sekmadienis, lapkričio 04, 2018

Žvakių švieselės, kurios plevena tamsoje.

Man Vėlinės yra vienas iš mėgstamiausių metų įvykių. Ir, be abejonės, pats paslaptingiausias. Temsta anksti, kyla vėjas, beveik visi lapai pūva mums po kojomis, medžiai gėdingai nuogi, o mes tylūs, ramūs, susikaupę, nes juk Visų Šventųjų diena. Tą dieną net mes šventais jaučiamės. Klaidžiojam tamsoj po kapų labirintą, braukiam degtukus ir degam žvakes, dėliojam iš jų kompozicijas ir mintimis nors trumpam užklystam ten, kur renkasi visi išėję - atmintyje. Man patinka ta tyla, tos krūpčiojančios liepsnelės, primenančios iš kapo kylančias vėles, norinčias su mumis pasisveikinti ir sulėtėjęs gyvenimo tempas, nes visi tarsi trumpam užšąla laike ir apsimeta, jog savaitgalis, kadangi gavo laisvą dieną vidury savaitės. Ne išimtis ir aš.
Buvo labai jauki savaitė. Paskaitų mažai, o trečiadienio vakarą jau oficialiai sau skelbiau savaitgalį. Tarsi mažos atostogos trumpam sustoti ir atsikvėpti po labai ilgo bėgimo. Užsiropščiau siaurais laiptukais į palėpę, močiutės namuose, ir iki dviejų nakties ruošiau namų darbus ir skaičiau knygą. Tiesiog buvau sau ir su savimi. Na, ir dar trys apsvaigusios nuo rudens musės, karts nuo karto suzvimbiančios palubėj. Miegojau trumpai, bet giliai. Ir jokie baubai palėpėje manęs netrukdė. Tikriausiai matė kaip sunkiai dirbau. Arba suvokė, jog jau čia sėdi ne šiaip sau mažas vaikas, kuris siaubingai bijojo tos palėpės ir paslaptingų, tamsių jos kampų. Tik kažkoks individas, kuriam svarbiausia buvo teisingai išasmenuoti ispanų veiksmažodžius ar perskaityti tekstą literatūros teorijai. Valandos užsipildė mažais jaukiais momentais, kurie atgaivino pavargusią sielą, net jeigu tai ir yra namų darbai palėpėje, psicholingvistikos konspekto rašymas savo kambaryje ar stalčių tvarkymas. Viskas buvo (ir vyko) kažkaip kitaip. Kažkaip subtiliau, kažkaip švelniau ir trapiau. Atrodo, rutina, tačiau ji buvo visiškai man nepažįstama ir ją jaučiau tik nušalusiu nosies galiuku. Galbūt čia baubai naktį įslinko į mane ir pakeitė mano suvokimą į aplinką. Apvertė pojūčius ir suklaidino, todėl ir svaigo man šiandien galva - jie eina lauk iš smegenų, nes tuoj vėl nauja darbo savaitė. Ir baigėsi jaukuma namuose, tarp artimųjų ar bent jau artimų prisiminimų ir rudeninės nostalgijos.
Pamenu tik jaukų trečiadienio vakarą, jaukią ketvirtadienio popietę, ramų penktadienį su draugais ir ramų šeštadienį su neužbaigtais namų darbais. Tik tas trečiadienio vakaras kažkoks keistai ypatingas - galbūt dėl to, nes iš dalies tai buvo pabaiga mano vaikiškų baimių ir dar vienas žingsnis tolyn nuo vaikystės. Kad visiškai suaugtum reikia miegoti palėpėje, kuri knibžda vaikystės baubų, kurie tik meta šešėlius ant sienų ir įslenka į mintis, tačiau fiziškai tavęs sučiupti negali. Nėra tam pajėgūs ir negali virsti gyvu kūnu gyvendami tik vaizduotėje. Žvakių švieselės plevena tamsoje, uždegtos mano mirusioms pabaisoms, su kuriomis užaugau. Išsiskalbiau džinsus, padariau namų darbus, nusipirkau grikių trapučių ir nusikirpau plaukus. Dabar lauksiu naujos savaitės. Buvau trumpam užšalusi laike, bet dabar jau atitirpau. Nors nosies galiukas vis dar šaltas.


sekmadienis, spalio 28, 2018

Kiek "ačiū" telpa į 30 dienų?

Aš mėgstu žodį "ačiū". Jis gražiai skamba ir daug reiškia. Jeigu reikėtų daryti suvestinę, kokį žodį vartoju dažniausiai - "ačiū" būtų vienas iš lyderių. Kas nors palaiko man duris - ačiū, kas nors užleidžia vietą troleibuse - ačiū, padavėjas atneša kolos - ačiū, kasininkė paduoda grąžą - ačiū, kažkas pasveikina su gimtadieniu - ačiū, su Naujais metais - ačiū, su Kalėdomis - ačiū, skaitytojas palieka komentarą - ačiū. Ačiū ačiū ačiū. Man tiesiog smagu dėkoti ir jaustis dėkingai. Todėl, kai Protingos Princesės tinklaraščio autorė sumąstė idėją patikrinti, kiek kartų per trisdešimt dienų mes sakome "ačiū", aš jau nujaučiau, kad tikrai prisijungsiu prie šio projekto-idėjos ir sukurpsiu įrašą apie tai ir tiems, kam jaučiuosi dėkinga ir taip prisidėsiu prie "ačiū" skaičiaus. Juolab, kad jau seniai kažką čia ir berašiau. Taigi.
Ačiū gražiam rudeniui, kurį aš vis fotografuoju, rodau kitiems ir su malonumu spardau didžiules lapų krūvas. Smagiausia buvo rugsėjo pabaigoje dar džiaugtis šiltais orais ir į universitetą eiti tik su džemperiu, jokios striukės, jokio šaliko, jokio žvarbaus rudens. Žinoma, dabar viskas keičiasi, bet viskas čia gerai, pabūsim ir truputį sušalę ir sulyti, gana lepintis saulute ir plius dvidešimt laipsnių temperatūra. Ačiū tėvams, kurie ne tik laukia kiekvieną savaitgalį manęs grįžtančios namo, bet ir sekmadienį įdeda dar šiltos moliūgų sriubos vakarienei Vilniuje. Šliurpdama sriubą iš dubens, mažame bute, vėl noriu grįžti namo ir tiesiog ten būti. Ačiū T., kuris vakar guodė mane dėl mano mirusio šuns ir naktį parašė tokią gražią žinutę, jog ašaros pačios ritosi skruostais tiesiai ant pagalvės. Augintinių netektys yra kažkoks fenomenas, kurio mano protas nesuvokia ir nepaaiškina. Verkti vis tiek norisi, net jei žinai, kad kitaip nebus. Ačiū draugams, kurie neleidžia sau nutolti pernelyg toli ir vis palaiko ryšį, su kuriais bet kada gali išlįsti lauk ir suvalgyti kebabą ar picą, su kuriais gali bet kada susisiekti ir gauti palaikymo/pagalbos ar tiesiog random story of the dayAčiū namų darbams, kurių dėka aš turiu veiklos ir geriau planuoju savo laiką, nešvaistau jo ir atsakingai dėliojuosi dienos darbus. Nes kai nuoširdžiai pagalvoji, ką aš veikčiau kiekvieną dieną grįžusi namo? Galbūt pirmas kelias dienas ir būtų įdomu, tačiau tikrai prieičiau tą ribą, kai man tiesiog nusibostų, išsektų veikla ir aš tiesiog niūriai sėdėčiau ant sofos ir žiūrėčiau į rusvus tapetus. O dabar aš neriuosi iš kailio ir nemėtau laiko veltui, vertinu kiekvieną laisvą valandėlę. Ačiū twenty one pilots už tą nuostabų albumą "Trench", kuriuo aš gyvenu jau keletą savaičių. Aš net nežinojau kaip labai man to reikėjo, kol negavau. Dabar tik klausiu savęs kaip aš be to išgyvenau?
Galbūt dar kažką ir pamiršau paminėti, tačiau buvo smagu kratyti akimirkas galvoje ir ieškoti dėkingumo kruopų. Kviečiu ir raginu prie šios idėjos jungtis ir kitus - tai kaip savotišką terapija, jautiesi toks geras ir lengvas. Ir toks dėkingas. Visiems. Net tam akmeniui, kurį netyčia paspyrei einant namo.

šeštadienis, spalio 06, 2018

Rugsėjo nebeliko.

Viliuosi, jog bent aš išliksiu. O šiaip man sekasi gerai. Ruduo jaukus, man patinka prieblanda ir dažnai susiformuojantis tankus debesų patalas virš manęs. Galutinai nutraukiau ryšius su vasara ir dabar einu žiemos link. Rugsėjis - tai kaip tiltas tarp karštos vasaros ir žvarbaus rudens. Perėjau. Gal to įkvėpimo dar nejaučiu, bet jis tikrai ateis. Visi tokie jaukiai paniurę, susisukę į striukes, paltus, užsitraukę kapišonus, pasislėpę po skėčiais. O vėjas, toks girtas, kad baisu, žirglioja aplink ir trankosi, stumdo ir daužo mus. Dar ir naktį buvo girdėti, jį už lango rėkaujantį, kad kas nors jį įsileistų ir nereikėtų praleisti nakties tamsaus dangaus kaimynystėje. Tačiau dangus jau buvo aptemęs. Atleisk, vėjau, kai išsiblaivysi.
Šiandien yra vienas iš tų šeštadienių, kai viskas gerai. Ir man, ir kitiems. Kai šviečia saulė, aš rami, galiu sau leisti dalykus, nes bent aštuoniasdešimt procentų namų darbų padaryta. O dievai, skamba lyg vis dar mokyčiausi mokykloje. Nors jau treti metai universitete bėga. Kartais atrodo, jog namų darbai toks fenomenas, kuris lydės mane visą gyvenimą. Kaip šešėlis. Bet šiandien graži diena, daug mėlynos spalvos, jokio debesies nematyt. Klausau naujo twenty one pilots albumo ir tiesiog kaifuoju nuo savo gyvenimo. Galbūt pati pati pradžia naujų mokslo metų ir buvo sunki, galbūt vėliau irgi bus sunkiau, bet šią konkrečią akimirką aš jaučiuosi gerai. Ir tuo gyvenu. Man sakė, jog atrodo, kad įdomiai gyvenu. Dabar galvoju ar tai tik iliuzija kitiems sukurta, ar tai vis dėlto tiesa. Nes šiais laikais nebesuprantu koncepcijos "įdomiai gyventi". Šiais laikais aš labai daug ko nebesuprantu. Lyg laiko mašina negailestingai būtų tėškusi mane atgal. Tik jau nebepamenu iš kur.
Šiandien pas tėvus prigužės svečių, o aš susirasiu šviesiai mėlynus džinsus, mažiausiai nunešiotą džemperį ir tyliai išlysiu į lauką susitikti su draugais. Grįšiu, kai visi miegos, išnaršiusi naktinį miestą, ir prisėdusi rikiuosiu savo mintis į sakinius ar bent jau žodžius. Arba skaitysiu kitų, jau sudėliotus žodžius. Ir daug mąstysiu, nes daug visko visur vyksta. Baisiausia, jog laikas bėga greičiau nei aš suvokiu dalykus. Aš labai dažnai prisimenu žmones, kurie kažkuriuo metu dalyvavo mano gyvenime. Įdomu, kaip jiems sekasi, bet ranka nekyla parašyti. Tikriausiai, nes jaučiu, jog ir be mano klausimo jie gyvena neblogai. Apsvaigusi musė daužosi į mano kambario langą. Mano sąmonės srautai nebesuvaldomi kaip ir ta musė, desperatiškai norinti ištrūkti. Pasipila ir nebemoku sustabdyti ar sustoti. Upė neišsitenka vagoje ir užlieja krantus, o aš tegaliu plaukti pasroviui ir viltis, jog kažkada mane išmes į krantą. Kai greitai atsistoju, mano akyse pradeda plaukioti žvaigždutės. T. sakė gerti daugiau vandens, bet aš nenoriu, nes bijau, kad mintys prasiskies ir jų bus dar daugiau nei dabar. Daug daug padrikų minčių, daug daug paliktų galų ir begalybė plaukiančių šapelių mano minčių srovėje. O dievai. 


pirmadienis, spalio 01, 2018

Pigios knygos #3.

Labai seniai skaičiau tokį paprastą, įdomų ir lengvą paauglišką romaną. O. Büttner – vokiečių rašytojas, rašantis būtent paaugliškus romanus, apsakymus ar scenarijus. O 2005-aisiais už šį romaną gavo „DeliA 2005“ premiją.
Visą šią painią ir sudėtingą istoriją pasakoja penkiolikos metų vaikinas, Julijanas, kuris po tėvo mirties persikraustė gyventi pas savo tetą Betę. Visi giminės siaubingai burbėjo dėl tokio sprendimo, norėjo paauglį tiesiog atiduoti į internatą, tačiau čia įsikišo žavioji teta Betė. Man labai patiko kaip autorius parodė suaugusiųjų dviveidiškumą paauglio atžvilgiu. Viena ranka glosto ir guodžia dėl to, jog jis tapo našlaičiu, o kita jau rašo prašymą priimti į internatą. Tokia ta teta Marta, po kurios padu sėdi visi kiti dėdės, tetos ir kuri nuolat kiš savo trigrašį į Julijano gyvenimą, nes jos nuomone yra nepriimtina, jog penkiolikmetis gyvena su netekėjusia ir vieniša jauna moterimi. Pats istorijos siužetas gana komplikuotas, tačiau itin įtraukiantis. Puikus romanas paaugliams, kitaip tariant, Julijano bendraamžiams. Pagrindinis veikėjas vaizduojamas kaip nuolat bėdų prisiverdantis paauglys, visų atidžiai stebimas ir tarsi laikomas po padidinamuoju stiklu. Aišku, ne be reikalo, nes Julijanas iš tiesų sugeba įsivelti į nepavydėtinus nemalonumus. Nenuvalkiota istorija, konfliktai tarp bendraklasių, įtampa šeimoje ir neaiškūs Julijano jausmai Luizai ir Betei. Skaitant viskas painiojasi vis labiau ir labiau, tačiau pabaiga pagaliau atmazgo visus siužetinius mazgus. Gražiai rodoma kaip suaugusieji naudojasi savo viršenybe ir formule „aš geriau žinau, nes aš jau suaugęs“ prieš vaiką, jo sunkia padėtimi, manipuliuoja juo ir kreipia įvykius sau palankia kryptimi. Gana niekšinga, taip? Ką supratau ir kas labiausiai įsiminė pirmaisiais knygos puslapiais, galima pateikti va tokia nelygybe: vaikai < suaugusieji. Taip pieštuku ir pasižymėjau knygos paraštėje.
Šiame kūrinyje nėra jokių pernelyg giliai užslėptų minčių, kurias būtų itin sunku pastebėti, tačiau nuostabiai bei vaizdingai pateiktas siužetas ir jo atomazga prikausto prie puslapių ir šį trumpą romaną gali perskaityti vos per keletą valandų.

„Dabar staiga pasirodė, kad viskas įmanoma. Bet akimirka jau buvo praėjusi.“
„Kelias dienas aš kasdien po kelias valandas rašau. Kiekvienąkart iš pradžių man visiškai to nesinori, tačiau vėliau, kai popieriuje nugula pirmieji žodžiai, man pasidaro įdomu ir aš tęsiu.“

trečiadienis, rugsėjo 26, 2018

Trobelė miške.

Apsupti grėsmingų ir aukštų medžių, sniego pusnių bei tylos, Keitė ir Markas savaitgalį leido dviese, miško gilumoje besislepiančioje trobelėje, Kanadoje. Gurkšnodami karštą vyną, du įsimylėjėliai glaustėsi vienas prie kito, pliurpė apie buitį, būtį ir kitus niekus, klausėsi kaip vėjas kraupiai švilpaudamas žaidė su sniegu.
- Žinai, šituose miškuose visai neseniai pradingo pora keliautojų, - Markas pakeitė temą į pastarųjų dienų aktualijas.
 Nejaugi? Ir jų vis dar nerado?
 Ne, iššukavo visą mišką kelis kartus, su šunimis, su sraigtasparniais ir nieko.
- Tikriausiai sušalo kur nors, - spėjo Keitė.
- Bet juk būtų radę lavonus.
- Gal žvėrys sudraskė.
- Gal.
Keitė pakilo nuo sofos ir nuėjo įsipilti dar vyno. Markas stebėjo šokančią ugnį židinyje ir galvojo apie nelaimingą dviejų keliautojų likimą.
- Tokiu oru nenorėčiau vaikštinėti miške, - tarė Keitė, sėsdamasi šalia Marko su puspilniu puodeliu karšto vyno.
- Tau ir nereikės, - nusijuokė Markas, - Gal pažiūrime filmą?
Tačiau Keitės atsakymas buvo užgoštas kraupaus klyksmo lauke. Garsas buvo toks aštrus ir staigus, kad mergina net išmetė iš rankos puodelį ir raudonas vynas nudažė šviesų parketą kraujo spalva.
- Kas čia buvo? – drebančiu balsu paklausė ji.
- Neįsivaizduoju, gal koks žvėris? – Markas atrodė pats neužtikrintas savo versijos.
Išmušta iš vėžių, pakraupusi ir įbauginta porelė ilgai tylėjo, tarsi laukdama, kada vėl pasikartos šaižus garsas lauke. Tačiau nepasikartojo. Lauke buvo girdėti tik besidraskantis tarp medžių viršūnių vėjas, o viduje – tik spragsinčios židinyje malkos.
Markas atsistojo ir stengėsi kuo tyliau nuslinkti prie lango, Keitė siaubo pilnomis akimis stebėjo vaikiną, tačiau neprisivertė pasakyti, kad dabar galbūt nereikėtų žvilgčioti pro langus. O kas jeigu klykiantis padaras vis dar slankioja aplink? O kas jeigu jis yra pavojingas?
 Och, tu šūde, - nusikeikė Markas žvilgtelėjęs pro langą.
- O dieve, kas ten? – Keitės širdis nusirito į kulnus, o visas kūnas apmirė iš siaubo.
- Pati pasižiūrėk... – vaikinas atrodė sukrėstas vaizdo, kurį išvydo.
Visa virpėdama mergina prislinko prie lango, beveik nekvėpuodama, lyg katė atsargiai dėliodama kojas, kad neduokdie nesugirgždėtų grindys.
Žvilgtelėjusi per langą Keitė nesusilaikė ir iš jos lūpų išėjo pasibaisėjimo kupinas šūksnis, po kurio mergina iškart užčiaupė sau burną rankomis, o akyse pradėjo tvenktis ašaros. Už kelių žingsnių nuo laiptelių į terasą gulėjo elnias, ar tiksliau tai, kas iš jo liko. Gyvūno pilvas buvo perplėštas, žarnos išvirtusios ant sukruvinto sniego, ištampytos bent pusės metro atstumu aplink lavoną, o gyvūno galva gulėjo kiek toliau nuo kūno, kraupiai atmerktose, negyvose akyse buvo matyti tik sustingęs siaubas.
Porelė netekusi amo žiūrėjo į sudarkytą gyvūno lavoną. Nė vienas iš jų nedrįso prabilti ar pajudėti. Visagalė baimės surakino ir protą, ir raumenis. Tik po kelių minučių jie atrado savyje jėgų kažką pasakyti ar bent jau mirktelėti.
- Kieno čia darbas? – virpėdama paklausė Keitė.
Markas nenuleisdamas akių nuo išmėsinėto kūno už lango tik gūžtelėjo pečiais.
- Nežinau. Norėčiau tikėti, jog kokio plėšrūno, tačiau nežinau tokio, kuris galėtų nurauti elniui galvą.
- Vargšas gyvūnas... – Keitė nusuko ašarotas akis nuo šokiruojančio reginio.
Markas apkabino drebančią merginą per pečius ir nuvedė prisėsti ant sofos priešais židinį. Ugnis vis dar jaukiai ruseno. Markas prisėdo šalia Keitės, o ši prisiglaudė prie jo. Abu vis dar mąstė apie tai, ką girdėjo ir regėjo vos prieš kelias minutes. Vaikinas bandė save įtikinti, jog tai tik žvėrys, nors tai ir prieštaravo bet kokiems gamtos dėsniams, o Keitei niekaip iš galvos neišėjo tos elnio akys, juodos kaip pati mirtis.
- Reikia patraukti tą lavoną, - galiausiai tarė Markas.
Keitė pažvelgė į jį, jos akyse vis dar matėsi baimės trupinėliai.
Gal rytoj ryte? Dabar tamsu, niekas vis tiek nematys. Ir jeigu tas padaras vis dar slankioja aplink. Nenoriu, kad tau kas nors nutiktų.
Taip, gerai, rytoj ryte, - išsiblaškęs Marko žvilgsnis žvelgė į ugnį. Kaire ranka jis priglaudė merginą arčiau savęs, lyg norėdamas įrodyti savo žodžius, kad dabar niekur neis ir liks su ja. Saugos ją.
***
Naktis abiems buvo nerami. Keitė sapnavo košmarus, kad visas kiemas prie trobelės tiesiog nusėtas miško gyvūnų lavonais su išvirtusiais viduriais ir nuplėštomis galvomis, o Markas net nesumerkė akių, tik klausėsi neramaus merginos kvėpavimo ir vartėsi nuo šono ant šono. Į galvą lindo paranojiškos mintys: galbūt tas padaras tykoja jų miško gelmėje, galbūt jis dabar stebi juos pro langą, o gal jis jau trobelės viduje? Tyliai slenka link Keitės ir Marko miegamojo, kambario, kuriame žmogus būna pats pažeidžiamiausias. Markas krūptelėjo išgirdęs grindų girgždėjimą. Ar jos tikrai sugirgždėjo, čia tik klaikus vaizduotės žaidimas?
Markas atsisėdo lovoje ir įsitempęs klausėsi. Ausyse spengė tyla. Vaikinas išlipo iš lovos. Basas pėdas kuteno kilimas. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, kol jis slinko prie durų. Staiga prabudo Keitė.
- Kur eini? – sumurmėjo ji.
- Į tualetą.
Mergina apsivertė ant kito šono, o Markas atsargiai pravėrė duris.
Tuščia.
Lengviau atsikvėpęs, jog garsas, kurį girdėjo buvo tik vaizduotės padarinys, Markas nuėjo į tualetą. Įsipylė į stiklinę vandens ir mažais gukšniais išgėrė. Troško nors kiek snūstelti šią naktį.
Vidury svetainės jis stabtelėjo ir primerkęs akis įsistebėjo pro langą į miško tankmę. Kažkoks siluetas sužmėžavo tarp medžių, tačiau mėnesienos šviesos neužteko, jog Markas pamatytų kas ten yra. Patikrinęs ar durys tikrai užrakintos ir, dėl viso pikto, jas užrėmęs kėde, vaikinas grįžo į lovą ir paniro į sunkų ir klampų snaudulį.
Atrodo vos tik užsimerkė ir akis vėl teko praplėšti. Persigandusi Keitė purtė Marko ranką ir šnibždėjo kažkokius žodžius.
- Kas nutiko? – Markas dar girtas nuo miego bandė grįžti į realybę.
- Aš ir vėl girdėjau tą garsą. Tą klyksmą, - drebėdama šnibždėjo Keitė.
- Gal tau tik prisisapnavo? – Markas galvojo, nors greičiau vylėsi, kad Keitei tik pasirodė. Kaip ir jam pasigirdo grindų girgždėjimas ar šešėlis tarp medžių.
- Ne, aš tikrai tai girdėjau.
Šaižus klyksmas perskrodė tylą.
Markas pašoko lovoje, o Keitė užsidengė ašarotą veidą rankomis.
- O dieve, o dieve, - šnabždėjo virpančiu balsu.
- Lik čia, - tyliai tarė Markas.
Vaikinas nusėlino prie miegamojo lango ir suakmenėjo.
Kieme stovėjo šiurpą varanti būtybė: išstypusi, beveik du kartus aukštesnė už patį Marką, su atsikišusiais šonkauliais, aptemptais pelenų spalvos oda, balkšvos spalvos akys giliai sukritusios į akiduobes atskleidė besielę padaro prigimtį, o ilgų rankų dar ilgesnius pirštus puošė aštrūs nagai, dydžio tarsi peiliai galintys perrėžti tau gerklę bet kurią sekundę. Būtybė stovėjo kieme ir dairėsi aplink, tarsi kažko laukdama ar ieškodama. Tada užvertė galvą į juodą kaip derva dangų ir vėl klaikiai suklykusi dingo miško tankmėje.
Markui net oda pašiurpo nuo šio reginio. Be menkiausio garso jis grįžo atgal pas Keitę, kuri sėdėjo lovoje užsidengusi ausis, o ašaros sruvo jos skruostais.
- Reikia dingti iš čia, - Markas paėmė Keitę už rankos, - Tuoj pat.
- Kas ten? – suvapėjo mergina.
- Nežinau, kažkoks padaras, monstras, pabaisa. Tiesiog dinkim iš čia, nes jis mus sudraskys taip pat kaip tą elnią.
Markas ir Keitė suskubo rengtis striukes, autis batus ir ieškoti kepurių. Būtybė bet kada galėjo sugrįžti.
- O gal būtų saugiau likti čia ir palaukti ryto? – tyliai paklausė Keitė stovėdama prie lauko durų ir laukdama Marko, kuris ieškojo mašinos raktelių.
- Nebūk kvaila, toks monstras eina kiaurai sienas. Reikia maut iš čia kuo greičiau.
Keitė suinkštė kaip mažas šunytis, bloga nuojauta trenkė jai į pilvą ir privertė smegenis kurti baisiausius scenarijus. Markas rado raktelius ir priėjęs prie Keitės ją tvirtai apkabino.
- Aš žinau, kad baisu, bet mes išsinešdinsim iš čia ir viskas bus gerai. Pamatysi. Kai tik išeisim iš čia, bėk link mašinos ir nesidairyk. Aš būsiu už tavęs.
Rakinamos lauko durys tyliai spragtelėjo. Markas lėtai jas pravėrė. Apsidairė. Lauke nieko nebuvo, tik vėjas ošė medžių viršūnėse. Elnio lavono nebeliko, tik sušalusio kraujo bala raudonavo prie laiptų į terasą ir kiek tolėliau, kur gulėjo gyvūno galva. Vaikinas ir mergina tyliai išslinko iš trobelės. Didžiulis juodas miškas bauginančiai stūksojo aplink.
Automobilis stovėjo už kelių šimtų metrų. Keitė atsisuko į Marką. Šis jai padrąsinančiai linktelėjo. Ir Keitė leidosi bėgti, tankiai alsuodama, kojomis spradydama ir aplink drabstydama sniegą, sukaupusi paskutinius jėgų likučius ir baimę pavertusi energija. Atrodė, jog penki šimtai metrų išsitampė ir virto penkiais kilometrais, tačiau Keitė vis bėgo. Sustojo tik prie pat mašinos. Atsigręžė tikėdamasi pamatyti Marką už jos, bėgantį su mašinos rakteliais, tačiau pamatė ne tik tai.
Sunku buvo nepastebėti iš miško tankmės išlindusio padaro. Keitė be žado parodė pirštu į būtybę. Markas staigiai atsisuko, nusikeikė ir liepė Keitei lipti į mašiną. Suakmenėjusi Keitė vapėjo kažką neiškaus, todėl Markui teko tiesiog įgrūsti ją į automobilį.
Prieš pat pasukdamas raktelį, kad užvestų variklį, Markas sekundei nusuko žvilgsnį į būtybę, kuri jau artinosi prie automobilio.
- Šūdas, šūdas, šūdas, - keikėsi vaikinas vis bandydamas užvesti automobilį, - Tikriausiai nuo šalčio išsikrovė akumuliatorius. Šūdas.
- Ką darysim? – proverksmiais paklausė Keitė.
- Neturim daug laiko. Tu bėk atgal į namą, o aš pabandysiu nukreipt to monstro dėmesį.
Keitė net nenorėjo to girdėt.
- Ne, ne, to tikrai nebus, - skruostais tekėjo ašarų upeliai.
- Nebūk kvaila, bent tu išsigelbėsi, - Markas sugriebė Keitės rankas ir tvirtais spustelėjo, - Aš kaip nors, o tu bėk ir pasislėpk kur nors name.
Mergina jautėsi siaubingai, įsikabinusi į Marką ji net pagalvoti nenorėjo apie tai, kas jo laukia bandant nuvilioti pabaisą. Tačiau laikas tirpo. Vaikinas apsikabino Keitę, pabučiavo, ištarė, jog myli ją ir šoko lauk iš mašinos. Keitė nedelsė, išsmuko iš automobilio paskui Marką. Jis bandė atkreipti pabaisos dėmesį šūksniais ir rankų mostais. Būtybė šaižiai suklykė ir metėsi Marko link, o Keitė, sukaupusi paskutinius savo valios likučius, tuo metu spruko trobelės link.
Sukilęs adrenalinas tarsi suteikė sparnus ir Keitei pasirodė, jog vos per kelias sekundes ji atsidūrė prie namo durų. Paskutinį kartą dar spėjo pažvelgti į Marką ir tada nėrė į vidų.
Užspaudusi sau ranka burną, niekaip nesuvaldydama bėgančių ašarų, ji tupėjo spintoje, norėdama patikėti, jog tai tik košmaras, iš kurio netrukus pabus. Keitė dar spėjo išgirsti Marko siaubu ir skausmu persisunkusį riksmą, kai būtybė draskė jį į gabalus. Keitei net atrodė, jog girdėjo kaip lūžta jo kaulai, plyšta oda ir trykšta lauk vidaus organai.

O po to – tyla. Kraupi ir kruvina tyla apsupo trobelę miške.

penktadienis, rugsėjo 14, 2018

Nuotrupos iš egzistencijos #2.

Grotelių ir skaičių mano sąsiuviniuose daug, nors pastarajame, kurį užbaigiau paskutinėmis vasaros dienomis, naujiems mokslo metams jau kvėpuojant į sprandą, pamečiau skaičių ir jau nebedėjau nieko. Tiesiog rašiau. Tačiau noras kažkuo dalintis yra toks pat didelis, kaip ir tas pamestas skaičius. Galbūt kažkam įdomu, galbūt kažkas randa juose kažkokios prasmės, galbūt tiesiog gražu paskaityti, o galbūt kažkas kažko išmoksta. Dar daugiau kąsnių ir trupinių iš mano kasdienybės - tuoj bus visas kepalas. Skanaus.
#54
Kartais žmonės manęs klausia ar jie netrukdo man rašyti. Ar nekelia kokių sunkumų su kūryba. Aš tik nusijuokiu. Kaip mūzos gali trukdyti?

#57
Šiandien ryte sėdėjau pas T. bute virtuvėje. Jis darė pusryčius, grojo senos dainos, tokios, kokių klausydavosi mano mama. Suvokiau, jog mane beprotiškai surakino nostalgija laikams, kuriuose dar net neegzistavau. Nostalgija, kuri dabar mane ypač pjauna, kai sėdžiu viena bendrabučio kambaryje, kol už lango - naktinis Vilnius. O pas mane širdyje nyku, net ir turint žmones, kurie mane myli, aš vis tiek jaučiuosi labai vieniša. Šį kartą fiziškai.

#68
Kažkas labai mistiško yra važiuoti naktį iš sodybos, kai visi jau lengvai apsnūdę ir vos vos mirksi akimis, nes jau trečia valanda nakties, o mes tik dabar susigriebėm, kokie pavargę esame iš tiesų. Visi tie pokalbiai tokie paslaptingi, nes gimsta miško apsupty. O mintys tokios keistos, lyg laukuose gyvenančių laumių būtų apsėstos.

#??
Mano ilgesys jau toks kietas ir sužiedėjęs, jog su kirviu nesuskaldysi. Nė vieno trupinėlio jis nebegaus, nors anksčiau tiesiog springo, kąsnius kimšdavo to mano ilgesio į savo purviną sielą.
Per daug laiko jau praėjo. Viskas sudžiūvo ir sugedo. Nebevalgoma ir nebepanaudojama.

#??
13 laipsnių šalčio yra ta temperatūra, kai užšąla tušinukas.
Ketvirtą ryto Vilniuje pradėjo snigti, vienas po kito iš namų pradėjo lysti žmonės. O aš dar net nemiegojau! Matau besikeičiančias šviesoforo spalvas ir tirpstančias snaiges ant priekinio mašinos stiklo.

Ne visus trupinius reikia šluoti nuo stalo ar mesti į šiukšlinę.

P.S. ačiū visiems, kurie nepagailės keleto minučių ir atsakys į kelis klausimus. --> anketa

sekmadienis, rugsėjo 02, 2018

Vasara buvo gera, nes...

... dariau nuoširdžiai tai, ką norėjau. Skaičiau, sėdėjau su draugais prie ežero, rašiau, džiaugiausi karštomis ir saulėtomis bei vėsiomis ir lietingomis dienomis, miegojau ne per daug ir ne per mažai.
... pagaliau gyvai pamačiau Arctic Monkeys ir kaifavau nuo jų muzikos dešimttūkstantinėje minioje, kartu su kitais fanais. Pamačiau kas yra Opener'io festivalis. Gal geriau sakyti suvokiau.
... perskaičiau labai gerą knygą, kuri išlupo lauk į paviršių mano norą rašyt; priminė, jog nėra jokių tabu ar suvaržymų kuriant. Jog reikia tiesiog imti tušinuką į rankas ir rašyti, braukti, vėl rašyti. Ir taip be galo, kol pagaliau išrašai viską, kas švinko galvoje. Įkvėpimas įkvėpimas įkvėpimas. Ir net nebereikia iškvėpti.
... vėl pradėjau raizgyti minčių tinklus, semdamasi įkvėpimo iš kasdienybės, kartais vis apibarstydama juos vaizduotės druska. Kad būtų įdomiau. Ir puslapiai užrašų knygutėje pradėjo pildytis vis dažniau ir dažniau.
... nebuvo tokios dienos, kai norėjosi skaičiuoti dienas iki rugsėjo.
... išmokau būti su savimi ir suprasti save. Suvokti procesus, kurie vyksta mano galvoje ir sieloje. Suvokti ir tai, jog anksčiau savęs bijojau, todėl ir nenorėdavau likti viena. Tačiau šią vasarą buvo momentų, kai man to gyvybiškai reikėjo. Būti vienai. Nes pagaliau susigyvenau su savimi.
... pamačiau daug, supratau daug ir pasakiau daug. Tik dėl paskutinio nesu tikra ar visi suprato.
... vis dažniau versdavau galvą į viršų. Tik tam, kad pamatyčiau tuos debesis plaukiojančius virš mūsų. Nes žiūrėti į nudegusią žolę ir žvyrą po kojomis jau pabodo.
... pamačiau krislelį Berlyno. Pabuvau truputį toliau nei Lenkija. Nes šiaip jau iš prigimties nesu labai didelė keliauninkė, tačiau šį kartą kaifavau nuo dvylikos valandų kelionės automobiliu, nakvynės viešbutyje ir tiesiog visos tos vokiškos kultūros. Prisiminiau savo seną meilę Medikopterį.
... labai viską mylėjau. Ir viskuo džiaugiausi. Ir šypsojausi daugiau.
... praleidau daugybę vasaros vakarų prie ežero su gerais žmonėmis.
... įmerkiau kojas į Baltijos jūrą, suvalgiau vaflį sėdėdama netoli Šventosios bibliotekos, pečius surėmus su T., besidžiaugdama, kad esu.
... mečiau lauk visus žmones, kuriems manęs nereikia. Nebeliko mano draugiškų žinučių su siūlymais susitikti, nebeliko manęs kaip mūsų draugystės kurstytojos ar žmogaus, kuris nuolat inicijuoja visus susitikimus. Palikau juos tyloje. Pasirodo, man jų irgi nelabai reikia.
... nenorėjau, kad ji baigtųsi.
Tačiau niekas nežino kaip ją sulaikyt, todėl laikas rudeniui.

Kas tavo vasarą padarė gera?