trečiadienis, rugpjūčio 09, 2017

Kai rašiklis tampa nepakeliamai sunkus.

Pabaigusi seną sąsiuvinį, kuriame buvo kraunamos visos mintys iš mano galvos, aš pasiėmiau kitą - tamsiai žalią su violetinėmis gėlytėmis. Liūdina tik tai, jog į jį sugebu užrašyti tik porą eilučių per kelias dienas. Galvoje įsivyravo tokia buka tuštumą, jog net skauda. Aš atšaukiau artimos man sielos paieškas ir nebestūgauju vieniša, tačiau suvokiau, jog dabar reikės skelbti įkvėpimo medžioklę. Tos neišreikštos mintys graužia smegenis, tačiau būti užrašomos irgi nenori. Pastaruoju metu blaškausi kaip koks pasimetęs zuikis laukuose. Nerandu sau vietos. Tokio kampelio, kuriame galėčiau sėsti ir rašyti tol kol ranka paskaus. Esu pradėjusi nemažai kūrinių, tačiau niekaip nesugebu jų užbaigti, nes kažko trūksta. Atrodo, idėja yra, mintyse sudėlioti net sakiniai, tačiau prisiversti viską prisėdus surašyti niekaip nepavyksta. Visi man kartoja "Rašyk! Tau gi taip gerai sekasi tai daryti". Tačiau jie nesuvokia, koks tai kruvinas ir skausmingas procesas, jeigu nori padaryti kažką gražaus. Man reikia degančių iš noro būti užrašytomis idėjų, minčių, o ne be garso degraduojančių, netyčia sugalvotų vientisų ir padrikų sakinių.
Aš jaučiu kaip kažkokios nerealizuotos mintys manyje pūliuoja, spaudžia nervus ir man beprotiškai skauda. Niekaip nerandu kur ir kaip save pralaužti, kad visi tie sugedę dariniai mano galvoje išbėgtų iš manęs ir nebebūtų taip bloga. Nesuvokiama pertvara laiko viską  ir neleidžia judėti mintims lauk; jos blaškosi, suka ratus ir neradusios išėjimo tyliai miršta. Naiviai viliuosi, jog suradus kažkokį gaivesnį kvėptelėjimą viskas išsilaisvintų. Yra įmanoma ir tai, jog gavusi gurkšnį kažko įkvepiančio, aš taip lengvai nepasisotinsiu ir norėsiu dar ir dar. O ar mane supanti aplinka bus pajėgi išmaitinti mane? Nežinau. Ir tai tikriausiai yra baisiausia. Bet kur man pabėgti, jei ten kur esu dabar man nėra gerai? Ir kaip pabėgti? Tikiuosi, jog rudens ir grįžimo į sostinę pakaks. Reikia susirasti kažkokį įtrūkimą pasąmonėje ir bandyti jį didinti, plėsti ir laužyti, kol užtvanka sugrius ir prasiverš viskas, kas ten tūnojo per ilgai.
Noriu, kad komentaruose papaišytumėte pavadinimus. Filmų, grupių, jų dainų, knygų. Visko, kas padeda jums, kai užklumpa tokia bjauri minčių krizė ar užtvanka, neleidžianti kurti, veikti ar tiesiog kažko daryti. Būsiu labai dėkinga už tai!

antradienis, liepos 25, 2017

Išgelbėti.

Sakau, jog būtų visai įdomu tiek jums, tiek man parodyti, ką pastaruoju metu veikiu arba tiksliau bandau veikti. Rašau kažką, kas galbūt yra banalu, nuvalkiota ir netgi neįdomu, tačiau jaučiu, jog man reikia kažką rašyti, kad pralaužti tuos kūrybinius ledus. Ir kas žino, gal laikui bėgant sugalvosiu kaip šitą vis dar rašomą kūrinį paversti kažkuo geru ir vertingu. 

Naktinės pamainos daugeliui Beno kolegų sukeldavo asociacijas su nuovargiu, miego trūkumu, kraupiais iškvietimais. Tačiau pačiam vaikinui darbas naktimis buvo ir galimybė pamatyti pačius tamsiausius visuomenės kampelius. Muštynės, nužudymai, savižudybės,  ir visokie kitokie baisūs nusikaltimai nutikdavo būtent naktinės pamainos metu, o tamsos iškraipyti pavidalai tik dar labiau kankindavo protą. Todėl nieko keisto, jog suskambėjus žadintuvui septintą valandą vakaro, išjungus jį, Beno veidas buvo suirzęs, o akys vis dar apsnūdusios. Ranka nevalingai perbraukęs per plaukus, jis lėtai pakilo iš lovos ir nušlepsėjo į vonią. Žvelgdamas į savo atvaizdą veidrodyje virš kriauklės klausė savęs ar tai toks gyvenimas, kokio jis nori.
Nejaukus ligoninės priimamojo koridorius nebyliai sveikino Beną savo pilkomis ir niūriomis sienomis, nutrintomis kėdėmis ir bjauria tyla spengiančia ausyse. Budėjimo kambaryje vaikinas rado bendradarbius žaidžiančius kortomis.
- Sveikas, gal prisijungsi? – pakvietė Jonas, greitosios vairuotojas, su kuriuo dažnai Benas budėdavo.
- Ne, ačiū, - atsisakė Benas, įjungdamas arbatinuką, - Geriau išgersiu kavos.
- Kaip žinai, - gūžtelėjo pečiais Jonas ir ant stalo padėjo širdžių tūzą.
- Po velnių, - nusikeikė vienas iš felčerių.
Stipri juoda kava turėjo padėti pabusti iš keisto transo, tačiau Benas tik sėdėjo ant kėdės prie stalo ir tuščiomis akimis stebėjo kolegas lošiančius kortomis. Nejaukios, su besilupančiais dažais, sienos slėgė, o keisti ir net priešingi vienas kitam jausmai draskė vaikino širdį. Benas jautėsi tarsi tuščias, bet taip pat ir perpildytas neigiamų emocijų ir pesimizmo. Jautė, kad tokia dviprasmybė gali išvesti iš proto.
O juk anksčiau jis buvo toks laimingas, ką tik baigęs universitetą, degančiomis akimis žvalgėsi į ateitį ir laukė, tikėjosi geriausio, tačiau dabar liko tik pilkuma. Deginanti blogiausiomis prasmėmis pilkuma, kuri tyliai naikino jo sielą. Labai neteisinga, kai pagalvoji, kai žmogus, kuris gelbsti kitų gyvybes neturi artimos sielos, kuri gelbėtų jį patį. Anksčiau Benas labai mėgdavo užmegzti trumpalaikius santykius su merginomis, tačiau suvokęs, jog iš to didelės naudos niekada negaus, nusprendė likti vienišiumi. Juolab, kai daugelis merginų, su kuriomis jam teko bendrauti ar draugauti ieškojo tik apčiuopiamos naudos. Įsikalęs sau į galvą, jog taip ir nugyvens visą likusį savo gyvenimą palyginti vaikinas tiesiog egzistavo diena po dienos, lėtai vysdamas ir lyg netyčia tikėdamasis kažkokio neapibrėžto stebuklo, kuris turėtų jį ištraukti iš tos pesimizmo duobės, į kurią jis įkrito.
- Labas vakaras, kolegos, - staiga išgirdo Lauros balsą.
Laura buvo viena iš felčerių ir viena iš Beno draugių. Tačiau tik draugių, nes po nepavykusios jų draugystės, jie nutarė likti draugais, juk vis dėlto kartu dirbo, o du protingi ir jau subrendę žmonės gali sau tai leisti. Praeities nuoskaudos užsimiršo ir tiek Benas, tiek Laura sutarė gana neblogai, nors kartais vieno iš jų atmintyje ir prabėgdavo draugystės akimirkos. Abu jauni, ką tik pradėję dirbti ir norintys įsipareigojimų, toks derinys išprovokavo naujus, tačiau ilgai netrunkančius santykius. Galiausiai abu nutarė, kad yra pernelyg skirtingi, kad būtų kartu ir išsiskyrė. Benas net neabejo, jog jo buvusi mergina tapusi drauge ilgai nebus vieniša. Merginos kaip Laura visuomet būna dėmesio centre dėl savo ugningo charakterio ir charizmatiškos asmenybės. Galbūt pats Benas jai tapo tiesiog pernelyg nuobodžiu ir jau nebepatraukliu, kokiu buvo draugystės pradžioje. Žmonės žmonėms atsibosta greičiau, nei galima pagalvoti.
Nerūpestinga veido mina pasipuošusi mergina atsisėdo priešais Beną ir ant stalo padėjo iš kuprinės ištrauktą indelį su salotomis.
- Neturėjau laiko net pavalgyti, - nusišypsojo.
- Kaip visuomet esi užimta krūvos reikalų, - tarstelėjo Benas.
- Ko be  nuotaikos? – Laura knebinėjo salotas šakute.
- Blogai miegojau, - tarė ir pastatė kavos puodelį ant stalo.
- Požiūris, Benediktai, požiūris svarbiausia, jei nori išgyvent pasaulyje, - pilnu vardu į vaikiną kreipėsi Laura.
- Galbūt, - suniurnėjo Benas ir atsistojo.
Laura nužvelgė vaikiną ir valgė toliau.
Benas stoviniavo prie užkandžių automato ir niekaip neapsisprendė kurį šokoladinį batonėlį jam suvalgius. Ligoninės koridoriuje buvo tylu ir net šiek tiek baugu. Net ir pats menkiausias garsas atrodė nepadoriai garsus ir pernelyg trikdantis tylą. Tačiau kažkodėl ta keista tyla patiko vaikinui, pabėgęs iš triukšmingos aplinkos, jis maudėsi tyloje, galvodamas, jog iškvietimų šiąnakt galėtų būti daugiau nei įprastai, nes kai matai kito nelaimę, greit pamiršti savo.
Kai Benas grįžo į budėjimo kambarį jame rado tik Laurą, šukuojančią savo tankius ir ilgus šviesius plaukus išmargintus raudonomis bei mėlynomis sruogelėmis. Kiti tikriausiai išėjo parūkyti į lauką ar šiaip pravėdinti galvų. Laikrodis ant sienos rodė dar tik pusę devynių. Vaikinas atsisėdo ant tos pačios kėdės ir stebėjo merginą, kuri plovė jo nešvarų kavos puodelį.
Į patalpą grįžo keletas vyrų, atsiduodančų cigaretės dūmu. Pro duris kyštelėjo Jono galva.
- Benai, važiuoji?
- Iškvietimas?
Jonas linktelėjo galvą ir dingo iš tarpdurio, o Benas greitai pašoko nuo kėdės. Prasidėjo naktinė pamaina. 

trečiadienis, liepos 12, 2017

Nerimo priepuoliai, sunkios sielos ir naujai gimę.

Atrodo visa amžinybė praėjo po paskutinio mano įrašo, kuriame pasirenku keletą dainų ir papasakoju jums, ką jos verčia mane jausti ir ką išgyventi. Tačiau štai ir vėl aš čia, bandysiu papasakoti apie tai, ką pastaruoju metu klausau. O klausau tai tas dainas, kurios ir anksčiau grodavo pas mane, nors kartais ir įsimaišo naujų atlikėjų ir jų kūrinių, tačiau esmė vis tiek tos pačios grupės ir tos pačios jų dainos: Arctic Monkeys, Muse bei Twenty One Pilots, trijulė, kuriai esu labai ištikima pastaruoju metu. Bandau iš naujo išgyventi šių trijų grupių dainas ir kažką vėl pajausti. Galbūt tai, ką jos man reiškė anksčiau ir tą seną gerą nostalgiją, kurios kartais noriu nors truputėlį paragauti.


The Neighbourhood - Wiped Out!
Man atrodė, jog būtinai turiu paminėti šią dainą, nors ji ir nėra viena tų, kurias klausau labai ilgai. Tačiau ji man atrodo tokia keistai artima. Ji labai gera, man labai patinka ir atrodo, jog kartais net gyvenu joje. Aš turiu tą vadinamąją anxiety ir kartais patiriu tokį labai nemalonų dalyką kaip nerimo priepuoliai. Svarstote, kuo tai susiję su šia daina? Pirmą kartą, kai ją išgirdau, ji mane šiek tiek išgąsdino. Yra tokia ypatinga vieta, kurioje susipina labai daug įvairių garsų ir kitiems tai gali pasirodyti elementarus triukšmas. O man tai primena kaip būna per priepuolius: viskas vyksta po truputį, pamažu, kažkokios emocijos, kurios savaime įbaugina ir net kvėpuoti neleidžia. Atrodo, girdi net kaip tavo širdis plaka, o galvoje kažkoks ūžimas. Tada viskas lyg ir rimsta, kol nurimsta ir tu toliau gyveni. Trumpai tariant, reikia pirma paklausyti tos ypatingos vietos ir tik tada skaityti tą kiek gruboką aprašymą.


Twenty One Pilots - HeavyDirtySoul
Ak, senieji gerieji pilotai. Šis jų kūrinys yra toks dramatiškas ir toks tragiškas. Jame prašoma išgelbėti sunkią ir purviną žmogaus sielą. Visa prašymas yra labai greito žodžių bėrimo, egzsistencinių klausimų, prašymų ir efektingų būgnų, kurie rodos tuoj pramuš ir sumuš visas mintis, mišinys. Labai gražus palyginimas, kai žmogus vadinamas kiškiu, o mirtis šunimi. Mus visus įkvepia mirtis, taip kaip šuo įkvepia kiškį - mes skubame gyventi, skubame nuveikti kuo daugiau ir taip pat stengiamės, jog tas juodas šuo mūsų nepagautų. Tačiau ar labai lengva pabėgti su sunkia siela? Labai emocinga ir sudėtinga savo reikšme daina.


Muse - New Born
Pamenu, jog šitos dainos klausiau važiuodama į ir iš Muse koncerto, o po to dar ir kelios savaitės po jo. Įdomiausia yra tai, jog jos negrojo per patį koncertą, tačiau man ji kažkuo labai įstrigo ir niekaip negalėjau išmesti jos iš galvos, nors net nenorėjau. Čia itin įdomiai pasireiškia Muse vokalisto balso gabumai ir visi tie gitaros rifai, kurie tiesiog užburia. O pats kūrinys yra apie nužmogėjimą. Kitaip tariant besieliškumą, kai asmuo tampa visišku bestuburiu, kuris net nesijaučia tikras. Ir visa tai galima susieti su technologijomis, kuriose mes taip dažnai pasimetame ir prarandame tikrumo jausmą, patį save. Visi prietaisai žengia greičiau už mus, žmones, ir mes patys to nesuvokdami naikiname save ir visus kitus individus.


Geras jausmas vėl daryti tai, ką mėgsti po tokio ilgo laiko! Ir faktas, jog laukiu Jūsų dažniausiai klausomų dainų komentaruose. Neprašau mėgstamiausių, nes visi mes žinome, jog mėgstamiausia daina yra toks fenomenas, su kuriuo susiduria retas žmogus.

šeštadienis, liepos 08, 2017

Išgyventi vienatvę.

Ryte iš lovos kylu labai sunkiai. Atrodo, jog prie blakstienų nematomais siūleliais pririšti kažkokie svarmenys, tempiantys akių vokus žemyn. Namuose spengianti tyla ir aš žinau, jog kai atsimerksiu šlykščiai išsiviepusi vienatvė pažvelgs man tiesiai į akis ir sarkastiškai išspjaus žodžius, verčiančius mane gūžtis ir slėptis pataluose. Jaučiu kaip ji purto man ranką, versdama praplėšti sulipusius akių vokus ir pagaliau išgyventi tą bjaurią akistatą su ja. Išgyventi reikės ne vien tai, išgyventi privalėsiu ir dar vieną dieną su nuolat iš paskos besivelkančia vienatve, kuri vis šnibždės niekingus melus man tiesiai į ausį. Ji man sakys baisiausius dalykus, verčiančius jaustis menka ir galbūt net niekam nereikalinga, nors žinau, jog viskas, ką ji bandys man įteigti yra visiška netiesa. Grynas melas, kurį bando man prakišti ir mane palaužti.Tačiau pasakyta taip įtikinančiai, jog gali pagalvoti, kad yra šansų, jog tai tiesa. Jaučiu kaip jos ilgi ir laibi pirštai sminga man į ranką. Rodos, iki pat kaulo. Kai galiausiai palieku savo šiltus patalus, iškart įsijungiu muziką, kad išvyčiau lauk tylą. Garsiai dainuoju, beveik rėkiu, pagal mėgstamiausias savo dainas, kartais prašaukdama net vokalisto balsą, tikėdamasi, jog vienatvė išsigąs manęs, garsiai rėkaujančios namuose, ir dings, tačiau ji sėdi ant kėdės ir stebi mane, klauso manęs pakreipusi galvą, smerkia mane, nors mano protas ir stengiasi blokuoti kiekvieną mintį, kuri vis pabrėžia, kokia vieniša esu šią akimirką. Aš nemoku, nemėgstu ir nenoriu būti viena, man sunku ir baisu. Tai lyg prakeiksmas, kai mėgsti ir nori bendrauti su žmonėmis, tačiau prieš savo valią vis lieki viena. Kiti užsiėmę, jiems tu neįdomi, jie turi savų rūpesčių ir tavęs jiems nereikia. Visiškai. Tokius dalykus kiekvieną minutę tiesiai man į galvą transliuoja vienatvė. Visos emocijos tampa tokiomis galingomis, kai aplink nieko nėra ir galiausiai tenka susidurti su tuo, ką jauti širdies dugne, ką visuomet nustumi ten, kai esi apsuptas žmonių, ką nuolat stengiesi ignoruoti, tiesiog nejausti. Uždaryti jausmai grįžta tokie stiprūs, jog kartais nebeatlaikai tos įtampos savo paties viduje. Kažkokiame lipniame skausme skęsta kiekviena sielos dalis ir norisi staugti balsu, kaltinti save, jog likai viena, nekreipiant dėmesio, jog čia tik aplinkybės taip susiklostė. Tačiau griežtai negali to daryti, nes tada pasiduosi, kapituliuosi ir tave gyvą suės visi tie jausmai, ilgai laikyti tamsoje, tyloje ir sužvėrėję iki beprotybės. Juk jie irgi buvo vieniši.
Tai yra siaubinga mano pačios problema, su kuria kovoju labai ilgą laiką. Galbūt net per ilgai. Viskas atrodo gerai, tačiau tie patys geri dalykai gali būti šlykščiai iškraipyti, kai į juos pažvelgi per vienatvės prizmę. Kovoji su savimi vis bandant įrodyti, jog kitiems tu rūpi ir tai, kas plūduriuoja tavo galvoje yra tik bevertės, neteisingos mintys. Vis kartodavau sau, jog manęs negalima palikti vienos, aš neišgyvensiu, tačiau sėdėdama visiškai viena aš vis dėlto gyvenu. Sunkiai, bet pavyksta, nes giliai kažkur pasąmonėje žinau, jog visa tai tik mano galvoje ir kad ši būsena yra laikina ir labai trapi. Nelengva nuolat sau įrodyti, jog aš nebijau vienatvės ir nebijau sėdėti spengiančioje tyloje su savo pačios mintimis.

Ir aš vis dar nesuprantu, kaip mylintis ir mylimas žmogus kartais gali jaustis toks vienišas.


ketvirtadienis, birželio 29, 2017

Po pirmo kurso.

Ėmė jis ir baigėsi, o aš dar taip nerimavau prieš jį ir man taip keistai nejauku ir baugu buvo. Ir štai, dabar aš džiaugiuosi vasaros atostogomis ir jaučiu kaip artėja rugsėjis, kol kas pasiklydęs kažkur horizonte, todėl jo dar nematyt, bet jis netoli. O su juo ir antras kursas. Grįžau iš Vilniaus namo jau visai vasarai. Prisipažinsiu, jog truputį keista ir galbūt net šiek tiek ilgu, nes juk sostinė taip šiltai ir draugiškai mane priėmė, ten jaučiausi lyg grįžusi kažkur, kur gerai, ten, kur tave priima toks koks esi. Tačiau ir namuose gerai, galbūt buvau pasiilgusi ir tos lengvos ramybės, tos gamtos, kuri supa mane ir artimųjų. Rugsėjo mėnesį aš siaubingai visko bijojau, o dabar galima sakyti, jog jau laukiu antro kurso ir laukiu, ką man dar mestelės likimas. Aš jau pasiruošusi tai sugauti.
Esu tikra, jog nieko nenustebinau pasirinkusi filologijos studijas, juk visi žinojo tą viešą paslaptį apie mano rašliavojimus, galbūt nustebinau tik tuo ir tik lietuvių kalbos mokytoją, kai pranešiau, jog vis dėlto būsiu anglistė, o ne lituanistė. Visiems atrodo, jog anglų kalbą rinkausi dėl tų perspektyvų, kurių lietuvių filologija neturi. Tačiau čia tik stereotipas, kuris visiškai neturėjo įtakos mano pasirinkimui. Nors ir labai nedaug trūko, jog paskutinę dieną sistemoje būčiau į pirmą vietą ištempusi lietuvių filologiją, bet aš vis tiek pasirinkau save vadinti angliste. Galbūt šiek tiek keista, nes kiek tik esu bendravusi su kitais jaunesniais, dar mokyklos nebaigusiais, tinklaraštininkais ar savamoksliais rašytojais, didelė jų dalis kalba apie lietuvių filologiją, o ne kokią nors kitą. Mano nuomone, jog jeigu ir esi šioks toks rašytojas nieko blogo nenutiks, jeigu vis dėlto pasuksi į kitą kalbą. Lietuvių kalba neturi kažkaip įpareigoti, jog jeigu ja rašau, tai būtinai turiu stoti į šią filologiją. Džiaugiuosi, jog vis dėlto apsistojau ties anglų filologija ir po pirmo kurso galiu be jokio abejonės šešėlio sakyti, kad kuo toliau, tuo nuoširdžiau pradedu įsimylėti būtent šią kalbą. Ir tai buvo labai protingas sprendimas. Visa ta sritis atrodė nauja, neištyrinėta ir neapžiūrėta ir nors šiek tiek baugu, jog dabar suvokiau, jog ta sritis beprotiškai didelė ir užima milžinišką plotą, nuo to darosi tik įdomiau.
Buvau lengvai nustebusi, kai supratau tokį dalyką, jog mano stipresnė pusė yra kalbotyros sritis, o ne literatūros. Atrodo, jog ir knygų daug skaitau, ir literatūros pamokos būdavo įdomios ir mano mėgiamos, tačiau pasirodo, kad to tiesiog neužtenka, norint labai gerai išmanyti pačią literatūrą. Aš tik praplėčiau savo mąstymo galimybes, tačiau vis dar nelabai suvokiu krūvos dalykų, kurie man atrodo tokie keisti ir galbūt net kvaili, jog sunku patikėti, kad taip iš tiesų gali būti ir kad taip nusprendė itin protingi ir gabūs žmonės. Literatūros teorija tiesiog ne man, man daug smagiau gilintis į tai, kaip susiformavo vienas ar kitas žodis per šimtus metų, kas ten vyksta su visai angliškai garsais ir kaip veikia veiksmažodžiai viename ar kitame kontekste. Anglų kalba man labiau patinka, kai ją pačią galima nagrinėti, o ne kūrinius ja parašytus. Į literatūrą geriau nesivelti, ten pernelyg didelė raizgalynė, kurioje labai lengva pasiklysti ir neberasti kelio atgal visose tose interpretacijose ir įvairiausiose teorijose.
Pirmas kursas buvo tarsi savotiškas išbandymas, kurio metu reikėjo tiesiog išsilaikyti ir neleisti, kad tave parblokštų žemyn. Galbūt galėjau ir geriau su visu tuo krūviu ir spaudimu susitvarkyti, tačiau galiu truputį nedrąsiai teigti, jog vis dėlto atsilaikiau. O tai ir buvo svarbiausia. Ir nereikia apsigauti, jog jeigu gerai moki vieną ar kitą kalbą, tai bus lengva ir filologijoj. Filologijoj kartais sunku būna ir patiems geriausiems. Tai nėra toks lengvas mokslas, koks dažnai būna piešiamas visuomenės. Tai labai daug darbo, daug bemiegių naktų, skaitant įvairiausius tekstus ir daug mąstymo, nuo kurio kartais atrodo net smegenys perkaista. Tačiau man patinka ir savęs nelabai kur kitur įsivaizduoju.

sekmadienis, birželio 18, 2017

Įspūdžiai, kurių nesunaikino net keli šimtai dienų.

Prieš metus aš patyriau visišką ekstazę vienos labai geros roko grupės koncerte. "Muse" visiškai nunešė stogus, o įspūdžiai man dar išliko iki šiol. Grįžusi net sukurpiau įrašą, kurį iškart įdėjau į vieną tinklaraštį, kuris, deja, bet dabar neberašomas ir tyliai sėdi uždarytas. Tačiau aš noriu su jumis pasidalinti tais šviežiais įspūdžiais, kurie dabar man sukelia tik nostalgiją. Nuostabią ir švelnią nostalgiją, primenančią tą puikų vakarą. Kažkur giliai širdyje man norisi kažkaip paminėti tuos metus po nuostabaus koncerto, kurio momentus savo galvoje kartoju ir kartoju, vos ne kiekvieną dieną.
"Pats geriausias jausmas, kai užgęsta šviesos, viskas nutyla porai sekundžių ir tada pasigirsta klyksmai, riksmai ir plojimai - visi suvokia, kad po keleto minučių pamatys savo muzikos dievus. Ir tada prasideda: garsas, šviesos, nuostabūs sceniniai sprendimai, technika, dekoracijos... Viskas, ką tą vakarą mačiau ir girdėjau buvo arti tobulybės. "Muse" nunešė stogą tiek man, tiek daugeliui kitų žmonių. Jau pačioje pradžioje pasijutau tarsi kažkas būtų nubloškęs mane į visai kitą pasaulį, aplink sceną žygiuojant neaiškiems tipams su riaušių malšintojų uniformomis. Pirma daina, o mums, žiūrovams, virš galvų jau skraido helio pripildyti burbulai, taip arti, rodos ranką ištiesi ir pasieksi kurį nors. Visko buvo tiek daug, kad net nežinai į kurią pusę pasukti galvą ir kur žiūrėti. Tačiau akimirką, kai į sceną įsiveržia Matthew Bellamy aš puikiai mačiau ir pradėjau klykti šalia stovintiems draugams, jog "o dieve, pažiūrėkit, ten jis, ten tikrai jis!" Iškovojome puikias vietas - kaip įmanoma arčiau scenos, kad kuo geriau matyti ir sugerti viską, kas tik vyksta ant scenos. O vyko tiek daug! Buvo taip gera dainuoti kartu su minia visiškai nekreipiant dėmesio, kad trauki pro šoną, svarbu jaustis dalimi viso koncerto! Prisipažinsiu, jog daugumos "Muse" dainų tematika man be galo patinka! Nuo niekingų valdininkų gobšumo iki kosmoso reiškinių. Koks platus spektras! Verta paminėti ir tai, jog ši grupė jungia ir keletą skirtingų muzikos stilių, todėl jie tokie mėgiami bei unikalūs.
Visi tie technikos stebuklai vykstantys aplink, iki pat ląstelių besismelkianti muzika bei M. Bellamy balsas, su širdimi sutampantis ritmas ir nuostabus gyvybingumas visame kūne, kai fiziologiniai pojūčiai eina velniop - štai kaip viskas buvo. Regint skraidančius rutulius, šviečiančius visomis spalvomis, baltus balionus šokčiojančius per minią, karinį droną bei užuolaidas, nusileidusias ant scenos, kuriose buvo matyti įspūdingi dalykai, priverčiantys aikčioti, supranti, kad grupei pavyko tave nukelti į visai kitą pasaulį, sukuriant tokią nežemišką atmosferą. Dievaži, dėka visų tų šviesų, ekranų pasijutau tarsi atvirame kosmose. O pabaigoje pratrūkęs konfeti lietus leido jaustis tarsi rojuje. Sauja konfeti, kurio forma kaip mažų žmogeliukų, guli ant mano stalo vis primindami, kokią nuostabią patirtį išgyvenau.
"Muse" atidavė save kiek tik gali. Nežinau ar tam įtakos turėjo faktas, jog jie pirmą kartą koncertuoja Lietuvoje, ar tai tiesiog jų natūra, tačiau stovėdama toje minioje ir kartu dainuodama praktiškai visas dainas, visa permirkusi nuo prakaito, užkimusi, iškeltomis rankomis į viršų, aš jaučiausi taip gerai, kaip dar gyvenime nesijaučiau. Emocijos tiesiog gniaužė kvapą, kai girdėjau mėgstamiausias savo dainas atliekamas gyvai, įvairiausias improvizacijas, kai klausą malonino tie nežemiški rifai iš M. Bellamy gitaros, kurias jis koncerto metu keitė taip dažnai, kad pamečiau skaičių.
Iš Žalgirio arenos išėjau be balso ir klausos, bet tokia laiminga, kad vos galėjau kvėpuoti. Vis dar gniaužė kvapą tas puikus šou, kurį mačiau ir patyriau savo kailiu. Dabar klausantis "Muse" aš galiu lyginti kaip kai kurios dainos skamba įraše ir kaip gyvai, galiu vis prisiminti, kad mačiau juos gyvai ir dar pakankamai arti, galiu pagaliau pasakyti, kad buvau nors viename normaliame koncerte, kurio kaip gyva nepamiršiu. Nes tokie įspūdžiai būna išraižyti atmintyje."


Koks koncertas paliko Tau didžiausią įspūdį?

trečiadienis, birželio 14, 2017

Išsilaisvinti iš chaoso.

Atsimenat, kaip karts nuo karto pasidalindavau savo kūrybos kruopelytėmis? Manau, jog reikia atgaivinti šitą įprotį. Juk žinot tą mano užslėptą aistrą rašyti mažas miniatiūras. Šitą smulkų darbelį kažkada vasarą siunčiau į kažkokį istorijų konkursą wattpad'e, tiesiog pabandyti, pažiūrėti, kas iš to gausis. Ir gavosi. Iki šiol jis tiesiog dulkėjo užmirštas tarp mano kitų darbų, o man kažkaip norisi jį prikelti ir parodyti kitiems. Gero paskaitinėjimo!


Visuomet tikėjau meile. Ta gražia, tyra ir nesavanaudiška meile. Tačiau kai tu šypsaisi ir laimė kutena tavo paširdžius, gyvenimas dažniausiai tau spiria į pilvą ir su panieka žiūri kaip krenti ant žemės skausmo perkreiptu veidu.
Taip nutiko ir man. Mano pražūtis turėjo stulbinančias žalias akis, juodus it anglis plaukus ir pačią dailiausią šypseną, kokią tik esu mačiusi. Jausdavausi kaip rojuje, kai mano ilgi ir laibi pirštai skęsdavo jo plaukuose, akys tiesiog rydavo mane, o jo šiek tiek prikimęs balsas į ausį kuždėdavo žodžius, kurie sudarydavo sakinius prilygstančius gražiausiems Šekspyro sonetams. Mylėjau kaip niekada gyvenime. Juodaplaukį vadinau Chaosu vien dėl to, jog Chaosas graikų mitologijoje yra žinomas kaip beformė tuščia erdvė, iš kurios ir atsirado pirmieji dievai. Man jis buvo aukščiau dievų.
Tačiau apakinta meilės aš visai pamiršau tikrąją žodžio chaosas reikšmę. Juk tai ne tik erdvė, kurianti dievus, tai ir siaubas, tamsa. Sutrikau, kai atsiskleidė visos Chaoso baisios savybės. Po mielu, rūpestingu ir geru žmogumi slėpėsi brutalus, žiaurus, gašlus gyvulys. Galiausiai meilę pakeitė nenumaldomas laisvės troškimas, kuris sulig kiekviena diena vis labiau augo. Norėjau pabėgti, norėjau išsilaisvinti iš Chaoso glėbio, jo geležinių gniaužtų, kuriuose jis laikė mane surakinęs. Nei ašaros, nei graudūs prašymai nesuvirpino jo akmeninės širdies, manęs jis taip lengvai nepaleido. Lyg to būtų maža, už mano nepaklusnumą ir jo taip nekenčiamą verkšlenimą susilaukdavau tiek antausių, tiek spyrių, tiek tąsymo už plaukų. Pakliuvau į gudriai suregztą voro tinklą kaip nieko nesuvokianti musė. Pasidarė itin keblu slėpti mėlynes ir nubrozdinimus ant savo kūno ir vieną dieną akyloji Ugnė, draugė, kurią laikiau artimesne už seserį, pastebėjo mėlynes ant mano kaklo. Diena prieš tai Chaosas buvo nutvėręs mane už gerklės.
Privalai pabėgti nuo jo, mergyt, jis tave gali ir užmušti. Turi išsilaisvinti, - kartojo man ji dalykus, kuriuos pati gerai žinojau ir suvokiau.
Laisvė nuo pabaisos man tapo didžiausiu prioritetu gyvenime. Kiekvieną dieną nubusdavau su mintimi kaip pabėgti nuo to niekšo, kaip pagaliau tapti visiškai atsiribojusia nuo žaliaakio monstro. Tarsi koks baikštus miško žvėrelis pagautas ir uždarytas ankštame narve. Iki aukštybių keliantis meilės jausmas tapo nepasiekiamu ir visiškai nutolusiu prisiminimu, liko tik šiurpi realybė, kurios kankine tapau aš.
Tu nieko neturi, kam tu gali pasiskųsti, - su pajuoka veide sakydavo man vaikinas, kai neapsikentus jo priekabiavimo, netyčia išspjaudavau, kad skųsiuosi.
Jo nelaimei, jis klydo. Akimirkos, kai pagaliau tapsiu nepriklausoma nuo pabaisos, laukiau kaip išganymo. Kai pro langą stebėjau Chaosą, surakintą antrankiais ir sodinamą į policijos automobilį, galvojau, jog nuo seniai jausto džiaugsmo širdis iššoks iš mano skaudamos ir vis dar mėlynių nusėtos krūtinės. Nuostabus seniai išsvajotos laisvės jausmas aplankė mano pasąmonę ir aš tekina pasileidau iš namo, kuriame buvau įkalinta per ilgai.
Pagaliau laisva. Pagaliau išsilaisvinusi iš chaoso, kuriame tyliai kentėjau.