penktadienis, rugsėjo 14, 2018

Nuotrupos iš egzistencijos #2.

Grotelių ir skaičių mano sąsiuviniuose daug, nors pastarajame, kurį užbaigiau paskutinėmis vasaros dienomis, naujiems mokslo metams jau kvėpuojant į sprandą, pamečiau skaičių ir jau nebedėjau nieko. Tiesiog rašiau. Tačiau noras kažkuo dalintis yra toks pat didelis, kaip ir tas pamestas skaičius. Galbūt kažkam įdomu, galbūt kažkas randa juose kažkokios prasmės, galbūt tiesiog gražu paskaityti, o galbūt kažkas kažko išmoksta. Dar daugiau kąsnių ir trupinių iš mano kasdienybės - tuoj bus visas kepalas. Skanaus.
#54
Kartais žmonės manęs klausia ar jie netrukdo man rašyti. Ar nekelia kokių sunkumų su kūryba. Aš tik nusijuokiu. Kaip mūzos gali trukdyti?

#57
Šiandien ryte sėdėjau pas T. bute virtuvėje. Jis darė pusryčius, grojo senos dainos, tokios, kokių klausydavosi mano mama. Suvokiau, jog mane beprotiškai surakino nostalgija laikams, kuriuose dar net neegzistavau. Nostalgija, kuri dabar mane ypač pjauna, kai sėdžiu viena bendrabučio kambaryje, kol už lango - naktinis Vilnius. O pas mane širdyje nyku, net ir turint žmones, kurie mane myli, aš vis tiek jaučiuosi labai vieniša. Šį kartą fiziškai.

#68
Kažkas labai mistiško yra važiuoti naktį iš sodybos, kai visi jau lengvai apsnūdę ir vos vos mirksi akimis, nes jau trečia valanda nakties, o mes tik dabar susigriebėm, kokie pavargę esame iš tiesų. Visi tie pokalbiai tokie paslaptingi, nes gimsta miško apsupty. O mintys tokios keistos, lyg laukuose gyvenančių laumių būtų apsėstos.

#??
Mano ilgesys jau toks kietas ir sužiedėjęs, jog su kirviu nesuskaldysi. Nė vieno trupinėlio jis nebegaus, nors anksčiau tiesiog springo, kąsnius kimšdavo to mano ilgesio į savo purviną sielą.
Per daug laiko jau praėjo. Viskas sudžiūvo ir sugedo. Nebevalgoma ir nebepanaudojama.

#??
13 laipsnių šalčio yra ta temperatūra, kai užšąla tušinukas.
Ketvirtą ryto Vilniuje pradėjo snigti, vienas po kito iš namų pradėjo lysti žmonės. O aš dar net nemiegojau! Matau besikeičiančias šviesoforo spalvas ir tirpstančias snaiges ant priekinio mašinos stiklo.

Ne visus trupinius reikia šluoti nuo stalo ar mesti į šiukšlinę.

P.S. ačiū visiems, kurie nepagailės keleto minučių ir atsakys į kelis klausimus. --> anketa

sekmadienis, rugsėjo 02, 2018

Vasara buvo gera, nes...

... dariau nuoširdžiai tai, ką norėjau. Skaičiau, sėdėjau su draugais prie ežero, rašiau, džiaugiausi karštomis ir saulėtomis bei vėsiomis ir lietingomis dienomis, miegojau ne per daug ir ne per mažai.
... pagaliau gyvai pamačiau Arctic Monkeys ir kaifavau nuo jų muzikos dešimttūkstantinėje minioje, kartu su kitais fanais. Pamačiau kas yra Opener'io festivalis. Gal geriau sakyti suvokiau.
... perskaičiau labai gerą knygą, kuri išlupo lauk į paviršių mano norą rašyt; priminė, jog nėra jokių tabu ar suvaržymų kuriant. Jog reikia tiesiog imti tušinuką į rankas ir rašyti, braukti, vėl rašyti. Ir taip be galo, kol pagaliau išrašai viską, kas švinko galvoje. Įkvėpimas įkvėpimas įkvėpimas. Ir net nebereikia iškvėpti.
... vėl pradėjau raizgyti minčių tinklus, semdamasi įkvėpimo iš kasdienybės, kartais vis apibarstydama juos vaizduotės druska. Kad būtų įdomiau. Ir puslapiai užrašų knygutėje pradėjo pildytis vis dažniau ir dažniau.
... nebuvo tokios dienos, kai norėjosi skaičiuoti dienas iki rugsėjo.
... išmokau būti su savimi ir suprasti save. Suvokti procesus, kurie vyksta mano galvoje ir sieloje. Suvokti ir tai, jog anksčiau savęs bijojau, todėl ir nenorėdavau likti viena. Tačiau šią vasarą buvo momentų, kai man to gyvybiškai reikėjo. Būti vienai. Nes pagaliau susigyvenau su savimi.
... pamačiau daug, supratau daug ir pasakiau daug. Tik dėl paskutinio nesu tikra ar visi suprato.
... vis dažniau versdavau galvą į viršų. Tik tam, kad pamatyčiau tuos debesis plaukiojančius virš mūsų. Nes žiūrėti į nudegusią žolę ir žvyrą po kojomis jau pabodo.
... pamačiau krislelį Berlyno. Pabuvau truputį toliau nei Lenkija. Nes šiaip jau iš prigimties nesu labai didelė keliauninkė, tačiau šį kartą kaifavau nuo dvylikos valandų kelionės automobiliu, nakvynės viešbutyje ir tiesiog visos tos vokiškos kultūros. Prisiminiau savo seną meilę Medikopterį.
... labai viską mylėjau. Ir viskuo džiaugiausi. Ir šypsojausi daugiau.
... praleidau daugybę vasaros vakarų prie ežero su gerais žmonėmis.
... įmerkiau kojas į Baltijos jūrą, suvalgiau vaflį sėdėdama netoli Šventosios bibliotekos, pečius surėmus su T., besidžiaugdama, kad esu.
... mečiau lauk visus žmones, kuriems manęs nereikia. Nebeliko mano draugiškų žinučių su siūlymais susitikti, nebeliko manęs kaip mūsų draugystės kurstytojos ar žmogaus, kuris nuolat inicijuoja visus susitikimus. Palikau juos tyloje. Pasirodo, man jų irgi nelabai reikia.
... nenorėjau, kad ji baigtųsi.
Tačiau niekas nežino kaip ją sulaikyt, todėl laikas rudeniui.

Kas tavo vasarą padarė gera?

trečiadienis, rugpjūčio 22, 2018

Dar viena, paprasta rugpjūčio naktis.

Nusinešu kompiuterį, ausines ir užrašus į atokiausią namų kampą. Atverčiu nešiojamą kompiuterį, įsijungiu tuščią popieriaus lapą ir bandau sugaudyti padrikas mintis, kurios pasipylė užrašų knygelėje, į vieną tekstą. Spotifajuje susirandu twenty one pilots ir klausau "Levitate". Kartais įsijungiu ir Lorde, nes T. sakė, jog mes panašios. Kažkuo. Arba Arctic Monkeys. "Four Out Of Five" primena jų koncertą ir kelionę į Berlyną, kur jaučiausi lyg ten man vieta. Laikrodis rodo jau gerokai po vidurnakčio, ausyse pulsuoja muzika, o žodžiai, kuriuos noriu užrašyti - smilkiniuose, mintyse, gal net kraujyje. Aš ir vėl gerai jaučiuosi, vėl savimi ir vėl pakankamai pilna tekstų, kuriuos norisi užrašyti. Ir taip kiekvieną naktį, kai man nesinori prisigerti miego. Man labai patinka rugpjūčio naktys, nes jos tokios dailios, su visomis žvaigždėmis, ilgais pokalbiais ir pro ausis bėgančiomis mintimis. Vasaros pabaiga kažkuo primena Naujuosius Metus. Šio metų laiko galas - koncentruota veikla ir skubėjimas padaryti tai, ko nespėjai per visus tuos tris ar du mėnesius. Visai kaip metų pabaigoje - skubame, darome, baigiame, nes norisi naują pradžią pasitikti švariems ir turintiems tą galimybę galvoti naujus darbus ar tikslus vietoje tų, kuriuos taip karštligiškai skubėjome užbaigti paskutinėmis gruodžio dienomis. Juk nerašysi to, ką nori padaryti, ant dar nepabaigto. Vartome baltus lapus kiekvienos menkutės pradžios proga, o man kartais atrodo, kad be reikalo. Be reikalo save apkrauname pažadais, kurių nesilaikome, ar tikslais, kurių nepasiekiam. Kartais tiesiog nepavyksta. Ir nėra būtinybės draskytis ir plėšytis, ypač, kai matai, jog nespėsi. Nieko tokio. Pasaulis nuo to nesugrius. Net nesudrebės, jei atvirai.
Aš pati sau prisirašiau tiek dalykų, kuriuos norisi padaryti, turint to brangaus laisvo laiko. Viską reikia padaryti vasaros metu, nes mokslo metais aš tikrai neturėsiu tam nė minutės. Tačiau skaičiuojant paskutines šio metų laiko dienas, aš suprantu, kad nieko tokio. Nieko baisaus, jog neprirašiau krūvos naujų tekstų, apie kuriuos galvodavau paskaitų metu, nieko tokio, jog neperskaičiau visų keturiolikos knygų, į kurias vis liūdnai žvelgdavau, rankose laikydama privalomą literatūrą, ir visiškai nereikia krimstis, jog nepažiūrėjau viso to sąrašo filmų ar serialų. Žinoma, čia tik tie paprastučiai tikslai, visiškai neypatingi, bet vis tiek tikslai. O kiek dar jų slypi mano galvoje. Visi tokie patys - iki galo neįgyvendinti. Bet nieko tokio. Aš sau už tai atleidžiu. Vietoje neįgyvendintų siekių iššoka akimirkos, kurios įvyko - kiekvienos savo gyvenimo sekundės nesuplanuosi. O kartais tos akimirkos dar net mielesnės nei jausmas, kuris apima, pagaliau užbraukus kurį nors iš darbų savo to do list'e. Šią vasarą aš supratau, jog vis dėlto gyvenu dėl jų. Netyčinių momentų, kurie po kažkiek laiko vis tiek nugula mano užrašuose. Ar bent jau prisiminimuose.
Ir tai tik maža dalis viso to, kas vyksta mano galvoje dar vieną, paprastą rugpjūčio naktį.
Take it easy for a little while
Come and stay with us

trečiadienis, rugpjūčio 15, 2018

Pigios knygos. #2

David Levithan yra amerikiečių rašytojas, sulaukęs pripažinimo už knygas paaugliams, o ši knyga yra pirmasis autoriaus kūrinys suaugusiems ir tai yra tikrų tikriausias žodynas, tik skirtumas tas, jog prie kiekvieno žodžio yra ne tik vertimas, tačiau ir trumpas pasakojimas. Dar neteko skaityti tokia forma pateikto romano, tačiau būtent tai ir paverčia kūrinį originaliu ir savotišku. Tai išsibarstęs pasakojimas apie du įsimylėjėlius, padrikai lipdoma istorija apie juos, jų kasdienybę, naudojant raktažodžius iš kurių ir susideda įsimylėjėlių žodynas. Labai lengvas skaitinys, parodantis dviejų žmonių gyvenimą ir jų santykius iš įvairių pusių ar perspektyvų, įmanoma perskaityti ir per vieną dieną. Žinoma, dar ir naujų angliškų žodžių išmoksti, kurie tiems tekstukams parinkti labai taikliai. Palikau kelis eurus knygyne ir ši knyga jau buvo mano.
Tai, jog pavadinimas yra „Įsimylėjėlių žodynas“, iškart parodo, kad čia bus kalbama apie du žmones ir jų santykį tarp jų, apie jų autentišką ir vienintelę meilę. Intymumą romane sukuria įvardis „tu“, nes skaitytojui iškart pradeda vaidentis, kad kreipiamasi į jį ar kalbama apie jį. Nors iš tiesų skaitytojas varto dviejų mylinčių vienas kitą žmonių pokalbį, sakau, kad pokalbį, nes kai kuriuose puslapiuose tekdavo perskaityti tekstą dar kartą ir pagalvoti ar čia kalba mergina, ar vaikinas. Kažkaip savaime mąstai, kad šiuos trumpus meilės pasakojimus parašė vaikinas savo merginai, tačiau vis atsirandantis dviprasmiškumas tekste verčia manyti kitaip – jog tai jų abiejų tekstai skirti vienas kitam. Ir jautiesi tarsi skaitytum svetimus įsimylėjėlių laiškus, kurie taip įtraukia, jog negali tiesiog padėti tos knygos. Viskas papasakota taip kaip ir reikia kalbėti apie meilę – ne per daug, tačiau ir ne per mažai. Nors tiesą sakant, niekas ir nežino kaip iš tiesų reikia apie ją kalbėti, bet verta pripažinti, jog šio autoriaus bandymas buvo sėkmingas ir atveriantis naujas formas kitiems, kurie nori kalbėti ar skaityti apie šį fenomeną tarp dviejų žmonių.

„Man nepatinka, kai tu naudoji mano šampūną, nes tada tavo plaukai kvepia kaip aš, o ne kaip tu.“
„Atrodė, kad pakelsi mane, bet viskas nukrito.“

trečiadienis, rugpjūčio 08, 2018

Akistata su savimi.

Vieną vakarą aš labai daug kalbėjau su T. Apie savo būseną, stabilumą, kuris varo iš proto, nes nejudi, o stypsai vietoje. Labai vargina. Viskas vyko tos dienos, kai bandžiau prisėsti ir kažką parašyti, tačiau likau nusivylusi savimi, vakarą. Sukome ratus aplink miestą ir daug kalbėjome. Labai daug. Mano vasaros tapo kažkokiomis tuščiomis, T. siūlo idėją, jog galbūt tai ženklas, kad suaugome ir man belieka tik nusukti veidą ir stipriai užsimerkti. Nenoriu. Vasaros tuščios, nes jų nebesugebu aprašyti. Po pokalbio su T. suvokiau, jog reikia statyti save prieš save ir pačiai išsiaiškinti savo nerašymo ir apskritai nieko nenorėjimo daryti priežastis. Viskas, kas man liko, yra tik bukas nuobodulys, nors mintys galvoje verda. Nesustoja net sekundei. Galbūt sunku rašyti, nes visko susikaupę tiek daug ir nebežinau kaip pedantiškai tai sudėti ant popieriaus lapo. Galbūt aš tiesiog užmigdžiau savo įgūdžius transliuoti prasmę žodžiais su kiekvienu geros minties užrašymo atidėliojimu. Galbūt mano sąžinė ne tokia ir uoli, jog jos dėka išdrįsčiau išsitraukti užrašus bet kur ir bet kada. Galbūt mano gyvenimas tapo pernelyg tuščiu, kad kažką paimčiau iš jo ir užrašyčiau, nors visgi paimti galiu nemažai, bet ne, tai ne tai, ko noriu ar reikia. Galbūt aš tiesiog suaugau ir suvokiau, jog tai nėra man. Sąžinė graužia ne dėl supūdytų minčių, bet dėl beprasmiškai švaistomo laiko. Dar viena vasara, šast ir prabėgo. O ką aš? Aš nieko. Ir tai žudo. Man norisi kažką sakyti, bet burna užčiaupta abejonės, nes ji mano, jog neverta. O gal ta abejonė esu aš pati? Aš pati save laikau įkaite? Kaip man išsiugdyti tą įprotį rašyti būtent tą akimirką, kai sugalvoju, kad po to nereiktų žvejoti to, kas jau nuskendo.
Mes su T. daug kalbėjome apie priežastis, bet ne sprendimus. Iš viso to, kas anksčiau vyko mano gyvenime aš juk kurdavau istorijas ir pasakojimus - iš visų įmanomų siužeto posūkių ir jų atomazgų. Tą patį momentą sugebėdavau išgyventi šimtais skirtingų būdų. Kur visa tai dingo? Gyvenu bestuburį gyvenimą, kuris klaiposi ir kreivoja šleivoja per nerangias mano vasaros dienas. Nežinau kaip pildyti tuštumas. Visą vasarą praleidau galvodama kaip, laukdama, kada pasipils žodžiai kaip pasipila vasaros liūtis. Ir nieko, sausra. Na, iš dalies jie pilasi dabar, bet ar tikrai man norisi pasakoti, rašyt apie tai? Sunku atitikti ne kitų žmonių, tačiau savo pačios lūkesčius. Susikėliau juos ant aukštos lentynos viršūnės ir net negaliu pasiekti. Metro aštuoniasdešimt nepakanka, abejoju ar ir dviejų metrų užtektų. Man yra kur stiebtis.
O galbūt sprendimas yra. Man reikia būti atvirai. Pačiai su savimi. Tokiai, kokia dabar buvau rašydama šias eilutes. Ir nebijoti rašyti to, kas spaudžia smegenis.
 Akistata su savimi - baisi, bet naudinga.

antradienis, liepos 31, 2018

Trys tekstai.

Visi jie saugiai sėdi mano, jau uždarytame, tinklaraštyje, kur aš bandžiau iš kelių sakinių ar vos kelių pastraipų lipdyti milžiniškas prasmes. Galbūt kai kurie jau bus regėję juos, bet šiandien man kažkodėl labai norėjosi pasidalinti kažkuo, kas buvo seniai, kai buvo geriau. Iškelti tris tekstus į paviršių, jūsų akims apžiūrėti, o smegenims apmąstyti. Trijulė, kuri vėl nori būti matoma.

vaizduotės užkrėtimas.
kovo 18, 2017 


tai toks fenomenas, kai mintyse savavališkai ir nekontroliuojamai nuolat kartojasi vizijos, kurios po truputį naikina sveiką protą ir paverčia tave nieko nesuvokiančiu padaru, bandančiu nesuprantamai pasakyti, jog kažkas išgraužė smegenis ir dabar beprotiškai gelia tą tuštumą galvoje.
kiti net nenutuokia, kas yra už jų sielų. kad ten kartais tyliai tūno juodos begalybės. kiek girdėjau, jos turi aštrias iltis, kuriomis taip sudrasko viską, kas tik prisiartina, jog net kraupu ir šiurpu pasidaro, žvelgiant į suniokotus objektus, kurie per naivumą priartėjo per arti.
laikykimės atokiau. 
kaip įmanoma toliau.

maistas mano sielai galimai užnuodytas.
liepos 16, 2016


jie man sakė, jog kai užaugsi, tavo baimės susitrauks ir visiškai išnyks iš tavo gyvenimo, tačiau dabar aš tiesiog labiau abejoju savimi, o baimės, na, jos liko. tokios pat įžūlios ir tokios pat akiplėšiškos kaip ir anksčiau buvo. bet kad ir kaip bebūtų, aš bent jau ne viena. jie sako, kad kartais reikia žudyti savo mintis, tačiau dabar su savo pačios tamsa aš esu linkusi taikytis, o ne ją naikinti.
manau, tai veiksmingiau.
jie veržiasi lauk, o mes prarandame kontrolę ir budrumą.


bet mes vis dar turime sielas.
gegužės 18, 2016


"gyvenimas daug lengvesnis, kai nieko nejauti." - sakydavau sau, jausdama kaip beprotiška meilė visiems drasko mane į gabalus. jokiam žmogui nebeleidžiu savęs užpildyti purvinu ir svetimu liūdesiu. mane pradėjo statyti iš sulaužytų pažadų, nenoriu tapti grynakrauju melu ir nusivylimu. ir vis dėlto, jei problemos sekas iš paskos, galbūt eini ne ta kryptimi?
daugelis mano draugų kaip žvaigždės, gaila, tik, kad kai kurie jau tapo juodosiomis skylėmis, grasinančiomis įtraukti į nebūtį ir mane.
svarbiausi žmonės mano mintyse atsiranda trečią valandą nakties, kai sukurti sąmonės vaizdiniai tyčiojasi iš manęs pačios priversdami jaustis palūžusiai ir sugniuždytai. tarsi mano vidiniai demonai lauktų manęs ant pievelės prie mano namų, siekdami pagauti ir sudraskyti. rodydami šlykščiausias grimasas ir viliodami pernelyg šleikščiai mielais vaizdiniais laukan. o aš tik sėdžiu viduje ir vis dirsčioju pro langą. galbūt jų jau nebeliko? tada išaušta rytas. nauja diena. dar viena diena iš begalybės kitų, jau nugyventų.
kad ir kaip bebūtų, šiomis dienomis širdys ramesnės.


antradienis, liepos 24, 2018

Kalbomis permirkusios vasaros naktys.

Mes naktimis prikalbame pilnus kibirus prisiminimų, pasakojimų apie save ir kitus, prilaistome tiek daug netikrų ir tik mūsų slapčiausiuose troškimuose gyvenančių situacijų ar reiškinių, kurie reiškia tiek daug, kad net per daug - juk to nebus. Iškalbame visą ežerą, prie kurio tą naktį ir sėdime, nupasakojame visą rasą nuo medžių parke, kur krykštaujame ant sūpynių. Dalykai, kurie nutiko seniai, tačiau jie vis tiek buvo. Net jeigu ir nutylame, vis vien plaukiojame sakinių bangose, kurias pasakėme arba pasakė mums, užvertę galvas į temstantį ar švintantį dangų. Taigi, tokios neišsemiamos mano vasaros naktys, kaip ir kiekvienais metais.
Šįsyk mano naktys šiek tiek nepastovios. Būna, kai akis sumerkiu tik paryčiais, tačiau pasitaiko, kai užmiegu net vidurnakčio nesulaukusi. Bet man taip patinka, kiekviena diena vis atneša kažką įdomaus ir naujo, jaučiu kaip ilsiuosi ir ruošiuosi trečiam kursui. Priešpaskutiniam. Kaip baisu. Labai daug skaitau, šiek tiek mažiau rašau. Minčių ar idėjų netrūksta, bet trūksta valios tiesiog prisėsti ir viską užrašyti, diena pralekia taip greitai, atrodo būni ir ten, ir čia, ir visur, o naktimis protas jau toks išsisunkęs, kad sugebi brūkštelėti tik keletą eilučių į savo užrašų knygelę. Dažniausiai apie neteisybę žmonijoje ir kaip socialinės medijos bei visi tie penkiolika minučių ar delfiai mums smegenis plauna. Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo baisiau man darosi.
Kiekvieną dieną bandau vis kažką rašyti, bet progresas nėra toks, koks mano galva turėtų būti. Vasaros pradžioje mano tikslai buvo tokie nesveikai dideli, o dabar, kai atostogos jau įpusėjo, aš suvokiu, jog ir vėl per daug sau užsibrėžiau. Ne visas idėjas įmanoma užrašyti, kai kurios tiesiog privalo likti galvoje, nes ant popieriaus nenori. Ir ne visuomet pavyksta rasti tikslių ir teisingų žodžių vaizdiniams, kurie kyla galvoje. Dėl to, ką labai mėgdavau daryti prieš porą metų, esu labai pasimetusi. Lyg ir noriu rašyti, bet kažkas stabdo. Jeigu anksčiau vasara būdavo pats tas metas kurti tekstus, tai pastarosiomis vasaromis nesugebėjau parašyti nė vieno, kuris patiktų man pačiai. Visi kažkokie neužbaigti, kažkokie ne tokie... Nebemoku, pamiršau kaip, nebežinau. Vakar tik pasipiktinau tomis eilutėmis, kurias išspaudžiau į Word'o failą.
Galbūt pats metas spjauti į sukurtus scenarijus mano galvoje ir pradėti užrašinėti visas tas kalbas, kuriomis laistome savo vasarą? Tik kaip prisiversti išsitraukti užrašus ir tušinuką, kai atrodo baigėsi visi žodžiai, kuriais galėčiau aprašyti? Iš rašytojos tampu tik skaitytoja.