Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Gegužės, 2013

Šiandien piešiau veršiukus.

Vaizdas
Jų pilna visur. Pradedant mano vadovėlių aplankalais ir baigiant klasiokės užrašine. Veršiukų maniakė. O jei kalbėt apie rimtesnes temas: jau jaučiu alsuojančią vasarą. Šiandien išvilkau toną sveriančią kuprinę iš namų į mokyklą, o parvilkau šiek tiek lengvesnę, nes atidavėm rusų, chemijos ir informatikos  knygas. Jau vien informatikos knygos sveria toną.. Kažkaip keista man, kad jau paskutinė savaitė. Ir jei atvirai, dar norėčiau kokio mėnesio mokslo metų. Dėl tam tikrų priežasčių.. Ir dėl tam tikrų priežasčių, noriu, kad viskas kuo greičiau užsibaigtų. Tarsi du susidvejinę žmogučiai manyje pešasi kas geriau.. O aš tesugebu abejingai stebėti ir karts nuo karto padaryti, ką jie man liepia. Noriu pagaliau normaliai pailsėti. Tiesiog ramiai pasėdėti ir pabandyti susidėlioti gyvenimą į vietas, kad galėčiau blaiviai mąstyti ir neit iš proto vos tik sužinojus kokią smulkmeną. Pas mane protas visiškai dirglus ir toks keistai jautrus. Šiek tiek erzina, nes noriu vėl šaltai į viską reaguot

Busy life? It's okay.

Vaizdas
Kuo toliau tuo labiau man pradeda patikti tas užimtumas. Visas tas mokymasis kontroliniam ir namų darbų darymas, padėjimas tėvams namuose, padėjimas draugams. Nes per visus tuos darbus nelieka laiko visam mano asmeniniam gyvenimui. O ten viskas jau virtę griuvėsiais ir aš tik per plauką pasprukau nuo virstančio savo vilčių ir svajonių dangoraižio. Nežinau, kad bus, kai baigsis mokslo metai, vis tiek kažkaip susidursiu su visomis bėdomis, bet gal bent jau tada būsiu fiziškai ir morališkai nusiteikusi jas spręsti, o ne bėgti nuo jų. Bet kol kas aš tik puikiai slepiuosi nuo jų. Kaip kokia pabėgėlė iš kalėjimo. Nors jos jau artėja prie manęs. Jaučiu. Juokingas dalykas, tas, kad manęs egzaminai laukia tik kitais metais, bet aš jau dabar pradedu jaudintis dėl jų. Kitą vertus, gal jei nusiteiksiu jiems dabar, nereikės jaudintis vėliau ir su sadistišku pasimėgaujimu galėsiu stebėti, kaip kiti baigia nusirauti plaukus nuo galvos ir nemigos pagražintu veidu bando išmokti kažką papildomo. That

Bandymas Nr. 2

Metro stotyje taip tylu. Ypač trečią valandą nakties. Sėdžiu ant aplūžusio suolelio ir siurbčioju kavą, kuri primena drumzliną vandenį iš balos. Pats beviltiškiausias ir paskutinis pirkinys mano gyvenime. Netyčia viršun pasislenka mano megztinio rankovė. Keletas gilių randų ir bintas apraizgęs mano riešą. Jau kažkada bandžiau pasitraukti iš to gyvenimo, kuris taip primena tą drumzliną kavą. Bet kadangi sėdžiu štai čia, drąsiai galima sakyti, kad nepavyko. Bet antras kartas nemeluoja. Iki rytinio traukinio dar keturios valandos, mano puodelyje jau matosi dugnas. Pakylu ir nueinu išmesti puodelio. Jis dusliai trinkteli į tuščią šiukšlinę. Tokią pat tuščią kaip ir mano gyvenimas bei širdis. Keistas jausmas, kad tuoj žengsiu patį lemtingiausią žingsnį savo gyvenime, bet visiškai dėl to nesijaudinu. Delnai, kakta, netgi pažastys sausi, rankos nedreba, protas ramus. Tik smagu būtų nematyti visų tų veidų galvoje, visų tų trumpametražių filmukų iš mano gyvenimo. Aš jau nusprendžiau, mano nuomo

Eurovizija. Arba tiesiog watafak.

Vaizdas
Kaipgi aš nepasireikšiu apie kone svarbiausią muzikinį šou Europoje. Pradėsiu tuo, kad 2013 Eurovizija mane nuvylė. Labai nuvylė. Nors visada pasiruošiu didelį dubenį pagiežos, neapykantos ir žiupsnelį paniekos žiūrėdama šitą.. hmm.. reiškinį. Priežastys paprastos: kvailas politinis balsavimas, kvailos dainos laiminčios konkursą, geros dainos, kurios liūdnai žvelgia iš paskutinės vietos ir keistas lietuvių požiūris į dainininkus, kurie atstovauja mūsų šaliai. Kodėl kitos šalys gražiai balsuoja už kaimynus? O latviai iškelia mums pavydo sceną, kad patekom į finalą ir neduoda balų. Estai irgi ne ką geriau. Netgi iš dalies patrolino, kai pasakė, kad 12 balų skiria savo kaimynei.. Didelis šou sukurtas per keletą minučių visada laimi. Didelės krūvos pinigų investuotos į šitą mėšlą suteiks tau pergalę. Bet kam jos. Tu laimi, tavo šalis vėl gauna milžiniškas išlaidas, kad surengtų super-duper-mega-ultra Euroviziją, kuri nušluostytų nosis visoms kada nors ją rengusiomis šalims, gauni garbę, š

Šioks toks pasipiktinimas.

Vaizdas
Neinu šiandien į mokyklą, pasidariau atostogas. Taigi sėdžiu dabar su atidarytu balkonu, aplink mėtosi saldainių popierėliai, o aš tarškinu klaviatūrą. Neseniai, ant sesers stalo, netyčiom radau žurnalą, pavadinimo neskelbsiu, dėl tam tikrų priežasčių. Buvo atverstas puslapis, kuriame 'paauglės' rašo savo bėdas ir klausia patarimo. Pirmas dalykas už kurio užkliuvo akys - 12 metų mergaitė. Skundžiasi, kad nepasitiki savimi. Taip, šitas dalykas kamuoja be jokių amžiaus nuostatų, bet kodėl atsakyme minima, kad ji jau paauglė? Kodėl visuomenė taip prikiša, kad 12-13 metų vaikai jau tampa paaugliais? Kai aš buvau tokių metų man tikrai ne brendimas ir paauglystė galvoj buvo. Gal per vėlai bręst pradėjau ar ką, bet šiuolaikiniai vaikai mane stebina. Visos tos meilės seilės būnant 10-11 metų. Watafak? Tokiu momentu aš dažniausiai verkdavau dėl nulaužtos barbės galvos, o ne dėl bernų. Žinant tą faktą, kad kuo toliau, tuo ankščiau bręsta vaikai, tai mūsų laukia tarkim 3000 metais? Kas č

Aplinkiniai mane gąsdina.

Vaizdas
Visi kažkokie pikti, be nuotaikos. Atrodo pavasaris, saulė ir geri orai, bet visi kažkokie nelaimingi. Gąsdina mane su savo nuotaikų svyravimais. Niekada negali žinoti, kas jiems šaus į galvą ir kokią nuotaiką ištrauks jų smegenys. Ir vėl man pernelyg rūpi kitų nuotaikos ir kitų savijauta. Tuoj ateis momentas, kai prie kiekvieno, nors ir nepažįstamo, liūdnai atrodančio žmogaus prieisiu ir pradėsiu kvosti, kas jam nutiko. Nors pati dažniausiai būnu ne ką geresnės nuotaikos. Bet kažkaip nuryju savo ašaras, užsimetu šypseną arba rimtą miną ir lekiu guost kitų. Vieną kartą neištvėrus pasigausiu kokį prašalaitį gatvėje, užrakinsiu savo namuose ir papasakosiu jam viską, kas mane neramina ir skaudina. Bet greičiausiai būsiu apkaltinta mažų mažiausiai pagrobimu arba vandalizmu. Smagu būtų turėti tą protingą draugą, kuris duotų nuostabų patarimą bet kokioje situacijoje arba tiesiog palaikytų mane. Yra keletas, bet yra ir savaiminė apsauga, kad jie nėra nuoširdūs ir kad geriau žmonėmis labai n

Esu labai nepareigingas žmogus.

Vaizdas
Šaunieji mano skaitytojai ir šio blog'o lankytojai aktyviai balsavo apklausoje, bet nenaudėlė bloggerio programėlės apklausa didžiąją daugumą balsų "suvalgė". Bet man to užteko susidaryti nuomonei, kad "dienos klausimų" vis dėlto reikia įrašo pabaigoje. Pavadinimas atspindi vieną iš mano ydų - be jokių sąžinės priekaištų rašau čia, o šalia abejingai numesta ir graudžiai žiūri literatūros knyga su "Anykščių šileliu", kurį reikia išmokti rytojui. Pirmos šešios eilutės jau guli vienam galvos stalčiuje, bet kiti niekaip netelpa. Jau matau, kaip apie 23h. vakaro desperatiškai bandau išmokti tą kvailą eilėraštį. Nors iš tiesų galėčiau dabar pat atsistoti, išjungti kompiuterį, tv ir visus kitus trikdžius ir įbesti nosį į knygą, bet aš tiesiog negaliu. Protas kaip paralyžiuotas, akys nuvargintos nemigos, o raumenys suglebę it sprogęs balionas. Vienam sakinyje apibūdinta mano fizinė būklė dabar. Po truputį eina lauk visa mano gyvastis. Nuoširdžiai sakau, kad

Kartais pavasaris būna kvailas.

Vaizdas
Sėdžiu su nosinių pakeliu, ašarotom akim ir vaistais. Prasidėjo pavasaris, prasidėjo ir mano alergijos. Negana to, kad aplink pilna "meilės" kamuojamų bendraamžių, gyvūnų, kuriuos šaukia gamta ir ne tik, mane dar kamuoja ir kvaila alergija, kurią sukelia suknisti žydintys augalai. Kvailas pavasaris su kvailom žiedadulkėm. Įdomu, jog kuo toliau tuo labiau visi pasigauna tą meilės karštinę ir vaikšto it bulvių maišu trenkti, skrajoja padebesiais ir nemato ant žemės esančių žmonių. Aš nepriklausau tai grupuotei ir kol kas tvirtai stoviu ant žemės. Nemoku mylėt, nemoku siekt savo tikslų. Visada jaučiu tik kažkokią kvailą simpatiją, kuri po kelių savaičių pasimiršta. Tikriausiai rimtai įsimylėjus buvau vieną vienintelį kartą ir tai nevykusiai.. Welcome to my life.. Meilės seilės ne man. Geriau būt vienai, bet bent be visų tų problemų ir pykčių, kuriuos išgyvena kiekviena porelė. Pykstasi, taikosi, vėl nervus vieni kitiems tampo. Kam to reikia. Ne man. Tokia mano nuomonė apie vis

Pirmas vasariškas savaitgalis.

Vaizdas
Penktadienis. Popietė. Grįžtu iš mokyklos, numetu kuprinę, pakeičiu nusibodusią uniformą vasarine suknele ir su šepečiu bei dulkių skudurėliu perbėgu per namus. Tada visa rami sėdžiu prie pc su dideliu dubeniu ledų, šalia padėtu traškučių pakeliu ir su f-1 treniruote. Išsiilgus visų tų garsų, įspūdžių, beveik nevalgau ledų ir jie po truputį miršta dubenėlyje su sidabrinės spalvos šaukšteliu. Po to buvo tradicinis muzikos klausymas ir namų darbų rūšiavimas, bei jų darymas. Padarius trečdalį numetu viską ir einu į balkoną įkvėpti gryno oro ir pavėpsoti į savo gatvės vaizdą. Balkone vėsoka, matau besileidžiančią saulę, jaučiu lengvą vėjelį, kuris taršo mano kirpčiukus, užuodžiu kepamų šašlykų kvapą ir bandant atsiremti rankomis į turėklą, mano ranka atsiduria skystam, tirštam ir baltam paukščio š.. Nusikeikiu ir einu plaut apdergtos rankos. Štai kaip moku susigadinti romantišką nuotaiką. Vakarą uždarau filmo žiūrėjimu ir žiūrėjimu pro langą, kaip gražiai žaibuoja. Šeštadienis. Atsikeli

Saulytė šviečia į lauką kviečia..

Vaizdas
.. o aš užtraukiu sunkias užuolaidas, kurios nepraleidžia menkiausio spindulėlio ir toliau sėdžiu tarp knygų, dulkių, tamsos ir muzikos garsų, kurie neapleidžia manęs kiekvienam žingsnyje. Negalvokit neteisingai, į lauką išeinu, pasidžiaugiu ir saulyte, ir gražiais orais, bet kartais reik ir pasėdėt knygų draugijoje. Juolab, kad baigiasi pusmetis ir turiu taisytis galybę pažymių. O mokytojai tai supranta ir piktybiškai (??) bando pakišti koją, kad tik vėl kaip nors susiveltumėm, nes mūsų klasė tikriausiai nemėgstama visų mokytojų. Ką padarysi. Pirmas įspūdis dažniausiai būna labai stiprus ir jį pakeisti super sunku. Nieko nepadarysi, kad mes per pirmąsias rugsėjo savaites gadinomės įvaizdį jų akyse ir tiesiog nieko normalaus neveikėm. Vaikai . Bendrai paėmus, gyvenime nieko naujo. Tik šylantys orai, mažėjantys puslapių skaičiai vadovėliuose, artėjantis Ispanijos GP, sesės gimtadienis ir pagaliau pirmieji pavasariniai ledai. Gosh, Paslapčių Namuose daugiau veiksmo, negu mano gyvenim

Siaubas, kai suvoki..

..kaip žmogus gali pasikeisti. Charakteris, išvaizda, suvokimas. Viskas pasikeičia ir prieš tave stovi tarsi naujas žmogus, nesvarbu, kad visai neseniai jis buvo kone geriausias draugas su kuriuo praėjo geriausia vaikystė, paauglystė ir kone visas trečdalis gyvenimo. Dabar tas žmogus pasikeitė ir jam tavęs nereik. Pavyzdžiui, tokia situacija: turi nuostabų draugą, abu esat savo vietoj, nesiekiat garbės, populiarumo ir kitų išliaupsintų dalykų. Tiesiog džiaugiatės kiekvieną diena ir vienas kito buvimu. Staiga taviškis draugas susiranda kitų draugų. Pradedat rečiau matytis, atšąla draugystė, facebook 'e matyti vis daugiau jo nuotraukų su populiariaisiais. Po truputį jis pasikeičia ir tampa elitiniu žmogumi, o tu ir toliau likai pilka pelyte, bet bent jau su savo asmeniniu gyvenimu, kurio nenarsto po kaulelį pavydūs ir įkyrūs žmonės. Tavo draugas tampa tik kažkada buvusiu pažįstamu, žiūri į tave iš aukšto arba aplamai tavęs nepastebi. Nors ir matai, kaip sunkiai jis tabaluoja ant be

Sunku surasti pavadinimą ir apibūdinti tai vienu žodžiu.

Vaizdas
Ramiai gražiai tipenu per gyvenimą ir štai atskrieja didžiulis liūdesio akmuo ir trenkiasi man į krūtinę visa savo mase. Netenku pusiausvyros, nukrentu. Skausmas krūtinėje, neina įkvėpti. Voliojiuosi ant žemės kaip pašautas karys. Iš dalies taip ir yra. Esu karys gyvenime, mane ką tik peršovė liūdesys.  Faktai konstatuoti. Reik nustot voliotis ant tos gelsvos dar iš po žiemos nepakilusios žolės ir bandyti eiti. Perbraukiu ranka per krūtinę. Ji šlapia. Ant rankos lieka raudonos kraujo žymės. O koja nerūpestingai užmina kažkokį keistai minkštą daiktą. Ooo, mano širdies gabalėlis. Jau ir taip ne daug liko, o šita dalis dar visai didoka. Šūvis po šūvio, akmuo po akmens ir tuoj nebeliks mano širdies. Liūdesys labai mėgsta ją plėšyti ir draskyti į gabalus. O aš jau ilgas metas kaip užsigrūdinus nuo to. Numoju ranka ir kraujuojančia ir skylėta krūtine žengiu toliau. Kraujas laša, palieku raudoną pėdsaką ant dulkėto kelio. Žingsnis po žingsnio einu. Sutinku daug žmonių, daug jų klausia, kas a