Pranešimai

Vaizdelis.

Vaizdas
Niekaip nesisekė užmigti, todėl po antklode palindusi rašiau žinutę, klausiančią ar nemiega. Ne. Klausiu ar nenori susitikti. Jis nori. Niekuomet neatsisako. Viską matanti, gelsva, išsprogusi mėnulio akis, spoksojo į mano šešėlį, kuris slinko kartu su manimi. Naktis buvo šviesi kaip mano patalai, kuriuose varčiausi ir niekaip nesugebėjau užmigti. Įsliuogiau į priekinę keleivio sėdynę ir patenkinta atsidusau. Lyg kažkas vijosi, lyg nuo kažko pabėgau. Kieme išpurčiau likusias miego kruopas jei tokių ir turėjau. - Gal varom pas mane? - pasiūlė. Gūžtelėjau pečiais. - Man tinka. Pas jį garaže buvo sofa, ant kurios dažnai sėdėdavom ir kalbėdavom. Jis atnešė po puodelį arbatos. Sukritau ant to seno, minkšto baldo ir paėmiau puodelį į rankas. - Aš taip pavargau, bet atrodo, jog pamiršau kaip užmigti. - Gal tik kūnas pavargo, - susiraukė, atsigėręs per karštos arbatos. - O kodėl tau nesimiega? - paklausiau, žiūrėdama į arbatos lapelius, besisukančius puodelyje. - Nežinau. Bandžiau

Knyga, muzika, vieta.

Vaizdas
Norėjau šitą įrašą pavadinti "Karantino atradimai", bet kažkaip nesinori visų nuopelnų nurašyti karantinui, nes žinau, jog laikui bėgant tuo dalykus būčiau atradusi; nesvarbu ar per karantiną, ar ne. Čia tik taip sutapo dabar, juk iš tiesų visada visi kažką atrandam ir surandam, nesvarbu, koks metas būna. Tik galbūt tam daugiau laiko dabar turim ir kad jį užpildytume - kažko ieškom. Pagalvojau, jog būtų visai smagiai įdomu pasidalinti trimis dalykais, kurie labai laiku atsirado mano buvime. Knyga. Kažkada seniau (dar prieš viską ), pas močiutę lentynose kuičiausi ir ieškojau, ką galėčiau paskaityti. Po visų privalomų universiteto literatūros sąrašų kažko lengvo ir įdomaus norėjosi, tai močiutė pasiūlė ne itin girdėto rašytojo, poeto Vytauto Sirijos Giros romaną "Paskutinis sekmadienis" . Tą knygą parsivežiau namo ir pasidėjau į lentyną, kur ji sėkmingai rinko dulkes ir laukė kol pabaigsiu kitus savo skaitinius. Tą dviejų dalių romaną perskaičiau per porą savaičių,

Paryčiais.

Vaizdas
Būna akimirkų, kai labiausiai jautiesi rašytoja. Didžiuojiesi mėlynai prikraigaliotu puslapiu, tuo rašalo dryžiu ant kairės rankos ir keliomis minutėmis, kurias praleidai būdama ne čia, o būtent tame puslapyje, kurį ką tik sukūrei. Būna akimirkų, kai tiesiog sėdi prieš atverstą lapą ir užrašai du tris sakinius, kurie yra tokie beprasmiai, jog trenki tušinuką ant stalo ir galvoji, kam apskritai tai darau. Kas iš to rašymo. Kažkurį vakarą pagalvojau, jog tiesiog per ilgai jau rašinėju į tuos sąsiuvinius, kad viską nutraukčiau - įprotis ir tiek. Bet iš tiesų rašau vien dėl tų akimirkų, kai tikrai jautiesi pajėgi sukurti kažką, tegul tai skaitysi viena pati sau ir alpsi kaip puiku, bet sukūrei juk tu. Dėl didžiavimosi savimi. Ta akimirka aplankė mane, kai prieš kelias dienas, paryčiais, pasidėjusi sąsiuvinį ant sofos, o pati sėdėdama ant žemės, neatkeldama galvos pliekiau kažką į savo užrašus. Kitą dieną supratau, kodėl tokia prislėgta vaikščiojau; reikėjo išsirašyti . Taip kaip ir mėgstu

Išėjusios minčių srautai.

Vaizdas
Išėjau pasivaikščioti. Norėjau vanilinius debesis pamatyti ne tik pro kambario langą. Ėjau keliu, kurį žinojau iki paskutinio grumstelio; uodžiau gryną pavasario orą ir sekiau rausvą ruožą kažkur ten toli horizonte. Siela ir širdis, maudėsi, tingiai mirko nostalgijoje. Atitrūkau nuo dabarties ir buvau tai vakar, tai rytoj. Įmečiau kumščio dydžio akmenį į milžinišką balą, vien tam, kad išgirsčiau tą nuotaikingą ir linksmą pliumpt. Nuogi medžiai, gėdingai suglaudę šakas, matė kaip kartais šypteliu, kažką prisiminusi. Kažkas buvo gražaus. Žolynų kuokštai, pelkės laukuose, apgriuvę seni sandėliai - laukai ir laukiniai - paleidau mintis pasilakstyti, vos aprėpiu akimis plotus, kuriais jos laksto. Bato pade įstrigo akmenukas. Kaukšiu šaligatviu kaip naujai pakaustytas arklys; kažkur jį pametu ir vėl tampu žmogumi. Kažkur - tai savo gatvėje. Kiemas po kiemo. Kiekvienas turi po griovį, kuris primena puodelį su dugne likusiomis žalios arbatos nuosėdomis. Tik kvapas primena pūvančią žolę,

Staugia mano galva.

Vaizdas
Aš kiekvieną rytą ar popietę, dardėdama troleibusu į universitetą, klausau ba. dainų, kuriomis bandau nuteikti, įkvėpti ar motyvuoti save gyventi ir įveikti dar vieną dieną, nes dabar tos grupės tekstai ir muzika limpa prie sielos kaip irisai prie krūminių dantų. Nežinau, kas nutiko, bet pastaruoju metu mano egzistencija prarado skonį ir tapo tik prastumiamu laiku. Pamiršau kaip vėl mėgautis savo buvimu ir savimi. Viskas pasidarė atgrasu, nusibodo, nebenoriu, nebematau prasmės. Ir tokia pavargusi jaučiuosi, regis, nuo visko ir visų; savaitgaliai tapo maži ir vos įžiūrimi - vos grįžti namo, jau iškart turi vėl krautis daiktus ir lėkt atgal į sostinę. Vakar ryte, kramtydama Belvitos pusrytainį, sakiau T., jog labai noriu sustoti. Paspausti mygtuką ar patraukti svirtį, kad viskas viskas aplink mane sustotų ir aš galėčiau atsigauti ir susitvarkyti savo vidų, nes nuo dalykų, kurie vyksta gyvenime mano galva staugia kiekvieną dieną. Ar nuovargis, ar saulės trūkumas čia, nežinau. O ir kalėdin

Apie rutiną ir kūrybingumą.

Vaizdas
Šiandien ta nuotaika, kai klausau Arctic Monkeys ir niekur nelendu iš namų. Na, nebent bandelių ir mineralinio nusipirkt, išnešt šiukšles ir pažiūrėt į dar truputį žalsvas medžių viršūnes, kurios tuoj nebus nei žalios, nei dengsis savo lapų vainikais. Rugsėjis kaip spragtelėjimas pirštais - jau nebėra. Šiandien pusryčiams kepiau kiaušinienę ir basomis kojomis jaučiau, kokios šaltos kambario grindys. Šiandien darau kūrybinio rašymo namų darbus ir galvoju apie savo kūrybiškumą, kuris visada buvo atviras klausimas mano galvoje.  Šiandien bandysiu prisiversti save toliau skaityti tą romaną anglų literatūros seminarui ir žiūrėsiu filmą apie Džoisą, kimšdama saujomis sūrius popkornus. Tas laikas, kai sėdi visiškai viena - toks siurrealus. Aš negaliu sau įrodyti, jog tikrai dabar čia esu ir nėra nieko aplink, kas galėtų patvirtinti mano buvimą. Ir tai erzina. Įsižnybti, jog patikrinčiau realybę, jau nepadeda, nes kartais man ir sapnuose skauda. Bet taip pat man norisi ir mėgautis šituo laiku

Pabusk.

Vaizdas
Jau visą savaitę mano miegas sunkus, lipnus ir šlykštus. Įkrentu į jį kaip į dervos statinę. Išėjau pasivaikščioti po parkelį, esantį netoli mano buto. Oras buvo bjaurus – šykščiai lynojo, pūtė kiaurai košiantis vėjas, dangumi plaukė purve išvolioti debesys. Stabtelėjau prie didžiulio ąžuolo, kurio viršūnėje kaip žvalgai tupėjo trys varnos. Užverčiau galvą ir tiesiog vėpsojau į paukščius. Staiga varnos pakilo ir šovė žemyn – tiesiai į mane. Apstulbusiu žvilgsniu ir suakmenėjusiu kūnu stebėjau paukščius greitai ir grėsmingai artėjančius manęs link. Aštrūs jų nagai susmigo man į veidą, o snapai puolė kapoti akis. Negalėjau pajudėti, negalėjau pakelti rankų, jų nubaidyti, bent truputį prisidengti veidą. Jaučiau kaip lupa lauk mano akis, drasko veidą, jaučiau savo karštą kraują tekantį srovėmis ir kapsintį ant pilkų plytelių. Mane užliejo visiška tamsa. Ūmai pasijaučiau beformė būtybė. Nebesigirdėjo įkyraus vėjo, siūbuojančio šakas, varnų karksėjimo, lesant mano akis ir lašančio ant