penktadienis, gegužės 17, 2019

Juodas miegas.

Per tamsą lekiantis troleibusas lengvai sūpavosi ir aš sėdėdama pačiame gale, priglaudusi galvą prie stiklo, švelniai snaudžiau. Buvo likusios vos kelios stotelės. Tuščias troleibusas kaukdamas skrodė senamiesčio gatves, o mano smegenis skrodė už skalpelį aštresnės mintys. Pramerkusi akis, pamačiau pro mane plaukiantį užrašą „Stotis“. Paskutinė stotelė. 
Išlipusi iš troleibuso, mačiau dirbtines šviesas supančias viską, ką tik kėsinosi pasiglemžti tamsa, jaučiau šaltą vėją, žnaibantį skruostus ir girdėjau nesustojančių autobusų bei troleibusų ūžesį aplink. Susiėmusi rankomis galvą atsisėdau ant suoliuko toje pačioje stotelėje, kurioje ir išlipau. Akyse kaupėsi pykčio ir nevilties ašaros. Norėjau gailėtis savęs, bet neturėjau tam jėgų. Kankinio poza prasėdėjusi bent penkias minutes, staiga per užkritusius ant akių plaukus pamačiau, jog prieš mane stovi pora baltais sportbačiais apautų kojų. Lėtai pakėliau galvą ir pamačiau žmogystą, kuris laikė man ištiesęs cigaretę. 
- Imk, - tarė dusliu balsu. 
- Aš nerūkau. 
- Matosi. Bet taip pat matosi, jog tau ir reikia. 
Mano ranka pakilo ir ištraukė cigaretę iš nepažįstamojo pirštų. 
- Dėkui. 
- Nėr už ką. 
- Tu čia taip gelbsti žmones? Dalindamas cigaretes? 
- Kaip ir jo. Matyt, kam labai reikia to romantizuojamo cigaretės dūmo, kuris tipo nuramina. 
Sukiojau cigaretę tarp pirštų. 
- Gal pridegti? 
- Jei nesunku. 
Pridegė man ir sau. Abu rūkėm. 
- Kur važiuosi? – staiga paklausė. 
- Nežinau. Ketinau namo, bet dabar nežinau. 
- O kur namai? 
Gūžtelėjau pečiais. 
- Kodėl kai žmonės neturi kur eiti, jie dažniausiai atsiduria stotyje? Turbūt galvoja, jog čia yra kažkoks slaptas portalas, į kurį įžengus, atsidursi būtent toje vietoje, kurioje slapta trokšti būti, tik nedrįsti garsiai pasakyti arba neturi konkretaus vaizdinio savo smegenyse. 
Atsisukau į žmogystą. 
- O ką tu čia veiki? 
- Dalinu cigaretes žliumbiantiems. 
- Dėkui. 
Bevardė žmogysta atsistojo. 
- Varom? 
- Kur? 
- Autobusai jau nevažiuoja, jeigu ką. Kaip ir lieki įstrigusi čia. 
- Grįšiu iš ten, iš kur atvažiavau. 
- Nori ten? 
- Neprovokuok. 
Užgesinau cigaretę ir įmečiau šiukšlinėn. 
- Neprapulsiu. Dėkui už cigaretę, - tariau. 
- Tau reikia naktinio pokalbio. 
- Ko tokio? 
- Naktinio pokalbio. Čia kai visus vargus išpasakoji atsitiktiniam praeiviui. 
Aš visiškai nesupratau to žmogaus. 
- Kalbi lyg rūkytum ne vien tik cigaretes. 
- Rūkau tik siurrealizmą. 
- Matosi, jog atitrūkęs nuo realybės. 
- Tu irgi. 
- Šitas pokalbis beprasmis. 
- Kaip ir tavo kelionės tikslas. 
- Gana. 
Pasiėmiau kuprinę ir ketinau eiti į kitą gatvės pusę. Galbūt grįžti. 
- Palauk, - nežinau, kodėl paklusau tam balsui. 
Sustojau. Baltų sportbačių žingsniai artėjo prie manęs. 
- Jeigu grįši atgal, užmigsi juodu miegu. 
- Ką? – mane trikdė visi tie keisti pasisakymai. 
- Kai sielos užliejamos neaiškiu skausmu, žmonės užmiega juodu miegu. Nes viskas išsilieja pasąmonėje. 
- Kas viskas? 
- Skausmas. 
- Aš visiškai nesuprantu, ką tu man nori pasakyti. 
- Siūlau išsigelbėjimą. Nuo kitų ir savęs. 
- Nereikia, ačiū. 
Įšokau į paskutinį autobusą, vežantį atgal. Šimtus kartų pergalvojau dalykus, kuriuos išgirdau iš nepažįstamos žmogystos stotyje. 
Įžengusi į tą patį, atsibodusį butą suvokiau, jog manęs niekas ir nepasigedo. Miegojo. 
Tyliai įslinkau šalia nemylimo ir nemylinčio žmogaus, su kuriuo tais pačiais patalais dalinuosi jau kelis metus. 
Atmerktas akis uždengiau delnais ir panirau į juodą miegą. 
Nežinau ar dar kada nors prabusiu.

sekmadienis, balandžio 28, 2019

Rašydama kursinį, žiūriu filmus.

Kaip ir praeitais metais, taip ir šiais teks rašyti kursinį darbą. Ir šį kartą apie poeziją. Susirasti du poetus ir juos nagrinėti, knaisiotis, narstyti jų kūrybą, lyginti ir ieškoti kažkokių derančių kartu bruožų ir taip toliau ir panašiai. Prieš metus, tiesiog sėdau ir per porą savaičių parašiau vidutinio lygio kursinį apie vieną Selindžerio apsakymą, šiais metais norisi kažkaip labiau pasinerti į kitų kūrybą ir ją suvokti, gilintis iki negalėjimo ir galiausiai bent kiek save sudominti tuo, ką reikės parašyti ir gauti pažymį. Netikėtai sugalvojau, jog rašysiu ir lyginsiu dvi poetes: Emily Dickinson ir Sylvia Plath. Apie pastarąją vakar pažiūrėjau filmą, kad geriau sektųsi gilintis ir suvokti jos kūrybą. Šiandien pagavau save mąstančią apie tai, ką vakar mačiau. Nežinau, kodėl mane taip sukrėtė ir supurtė; galbūt viena iš priežasčių, nes pati panašiai jaučiuosi arba galbūt dėl to, jog naktimis visos emocijos stipresnės. Faktas, kad dabar į savo rašto darbą ir Plath poeziją žiūrėsiu visiškai kitaip. 
2003 metų biografinis filmas, kuris vadinasi "Sylvia", pasakoja apie romaną tarp dviejų poetų, Ted Hughes ir Sylvia Plath, centre, žinoma, išlaikant poetę ir jos gyvenimą. Iš tiesų, kažko daugiau nelabai ir pasakysi, reikia tiesiog žiūrėti ir jausti(s). Aš jaučiausi beveik taip pat kaip ji - nuolat besistengianti, nesvarbu ar rašyti, ar tiesiog gyventi, tačiau visada užgožiama kito ir gyvenanti šešėlyje, bandanti iš jo ištrūkti, tačiau per sunku, atrodo, kad ta tamsa neturi pabaigos. Matai dviejų poetų tarpusavio santykius, aistrą, išdavystes, pavydą, beprotybę ir supranti, jog būti poetu ar šiaip kūrėju yra labiau bausmė, nei dovana. Ypač, kai tau rinkoje nėra vietos, kai tavo poezija nėra tokia, kokios tikisi ir niekaip nesugeba išpopuliarėti. O rašyti vis vien norisi ir reikia. Šis filmas man buvo artimas kaip žmogui, gyvenančiam šešėliuose ir kaip kūrėjai, kuri yra visiškai pasimetusi. Dar kartą įsitikinau, jog kurti galima tik iš tvirtų ir solidžių emocijų, tik atsikračius kažko ir tik po kažkokio lūžio. Tik reikia būti atsargiai, kad ir pati nesulūžtum. Ši drama ir turbūt pats Plath gyvenimas įkvepia būti liūdnai, bet švelniai liūdnai, melancholiškai ir tiesiog tyliai galvojančiai kamputy. Nes visi kūrėjai dažniausiai būna liūdni. Ir dauguma genialių protų neatlaiko šito pasaulio. Genialumas slypi trapiame žmoguje? Gal. Žinoma, jos poezija išpopuliarėjo, ji tapo viena įtakingiausių to meto poečių, bet ar ne per vėlai tai nutiko? Nors kita vertus tai suteikia ir šiek tiek vilties, jog kada nors po mano mirties mano sąsiuvinius kas nors ras ir galbūt išleis ir, va, pagaliau ir mano pavardė bus knygynų lentynose. Bet aš nemanau, jog to norėčiau. Nemanau, jog norėčiau savo pavardę apskritai matyti tose lentynose, tik ne šiais laikais. 
Man patiko parinkti veidai ir kaip jie perteikė visą Plath ir Hughes istoriją, man patiko matyti visą kūrybos procesą ir tas kančias, kurias pati puikiai pažįstu, man patiko matyti aiškiai perteikiamą įkvėpimą ir man patiko tiesiog žiūrėti šį filmą. Patiko spalvos, muzika, visi tie paslaptingi, juodi ir gilūs žodžiai, kuriais kalbėjosi veikėjai ir patiko suvokti dalykus, kurių dar nebuvau suvokusi. Turbūt geresnio būdo įkvėpti save kursiniam darbui ir negalima būtų rasti. Sylvia Plath tapo viena iš tų asmenybių, kuriomis žaviuosi ir slapčia noriu supanašėti. 
Ir man turbūt reikia pradėti žiūrėti daugiau filmų apie poetus ir rašytojus.  

ketvirtadienis, balandžio 18, 2019

Kratinys.

Čia bus kratinys, nes mano galvoje irgi kratinys, kurį reikia išrašyti lauk. Gal kas nors supras?
Su manim ir mano viduje vyksta viskas, tačiau tuo pačiu ir nieko. Kol kas baisiausia yra tai, jog aš tampu pati sau nuobodi. Nevykusiai žaidžiu menininkę, nors viskas, ką teturiu yra itin retai pildomas tinklaraštis ir dėžė su sąsiuviniais. Ir viskas. O šiaip aš tik žmogus, kuris karu su savo žavia paauglyste baigia išaugti ir tą vėjavaikišką kūrybingumą, kai eilutės savaime pildavosi, vos tik žvilgtelėjus į naktinį dangų. Net naktyje nebeliko man vietos. Pelėda, kuri gyveno manyje, išskrido. Nebežinau kaip kurti nei naktimis, nei dienomis. Išaugau iš apsimetinėjimo menininke. Aš jau net nebekuriu meno. Aš nekuriu nieko; net paraštėse nebepiešiu.
Dažnai save pagaunu besiilginčią to keisto paauglystės laikotarpio, kurio taip nenorėjau paleisti, bet, štai ir aš, man 22, o vidinis mano paauglys neatlaikė ir persipjovė sau venas. Aš čia laikausi tik todėl, nes mane laiko kitų žmonų meilė ir tas kvailas tikslas būti gera ir gyventi morališkai teisingą gyvenimą. Anksčiau žmonės manęs klausdavo ar vis dar rašau ir kaip sekasi su tuo. Anksčiau, kai jiems tai dar buvo šviežias ir naujas faktas apie mane, o aš dar iš tiesų rašydavau. Dabar, pagal kitus, vienintelis dalykas, kuris man turi rūpėti ir apie kurį reiki ar galima klausti yra "kaip sekasi mokslai?". Iš rašytojos tapau studente ir nežinau ar tai buvo žingsnis į priekį, ar atgal.
Aš jaučiuosi kvaila. Viso to, ką žinau, ką skaitau ir ką moku man nepakankam, nes visi kiti žino ir moka daugiau, yra perskaitę daugiau (rašant šiuos žodžius, man prieš akis tiesiog skrieja visų tų žmonių, kuriuos omeny turiu, veidai). Šiuo metu neturiu visiškai nieko, dėl ko galėčiau didžiuotis savimi ar kažko, kas išskirtų mane iš minios ir aš nebūčiau nuobodi. Šiuo metu, jaučiuosi kvaila ir nuobodi. Net nebežinau ar esu savimi, ar čia esu tikroji aš. Dalykai, dėl kurių esu tikra - kokius kūrinius reikia pabaigti skaityti anglų literatūrai, kokį eilėraštį išnagrinėti ir kokiu namų darbus daryti pragmatikai. Esu tikra dėl išorinių veiksnių ir vyksmų, savo rutinos, bet visiškai nežinau, kas darosi su manimi. Anksčiau atostogos buvo kūrybai, o dabar aš nuoširdžiai malu šūdą ir nesugebu susitvarkyti su savimi, ko anksčiau dar ir kitus mokiau. Kaip reikia save statyti prieš save į akistatą.
Laikas ėjo ir praėjo, o iš auksinio paauglystės laikotarpio man liko tik keliolika sąsiuvinių, kurie renka dulkes po stalu ir niekaip neišsipildę tikslai ir svajonės, kuriuos sudėjau į tą pačią dėžę kaip ir tuos sąsiuvinius - tegul renka dulkes. Kartais smagu ištraukti lauk ir pavartyti, tyliai pagedėti.
Naiviai žaidžiau menininkę, o dabar, kai jau viskas byra, liūdžiu, lyg kažkas iš manęs mėgstamiausią žaislą būtų atėmęs. Iš dalies taip ir yra.
Aš negalvojau ir nežinojau, kad labiausiai bijau suaugti. Ir suvokti.

sekmadienis, kovo 24, 2019

Keturios žvaigždutės ir (mano) kraujas.

Aš neatsimenu, kada paskutinį kartą rašiau ką nors apie muziką ir kadangi šiandien tokia saulėta ir pavasario pavadinimo verta diena, nori nenori, mintys sukasi apie artėjančią vasarą. O dievai, kaip aš jos laukiu. Trečias kursas, kol kas, buvo labiausiai varginantis ir net pati nepajaučiau kaip pradėjau gyventi nuo savaitgalio iki savaitgalio, nuo atostogų iki atostogų. Praeitų metų vasara man labiausiai asocijuojasi su dviem dainomis; liepos mėnesį man primena Arctic Monkeys, kadangi išsipildė viena iš svajonių juos pamatyti ir išgirsti gyvai, o rugpjūtį man primena Twenty One Pilots, nes būtent panašiu laikotarpiu jie pradėjo vieną po kitos leisti dainas ir mėtyti užuominas apie naują albumą. Taigi.

Arctic Monkeys - Four Out of Five
Tai yra pati pirma daina, kurią išgirdau gyvai, Arctic Monkeys koncerte Open'erio festivalyje. Ir po to visą vasarą klausydavausi jos, tvankiais vakarais, sėdėdama prieblandoje, kur nors lauke ant suoliuko. Joje telpa visas mano liepos mėnesis. Šita daina tokia lengva, tokia jauki ir draugiška, tiesiog siūbuoji, linguoji kartu ir nieko negali padaryti. Lengva dėl garsų ir švelnaus Alex Turner balso, jauki, nes dainuojama apie vietas, kurios vertos keturių žvaigždučių iš penkių, o draugiška, nes kviečia ateiti ir pabūti kartu. Man dar labai patinka tai, jog čia tik keturios žvaigždutės, o ne penkios, nes suvoki, jog geri dalykai neprivalo būti tobuli, viskas gerai ir kai trūksta tos vienos žvaigždutės. Šis kūrinys yra būsena, o ne šiaip sau daina. Keista ramumo ir švelnaus džiaugsmo būsena.

twenty one pilots - My Blood
Visiems reikia kažko, kas eitų kartu, liktų kartu ir būtų kartu. Nes vienam yra baisu. Apie tai dažnai ir kalba twenty one pilots, o jų naujas albumas Trench ir yra būtent apie krūvos žmonių vieningumą, nugalint visus vidinius demonus, pabaisas ir monstrus. Dievinu tai, jog jie kalba, dainuoja ir kuria apie tai, apie ką dažniausiai vengiama kalbėti. Šią dainą  išgirdus pirmą kartą, siela apsipylė ašaromis, nes tai taip artima ir taip trokštama. Siaubingai reikia kažko tokio artimo, jog atrodo, kad tai tampa tavo krauju, tekančiu tavo venomis, kad galėtum eiti tuo tamsiu koridoriumi; ne bėgti, o eiti. O siela verkia, nes tu pats dainuoji, jog esi tas kažkas siaubingai artimas kažkam kitam ir vedi jį tais tamsiais minčių koridoriais. Šį kartą aš dainavau pati sau, nes mano kraujas ir esu aš pati. Viskas sukasi apie tai, jog mes patys galime tapti savo draugais. Kodėl gi ne?

Du mėnesiai vasaros ir du kūriniai, kurių klausydama vėjuotą rudenį ir snieguotą žiemą, aš šildžiausi. O kas gero pas jus grojaraščiuose?

antradienis, kovo 12, 2019

Trys tekstai. #2


įdomu ir gyventi.
vasario 05, 2016

"ar įdomu gyventi?" - klausiu savęs, tavęs, jų, mūsų ir visų kitų.
gyventi pasaulyje, kuriame šitiek dvasinių mutacijų ir žmogaus vertybių anomalijų yra mažų mažiausiai nejauku ir netgi baugu. žmonės apsimetinėja, meluoja, jiems pradeda vaidentis, jog šiais laikais, taip vadinamoje individualizmo epochoje, be apgavysčių ir niekšiškumo nieko nepasieksi. visuomenė po truputį išsigimsta.
gyventi man yra baisu. ne įdomu.


tie, kurie nekenčia gyvenimo, gyvena amžinai.
balandžio 20, 2016

piešiu kraupias berniukų versijas, kurias neseniai susapnavau. jie visiškai neprimena svajonių. greičiau košmariškos mano pačios versijos, pateiktos įžūliai vyrišku pavidalu mano pasąmonės, kuri vėl sumanė pasityčioti iš manęs.
kiek daug dalykų galima pamatyti užsimerkus, nes jie taip įkyriai braunasi vidun! o vis dėlto baisiausios ir aršiausios kovos būna tarp to, ką žinai ir ką jauti. bet aš vis dar nesuprantu, jeigu sakau, kad nieko nejaučiu, kodėl tas niekas vis vien daužo man širdį? kodėl aš ir vėl meluoju pati sau ir nesuvokiu, kas realybėje vyksta iš tiesų? kodėl nuolatos jaučiuosi tokia pasimetusi ir sutrikusi? ta mintis, jog visos realūs rūpesčiai išties egzistuoja, atrodo tokia juokinga ir absurdiška. galbūt viskas vien tik dėl to, kad savo gerąsias dalis atidaviau blogiems žmonėms, kurie labai norėjo dar prie to ir kontroliuoti viską, kas liko mano viduje.




kirminai galvoje.
sausio 19, 2017

žemės traukos veikiama naktis nukrenta ir iš paskos atsitempia akliną tamsą. o mano galvoje viena po kitos mezgasi šiurpios, bet visai realios mintys, kurias vieną po kitos adresuoju savo pačios susigalvotiems dievams. nes tikrieji jau nebegyvi.
masėms sukurti reiškiniai buvo skirti žmonėms kontroliuoti, kad manipuliatoriai kirminai, kurie plinta nesuvokiamai per greitai, lengviau įsibrautų į mūsų protus ir sunaikintų mus visus iš vidaus. jų nuorodos skirtos mums yra niekšiškai netikros, melagingos ir apgaulingos.
žmonių gobšumas dažnai kompensuojamas sudaužytomis širdimis. ir suėstais protais.
prisiminkite tas naktis ir rytais, kai jos jau bus mirusios. nes jos vis dėlto juk buvo.


Kai man visiškai nesirašo, aš jums ir sau rodau senus tekstus. Atsiprašau. 


pirmadienis, vasario 18, 2019

Esu savimi.

Pagalvojau, jog labai seniai pasakojau apie savo bėgančias savaites. Ir manau, jog visas buvimo savimi žavumas ir slypi paprastuose momentuose, kurie tūno mūsų rutinose. Kažkur kitur savimi ir nebūsi. Anksčiau aš labai blaškydavausi, nesuvokdama, kokia turiu būti iš tiesų: mokykloje buvau vienokia, namuose kitokia, su skirtingais žmonėmis būdama mainydavausi tarsi koks kaleidoskopas ar chameleonas. Buvau visokia ir tai išvargino. Dabar esu konkretesnė. Tokia tyresnė. Nes metai universitete išgrynino ir sulipdė mane iš tų kaukių, kuriomis dengdavausi anksčiau ir kurios, atrinktos itin kruopščiai, pagaliau padarė mane manimi. Viena iš tų kaukių tikriausiai buvo pernelyg didelis ir atviras, gal net kiek įžūlumo link žengiantis nuoširdumas. Noriu nuoširdžiai pasakoti apie savo savaites. Nes esu savimi.
Pirmosios naujo semestro savaitės buvo įdomios. Ne stebuklingai įdomios, bet tiesiog jaukiai įdomios. Ligų pilname mieste sugebėjau ne gripą pasigauti, o tiesiog peršalti ir su tekančia nosimi gyventi gyvenimą. Pradėjau pildyti užrašus dienoraščio tipo rašliavomis, nes tiesiog jaučiau, jog noriu ir galiu rašyti. Tik bijojau ir bijau įsipareigoti dideliam kūriniui, kuriam dabar tikriausiai niekaip nerasčiau laiko. Juk reikia pabaigti skaityti Robinzoną Kruzą anglų literatūros dalykui. Likau Vilniuje dviems savaitėms. Ir tai buvo labai keista, ypač tokiam retam žmonių tipui, kurie kiekvieną savaitgalį grįžta namo. Tačiau tai jau gavosi. Tokia keista atmosfera čia tvyrojo savaitgalį, nors ir jauku, kai užsidarai duris ir tyliai mokaisi ar skaitai. Bet kai namo negali grįžti, tai dažniausiai dalis namų atvažiuoja pas tave. Mamos keptus kepsnius su T. valgėm visą likusį sekmadienį. Kai visa šeima paliko mažą mūsų butuką ir su T. likome vieni du, aš supratau kaip smarkiai pasiilgau visos tos savo mokyklinės rutinos. Kai sėdėdavau namuose, ruošdavau namų darbus ir nereikėjo dėl nieko rūpintis. Tik dėl gražių skaičiukų dienyne. Nežinau, kodėl mane vis dar taip traukia namai, lyg ir jau suaugęs žmogus esu. Buvome koncerte. The Neighbourhood. Tokia nostalgija visoms jų dainoms, kad net degina. Ir tas koncertas buvo būtent toks, kai jausmai pareina tik po jo. Lenda po oda ir krauju teka tiesiai į širdį. Antradienį po paskaitų klausiausi jų dainų ir kažkaip keistai jaučiausi, lyg kažkas būtų sielą supurtę, tačiau ta gerąja prasme. Dažniausiai į tų atlikėjų, kurių aš klausausi, koncertus nueinu jau po laiko, kai praeina ta didžioji jų klausymosi manija (aš tai vadinu dainų klausymo piku). Dėl to šiek tiek liūdna, jog jau nebegaliu išgyventi to taip, kaip būčiau išgyvenusi tada, kai aktyviai ir nuoširdžiai jų klausiausi. Dabar ir dainos bei jų žodžiai primiršti; bandai tiesiog linguoti kartu su visais ir prisiminti, kokia buvai, kai būtent tos muzikos klausydavai. Tomis savaitėmis aš buvau tokia įkvėpta, jog net rašydavau rytais, septintą valandą, ant pusryčių stalo pasidėjus savo užrašų knygelę. Keistai nuostabu. Labiausiai vertinu tam tikrus savo kasdienybės momentus, kai išdrįsdavau padaryti kažką, ko anksčiau galbūt nedrįsdavau ar tiesiog nepagalvodavau. Sąraše galima paminėti: mėlyną blakstienų tušą, kuris keistai veikė mane ir mano pasitikėjimą savimi, puokštę tulpių, kurias padovanojau T. Valentino dienos proga, nes seniai norėjau atsikratyti persekiojančio stereotipo, jog tik vaikinai turi dovanoti gėles merginomis (šiaip tai vaikinai irgi labai mėgsta gauti gėlių, tik galbūt to nepripažįsta), bakalauro darbo vadovę, kurią susiradau ir didelis akmuo nukrito nuo širdies, Bohemijos Rapsodiją, kurią su mama kartu žiūrėjom vėlai vėlai šeštadienį vakare ir paskui man visą naktį galvoje skambėjo Queen dainos, pokalbį su močiute, už kurį ji man dėkojo, už tas visas trisdešimt aštuonias minutes ir laiką su šeima, kurį praleidome vaikštinėdami miške, besidžiaugdami tuo lengvu pavasarišku oru.
Visas dienas viskas buvo gerai, nes buvau tokia kokia visada norėjau būti. Visiška savimi. Galbūt tai ir buvo vienintelis dalykas, kurio man taip trūko ir dėl kurio vėrėsi tuštuma kažkur viduje. Dabar jos jau nebejaučiu. Galbūt užkišau visais tai dalykais, kuriuos aprašiau. Kad ir kaip bebūtų, man labai smagu gyventi.

pirmadienis, vasario 04, 2019

Unikalumas.

 - Bet juk mes unikalūs ir niekas mūsų nepakeis! – šūktelėjo L. dėliodama puodelius ant spintelės.
- O nemanai, jog mūsų unikalumas yra tiesiog skirtingos savybių kombinacijos? Tos pačios savybės, tik skirtingai sudėliotos? – pakėlė vieną antakį P.
- Gal geriau sakyti, jog visi galvoja unikaliai? – tarstelėjo M., ieškodama arbatos.
- Koks skirtumas, - pavartė akimis J. – Gal geriau paduokit man degtukus.
- Gaudyk, - P. metė degtukų dėžutę J.
Tą pačia akimirką, kai J. sugavo degtukus, visame name dingo elektra. Keturi žmonės tyliai stovėjo tamsoje.
- Žinot, visi siaubo filmai taip ir prasideda, - tyliai tarė M.
- Čia gyvenimas, o ne filmas, - nutraukė J.
- „Life imitates art“, - pacitavo L.
- Tikriausiai saugiklius išmušė, - garsiai samprotavo P.
Tamsoje, pasišviesdami telefonais, jie apsiavė batus ir apsirengė striukes. Lauke tyliai snigo, o dangus buvo kaip išpiltas juodas rašalas. Visi patraukė vorele per sniego pusnis link miško, kuris išdidžiai ošė už vienišo namo pamiškėje. Nepriėję prie miško jie sustojo. J. bandė atlupti tranformatorinės dureles, kurios buvo užšalusios, o P. švietė su telefonu. M. ir L. stovėjo už jų, žiūrėdamos tai aukštyn į dangų, tai į medžių viršūnes, tai mindžiodamos sniegą sau po kojomis. Buvo matyti kaip name vėl įsižiebė šviesos.
- Sutvarkyta, - sumurmėjo J.
Keturi žmonės slinko atgal per sniegą namo link. Praeidama pro langą ir netyčia ten dirstelėjusi L. sustojo kaip įbesta.
- Kas yra? – paklausė M.
- Ten kažkas yra, - prisimerkusi, norėdama geriau įžiūrėti, suniurnėjo L.
- Kaip tai? – P. priėjo arčiau lango.
Vaizdas, kuris buvo regėti pro langą viduje, pribloškė juos.
Viduje buvo L., M., J. ir P.
- Ten mes? – lyg klausė, lyg teigė M.
- Negali būti, - suniurnėjo J.
- Gal man haliunkės, - burbėjo P.
- Kažkokia nesąmonė, - L. suraukusi antakius stebėjo keistą reginį pro langą.
Buvo matyti, kaip prie stalo sėdėjo, gėrė arbatą ir juokėsi J. ir M., kaip L. iškėlusi rankas šoko vidury kambario, o P. junginėjo TV kanalus. Keturi žmonės už lango stebėjo save, nesuvokdami, ar tai vyksta iš tiesų.
- Jeigu mes čia, tai kas ten?
- O jeigu mes ten, tai kas mes?
Keturi žmonės pro praviras duris tiesiog sugriuvo vidun.
- Kas čia vyksta? – piktai riktelėjo vienas iš jų.
Viduje buvę L., M., J., ir P. sutrikę žvelgė į juos.
- Ko jums reikia? – stodamasis iš savo vietos, surauktais antakiai paklausė J.
- Kas jūs tokie? Kodėl jūs čia? Ir kas čia vyksta? – įsibrovėliai užpylė juos klausimais.
- Galvokite, jog mes esame geresnės jūsų versijos, - nusijuokė L.
- Kurios jus pakeis, - pridūrė M.
- Kaip suprast?
- Tiesiogiai, - nusijuokė L.
Po kelių dienų miške buvo rasti keturi, vienas šalia kito gulintys lavonai. Sušalusių kūnų niekas neatpažino.