pirmadienis, birželio 18, 2018

Egzistencinė neviltis kažkur ten toli.

Pusė studijų jau įveikta, penktadienį laikiau paskutinį egzaminą ir viliuosi, jog jau užbaigiau reikalus su antro kurso antru semestru, kuris tikriausiai, kol kas, buvo pats sunkiausias per visą šitą laiką. Tačiau atlaikiau. Nežinau kaip, bet tikiuosi, jog atlaikiau ir išlaikiau. Vasaros laukiau kaip išsilaisvinimo nuo rašto darbų, teorinių tekstų skaitymo ir, žinoma, visos krūvos privalomosios literatūros. Atrodo, kad visą semestrą nieko kito neveikiau tik skaičiau ir skaičiau. O paskui iš to, ką skaičiau rašiau ir rašiau, egzaminus, rašto darbus ir kursinius. O aš taip pavargau... Per visą tą laiką taip norėjosi iš lentynos išsitraukti knygą, kurią skaityčiau savo malonumui, o ne dėl to, jog reikia ar kokį kūrinį suregzti, pasiėmus tą idėją, kurią susapnavau arba sugalvojau važiuodama troleibusu namo. Tačiau nei vienam iš šių poros dalykų nesurasdavau laiko ir šiaip, sąžinė graužtų, nes nedarau darbų susijusių su mokslais. O koks palengvėjimo jausmas apėmė, kai išėjau iš paskutinio egzamino! Atrodo, kad prieš mane tiesiog jūra laisvo laiko, į kurį ketinu visa galva panerti ir išgerti. Tik atsargiai, kad nenuskęsčiau. Aš tiek daug idėjų turiu šiai vasarai; ką veikt, kur veikt, kaip veikt ir kada veikt. Po itin nevykusios praeitų metų vasaros, noriu comebackint ir įrodyti sau, jog mano vasara priklauso nuo manęs pačios ir to, ką aš darau, o ne nuo kitų, mane supančių, žmonių. 
Dar tik kelios dienos mano atostogų, o aš jau jaučiuosi gerai. Įtampa nuslūgo, stresas ištirpo karštame vasaros ore, o smegenų nebespaudžia neatlikti darbai. Nežinau kodėl mane šis pusmetis taip išsekino, tiek fiziškai, tiek psichologiškai, bet jau įpusėjus sesijai jaučiausi kaip raudonskruostis obuolys perėjęs sulčių spaudimo prietaisą - liko tik beskonis, sausas minkštimas ir kieta, nesukramtoma skūra. Noriu skirti porą mėnesių iš naujo subrandinti savo vidų, kad universiteto spaudimas vėl nepadarytų iš manęs košės. Skaitysiu knygas, kurios renka dulkes ant mano stalo, rašysiu dalykus, kurie jau seniai prašosi būti realizuoti ir perkelti ant popieriaus lapo, klausysiu Lorde, Arctic Monkeys, ba. ir ieškosiu Grįžulo Ratų naktiniame vasaros danguje, kuris rodo man tą gražią tamsą. Dabar man taip smagu gyventi! Ir aš taip myliu savo gyvenimą! Visas tas sunkus jausmas ir apatija - lyg ranka nubraukus - dingo, sunyko, prasmego, ištirpo. Nebeliko ir tos nepakeliamos, net dusulį keliančios, egzistencinės nevilties, jog niekas neturi prasmės ir viskas yra beprasmiška. Plaučiai užpildyti gaiviu, šienu kvepiančiu oru, o galva - tokiomis šviesiomis ir dailiomis mintimis, kad galima jas lyginti su laukuose galvas keliančiomis gėlėmis.

Kai grįžti čia parašyti įrašą po labai ilgo laiko tarp, atrodo tarsi grįžus namo pasakoju apie tai kaip sekėsi, ką nuveikiau ir kaip jaučiuosi. Lyg sutikus seną gerą draugą, kuris nuoširdžiai domisi. Kaip gera!

trečiadienis, balandžio 04, 2018

Itin trumpi plaukai ir vakarėlio himnas.

Aš labai seniai kalbėjau apie muziką. Labai seniai pasakojau apie dainas, kurios yra pirmos mano "dažniausiai klausomi" grojaraštyje. Labai seniai nagrinėjau melodijas ir žodžius, harmoningai plaukiančius kartu. Todėl atradusi laisvą momentą ir naudodamasi proga, kad visi po Velykų atostogų universitete lengvai aptingę ir neapkrauna pernelyg didele krūva darbo, rodau jums porą dainų, kurios rytais žadina mane iš miego ir lydi važiuojant namo iš paskaitų.

Lorde - Buzzcut Season
Žinot, dažnai pagalvoju, jog šiuolaikinių žmonių gyvenimas juokingas - mes žiūrime į baisius dalykus per televiziją ir viliamės, jog tai mūsų niekaip ir niekada nepalies, nors visa tai daug arčiau nei gali atrodyti. Apie "modernaus gyvenimo absurdą" ir yra šita daina. Apie tai, kaip žmonės naiviai žiūri į kai kuriuos įvykius, idealizuoja ar romantizuoja tai, kas turėtų būti priimama rimtai ir su geru žiupsniu druskos. Lengvas ritmas, lengva melodija ir labai savotiškas bei įdomus Lorde balsas, kuris tiesiog neša kartu su pačiu kūriniu. Nežinau kur, bet tu tiesiog pasiduodi ir plūduriuoji kartu. Nors ir labai lengva ir šviesi daina, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, iš tiesų ji kalba apie gana tamsius, rimtus ir net liūdnus dalykus. Šiaip pastebėjau, jog apskritai, gana dažnai klausau Lorde ir yra keletas dainų, kurios man tokios artimos, kad net virsta tam tikrų žmonių personifikacijomis. Ar tiesiog gyvais, į ausį kuždančiais prisiminimais melodijos ir prie jos priderintų žodžių pavidalu. Kažkoks fenomenas, kai atlikėjas taip tiksliai gali apibūdinti tavo vidinę būseną ar konkrečius įvykius.

Arctic Monkeys - No. 1 Party Anthem
Ši daina yra labai ironiška. Nes tai ko gero lėčiausia daina iš viso AM albumo, o vadinasi "vakarėlio himnu". Natūralu, jog tikimės kažkokio greito, vietoje sėdėti neleidžiančio gabalo, kuris išlydytų smegenis ir leistų prarėkti balsą, tačiau gaunam labai lėtą, tokį vos ne plaukiantį kūrinį, kuris tiesiog atpasakoja nuotaiką, kuri įsivyrauja vakarui jau gerokai įpusėjus; maždaug ta būsena, kuri apima po vidurnakčio, kai visi lengvai įkaušę, per cigarečių dūmus nebesimato pavargusių, besišypsančių veidų, kurie kalba dalykus, kurių šiaip jau nesakytų, bet kadangi jau naktis, nuovargio ir alkoholio mišinys kerta per smegenis ir sielą, prasideda išpažintys. Nieko daugiau ir nereikia iš tiesų. Drįsčiau teigti, jog tai viena poetiškiausių "Arctic Monkeys" dainų. Galbūt ir viena švelniausių, nes negirdėt jokio aštraus garso. Pats geriausias vakarėlio himnas, kai visi po truputį sminga ant sofų, po stalais ar tiesiog ant žemės.


Be jokios abejonės, jog yra ir daugiau dainų, ne tik šios dvi, tačiau šiuo metu man jos yra vertos naujo įrašo ir keleto sakinių apie jas. O kokios dainos šiuo metu karaliauja jūsų grojaraščiuose?

antradienis, kovo 27, 2018

Tamsiai mėlynas dangus.

Šiandien aš patenkinta savo gyvenimu, nes troleibuse galėjau sau leisti pasidėti kuprinę šalia ant sėdynes - tiek ne daug žmonių buvo mieste vakare. Patenkinta, nes už savo bandeles, traškučius ir sultis sumokėjau vieną eurą ir šešiasdešimt centų. Patenkinta, nes šiandien galėjau grožėtis tamsiai mėlynu vakaro dangumi, būtent tokiu, kokį paslapčia esu įsimylėjusi. Užvertus galvą ir stebint jį, mintys nukelia į vėjavaikišką vasarą, kur daug juoko, nuotykių, šilumos, saulės ir įkvėpimo. Vasarą, kurios man dar nematyti. Kol kas. Šiandien dangus buvo labai gražus. Mėlynas, o ne juodas kaip derva, kurioje įklimpsti. O mano siela atvira ir jautri kaip žaizda mažiems, vos pastebimiems dalykams, kurie degina savo dailumu ir subtilumu. Mano trumparegės akys fiksuoja kiekvieną mažmožį, kuris iš tiesų nieko nereiškia, bet aš jį priimu kaip kadrą iš bohemiško filmo, kuriame skamba nuostabus muzikinis takelis ir kuriame pasakojama įstabi istorija apie žmones. Todėl šiąnakt savo sielą glausiu prie vėsaus, tamsaus mėlyno dangaus, kad nors kiek atsigautų rytojaus dienai.
Šį vakarą aš labai myliu savo gyvenimą, nes man viskas jauku, subtilu ir paprastai dailu. Egzistencinės krizės atrodo nepasiekiamai toli, ištremtos į negyvenamą salą, nusivylimas savimi kažkur apačioje, atrodo, tuoj tuoj sutrypsiu jį, nepastebėjusi užlipsiu, sunaikinsiu, o visos tos abejonės, kurias taip neseniai jaučiau dėl savęs ir kitų, plūduriuoja kažkur virš mano galvos ir vos tik papūs stipresnis vėjas, jos visos nuskris ir įstrigs medžių viršūnėse, kur jas sukapos varnos. Nors visa tai ir laikina, svarbu man dabar gerai. Tikriausiai išmokau gyventi ta tobula dabartimi. Nei praeitis, nei ateitis neturi prasmės. Viena dėl to, jog jau praėjo ir jos nepakeisi, o kita dėl to, jog dar tik bus ir ją dar tik formuosi. Dabartyje. Labai sveika atsiplėšti nuo to, kas dar tik bus ir truputį paplūduriuoti esamajame laike, kai viskas yra čia ir dabar. Man tai yra labai veiksminga terapija nuo visiškos savęs destrukcijos. O naikinti save aš puikiai moku. Geriau nei kurti. Todėl reikia būti dabartyje, kur įmanoma yra tik kurti ir kur dar nepajėgsi sugriauti ateities, nes ji priklauso nuo dabarties formos.
Aš rami. Nes žinau, kad dabar darau viską, ką galiu, kad nebereikėtų gręžiotis atgal, ten, kur jau viskas sustingę ir suakmenėję.
Tas tamsiai mėlynas dangus šiandien padėjo man rašyti. Ir nors jį bando užgožti visos Vilniaus naktinės šviesos, aš jį jaučiu. Jis ten viršuj, laukia, kada galės sušilti, prisiglaudęs prie degančios nuo gyvenimo mano sielos. Pavasaris ir vasara man nepatinka vien dėl to, jog sutrumpėja naktys ir man lieka mažiau vėsaus dangaus, kuris ramina mane ir mano perštintį nuo dabarties akimirkų vidų.

pirmadienis, kovo 05, 2018

Be vietos.

Šiandien man paskaitos baigėsi 18:30.
Dažniausiai parsikračiusi troleibusu namo nebenoriu nieko tik maisto ir miego. Pirmadienių nemėgstu ne todėl, jog reikia anksti keltis, ne ne, man paskaitos tik nuo pirmos valandos, bet todėl, jog mano savaitės pradžia yra jėgas siurbianti dėlė. Pirmadienį iki pietų skubinu pasidaryti kuo daugiau darbų, perskaityti kuo daugiau tekstų, nes žinau, jog grįžusi nieko nebenorėsiu veikti, tik sėdėti ant sofos ir žiūrėti į rausvais tapetais padengtą sieną. O antradienį man juk paskaitos nuo ryto ir net visos trys, svarbios, privalomos paskaitos, kurioms reikia ruoštis. Trečiadienis ne visada būna baisus, tik kas antrą savaitę, o ir visą antradienio popietę jam ruoštis turiu. Skaityti storus, senus romanus, nuo kurių pompastiškumo ir įmantrių žodžių bei sąvokų, man jau sukasi galva ir jaučiu, kad po truputį alkstu paprastos, šiuolaikinės literatūros. Gaila, jog dabar jai laiko visiškai nebeturiu. Trečiadieniai man patinka, nes žinau, jog tai yra priešpaskutinė mano darbingos savaitės diena, nors grįžtu tik apie penktą valandą popiet, mano veide jau po truputį atsiranda šypsenėlė, ketvirtadienis, palyginus su savaitės pradžia, yra kaip lengvas pūkas. Pora paskaitų, o kartais ir viena, ir man jau savaitgalis. Per kurį aš braukiu devynis prakaitus, stengdamasi pasidaryti visos savaitės namų darbus. Kad nors kiek laisviau kvėpuoti galėčiau. Aš dar sugebu atkapstyti laiko šeimai, draugams, tačiau tam, ką dabar ypatingai noriu veikti - rašyti - niekaip. Man tai toks įpareigojantis dalykas, atrodo, jog prisėdus prie stalo, paėmus rašiklį į rankas, mano pečių negali spausti jokie dar neatlikti darbai. Mintys turi būti laisvos, švarios, nesuteptos buitimi. Todėl nekenčiu tų eilučių, kurias parašiau tik dėl to, kad nepamesti iš galvos, universitete ant palangės, laukiant paskaitos, virtuvėje, verdant makaronus, mašinoje, važiuojant namo. Aš buvau susikūrusi tobulus savo rašymo ritualus, kurie dabar yra negailestingai draskomi ir niekinami. Kodėl? Nes nėra laiko. O kai nėr laiko tokiems svarbiems mano sukurtiems mažmožiams, aš jaučiuosi tarsi be vietos.
Man šitas pusmetis prasidėjo tiesiog siaubingai ir atrodo, jog ta baisuma labai užsitęsė, nes kažkokios motyvacijos ar bent jau noro, kuris būdavo anksčiau, mokytis bei eiti į paskaitas nelabai sukrapštau savyje. Ir kiekvieną rytą darosi vis kebliau priversti save eiti į stotelę, lipti į troleibusą, riedėti link universiteto ir stumti laiką paskaitose. Kelias savaites laikiausi įsikabinusi minties, jog vis dėlto filologynas nėra ta mano vieta, kaip galvojau, kad yra, vis dėlto nepritampu ten ir panašiai, galvojau net mesti viską ir perstoti. Kažkur. Kitur. Vėl be vietos. Dabar galvoju, kad galbūt su mano studijomis yra viskas gerai, galbūt aš pati kažkaip nesugebu savęs susirinkti ir susidėti į vieną vietą, kad galėčiau jaustis laiminga. Aš jaučiu, kad vis dėlto paskubėjau, dar neatradau savęs. Ir baisu darosi nuo minties, kad laiku nesugebėsiu. Kad ateis laikas kažką kurti, savo gyvenimą, savo šeimą, o aš vis dar blaškysiuosi kaip kažkada mano matyta širšė troleibuse. Vargšė daužėsi į stiklą, kol išseko ir kažkur po purvinomis, odinėmis sėdynėmis numirė. Noriu būti ta širšė, kuri ištrūksta iš to piko metu prigrūsto ir tvankaus troleibuso. Aš bijau tik pavėluoti atrasti savo vietą arba apskritai likti be jos. 


O šiandien man suėjo jau dvidešimt vieneri.

antradienis, vasario 27, 2018

Randai.

Gražiausia dalis ta, jog visos žaizdos galiausiai virsta randais, marginančiais mūsų odą ir sielą bei pasakojančiais knygos puslapių vertas istorijas.

Smakras.
Pamenu, jog man buvo penkeri metai, o tau truputį daugiau  - šešeri. Aš ir Tu buvome susigalvoję žaidimą: šokinėti ant sofos tol kol spyruoklių girgždėjimą išgirs tėvai ir, be abejo, ateis mūsų išbarti. Tačiau viskas baigėsi truputį kitaip nei eiliniu tėvų šauksmu, jog laužome ir gadiname baldus. Šokinėjant praradau pusiausvyrą ir nulėkiau žemyn nuo sofos, trenkdama savo smakrą į stalo kampą. Vietoj spyruoklių girgždėjimo tėvai išgirdo mano siaubingą klyksmą ir atbėgę į kambarį rado mane kraujo baloje su praskeltu smakru. Atsimenu, jog tu stovėjai ant sofos išbalęs ir baimės pilnomis akimis žiūrėjai į mane, paplūdusią kraujais.
Tu buvai pirmasis, kuris gavo barti: už tai, jog sugalvojai šį žaidimą, o po to ir aš, už tai, jog klausiau tavęs. Norėjau paprieštarauti – žaidimą mes sugalvojome kartu, tačiau pusė mano veido buvo taip ištinę, jog negalėjau net kalbėti.

Kelis.
Tu siaubingai man pavydėjai, jog išmokau važiuoti dviračiu be pagalbinių ratukų pirma. Juk tai buvo neteisinga ir negerai, tu juk berniukas, tu turėjai būti pirmas, kuris įvaldė dviračio vairavimo subtilybes. Tačiau tave aplenkė mergaitė, kokia gėda! Tu įsiutęs reikalavai, jog tavo tėtis nuimtų pagalbinius ratukus ir nuo tavo dviračio, net klausyti nenorėjai mamos, kuri sakė, kad tu dar nemoki važiuoti be jų. Žinai, ji buvo teisi, nes vos tik užlipai ant dviračio ir šiaip ne taip nuvinguriavai kelis metrus į priekį, neišlaikęs pusiausvyros kritai ir kraupiai nusibrozdinai kelį. Kraujo buvo mažiau nei man prasiskėlus smakrą, tačiau pasakojai, jog tau siaubingai skaudėjo. Ypač kai mama uždėjo „to graužiančio skysčio“.
Žinoma, liko randas, galbūt ne toks pastebimas kaip mano, truputį menkesnis, tačiau tas nematomumas ir darė jį ypatingu. Jį pamatyti galėjai tik tam tikru kampu pažiūrėjus į tavo kelį ir tam tikru kampu tau jį sulenkus. Apie jo egzistenciją žinojom tik mudu. Na, ir dar tavo tėvai.

Alkūnė.
Dvylikto gimtadienio proga gavau labai dailias pačiūžas ir tu prižadėjai, jog pamokysi mane čiuožti. Labai laukiau kada gerai pašals ir prūdas netoli mano namų apsitrauks storu ledo sluoksniu. Kai ta diena pagaliau išaušo, mudu abu žygiavom keliuku, rankose laikydami pačiūžas ir kalbėdami apie tai, ką dar galėsim nuveikti per žiemos atostogas.
Labai atsargiai dėliodama kojas, prilaikoma tavęs, aš lipau ant ledo. Tu tempei mane už abiejų rankų, pats čiuoždamas atbulas ir dalindamas patarimus kaip laikyti ir dėlioti kojas. Po kiek laiko nusprendei, jog jau esu pakankamai įgudusi čiuožti viena, todėl paleidai mano rankas, tik prieš tai turbūt pamiršai mane įspėti ir aš visu ūgiu trenkiausi ant ledo. Tu siaubingai išsigandai ir puolei prie manęs, o aš sėdėjau apsikabinusi savo dešinę ranką ir tyliai, kaip tik mokėjau, keikiausi. Ranka atrodė, jog lūžo pusiau ir dabar savo glėbyje aš laikau vieną iš jos dalių.
Kai grįžau namo mama aiktelėjo, kai pamatė, jog mano tiek striukės, tiek megztinio rankovės kruvinos. Prie praskelto smakro į sąrašą galėjau įtraukti ir praskeltą alkūnę. Šį kartą jau galėjau pasakyti tėvams, kad aš pati kalta, jog lipau ant to prakeikto ledo ir neapskaičiavusi savo galimybių išsidrėbiau kaip karvė. Po to tu man pasakojai, jog mano griuvimas išties buvo gana juokingas.

Kairės rankos smilius.
Buvo beprotiškai karšta ir graži vasara. Senelis tave išmokė drožinėti iš medžio ir tu norėjai man išdrožti dūdelę. Kadangi lankiau muzikos mokyklą, tu norėjai man padovanoti kažką, kas būtų susiję su šiuo mano pomėgiu. Sėdėjome pavėsyje po liepa, kurioje taikiai dūzgė bitės ir čiulbėjo paukščiai. Tu laikei dešinėje rankoje didžiulį medžioklinį peilį, kurį nukniaukei iš savo tėčio ir pasiėmęs medžio šaką drožinėjai dūdelę. Aš pyniau vainiką iš žolių, kurias radau pievoje.
Staiga išgirdau keiksmažodį ir atsisukusi pamačiau peilio geležtę įsmigusią tikriausiai iki pat kaulo į tavo kairės rankos rodomąjį pirštą. Kraujas plūdo upeliu, o tu žiūrėjai į žaizdą ir po truputį vis labiau ir labiau balai.
Iškėlusi aukštai į orą tavo sužalotą ranką, aš vedžiau tave namo per pievą. Tėčio peilį tu laikei dešinėje, o nepabaigta drožti dūdelė liko gulėti po ta liepa. Gavai velnių už pasiskolintą peilį ir nemenką randą ant piršto, o po kiek laiko aš gavau pabaigtą drožti dūdelę, kurią tu iškilmingai man įteikei. Atsimenu, jog tavo pirštas tada vis dar buvo aprištas bintu. 

Antakis.
Tavo močiutė turėjo labai didelį sodą, kuriame buvo pilna obelų, kriaušių ir kitų medelių bei krūmų, nuo kurių valgydavom serbentus, agrastus ir avietes. Tas sodas buvo idealus žaisti gaudynėms, slėpynėms ir visokiems kitokiems judriems žaidimams. Vieną pavasarį mes ten žaidėm gaudynes. Buvo labai jauku tarp baltais žiedais apsikrovusių obelų lakstyti ir vaikytis vienas kitą. Ir nors tada mums jau buvo šešiolika metų, mes pasidavėme senų gerų laikų nostalgijai ir vidiniams savo vaikams. Krykštavome ir dūkome kaip šešiamečiai.
Buvo tavo eilė gaudyti mane. Bėgau zigzagais, mėtydama pėdas, kad tik tu gautum mane ilgiau pasivaikyti. Staiga tu dingai iš mano akiračio ir aš besidairydama risnojau po sodą. Nepastebėjau pernelyg žemos šakos ir trenkiausi į ją. Atsiradai iškart prie manęs, kai aš apsvaigusi nuo smūgio susmukau ant žolės. Tu žiūrėjai į mane išpūtęs akis ir pirštu rodei į kažką ant mano veido. Pajutau kaip šilta srovele mano skruostu bėga kažkoks skystis. Perbraukiau per veidą ir pažvelgiau į ranką, kuri buvo raudona nuo kraujo.
Kol man siuvo antakį ligoninės priėmime, tu laikei mane už rankos. Tik po to kai paleidai tyliai pasakei: „Paliečiau. Dabar gaudai tu.“. Vijausi tave nuo pat ligoninės durų iki mašinų aikštelės. 

Riešas.
Tais metais pasitaikė kaip niekad šalta žiema. Aš kartu su savo tėvais viešėjome pas tavo šeimą. Tėtis liepė tau atnešti malkų židiniui. Pasisiūliau eiti kartu su tavimi, niekas neprieštaravo. Katilinėje mes juokavome ir prisiminėme jau praėjusias dienas, kol tu kapojai malkas. Gyreisi, jog kažkur skaitei, kad kapojant malkas išsiskiria testosteronas ir tu daraisi dar vyriškenis. Juokiausi balsu, kai tu pradėjai maivytis kaip koks kultūristas demonstruodamas savo raumenis, tarsi pozuodamas proteino miltelių reklamai.
Pasitaikė labai smulki malka, siūliau ją tiesiog tokią ir nunešti, bet tu nesutikai, sakei, jog reikia ją dar kartą perskelti pusiau, nes kitaip netilps į židinį. Ant kaladės ji pati nestovėjo, todėl prilaikei ją su ranka, tačiau tavo kairė nebuvo tokia stipri, kad išlaikytų sunkų senovišką kirvį ir jo ašmenys pataikė tau tiesiai į riešą. Siaubingai išsigandau, nes vieną sekundę pagalvojau, jog nusikirtai sau plaštaką, tačiau tu sustaugei, jog nestovėčiau kaip įbesta ir padėčiau tau.
Visai kaip tada vasarą vedžiau tave namo, kai įsipjovei su medžiokliniu peiliu, iškėlusi tavo ranką kuo aukščiau, kad kraujas upeliais netekėtų, taip vedžiau ir dabar. Tau labai pasisekė, jog kirvis nekliudė jokių gyvybiškai svarbių sausgyslių ar venų. Atsipirkai tik keletu siūlių ir skiepais nuo stabligės. Bei dar vienu randu.

Sielos.
Nepaisant mūsų fizinių randų, kurių istorijas kartu išgyvenome ir kurie dabar puošia mūsų kūnus, mes dar turime ir po kelis randus sieloje. Tokius kaip tavo mamos liga, mano išgyventos patyčios mokykloje, tavo pirmoji meilė ar mano senelio mirtis. Skirtumas tik tas, jog šių randų atsiradimo istorijos nebe tokios nuotaikingos ir nebe taip lengvai pasakojasi. Šioms žaizdoms neužteko kelių siūlių ar šlakelio jodo, jos gijo skaudžiai ir sunkiai, nuolat vėl atsiverdavo, kraujuodavo ar pūliuodavo, tačiau, atrodo, jog po labai ilgo laiko jos vis dėlto užsitraukė ir liko tik sidabriniai randai išraižyti sieloje, apie kurių egzistenciją ir istoriją žinome tik mudu.
Mūsų gražūs randai pasakoja dalykus, kurie mums kažkada nutiko ir šaukia visiems, kokie mes stiprūs, kiek daug visko esame ištvėrę ar patyrę. Kodėl turėtume gėdytis jų? Čia mūsų prisiminimai išraižyti ant kūno, mūsų laimės ir nelaimės, mūsų nuotykiai ir baimės; čia juk patys mes, atsimenantys kiekvieną savo randą ir jo istoriją.

O tu ar gali papasakoti man apie savo randus?

ketvirtadienis, sausio 25, 2018

Rašytojo tag'as.

Susirasti tag'ą apie rašymą ir jį padaryti sugalvojau trečiadienį, trečią valandą nakties. Simboliška, ar ne? Noriu pasipasakoti, jog per šias atostogas parašiau net vieną naują kūrinį ir beveik pabaigiau seną, jau pradėtą ir dulkes renkantį mano kompiuteryje, kurį sugalvojau beveik lygiai prieš metus - po savo pirmosios sesijos. Ai, dar su savimi turėjau debatus apie siekį/tikslą išleisti knygą. Todėl kodėl gi ta proga, kad kūryba atsigavo, nepadarius rašytojo tag'o? Net jeigu ir nelabai laikau save rašytoja. Galbūt tik su žiupsneliu ironijos.
Ką tu rašai? Labai mėgstu trumpus kūrinius: miniatiūras, apsakymus, nes, mano nuomone, kuo ilgesnis kūrinys, tuo didesnė tikimybė nukrypti nuo tikrosios, pagrindinės minties ir pernelyg ištempti patį pasakojimą nereikalingomis detalėmis. Mėgstu į mažą tekstą sukišti daug prasmės. 
Apie ką tu dažniausiai rašai? Žmones. Jie tokie įdomūs ir skirtingi! Man labai patinka nagrinėti jų tarpusavio santykius ir kapstinėtis viduje. Nes niekada nežinai, ką gali surasti ir atrasti.
Koks yra pats geriausias dalykas, kurį tau suteikia rašymas? Kai skaitai savo parašytą tekstą ir galvoji, "oho, čia tikrai aš rašiau?". Kai pagaliau išlipi iš to savidestrukcijos bei nepagrįstos kritikos liūno ir pagaliau kažką gražaus pagalvoji pati apie save ir savo kūrinius. Pagalvoji, kad vis dėlto yra dalykų, kuriuos darai gerai. O pats geriausias jausmas, kai mane pačią įkvepia mano kūriniai vėl kažką parašyti.
Kas tave įkvėpė rašyti/tęsti rašymą? Labai daug žmonių turėjo įtakos mano rašinėjimui. Tačiau galbūt didžiausi įkvėpėjai buvo mano lietuvių kalbos mokytoja ir tinklaraščio skaitytojai, kurie nepatingi kažką parašyti po kiekvienu čia įkeltu kūriniu. Visos tos nuomonės ir yra didžiausias įkvėpimas toliau rašyti.
Koks yra tavo mėgstamiausias veikėjas, kurį sugalvojai? Man labai patinka tas Benas iš "Išgelbėti". Toks tikras su tikromis savo problemomis, veikėjas apie kurį labai daug galvodavau ir kurio portretą savo vaizduotėje susikūriau nuo pat pamatų. O dar buvo labai daug veikėjų, kurie buvo sukurti, tačiau jokiam kūrinyje nepasirodė. Toks vienas buvo muzikantas Rokas, tačiau jis liko tik mėlynu rašalu užrašytas sąsiuvinyje ir įdėtas į dėžę. 
Kada pradėjai rašyti?  Rimtai rašyti? Turbūt nuo šešiolikos. O iki tol buvo visokie nerimti, dabar juoką keliantys, bandymai žaisti rašytoją. Nesakau, kad tai liovėsi. Vis dar jaučiuosi ir esu nerimta. 
Pirmas kūrinys, kurį parašei? Tada buvau labai supykusi ir nusivylusi, atsidariau naujo įrašo langą ir surinkau tekstą, kurį dabar vadinu savo pirmuoju kūriniu. Už jį net knygą gavau, kai nusiunčiau į žurnalą!
Mėgstamiausias tavo kūrinys, kurį parašei? "Netikėtai susitikau su Praeitimi". Kai mokytoja liepė išsirinkti kūrinį, kurį galėčiau garsiai perskaityti per konferenciją, pasirinkau šį. Jis man atrodo vienas geriausių mano darbų, kuriuo netgi didžiuojuosi.
Ar turi rašymo tvarkaraštį? Ar rašai kiekvieną dieną ar tik tada, kai jauti, kad nori ir turi ką parašyti? Neturiu. Nors norėčiau, dažnai pagalvoju apie rašymo kasdien įpročio ugdymą, tačiau man nepatinka, kai verčiu save rašyti. Tada tos mintys tokios dirbtinės atrodo, tarsi per prievartą išspaustos iš manęs. O man patinka, kai viskas plaukia laisvai ir savo noru. Aš vertinu kokybę, o ne kiekybę: geriau jau vienas padorus darbas per mėnesį nei krūva šiaip sau tekstų.
Ar norėtum kada nors išleisti savo knygą? Šią akimirką - ne. Ar vėliau norėsiu? Nežinau. Dabar galvoju, kad man tiesiog to nereikia, užtenka ir to, jog dalinuosi tuo, ką parašau tik už komentarus ar nuomones iš kitų žmonių. Aš jau esu parašiusi 15 knygų sau, jos yra mano asmeniniai bestseleriai. Galbūt, kai pripeckiosiu daugiau nei 30 sąsiuvinių sau, būsiu pakankamai subrendusi parašyti kažką ir kitiems. Dabar jaučiuosi per maža ir per mažai gyvenimo patyrusi, jog galėčiau ar turėčiau teisę užkrauti savo pavardę ant knygos viršelio. Dar ne. 
Būtų smagu pamatyti ir kitų žmogeliukų atsakymus, kurie nors kiek prijaučia rašymui ar patys rašo, todėl tag'inu visus, kurie tik turi noro ir laiko atsakyti į šiuos klausimus savo tinklaraštyje. Smagu, kai gali pats savo kūrybą įsivertinti. Nepamirškite komentaruose nuorodų su savo tag'ais, būtinai užeisiu pažiūrėti!

antradienis, sausio 16, 2018

Malūkas ir jo "Šiukšlyno žmonės".

Tai nebuvo mano pirmas perskaitytas Malūko romanas, prieš tai skaičiau ir "Juodieji želmenys", ir "Vilko duona", kurie man paliko tokį stiprų įspūdį, jog radusi "Šiukšlyno žmones" knygų lentynoje, atskirai besiplaikstančius ir išplyšusius puslapius klijavau su lipnia juosta atgal į knygą ir romaną skaičiau labai atsargiai, kad vėl nepasimestų koks lapas. Perskaičius paskutinį knygos sakinį, aš buvau likusi be žado, knyga tiesiog sukrėtė ir supurtė mane bei mano mintis. Kelias dienas negalėjau atsigauti. Tai knyga, kaip sako autorius, apie žmogaus vienatvę, o vienišų žmonių daugiausia vaikų namuose, valkataujančių gretose, šiukšlynuose, kalėjimuose, katakombose. "Šiukšlyno žmonės - vieniši žmonės, bet vieniši žmonės - nebūtinai šiukšlyno žmonės."
Pagrindiniai du veikėjai, labai greitai įsimenami ir sunkiai pamirštami - Gustė ir Matas; romane vaizduojamas jų tapsmas ar perėjimas iš vaikų į suaugusiuosius, bandančius prasimušti gyvenime, rasti savo vietą ir turėti tvirtą pagrindą po kojomis. Šių dviejų vaikų likimai tokie sudėtingi ir painūs, jog tik spėk sekti iš paskos ir nepasimesti. Matas - gudresnis, apsukresnis ir sumanesnis tuoj pat pradeda sukti versliuką šiukšlyne, vos tik ten atvyksta, o Gustė, kuri pasitiki tik Matu, uždaresnė ir tylesnė mergaitė nieko neprisileidžia, laikosi šalia berniuko, kurį jau gyvendama vaikų namuose laikė savo broliu. Labai dinamiški įvykiai nuolat išskiria šiuos du veikėjus, tačiau galiausiai tas ryšys, užsimezgęs tarp jų, vis vien juos suveda kartu, kad ir kaip toli jie būtų vienas nuo kito. Šiuos du veikėjus nuolat kankinančios nelaimės ir žiaurūs įvykiai priverčia susimąstyti, kokie yra supūliavę ir sugedę kai kurie mūsų visuomenės sluoksniai. Siutina ir valstybės abejingumas, kuri nesidomėdama beglobiais vaikais tiesiog augina nusikaltėlių kartą. Nors knyga parašyta 1995 metais, ją skaitant, aš radau labai daug panašumų ir su 2017 Lietuva, tos pačios problemos ir tas pats abejingumas. Atrodo, kad niekas nepasikeitė ir šalis nepadarė jokio progreso socialiniame lygmenyje.
Knyga žiauri, parašyta grubiu, purvinu stiliumi, pilna keiksmažodžių, liūdna ir niūri. Perskaičius ją pasijutau tokia bejėge, kad tiek daug beprasmybės ir žiaurumo, net negaliu sakyti, kad pasaulyje, nes knygos veiksmas - čia, Lietuvoje, kuris siutina vien dėl to, jog žinai, kad nieko nepadarysi ir situacijos nepakeisi. Tačiau man patiko romanas. Patiko kaip jis išprovokavo mane jausti tiek daug įvairiausių emocijų, galvoti ir mąstyti apie tokius dalykus, apie kuriuos šiaip jau žmogus nemąsto, nes dažniausiai pamiršta, kad egzistuoja ir tokie individai kaip "šiukšlyno žmonės". Ši knyga paliečia labai daug socialinių klausimų,problemų, joje vaizduojami du skirtingi likimai: sėkmė, tik gaila, kad ji labai reta realiame gyvenime, ir visiškas žlugimas, pražudantis tyras ir gležnas sielas.
Kol kas galbūt dar kartą ir nesiryžčiau skaityti šios knygos, pernelyg žiauri ji man atrodo, tačiau manau, jog labai ilgą laiką aš ją įvardinsiu kaip savo mėgstamiausią, vien už tą gerą emocijų provokaciją ir tai, jog ji privertė mane kažką pajusti, ką retai pastaruoju metu padaro kiti kūriniai, kuriuos tenka skaityti. Galbūt man knyga patiko ir tuo, jog perskaičius ją, pradedi labiau vertinti tai, ką turi pats, džiaugtis tuo, ką turi ir stengti to neprarasti. Vertinti dalykus.


"Saugokis, įsiklausyk į žmogų, suprask, kol jis šalia, nes šiukšlyno žmogus ne vien tas, kuris gyvena šiukšlyne. Žmogus, ieškantis žmogaus, negali būti šiukšlyno žmogumi."