gyvenime, ir visiškas žlugimas, pražudantis tyras ir gležnas sielas.
Kol kas galbūt dar kartą ir nesiryžčiau skaityti šios knygos, pernelyg žiauri ji man atrodo, tačiau manau, jog labai ilgą laiką aš ją įvardinsiu kaip savo mėgstamiausią, vien už tą gerą emocijų provokaciją ir tai, jog ji privertė mane kažką pajusti, ką retai pastaruoju metu padaro kiti kūriniai, kuriuos tenka skaityti. Galbūt man knyga patiko ir tuo, jog perskaičius ją, pradedi labiau vertinti tai, ką turi pats, džiaugtis tuo, ką turi ir stengti to neprarasti. Vertinti dalykus.


"Saugokis, įsiklausyk į žmogų, suprask, kol jis šalia, nes šiukšlyno žmogus ne vien tas, kuris gyvena šiukšlyne. Žmogus, ieškantis žmogaus, negali būti šiukšlyno žmogumi."

pirmadienis, sausio 08, 2018

Netvarkingai papasakojau.

Kelios dienos po Naujų Metų aš pabaigiau savo senąjį juodą kūrybos sąsiuvinį, pradėjau naują, į kurį labai smagu rašyti, sėdėjau ir braižiau sintaksės medžius gramatikos egzamine, pabaigiau žiūrėti Amerikietiškos siaubo istorijos antrą sezoną, perskaičiau pirmąją knygą šiais metais - Ivanauskaitės Kaip užsiauginti baimę, ilgai miegojau, vėlai užmigdavau, nes skaitydavau arba rašydavau, o šiandien per stilistikos egzaminą nagrinėjau e. e. cummings'o eilėraščius, statybininkai labai garsiai triukšmavo bute ir šiek tiek liūdėjau dėl nupuošiamos eglutės, pro kurią ryte skubėjau į egzaminą, Katedros aikštėje. Liko dar vienas atsiskaitymas rytoj, penktadienį ir iki vasario pradžios universiteto reikalai manęs nebejudina ir nebejaudina. Laukiu savo kelių savaičių atostogų po sesijos, nes tiksliai žinau, jog per jas bandysiu vėl įsivažiuoti į savo rašymo ritmą ir vėl kurti dalykus, kurie tiesiog verda mano smegenyse. Vakar netyčia užklydau į savo kūrinių aplankalą ir tokia keista sentimentali nostalgija suėmė. Atrodo, kad anksčiau buvo geriau, kad buvo daugiau apie ką rašyti ir pasakoti, tačiau negali būti taip, jog nieko nebeliko ir aš visiškai išsisėmiau. Galbūt čia mano pačios įsitikinimai ir principai, kurie blokuoja mintis. Arba filologijos studijos privertė šitaip kitaip žiūrėti ne tik į literatūrą, tačiau ir į savo pačios kūrybą, kuriai dar tikrai yra kur pasitempti. Žiūrėti, galbūt, truputį atsakingiau ir atsargiau rinkti žodžius ją apibūdinant. Aš noriu vėl pradėti rašyt savo sąmonės srautu kaip tame sename Word'o dokumente, kurį vakar užtikau, bet nedrįstu, man baisu, jog nebeturiu kam. Nebemoku rašyti sau, turiu būtinai susirasti adresatą ir kalbėtis su juo. Tačiau vietoje sąmonės srautų, aš įnirtingai kuriu veikėjus ir dėlioju dalis kaip didelį galvosūkį, mąstydama apie tai, jog greitu metu lipdysiu ir patį kūrinį į visumą. Tik šiek tiek baisu, jog tas džiugesys dėl atsigavusios kūrybos greitai nenublanktų ir nepasiduočiau po pirmos pastraipos, nes nežinau kaip pasakyti tai, ką noriu. Per visą šį tylų laikotarpį, kol keli lapai juodraščio kažkur tykiai gulėjo kompiuteryje, aš išmokau daug dalykų, kurių nereikia daryti ir kuriuos reikia daryti. Labai norisi tai pritaikyti savo sakiniams. Jau greitai. Laukiu.
Aš nesuprantu kaip mokyklos laikais aš turėdavau tiek laiko, nors veiklos būdavo trigubai daugiau, o dabar sąžinė neleidžia net kelių eilučių į sąsiuvinį parašyti, kadangi kažkokiam seminarui dar nesu pasiruošusi. Pykstu ant savęs, kai matau žmones, kurie sugeba skirti savo kūrybai tiek laiko, kai aš vos porą minučių per dieną išspaudžiu. O žiūrėk, po kiek laiko jau ir jų knygą netyčia randi knygyne. Tik dantimis sugriežti belieka ir nuryti jausmus sau pačiai ir skirtus už per mažą ryžtą, už visus tuos pasiteisinimus sau ir už prastai sudėliotus dienos darbus, jog vakare net negali sau leisti prisėsti ir parašyti puslapio ar dviejų. Oi, kaip man reikia keistis pačiai ir keisti tai. Pavargau laikyti save uždarytą vien dėl to, jog mano prioritetai sudėlioti pagal uolios sąžinės priekaištus. Laikas eiti lauk. Kažkur, kur atsisėdus parašysiu tai, ką noriu ir ką planuoju pastarąsias dienas. Aš noriu ir man reikia. Ir tai bus. 
Štai, netvarkingai, savotišku sąmonės srautu, papasakojau, kas darosi mano galvoje būtent šį šaltą ir vėjuotą sausio vakarą. Labanakt?

ketvirtadienis, gruodžio 07, 2017

Nuotrupos iš egzistencijos.

Kartais savo minčių sąsiuviniuose dedu groteles ir parašau skaičių, tada papasakoju kažkokį trumpą fragmentą, kuris kažkodėl man įstrigo ir nusipelnė būti užrašytas. Kolekcionuoju momentus ant popieriaus lapo, kad jų nepalikčiau ar nepamesčiau rutinoje. #1 buvo balandžio pirmą, du tūkstančiai šešioliktais metais ir nuo to karto tarsi savotiška rubrika mano kūrybos sąsiuviniuose, kur dažnai žymiuosi savo sąmonės srauto produktus. Šiandien universitete sėdėdama ant palangės, valgydama saldainius ir skaitydama "Aną Kareniną" sugalvojau, kad noriu pasidalinti tais skaičiai ir tais momentais, kurie, mano manymu, buvo verti įamžinimo sąsiuviniuose. Tokie savotiški kąsneliai iš mano kasdienybės.
#6
"Grįžusi namo kažkaip netyčia pagalvojau, kad galbūt nesu viena. Praėjo aštuonios valandos po šios minties, o man krūtinę graužia niekingas sielvartas dėl to, jog vėl patikėjau naiviais žmonių žodžiais, kad jie manęs nepaliks vienos, kad pati save apgavau pilnatvės ir reikalingumo jausmais. Juk realybė yra tokia, jog sakyti yra viena, o daryti - visai kas kita. Vėl likau be nieko, nors pripažįstu, tas pilnumo jausmas, mintis, kad kažkur ir kažkam esu reikalinga, buvo beprotiškai puikūs dalykai, klaidžiojantys mano mintyse. <...>"
#8
"- O kas jeigu jis sakys, kad ne? - klausiu išgąstingai, o G. tik užverčia akis.
- Tada susirasi ką nors kitą, - sako paprastai, o mane net nupurto nuo tokio pasakymo.
Tai tokia tiesa, kad net žeidžia, tik aš nežinau ar turėsiu jėgų po to ieškotis "kažko kito"."
#11
"- Čia mano apsakymas, - paaiškinu, laikydama rankose baltų lapų pluoštą, į kurį smalsiai žvelgė keturi vaikinai sėdintys prieš mane.
- Gal nori paskaityti, - atkišu pirmą puslapį su pavadinimu H. Š.
Tačiau dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių, man atmintyje užstrigo T. R. žvilgsnis į pirmąjį puslapį. Toks natūralus susidomėjimas bei smalsumas jo akyse, kuris man pasirodė toks nuoširdus ir jaukus, kad lapų pluoštą norėjosi įteikti jam. O žinant, kad savo kūrybą duodu skaityti ne bet kam iš pažįstamų, manau, tai daug ką reiškia."
#26
"Dievaži, jaučiuosi tarsi egzistuodama "Arctic Monkeys" dainoje "No. 1 Party Anthem". Viskas tarsi pro miglą: cigaretės dūmai, H. teigiantis, jog man reikia draugauti su T., mano galva nusvirusi ant T. peties, lengvas nuovargis kojose, jau auštantis vėsus pavasario rytas, bandymas suvokti ar čia meilė ar tiesiog miego stoka, G. žvilgsniai mėtomi į mane, reiškiantys labai daug, apie tai, kas turima omenyje, prieš tai kalbėjome virtuvėje. Ir viskas baigiasi ilga kelione namo, apsikabinus T. bei jo pasakytu "Labanakt, Akvile", kuriame buvo sutalpinta krūva dalykų.
Užmigau apie penktą valandą ryto."
#29
"- Iš to streso dėl egzaminų aš tuoj pražilsiu, - suaimanuoju.
O T. P. nervingai riktelėjo:
- O aš plikti pradėjau!"
#31
"- Bet ar versti knygas iš kitų kalbų būtų tas tikrasis tavo tikslas, kurio tu sieki? - klausia manęs T. P.
- Na, nežinau, - pasimečiau.
- Tu turėtum ne versti knygas, o jas rašyti, - sako man T. P.
Įdomu tai, kad jis nėra skaitęs nė vieno mano kūrinio, tačiau vis vien smagu."
#44
"- Pasiversim šikšnosparniais kaip Kunčino romane.
- Ir ieškosim Tūlos.
- Kam man Tūla, jei aš turiu Akvilę."

Taigi, tokie tie mano trupiniai iš gyvenimo. Kartais sprangūs, kartais surenkami ir branginami, o kartais tiesiog nubraukiami nuo stalo paviršiaus ant žemės.

šeštadienis, lapkričio 18, 2017

Tai kaip ten su tuo rašymu?

Kažkada minėjau, jog papasakosiu apie savo santykius su šiuo pomėgiu. Nemanau, jog tam tikram laiko tarpui praėjus, kažkas pasikeitė mano mintyse ar suvokime apie tai. Aš vis dar šiek tiek pasimetusi ir truputį sutrikusi. Atrodo yra ketinimų, laiko, sąlygų ir aplinkybių tam, tačiau neprisiverčiu atsisėsti ir sudėti kažko į gerą, skanų ir kokybišką tekstą. Galbūt mano smegenis ir mąstymą taip paveikė studijos, jog nagrinėdama kitų kūrinius pamiršau kaip parašyti savo. Kol kas mano veikla susijusi su kūryba apsiriboja aplankalo su savo darbais tvarkymu, dėliojimu iš vienos vietos į kitą Word'o piktogramas ir skaitant senus rašinėlius, juos pataisant ir viskas. Nors ir esu prisižadėjus sau daugiau nei tai. Esu sau prisižadėjus pildyti tą aplankalą, o ne tvarkyti jį.
Noriu būti realiste; aš knygos tikriausiai neišleisiu, nors daugelis būtent to ir tikisi iš manęs, neva palyginus jaunos, bet kažkokio potencialo savyje užkaupusios rašinėtojos. Mano visas potencialas išblėso, mūzos pabėgo, o įkvėpimas išgaravo. Nebežinau, ką dar būtų galima į tuos baltus popieriaus lapus sudėti. O man taip norisi, mano širdis taip draskosi trokšdama parašyti kažką tokios, kas visus iš koto išverstų ir priverstų linkčioti galvomis, jog "puiku, Akvile!". Tačiau tokiam žygdarbiui jaučiuosi per silpna. Per silpna kūryboje, per silpna tarp kitų rašančių, per silpna kelti revoliucijas kitų mintyse. Nebemoku konvertuoti savo įspūdžių į sklandžius sakinius ant popieriaus. Kartais būna, jog į galvą atbėga, atrodo, geniali pastraipa su pastebėjimais, tvirtais argumentais, bet kol susiruošiu tai įamžinti rašalu ant langeliais nusėto popieriaus, visa tai išsilaksto. Man niekaip nepavyksta savęs sukoncentruoti kūrinyje, ranka greitai pavargsta braižyti tušinuku popieriaus lapą, nors anksčiau galėdavau ištisus puslapius rankraščio prirašyti, o smegenys perkaista nuo galvojimo kuo įmantresnių žodžių metaforoms perteikti. Viskas plaukia, užlieja mane, tačiau nusekus viskam, aš lieku tarsi to nepaliesta, sausa kaip perdžiūvusi, sprangi ir kieta duonos riekė. Aš pradedu galvoti, jog man net nereikia to įkvėpimo, nes aš jį vis tiek veju lauk, kai jis užeina pas mane. Man reikia drąsos rašyti, drąsos klysti, drąsos klausyti subjektyvios kritikos ir drąsos vėl bandyti. Nes dabar man baugu net paimti sąsiuvinį į rankas ir ten kelias eilutes išraityti, nors jos jau ilgą laiką pūliuoja mano galvoje. Rašymas man yra per didelė atsakomybė, nes pasitaiko žmonių, pamačiusių, jog tai darai ir skatindami tave rašyti, jie po truputį, žingsnis po žingsnio, metras po metro stums tave į bedugnę, nes pradėsi bijoti, nenorėti jų nenuvilti. O jie, žinoma, tikėsis Kažko iš tavęs. O tu - iš savęs. Ir tai sugrauš tave gyvą.
Juk rašymas toks subtilus dalykas. Jis reikalauja pastangų ne vien iš rašytojo, kuris būtinai turi sekti kažkokias taisykles, kanonus ir visus kitus velnius, tačiau ir iš skaitytojo. Bet kas negalės įvertinti tavo darbo, atsiranda daug sąlygų, kurias reikia išpildyti: suvokti, mąstyti, klausti, galų gale mokėti skaityti. Tai daugiasluoksnis dalykas, kurį dažnai žmonės nuvertina, nes pernelyg daug pastangų tam reikia. Juk žvilgtelėti į paveikslą ir perskaityti romaną yra du skirtingi dalykai, jau vien laiko atžvilgiu; pirmasis užtrunka vos keletą minučių, o antrajam gali prireikti kelių savaičių, net mėnesių. O žmonės juk skrupulingai taupo savo laiką, šiame amžiuje jo beveik nebelieka. Žinoma, kiekybė irgi nugalėjo kokybę, dabar kiekvienas gali vadintis rašytoju ir parašyti kažkokį vienasluoksnį pasakojimą, kuriame lygia linija eina vos viena, skurdi siužetinė linija. Nesakau, kad pati rašau geresnius, gilesnius ir protingesnius kūrinius. Oi ne, aš apskritai jau nieko nebesakau. Nieko, kas būtų susiję su šia tema.
Aš nežinau. Nežinau ar tikrai sugebu tai daryti. Ar apskritai kažkada sugebėjau?

šeštadienis, lapkričio 04, 2017

Liūdesys mane myli.

Padariau išvadą, jog šis jausmas išgyvena kažkokią keistą simpatiją gyvam žmogui – man. Šią emocija savo vaizduotėje piešiu kaip per daug išstypusią, pernelyg liekno sudėjimo žmogystą, tiksliau vaikiną. Jo aprangoje vyrauja puikiai suderinti pilki atspalviai, sielvarto kupinos šviesiai melsvos akys. Liūdesys nuolat šiaušia savo trumpus juodus plaukus, styrančius ant prakaulaus veido su įspūdinga žandikaulio linija. Ilgi, laibi pirštai nuolat mėšlungiškai graibo megztinio kraštą, ilgos rankos kartais mėgsta pasiilsėti sunertos ant krūtinės, o laibos kojos – stovi tarsi du tvoros strypai įkasti į žemę. Plonos lūpos, niekuomet nesišypsančios, nebent kartais išsiriečiančios į apmaudų vypsnį, įrėmina ir užbaigia Liūdesio išbalusio veido bruožus.
Kuomet mes susitinkame, jis mėgsta skėstelti rankomis, lyg norėtų šiuo gestu išreikšti džiaugsmą mane matydamas. Deja, bet tai jam svetima. Jis nežino, kas tai ir net nemoka šypsotis. Juk niekas net nebandė įsivaizduoti laimingo Liūdesio.
Sveikas, Liūdesy! – sušunku aš.
Pastarasis krūpteli ir nedrąsiai pamoja didele plaštaka su ilgais pirštais. Man patinka tas jo poetiškas rimtumas ir romantiškas sielvartas. Kažkada jis man pasakojo, jog turi savo paskirtį – priglausti visų pasaulio žmonių nuoskaudas. Pasakiau jam, kad mano manymu, tai labai didvyriškas poelgis. Tačiau Liūdesys turi ir vieną neigiamą savo bruožą: mėgsta mane savintis, žvelgti savo gąsdinančiomis melsvomis akimis į mane ir sakyti: „Privalai man paklusti.“ Pasako jo, turėčiau paskęsti visiškoje apatijoje, nesibaigiančiame sielvarte ir galiausiai tapti visiškai tokia pat kaip jis, gebančia jausti tik tą vieną emociją. Tačiau juk mes žmonės kaip jausmų fejerverkai, niekuomet nejaučiame vieno vienintelio jausmo. Mes vienu metu galime išgyventi dešimtis, šimtus emocijų, kurios ir padaro mus tikrais žmonėmis.
Atleisk, Liūdesy, tačiau tavo simpatija man, dabartiniame pasaulyje, tiesiog neleistina. Nelegali. Ir prisipažink, jog tau tikriausiai patinka tik mano liūdnos akys bei skausmingo mintys, kai aplankai mane. Man labai gaila, jog negalima būti kartu. Atleisk dar kartą, Liūdesy.

penktadienis, spalio 20, 2017

Sergantis knygų tag'as.

Kadangi ruduo toks laikotarpis, kai žmonės pradeda skaityti daugiau knygų (mokiniai ir studentai, nes egzistuoja tokie reiškiniai kaip privalomosios literatūros sąrašas ir medžiaga paskaitoms ar seminarams, o jau dirbantys ir nebestudijuojantys žmonės, nes juk labai jauku tamsų ir lietingą rudens vakarą (kitokių pastaruoju metu ir nebūna) šiltai ant sofutės, kokį romaną perversti) ir pradeda vėl pulti visokie peršalimai ir ligos, sujungiau šiuos du dalykus, susiradau šią temą atitinkančius klausimus ir sugalvojau jus visus nustebinti knygų tag'u. Tikriausiai didžioji daugumą žino, kas yra tag'as, na, o kas yra knygos, tai net klausimų nekyla. Turbūt nenustebinsiu pasakydama, jog skaitau siaubingai daug ir gana dideliais kiekiais tiek verčiama studijų, tiek savo pačios noru. Knygos yra mano draugai, kurie lydi mane visur ir visada. Rimtai, mano kuprinėje visada bus galima rasti kokį nors kūrinį, nes dažniausiai bandau išnaudoti kiekvieną laisvą akimirką ir permesti akimis nors kelias eilutes, nesvarbu kur: ar universitete laukdama paskaitos, ar ant suoliuko, ar troleibuse, ar mašinoje, kur nors keliaujant, ar patogiai susirangius ant sofos, ar lovoje prieš miegą. Todėl ir sugalvojau, jog reikia būtent knygų tag'o. Taigi:
1. Diabetas: knyga, kuri buvo tiesiog per saldi, labai saldi. E. Milaševičiūtė "Sūrūs įspūdžiai". Tik parašiusi pavadinimą pamačiau, koks gražus, lengvas prieštaravimas gavosi klausime ir atsakyme. Knyga apie keturiolikmečius, stovyklą ir vylimąsi, jog merginą įsimylės vaikinas ir atvirkščiai. Man tai pasirodė saldus kūrinys paaugliams. Visos tos simpatijos, bandymas patikti, lengvas flirtavimas vienas su kitu, jausmų narpliojimas ir panašiai... Pakankamai saldu mano skoniui.
2. Vėjaraupiai: knyga, kurią paėmei į rankas tik vieną kartą ir žinai, jog daugiau jau nebeimsi.   V. Mykolaitis-Putinas "Altorių šešėly". Esu visiškai tikra, jog antrą kartą šios knygos neprisiversčiau skaityti. Be abejo, perskaičiau ją, nes reikėjo literatūros pamokoms, tačiau man tai buvo daugiau nei 600 puslapių kankynė. Šioje knygoje sau neradau nieko aktualaus ir nesuprantu, kodėl ji tokia puiki. Buvo labai sunku ją perskaityti, nesugebėjau susidomėti ja, todėl nemanau, jog pasiryžčiau tokiam savęs kankinimui dar kartą.
3. Gripas: populiari knyga, kuri plinta kaip virusas. J. Green "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos". Ne tik ši knyga, bet apskritai visa būtent šio autoriaus kūryba yra paplitusi kaip virusas. Ir ne tik knygos, bet ir filmai. Dabar jau niekas ramiai negali pasakyti "Okay?", nes iškart prieš akis iššoka "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" knygos viršelis.
4. Ciklas: knyga, kurią perskaitai nors kartą į metus arba tiesiog labai dažnai. Turiu prisipažinti, jog pastaruoju metu neturiu laiko perskaityti tų pačių knygų dar kartą, dažniausiai griebiuosi vis naujo kūrinio. Ypač pastaruoju metu, nes per savaitę turiu perskaityti beveik po vieną romaną vienam dalykui universitete, todėl fiziškai man pasidaro neįmanoma skaityti net kažko savo malonumui. Tačiau vasarą, kartas nuo karto vis atsiverčiu Ivanauskaitės kūrybą. Nežinau, man tiesiog visi jos apsakymai, romanai ir eilėraščiai yra tokie artimi, jog kartais labai norisi
5. Nemiga: knyga, kurią skaitei per naktį. Galėčiau išvardinti labai daug knygų, kurias skaičiau per naktį, nes sekančią dieną buvo atsiskaitymas iš to konkretaus kūrinio, tačiau savo pačios valia visą naktį nemiegojau ir skaičiau S. Collins "Bado žaidynių" trilogiją. Man kaip aštuntokei tai buvo revoliuciją galvoje sukėlęs kūrinys. Pamenu, jog norėjau nusipirkti tą knygą vien dėl to, jog pastaroji buvo itin reklamuojama ir pažiūrėti ar ji verta tos reklamos.( Na, taip, vis dėlto verta.) Ir gerai padariau, jog pagriebiau visą trilogiją iškart, nes visa ta istorija mane taip įtraukė, jog tris knygas įveikiau per kelias dienas.
6. Amnezija: knyga, apie kurią pamiršai vos tik užvertus paskutinį puslapį arba kuri tiesiog nepaliko jokio prisiminimo (maždaug perskaitei ir pamiršai, kas ten buvo). L. Tolstojus "Karas ir taika". Įveikiau vos vieną dalį, norėdama nors kažkiek artimiau susipažinti su klasika, tačiau man tai pasirodė labai labai sunki knyga. Tame leidime, kurį turėjau, beveik visi dialogai, parašyti prancūziškai, buvo išnašose, kas dar labiau pasunkino skaitymą.O kur dar tie įmantrūs rusiški tėvavardžiai ir pavardės. Žinoma, dar gali būti ir taip, jog buvau tiesiog per jauna tokiai sunkiai knygai.
7. Astma: knyga, kuri tiesiog užgniaužė kvapą. E. Malūkas "Šiukšlyno žmonės". Ši knyga mane taip sukrėtė, jog kai baigiau skaityti man reikėjo išeiti kažkur pasivaikščioti ir tvarkingai susidėlioti mintis. Tiek daug minčių ir apmąstymų ji sukėlė! Apkritai, man visa Malūko kūryba, kiek esu jos skaičiusi, palieka tokį įspūdį ir taip supurto mano mintis, kad sunku apsakyti. Ši knyga tiesiog vertė ją skaityti, nes viskas buvo įdomu, šokiravo ir norėjosi sužinoti kaip viskas galiausiai baigsis. Žinoma, baigėsi tragiškai, aš to nesitikėjau ir nelinkėjau veikėjams, todėl ir reikėjo išeit pasivaikščioti... Labai labai rekomenduoju.
8. Prasta mityba: knyga, kuriai trūksta minties. K. Schrocke "Kavinė Freak City". Nežinau, kažkaip pritrūko man šiai knygai kažko. Skaitėsi ji lengvai, paprastai ir greitai, tačiau užvertus paskutinį jos puslapį, nebuvo jokių stiprių emocijų ar jausmų, nekilo kažkokių minčių. Tiesiog lengvas skaitinys paaugliams, kurie mėgsta neįpareigojančius kūrinius, ypač apie meilę. Na, o man visada norisi kažko daugiau...
9. Jūros liga: knyga, kuri privertė tave kažkur nuvykti. A. Spiegelman "Maus". Tai yra grafinis romanas apie žydų genocidą ir pagrindinis jo veiksmas vyksta Aušvico koncentracijos stovykloje. Šią vasarą teko ten pabuvoti ir tai, jog esu perskaičiusi šią knygą tik sustiprino visus ten patirtus įspūdžius. Ši knyga yra puikus kūrinys, priverčiantis išgyventi visus to meto žiaurumus ir kartais pasijausti tokiu bejėgiu, jog negalėjai jiems padėti... Rekomenduoju visiems, kurie domisi istorija ir holokaustu.

Dažniausiai pabaigoje reikia pateikti sąrašą žmonių, kitų tinklaraštininkų, kurie turėtų atlikti tokį tag'ą. Aš žymiu visus, kurie netingi atsakyti į šiuos devynis klausimus ir taip pat netingi skaityti knygas Jeigu atliksite šį tag'ą, būtinai pakomentuokite savo tinklaraščio nuorodą po šiuo įrašu, užsuksiu paskaityti!


sekmadienis, spalio 08, 2017

Dalykai, kuriuos padariau rugsėjo mėnesį.

Aš šiandien suvokiau, jog labai noriu pasipasakoti apie dalykus, kurie įvyko, nutiko ir pasidarė rugsėjo mėnesį. Jie man tokie keistai ypatingi ir kai kuriais aš taip didžiuojuosi, jog net pirštus niežti apie juos parašyti. Nors gal kitiems ir pasirodytų, jog nėra jie tokie įdomūs ar svarbūs, bet visa esmė sukoncentruota ne konkrečiame dalyke ar įvykyje, o būsenoje, kuri išlieka po jo. Manoji būsena dabar nenusakoma ir aš esu labai patenkinta dabartine savo situacija, kokia esu ir kas vyksta mano galvoje. Jaučiuosi tarsi patyrusi vidinę revoliuciją, tarsi mano siela būtų iš kažkur išsilaisvinusi ir susivokusi, ko jai iš tiesų reikia ir reikėjo. Nes anksčiau ji staugdavo iš bado, o aš nežinodavau, ką daryti ir naktimis miegoti negalėdavau kaip garsiai ji šaukdavo. Arba atvirkščiai - kietai miegodavau, užliūliuota jos kančių ir verksmų. Tačiau dabar viskas vėl susibalansavo ir yra normos ribose. Tikriausiai neilgam, bet vis vien džiaugiuosi tuo. Vis šis tas. Į mano egzistenciją atėjo ramus periodas, kai galiu pailsėti nuo savęs pačios, būdama pati su savimi ir bandydama suvokti pačią save. Kažkoks savirealizacijos bandymas. Tik nežinia ar sėkmingas.
Apie savo nesėkmes žmonės yra linkę nekalbėti ir kaip nors meistriškai jas visas nuslėpti. Neišlaikytas egzaminas tikriausiai irgi priklauso šių nesėkmių, apie kurias niekas nekalba, tipui. Tik skirtumas tas, jog aš nebijodavau pasisakyti, kad taip, nepavyko ir pas mane ten šviečia raudonas ketvertas, kuris, deja, tačiau reiškia, jog egzaminas neišlaikytas. Iš pradžių buvo labai nesmagu, gėda ir net šiek tiek pikta, atrodo, stengiausi, mokiausi daug ir nuoširdžiai ir tiek nedaug trūko iki to "išlaikyta". O ir tas pats perlaikymas man šiokia tokia baugi egzotika buvo. Tačiau kad ir kaip bebūtų, rudenį, taip pat nuoširdžiai pasimokius ir beveik iškalus mintinai visą dvidešimt kelių puslapių konspektą, aš nuėjau į tą perlaikymą ir, kaip sakoma, taip nuo dūšios dėjau viską, ką žinau, jog dėstytojas tikriausiai pasigailėjo ir parašė šešetą. Taigi, mano pirmas ir svarbiausias darbas rugsėjo mėnesį buvo įvykdytas - išsilaikiau egzaminą, kuris ant sąžinės ir širdies, kaip didelis ir sunkus akmuo, gulėjo visą vasarą. Ir tas gėdos ir nepilnavertiškumo jausmas dingo ir šiaip dabar jaučiuosi kaip tikra antrakursė.
Nusirėžiau plaukus. Savo vidutinio ilgio plaukus nešiojau turbūt jau gerą penketą metų, o prieš kelias savaites susivokiau, jog man vis dėlto taip nepatinka ir aš noriu matyti kažką naujo veidrodyje, todėl kirpėjai ir pasakiau, jog kerpam iki pečių. Turiu tokį įtarimą, jog visa bloga energija slepiasi plaukų galuose, nes vos tik mano galvą pradėjo puošti trumpi, iki pečių plaukai, pajutau lyg kažkokia bjauri jėga būtų apleidusi mano sielą ir galvą. Kažkaip lengviau pasidarė. Ir šiaip, pasirodo man vis dėlto tie trumpi plaukai tinka labiau nei pusilgiai. Toks pastebėjimas. Labai džiaugiuosi šituo dalyku. Jaučiuosi tokia labiau savimi, labiau Akvile. Nors anksčiau ir nekęsdavau trumpų plaukų, šį kartą, manau, jog pasiliksiu su tokia šukuosena ilgesnį laiko tarpą.
Apie rašymą ir apskritai savo kūrinius pradėjau galvoti dažniau nei pagalvoju, jog noriu valgyti. Ne, aš nepradėjau kurti naujų personažų ir jų istorijų, aš tiesiog pradėjau svarstyti, kokie tie mano santykiai su rašymu iš tiesų yra. Ar tai tik hobis, pomėgis, ar tai galėtų būti ir kažkuo daugiau, ar tai tiesiog veikla, kurią reikėtų pamiršti. Rašymas kaip koks vaikinas, su kuriuo esi labai geri draugai ir nežinai ar verta įsipareigoti rimčiau, ar galbūt išvis jį praspirti ir palikti. Ar likti tais pačiais labai gerais draugais. Turiu tris pasirinkimus, bet abejoju. Ir ieškau kažkokio tarpinio varianto, kurio, iš tiesų, niekaip neatrasiu ir neišrasiu. Apie šią dilemą turbūt ir atskirą įrašą pavyktų sukurpti. Trumpai tariant, labai daug mąstau apie tai, kokius ryšius man su juo palaikyti. Kažkokius juk vis tiek reikės.
Tai va, tokie tie mano rugsėjo įvykiai reformavę mane ir mano požiūrį, gal net šiek tiek asmenybę. Visai smagu taip prabėgomis pasipasakoti apie dalykus, kurie daug reiškia.
O kaip rugsėjis praėjo jums?