ketvirtadienis, gruodžio 07, 2017

Nuotrupos iš egzistencijos.

Kartais savo minčių sąsiuviniuose dedu groteles ir parašau skaičių, tada papasakoju kažkokį trumpą fragmentą, kuris kažkodėl man įstrigo ir nusipelnė būti užrašytas. Kolekcionuoju momentus ant popieriaus lapo, kad jų nepalikčiau ar nepamesčiau rutinoje. #1 buvo balandžio pirmą, du tūkstančiai šešioliktais metais ir nuo to karto tarsi savotiška rubrika mano kūrybos sąsiuviniuose, kur dažnai žymiuosi savo sąmonės srauto produktus. Šiandien universitete sėdėdama ant palangės, valgydama saldainius ir skaitydama "Aną Kareniną" sugalvojau, kad noriu pasidalinti tais skaičiai ir tais momentais, kurie, mano manymu, buvo verti įamžinimo sąsiuviniuose. Tokie savotiški kąsneliai iš mano kasdienybės.
#6
"Grįžusi namo kažkaip netyčia pagalvojau, kad galbūt nesu viena. Praėjo aštuonios valandos po šios minties, o man krūtinę graužia niekingas sielvartas dėl to, jog vėl patikėjau naiviais žmonių žodžiais, kad jie manęs nepaliks vienos, kad pati save apgavau pilnatvės ir reikalingumo jausmais. Juk realybė yra tokia, jog sakyti yra viena, o daryti - visai kas kita. Vėl likau be nieko, nors pripažįstu, tas pilnumo jausmas, mintis, kad kažkur ir kažkam esu reikalinga, buvo beprotiškai puikūs dalykai, klaidžiojantys mano mintyse. <...>"
#8
"- O kas jeigu jis sakys, kad ne? - klausiu išgąstingai, o G. tik užverčia akis.
- Tada susirasi ką nors kitą, - sako paprastai, o mane net nupurto nuo tokio pasakymo.
Tai tokia tiesa, kad net žeidžia, tik aš nežinau ar turėsiu jėgų po to ieškotis "kažko kito"."
#11
"- Čia mano apsakymas, - paaiškinu, laikydama rankose baltų lapų pluoštą, į kurį smalsiai žvelgė keturi vaikinai sėdintys prieš mane.
- Gal nori paskaityti, - atkišu pirmą puslapį su pavadinimu H. Š.
Tačiau dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių, man atmintyje užstrigo T. R. žvilgsnis į pirmąjį puslapį. Toks natūralus susidomėjimas bei smalsumas jo akyse, kuris man pasirodė toks nuoširdus ir jaukus, kad lapų pluoštą norėjosi įteikti jam. O žinant, kad savo kūrybą duodu skaityti ne bet kam iš pažįstamų, manau, tai daug ką reiškia."
#26
"Dievaži, jaučiuosi tarsi egzistuodama "Arctic Monkeys" dainoje "No. 1 Party Anthem". Viskas tarsi pro miglą: cigaretės dūmai, H. teigiantis, jog man reikia draugauti su T., mano galva nusvirusi ant T. peties, lengvas nuovargis kojose, jau auštantis vėsus pavasario rytas, bandymas suvokti ar čia meilė ar tiesiog miego stoka, G. žvilgsniai mėtomi į mane, reiškiantys labai daug, apie tai, kas turima omenyje, prieš tai kalbėjome virtuvėje. Ir viskas baigiasi ilga kelione namo, apsikabinus T. bei jo pasakytu "Labanakt, Akvile", kuriame buvo sutalpinta krūva dalykų.
Užmigau apie penktą valandą ryto."
#29
"- Iš to streso dėl egzaminų aš tuoj pražilsiu, - suaimanuoju.
O T. P. nervingai riktelėjo:
- O aš plikti pradėjau!"
#31
"- Bet ar versti knygas iš kitų kalbų būtų tas tikrasis tavo tikslas, kurio tu sieki? - klausia manęs T. P.
- Na, nežinau, - pasimečiau.
- Tu turėtum ne versti knygas, o jas rašyti, - sako man T. P.
Įdomu tai, kad jis nėra skaitęs nė vieno mano kūrinio, tačiau vis vien smagu."
#44
"- Pasiversim šikšnosparniais kaip Kunčino romane.
- Ir ieškosim Tūlos.
- Kam man Tūla, jei aš turiu Akvilę."

Taigi, tokie tie mano trupiniai iš gyvenimo. Kartais sprangūs, kartais surenkami ir branginami, o kartais tiesiog nubraukiami nuo stalo paviršiaus ant žemės.

šeštadienis, lapkričio 18, 2017

Tai kaip ten su tuo rašymu?

Kažkada minėjau, jog papasakosiu apie savo santykius su šiuo pomėgiu. Nemanau, jog tam tikram laiko tarpui praėjus, kažkas pasikeitė mano mintyse ar suvokime apie tai. Aš vis dar šiek tiek pasimetusi ir truputį sutrikusi. Atrodo yra ketinimų, laiko, sąlygų ir aplinkybių tam, tačiau neprisiverčiu atsisėsti ir sudėti kažko į gerą, skanų ir kokybišką tekstą. Galbūt mano smegenis ir mąstymą taip paveikė studijos, jog nagrinėdama kitų kūrinius pamiršau kaip parašyti savo. Kol kas mano veikla susijusi su kūryba apsiriboja aplankalo su savo darbais tvarkymu, dėliojimu iš vienos vietos į kitą Word'o piktogramas ir skaitant senus rašinėlius, juos pataisant ir viskas. Nors ir esu prisižadėjus sau daugiau nei tai. Esu sau prisižadėjus pildyti tą aplankalą, o ne tvarkyti jį.
Noriu būti realiste; aš knygos tikriausiai neišleisiu, nors daugelis būtent to ir tikisi iš manęs, neva palyginus jaunos, bet kažkokio potencialo savyje užkaupusios rašinėtojos. Mano visas potencialas išblėso, mūzos pabėgo, o įkvėpimas išgaravo. Nebežinau, ką dar būtų galima į tuos baltus popieriaus lapus sudėti. O man taip norisi, mano širdis taip draskosi trokšdama parašyti kažką tokios, kas visus iš koto išverstų ir priverstų linkčioti galvomis, jog "puiku, Akvile!". Tačiau tokiam žygdarbiui jaučiuosi per silpna. Per silpna kūryboje, per silpna tarp kitų rašančių, per silpna kelti revoliucijas kitų mintyse. Nebemoku konvertuoti savo įspūdžių į sklandžius sakinius ant popieriaus. Kartais būna, jog į galvą atbėga, atrodo, geniali pastraipa su pastebėjimais, tvirtais argumentais, bet kol susiruošiu tai įamžinti rašalu ant langeliais nusėto popieriaus, visa tai išsilaksto. Man niekaip nepavyksta savęs sukoncentruoti kūrinyje, ranka greitai pavargsta braižyti tušinuku popieriaus lapą, nors anksčiau galėdavau ištisus puslapius rankraščio prirašyti, o smegenys perkaista nuo galvojimo kuo įmantresnių žodžių metaforoms perteikti. Viskas plaukia, užlieja mane, tačiau nusekus viskam, aš lieku tarsi to nepaliesta, sausa kaip perdžiūvusi, sprangi ir kieta duonos riekė. Aš pradedu galvoti, jog man net nereikia to įkvėpimo, nes aš jį vis tiek veju lauk, kai jis užeina pas mane. Man reikia drąsos rašyti, drąsos klysti, drąsos klausyti subjektyvios kritikos ir drąsos vėl bandyti. Nes dabar man baugu net paimti sąsiuvinį į rankas ir ten kelias eilutes išraityti, nors jos jau ilgą laiką pūliuoja mano galvoje. Rašymas man yra per didelė atsakomybė, nes pasitaiko žmonių, pamačiusių, jog tai darai ir skatindami tave rašyti, jie po truputį, žingsnis po žingsnio, metras po metro stums tave į bedugnę, nes pradėsi bijoti, nenorėti jų nenuvilti. O jie, žinoma, tikėsis Kažko iš tavęs. O tu - iš savęs. Ir tai sugrauš tave gyvą.
Juk rašymas toks subtilus dalykas. Jis reikalauja pastangų ne vien iš rašytojo, kuris būtinai turi sekti kažkokias taisykles, kanonus ir visus kitus velnius, tačiau ir iš skaitytojo. Bet kas negalės įvertinti tavo darbo, atsiranda daug sąlygų, kurias reikia išpildyti: suvokti, mąstyti, klausti, galų gale mokėti skaityti. Tai daugiasluoksnis dalykas, kurį dažnai žmonės nuvertina, nes pernelyg daug pastangų tam reikia. Juk žvilgtelėti į paveikslą ir perskaityti romaną yra du skirtingi dalykai, jau vien laiko atžvilgiu; pirmasis užtrunka vos keletą minučių, o antrajam gali prireikti kelių savaičių, net mėnesių. O žmonės juk skrupulingai taupo savo laiką, šiame amžiuje jo beveik nebelieka. Žinoma, kiekybė irgi nugalėjo kokybę, dabar kiekvienas gali vadintis rašytoju ir parašyti kažkokį vienasluoksnį pasakojimą, kuriame lygia linija eina vos viena, skurdi siužetinė linija. Nesakau, kad pati rašau geresnius, gilesnius ir protingesnius kūrinius. Oi ne, aš apskritai jau nieko nebesakau. Nieko, kas būtų susiję su šia tema.
Aš nežinau. Nežinau ar tikrai sugebu tai daryti. Ar apskritai kažkada sugebėjau?

šeštadienis, lapkričio 04, 2017

Liūdesys mane myli.

Padariau išvadą, jog šis jausmas išgyvena kažkokią keistą simpatiją gyvam žmogui – man. Šią emocija savo vaizduotėje piešiu kaip per daug išstypusią, pernelyg liekno sudėjimo žmogystą, tiksliau vaikiną. Jo aprangoje vyrauja puikiai suderinti pilki atspalviai, sielvarto kupinos šviesiai melsvos akys. Liūdesys nuolat šiaušia savo trumpus juodus plaukus, styrančius ant prakaulaus veido su įspūdinga žandikaulio linija. Ilgi, laibi pirštai nuolat mėšlungiškai graibo megztinio kraštą, ilgos rankos kartais mėgsta pasiilsėti sunertos ant krūtinės, o laibos kojos – stovi tarsi du tvoros strypai įkasti į žemę. Plonos lūpos, niekuomet nesišypsančios, nebent kartais išsiriečiančios į apmaudų vypsnį, įrėmina ir užbaigia Liūdesio išbalusio veido bruožus.
Kuomet mes susitinkame, jis mėgsta skėstelti rankomis, lyg norėtų šiuo gestu išreikšti džiaugsmą mane matydamas. Deja, bet tai jam svetima. Jis nežino, kas tai ir net nemoka šypsotis. Juk niekas net nebandė įsivaizduoti laimingo Liūdesio.
Sveikas, Liūdesy! – sušunku aš.
Pastarasis krūpteli ir nedrąsiai pamoja didele plaštaka su ilgais pirštais. Man patinka tas jo poetiškas rimtumas ir romantiškas sielvartas. Kažkada jis man pasakojo, jog turi savo paskirtį – priglausti visų pasaulio žmonių nuoskaudas. Pasakiau jam, kad mano manymu, tai labai didvyriškas poelgis. Tačiau Liūdesys turi ir vieną neigiamą savo bruožą: mėgsta mane savintis, žvelgti savo gąsdinančiomis melsvomis akimis į mane ir sakyti: „Privalai man paklusti.“ Pasako jo, turėčiau paskęsti visiškoje apatijoje, nesibaigiančiame sielvarte ir galiausiai tapti visiškai tokia pat kaip jis, gebančia jausti tik tą vieną emociją. Tačiau juk mes žmonės kaip jausmų fejerverkai, niekuomet nejaučiame vieno vienintelio jausmo. Mes vienu metu galime išgyventi dešimtis, šimtus emocijų, kurios ir padaro mus tikrais žmonėmis.
Atleisk, Liūdesy, tačiau tavo simpatija man, dabartiniame pasaulyje, tiesiog neleistina. Nelegali. Ir prisipažink, jog tau tikriausiai patinka tik mano liūdnos akys bei skausmingo mintys, kai aplankai mane. Man labai gaila, jog negalima būti kartu. Atleisk dar kartą, Liūdesy.

penktadienis, spalio 20, 2017

Sergantis knygų tag'as.

Kadangi ruduo toks laikotarpis, kai žmonės pradeda skaityti daugiau knygų (mokiniai ir studentai, nes egzistuoja tokie reiškiniai kaip privalomosios literatūros sąrašas ir medžiaga paskaitoms ar seminarams, o jau dirbantys ir nebestudijuojantys žmonės, nes juk labai jauku tamsų ir lietingą rudens vakarą (kitokių pastaruoju metu ir nebūna) šiltai ant sofutės, kokį romaną perversti) ir pradeda vėl pulti visokie peršalimai ir ligos, sujungiau šiuos du dalykus, susiradau šią temą atitinkančius klausimus ir sugalvojau jus visus nustebinti knygų tag'u. Tikriausiai didžioji daugumą žino, kas yra tag'as, na, o kas yra knygos, tai net klausimų nekyla. Turbūt nenustebinsiu pasakydama, jog skaitau siaubingai daug ir gana dideliais kiekiais tiek verčiama studijų, tiek savo pačios noru. Knygos yra mano draugai, kurie lydi mane visur ir visada. Rimtai, mano kuprinėje visada bus galima rasti kokį nors kūrinį, nes dažniausiai bandau išnaudoti kiekvieną laisvą akimirką ir permesti akimis nors kelias eilutes, nesvarbu kur: ar universitete laukdama paskaitos, ar ant suoliuko, ar troleibuse, ar mašinoje, kur nors keliaujant, ar patogiai susirangius ant sofos, ar lovoje prieš miegą. Todėl ir sugalvojau, jog reikia būtent knygų tag'o. Taigi:
1. Diabetas: knyga, kuri buvo tiesiog per saldi, labai saldi. E. Milaševičiūtė "Sūrūs įspūdžiai". Tik parašiusi pavadinimą pamačiau, koks gražus, lengvas prieštaravimas gavosi klausime ir atsakyme. Knyga apie keturiolikmečius, stovyklą ir vylimąsi, jog merginą įsimylės vaikinas ir atvirkščiai. Man tai pasirodė saldus kūrinys paaugliams. Visos tos simpatijos, bandymas patikti, lengvas flirtavimas vienas su kitu, jausmų narpliojimas ir panašiai... Pakankamai saldu mano skoniui.
2. Vėjaraupiai: knyga, kurią paėmei į rankas tik vieną kartą ir žinai, jog daugiau jau nebeimsi.   V. Mykolaitis-Putinas "Altorių šešėly". Esu visiškai tikra, jog antrą kartą šios knygos neprisiversčiau skaityti. Be abejo, perskaičiau ją, nes reikėjo literatūros pamokoms, tačiau man tai buvo daugiau nei 600 puslapių kankynė. Šioje knygoje sau neradau nieko aktualaus ir nesuprantu, kodėl ji tokia puiki. Buvo labai sunku ją perskaityti, nesugebėjau susidomėti ja, todėl nemanau, jog pasiryžčiau tokiam savęs kankinimui dar kartą.
3. Gripas: populiari knyga, kuri plinta kaip virusas. J. Green "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos". Ne tik ši knyga, bet apskritai visa būtent šio autoriaus kūryba yra paplitusi kaip virusas. Ir ne tik knygos, bet ir filmai. Dabar jau niekas ramiai negali pasakyti "Okay?", nes iškart prieš akis iššoka "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" knygos viršelis.
4. Ciklas: knyga, kurią perskaitai nors kartą į metus arba tiesiog labai dažnai. Turiu prisipažinti, jog pastaruoju metu neturiu laiko perskaityti tų pačių knygų dar kartą, dažniausiai griebiuosi vis naujo kūrinio. Ypač pastaruoju metu, nes per savaitę turiu perskaityti beveik po vieną romaną vienam dalykui universitete, todėl fiziškai man pasidaro neįmanoma skaityti net kažko savo malonumui. Tačiau vasarą, kartas nuo karto vis atsiverčiu Ivanauskaitės kūrybą. Nežinau, man tiesiog visi jos apsakymai, romanai ir eilėraščiai yra tokie artimi, jog kartais labai norisi
5. Nemiga: knyga, kurią skaitei per naktį. Galėčiau išvardinti labai daug knygų, kurias skaičiau per naktį, nes sekančią dieną buvo atsiskaitymas iš to konkretaus kūrinio, tačiau savo pačios valia visą naktį nemiegojau ir skaičiau S. Collins "Bado žaidynių" trilogiją. Man kaip aštuntokei tai buvo revoliuciją galvoje sukėlęs kūrinys. Pamenu, jog norėjau nusipirkti tą knygą vien dėl to, jog pastaroji buvo itin reklamuojama ir pažiūrėti ar ji verta tos reklamos.( Na, taip, vis dėlto verta.) Ir gerai padariau, jog pagriebiau visą trilogiją iškart, nes visa ta istorija mane taip įtraukė, jog tris knygas įveikiau per kelias dienas.
6. Amnezija: knyga, apie kurią pamiršai vos tik užvertus paskutinį puslapį arba kuri tiesiog nepaliko jokio prisiminimo (maždaug perskaitei ir pamiršai, kas ten buvo). L. Tolstojus "Karas ir taika". Įveikiau vos vieną dalį, norėdama nors kažkiek artimiau susipažinti su klasika, tačiau man tai pasirodė labai labai sunki knyga. Tame leidime, kurį turėjau, beveik visi dialogai, parašyti prancūziškai, buvo išnašose, kas dar labiau pasunkino skaitymą.O kur dar tie įmantrūs rusiški tėvavardžiai ir pavardės. Žinoma, dar gali būti ir taip, jog buvau tiesiog per jauna tokiai sunkiai knygai.
7. Astma: knyga, kuri tiesiog užgniaužė kvapą. E. Malūkas "Šiukšlyno žmonės". Ši knyga mane taip sukrėtė, jog kai baigiau skaityti man reikėjo išeiti kažkur pasivaikščioti ir tvarkingai susidėlioti mintis. Tiek daug minčių ir apmąstymų ji sukėlė! Apkritai, man visa Malūko kūryba, kiek esu jos skaičiusi, palieka tokį įspūdį ir taip supurto mano mintis, kad sunku apsakyti. Ši knyga tiesiog vertė ją skaityti, nes viskas buvo įdomu, šokiravo ir norėjosi sužinoti kaip viskas galiausiai baigsis. Žinoma, baigėsi tragiškai, aš to nesitikėjau ir nelinkėjau veikėjams, todėl ir reikėjo išeit pasivaikščioti... Labai labai rekomenduoju.
8. Prasta mityba: knyga, kuriai trūksta minties. K. Schrocke "Kavinė Freak City". Nežinau, kažkaip pritrūko man šiai knygai kažko. Skaitėsi ji lengvai, paprastai ir greitai, tačiau užvertus paskutinį jos puslapį, nebuvo jokių stiprių emocijų ar jausmų, nekilo kažkokių minčių. Tiesiog lengvas skaitinys paaugliams, kurie mėgsta neįpareigojančius kūrinius, ypač apie meilę. Na, o man visada norisi kažko daugiau...
9. Jūros liga: knyga, kuri privertė tave kažkur nuvykti. A. Spiegelman "Maus". Tai yra grafinis romanas apie žydų genocidą ir pagrindinis jo veiksmas vyksta Aušvico koncentracijos stovykloje. Šią vasarą teko ten pabuvoti ir tai, jog esu perskaičiusi šią knygą tik sustiprino visus ten patirtus įspūdžius. Ši knyga yra puikus kūrinys, priverčiantis išgyventi visus to meto žiaurumus ir kartais pasijausti tokiu bejėgiu, jog negalėjai jiems padėti... Rekomenduoju visiems, kurie domisi istorija ir holokaustu.

Dažniausiai pabaigoje reikia pateikti sąrašą žmonių, kitų tinklaraštininkų, kurie turėtų atlikti tokį tag'ą. Aš žymiu visus, kurie netingi atsakyti į šiuos devynis klausimus ir taip pat netingi skaityti knygas Jeigu atliksite šį tag'ą, būtinai pakomentuokite savo tinklaraščio nuorodą po šiuo įrašu, užsuksiu paskaityti!


sekmadienis, spalio 08, 2017

Dalykai, kuriuos padariau rugsėjo mėnesį.

Aš šiandien suvokiau, jog labai noriu pasipasakoti apie dalykus, kurie įvyko, nutiko ir pasidarė rugsėjo mėnesį. Jie man tokie keistai ypatingi ir kai kuriais aš taip didžiuojuosi, jog net pirštus niežti apie juos parašyti. Nors gal kitiems ir pasirodytų, jog nėra jie tokie įdomūs ar svarbūs, bet visa esmė sukoncentruota ne konkrečiame dalyke ar įvykyje, o būsenoje, kuri išlieka po jo. Manoji būsena dabar nenusakoma ir aš esu labai patenkinta dabartine savo situacija, kokia esu ir kas vyksta mano galvoje. Jaučiuosi tarsi patyrusi vidinę revoliuciją, tarsi mano siela būtų iš kažkur išsilaisvinusi ir susivokusi, ko jai iš tiesų reikia ir reikėjo. Nes anksčiau ji staugdavo iš bado, o aš nežinodavau, ką daryti ir naktimis miegoti negalėdavau kaip garsiai ji šaukdavo. Arba atvirkščiai - kietai miegodavau, užliūliuota jos kančių ir verksmų. Tačiau dabar viskas vėl susibalansavo ir yra normos ribose. Tikriausiai neilgam, bet vis vien džiaugiuosi tuo. Vis šis tas. Į mano egzistenciją atėjo ramus periodas, kai galiu pailsėti nuo savęs pačios, būdama pati su savimi ir bandydama suvokti pačią save. Kažkoks savirealizacijos bandymas. Tik nežinia ar sėkmingas.
Apie savo nesėkmes žmonės yra linkę nekalbėti ir kaip nors meistriškai jas visas nuslėpti. Neišlaikytas egzaminas tikriausiai irgi priklauso šių nesėkmių, apie kurias niekas nekalba, tipui. Tik skirtumas tas, jog aš nebijodavau pasisakyti, kad taip, nepavyko ir pas mane ten šviečia raudonas ketvertas, kuris, deja, tačiau reiškia, jog egzaminas neišlaikytas. Iš pradžių buvo labai nesmagu, gėda ir net šiek tiek pikta, atrodo, stengiausi, mokiausi daug ir nuoširdžiai ir tiek nedaug trūko iki to "išlaikyta". O ir tas pats perlaikymas man šiokia tokia baugi egzotika buvo. Tačiau kad ir kaip bebūtų, rudenį, taip pat nuoširdžiai pasimokius ir beveik iškalus mintinai visą dvidešimt kelių puslapių konspektą, aš nuėjau į tą perlaikymą ir, kaip sakoma, taip nuo dūšios dėjau viską, ką žinau, jog dėstytojas tikriausiai pasigailėjo ir parašė šešetą. Taigi, mano pirmas ir svarbiausias darbas rugsėjo mėnesį buvo įvykdytas - išsilaikiau egzaminą, kuris ant sąžinės ir širdies, kaip didelis ir sunkus akmuo, gulėjo visą vasarą. Ir tas gėdos ir nepilnavertiškumo jausmas dingo ir šiaip dabar jaučiuosi kaip tikra antrakursė.
Nusirėžiau plaukus. Savo vidutinio ilgio plaukus nešiojau turbūt jau gerą penketą metų, o prieš kelias savaites susivokiau, jog man vis dėlto taip nepatinka ir aš noriu matyti kažką naujo veidrodyje, todėl kirpėjai ir pasakiau, jog kerpam iki pečių. Turiu tokį įtarimą, jog visa bloga energija slepiasi plaukų galuose, nes vos tik mano galvą pradėjo puošti trumpi, iki pečių plaukai, pajutau lyg kažkokia bjauri jėga būtų apleidusi mano sielą ir galvą. Kažkaip lengviau pasidarė. Ir šiaip, pasirodo man vis dėlto tie trumpi plaukai tinka labiau nei pusilgiai. Toks pastebėjimas. Labai džiaugiuosi šituo dalyku. Jaučiuosi tokia labiau savimi, labiau Akvile. Nors anksčiau ir nekęsdavau trumpų plaukų, šį kartą, manau, jog pasiliksiu su tokia šukuosena ilgesnį laiko tarpą.
Apie rašymą ir apskritai savo kūrinius pradėjau galvoti dažniau nei pagalvoju, jog noriu valgyti. Ne, aš nepradėjau kurti naujų personažų ir jų istorijų, aš tiesiog pradėjau svarstyti, kokie tie mano santykiai su rašymu iš tiesų yra. Ar tai tik hobis, pomėgis, ar tai galėtų būti ir kažkuo daugiau, ar tai tiesiog veikla, kurią reikėtų pamiršti. Rašymas kaip koks vaikinas, su kuriuo esi labai geri draugai ir nežinai ar verta įsipareigoti rimčiau, ar galbūt išvis jį praspirti ir palikti. Ar likti tais pačiais labai gerais draugais. Turiu tris pasirinkimus, bet abejoju. Ir ieškau kažkokio tarpinio varianto, kurio, iš tiesų, niekaip neatrasiu ir neišrasiu. Apie šią dilemą turbūt ir atskirą įrašą pavyktų sukurpti. Trumpai tariant, labai daug mąstau apie tai, kokius ryšius man su juo palaikyti. Kažkokius juk vis tiek reikės.
Tai va, tokie tie mano rugsėjo įvykiai reformavę mane ir mano požiūrį, gal net šiek tiek asmenybę. Visai smagu taip prabėgomis pasipasakoti apie dalykus, kurie daug reiškia.
O kaip rugsėjis praėjo jums?


pirmadienis, rugsėjo 18, 2017

Bijantys realybės.

Pamenu, jog mes turėdavome tokią slaptą savo vietelę: kažkokio apleisto sandėlio patalpas. Ten visuomet slėpdavome savo jautrias sielas nuo pasaulio atžagarumo bei įžūlumo.
Pats patalpų vidus buvo apšnerkštas, ant žemės mėtėsi krūvos šiukšlių, nuolatos tvyrojo prieblanda, o kampuose pleveno didžiuliai voratinkliai ir iš kažkur ten buvo atsiradęs raudonas, vietomis suplyšęs ir apdulkėjęs, fotelis, ant kurio dažniausiai ir sėdėdavome, kai būdavo liūdna ar tiesiog apimdavo beviltiškas noras nuo visko pabėgti. Toje vietoje dažniausiai ir ieškodavome vienas kito, jeigu  netyčia nutikdavo taip, kad kažkuris iš mūsų nutardavo pasislėpti.
- Po galais, jo niekur nematyti. Lyg būtų kiaurai žemę prasmegęs. - keikėsi geriausias jo draugas, besiguosdamas man dėl niekaip neatsirandančio vaikino.
- Aš viską sutvarkysiu, nesijaudink, - tariau, nes juk aš ir žinojau, kur ta vieta yra, kur mudu kiaurai žemę prasmengame.
Susilaukiau dėkingumo kupino žvilgsnio. Vis dėlto, kokie aš ir tas vaikinas buvome mistiški ir paslaptingi padarai - slėpėmės nuo realaus pasaulio su savo sužalotomis sielomis.
Tyliai įsmukau į apleistą sandėlio patalpą ir atsargiai statydama kojas, kad netyčia neužlipčiau ant kokios nors stiklo šukės, stengdamasi priprasti prie tamsos, judėjau kambario su raudonu foteliu link, kur vyliausi išvysti pradingusį vaikiną.
Sėdėjo jis ten vienas, patamsyje, rankas susikryžiavęs ant krūtinės.
- Tavęs jau pasigedo realusis pasaulis, - tariau, artėdama prie jo.
Vaikinas ištiesė rankas, šiuo gestu parodydamas, jog jo siautėjančią sielą nuraminti galėtų tik lengvas mano apkabinimas.
Netarusi nei žodžio, supratusi jį vos iš pakeltų rankų, norinčių mane paskandinti glėbyje, aš tarsi didelis katinas susirangiau ant jo kelių, ilgomis liaunomis rankomis apsikabindama jo kaklą.
- Kas nutiko? - paklausiau tyliai. Nevalia buvo sklaidyti ramios apleistos patalpos atmosferos.
- Tiesiog reikėjo trumpam sustoti laike.
Kaip tokia pati sulūžusi siela, žinojau, ką reiškia sustingti laike. Trumpam iškristi iš gyvenimo, kad galėtum susidėlioti dalykus, kurie neduoda šventos ramybės - štai ką reiškia sustoti laike.
Padėjusi galvą ant jo ramiai besikilnojančios krūtinės klausiausi tylaus alsavimo. Daugiau nieko neklausinėjau. jam nereikėjo mano patarimų ar žodinio palaikymo. Vaikinui tiesiog reikėjo mano tylaus buvimo šalia, ramios, švelnios egzsistencijos netoliese, įrodančios, jog dėl kažko gyvenime reikia stengtis. Mes tarsi papildėme vienas kitą, traukdavome iš duobių, į kurias įkrisdavome. Abu buvome palūžę, todėl puikiai supratome, ką reikia daryti, kai kažkuris trumpam ar ilgam pasimesdavo realybėje. Tai nebuvo tie šabloniški, banalūs santykiai tarp vaikino ir merginos, kai dažnai buvo įsipareigojama tik kūniškai. Mus siejo kažkoks fenomenalus sergančių, tačiau jau pradėjusių gyti, sielų ryšys: saugojome, rūpinomės vienas kitu, neleidome taip greitai palūžti, savo buvimu šalia guosdavome vienas kitą ir tiesiog dalinomės sielos skausmu, kuris būdavo tarsi nepakeliama psichologinė kančia.
Abu buvome labai jautrios sielos žmonės, tačiau mums pasisekė, kad sutikome vienas kitą ir išmokome siekti stabilios moralinės ir dvasinės būsenos. Aš buvau jo gelbėtoja ir guodėja, o jis - mano.
Ilgai mes taip jaukiai sėdėjome savo slėptuvėje, tačiau kiekvienas jo kvėptelėjimas, kurį jaučiau ir girdėjau, man maloniai priminė, jog mes abu esame gyvi žmonės.
Tačiau vieną kartą, jam eilinį kartą pasislėpus, vos įžengus į mūsų ramybės kampelį, mane pasitiko garsai.
Vos įkėlusi koją į patalpą, pamačiau vaizdą, kuris privertė po ilgo laiko nuoširdžiai šyptelėti. Vaikinas sėdėjo ant to paties vienišo fotelio, o ant kelių buvo pasidėjęs gitarą. Jo ilgi laibi pirštai lakstė stygomis. Stovėjau tarpduryje ir stebėjau besišypsodama vaikiną.
Jis pasveiko. Jo siela sugijo.


pirmadienis, rugpjūčio 28, 2017

Renku pabirusius vasaros trupinius.

Šeštadienio naktį savo lovą pasiekiau ir panirau į padorų miegą apie penktą valandą ryto. Penktadienį apie vidurnaktį grįžome iš kelionės po Gdanską. Prieš kiek daugiau nei savaitę, vėsesnį vasaros vakarą, susižvejojau slogą. Niekaip neperskaitau vienos knygos. Kažkoks neidentifikuotas alergenas, nežinomu būdu, tačiau įtariu, jog per tiesioginį kontaktą su manimi, pateko į mano organizmą ir sukėlė didžiulius bėrimus ant viso kūno. Visai atsitiktinai gavau savo mėgstamiausių kvepalų buteliuką dovanų. Sąsiuvinis guli nepildomas. Po truputį pradedu galvoti apie naujus mokslo metus ir nostalgiškai prisimenu savo pirmąjį rudenį sostinėje, kuris nors buvo ir baisus, bet savotiškai jaukus. Viešbutyje, kuriame gyvenome Gdanske, visai netyčia atradau labai skanią arbatą, kurios kelis pakelius pasiėmiau ir parsivežiau namo. Per visą rugpjūtį danguje mačiau gal penkis meteorus. Norų sugalvoti nespėjau. Viešėdama Kaune, pas tetą, netyčia pradėjau žiūrėti "Medikopterį" ir atmintyje iškilo mielos bei gražios vaikystės dienos, kai kartu su močiute žiūrėdavau šį serialą. Susivokiu, jog kitą savaitę tokiu laiku jau būsiu Vilniuje ir eisiu į paskaitas. Sapnuoju labai gličius ir kartais šlykščius sapnus, kurie mane išmuša iš vėžių. Sėdžiu pasirėmusi galvą rankomis ir nežinau ar gerai viską darau. Ar tinkamai gyvenu. Pradėjau iš naujo klausyti ba. dainų ir tinkamai jas išgyventi. Važiuojant namo ant kelio išbėgo briedis ir man labai didingai atrodė jo tamsus kūnas, iš kurio kyšojo laibos, tačiau tvirtos kojos, ir šviesūs ragai, net išsigąsti nesugebėjau tokio nuostabaus padaro. Vis dar bijau būti viena ir vis dar lieku viena. Kartais pavargstu net jausti, ką jau kalbėti ir apie gyvenimą. Būna dienų, kai nieko nejaučiu ir bukai stebiu visus individus aplink mane. Nežinau kiek dar jėgų yra likę pas mane. Vieną vasaros naktį, nepamenu ar ji buvo šilta, ar vėsi, aš prabudau nuo savo pačios juoko, nors ką sapnavau jau neprisimenu, žinau tik tiek, jog sesuo išsigandusi papurtė mane už pečių, kai pradėjau demoniškai kikenti per miegus. Turiu didelę krūvą knygų ant stalo, kurias reikia perskaityti. Pasijuntu gerai, kai galiu į lietuvių kalbą išversti angliškas frazes, reiškia studijuoju ne veltui. Kartais supykstu ant žmonių ir noriu pabėgti, bet dažniausiai jie patys pabėga nuo manęs. Pradėjau galvoti apie knygos rašymą. Vis prisimenu darbus, kurių šią vasarą nepadariau. Ne itin ryškiai pamenu, ką šią vasarą padariau gero. Susimąstau, kodėl man tai nepavyko, nors labai ir nuoširdžiai stengiausi. Buvo keli momentai, kuriuos įsimylėjau ir yra žmonės, kuriuos pradėjau dar labiau mylėti. Svarstau ar kraujo dėmės ant baltų marškinėlių išsiskalbs. Nusipirkau naujų sąsiuvinių mokslo metams, nors senieji dar guli neprirašyti ir laukia savo eilės, tikslingai išnaudoti buvo tik tušinukai ir žymekliai. Per daug visko sulaikau savo viduje ir neišleidžiu lauk. Dažnai prašydavau, kad mane apsikabintų, dar dažniau tiesdavau rankas kitiems, kviesdama į savo glėbį. Nenoriu, kad mano siela supūtų dėl bjaurių minčių ir šlykščių darbų. Ši vasara buvo kažkuo liūdna ir slogi. Nežinau ar man dar reikia rankioti tuos pabirusius ant asfalto vasaros trupinius. Galbūt man reikėjo imti dar nesutrupėjusius gabalėlius ir iš jų dėlioti vasarą, nes žinau, jog tuos mano sudėliotus trupinius nupūs rudeninis vėjas.
Pabarstykite komentaruose savo vasaros trupinių ir jūs.