trečiadienis, gegužės 15, 2013

Aplinkiniai mane gąsdina.

Visi kažkokie pikti, be nuotaikos. Atrodo pavasaris, saulė ir geri orai, bet visi kažkokie nelaimingi. Gąsdina mane su savo nuotaikų svyravimais. Niekada negali žinoti, kas jiems šaus į galvą ir kokią nuotaiką ištrauks jų smegenys.
Ir vėl man pernelyg rūpi kitų nuotaikos ir kitų savijauta. Tuoj ateis momentas, kai prie kiekvieno, nors ir nepažįstamo, liūdnai atrodančio žmogaus prieisiu ir pradėsiu kvosti, kas jam nutiko. Nors pati dažniausiai būnu ne ką geresnės nuotaikos. Bet kažkaip nuryju savo ašaras, užsimetu šypseną arba rimtą miną ir lekiu guost kitų. Vieną kartą neištvėrus pasigausiu kokį prašalaitį gatvėje, užrakinsiu savo namuose ir papasakosiu jam viską, kas mane neramina ir skaudina. Bet greičiausiai būsiu apkaltinta mažų mažiausiai pagrobimu arba vandalizmu.
Smagu būtų turėti tą protingą draugą, kuris duotų nuostabų patarimą bet kokioje situacijoje arba tiesiog palaikytų mane. Yra keletas, bet yra ir savaiminė apsauga, kad jie nėra nuoširdūs ir kad geriau žmonėmis labai nepasitikėti. Nors jie manim ir labai pasitiki, o aš tai vertinu ir sąmoningai nepliurpiu jų pasisakymų man, į kairę ir į dešinę. Tai kartais netgi glosto savimeilę. "Tas žmogus manimi pasitiki, vadinasi, kažką jam reiškiu, kažkas vertina mane."
Sunkiai prisileidžiu kitus, sunkiai sekasi atsiverti kitiems, nors kita vertus, kartais galiu geras dvi valandas taukšti apie save, bet niekada nepasakau asmeninių dalykėlių. Bijau aš žmonių, bijau ką jie pagalvos, bijau ir nenoriu, kad jie žinotų. Ironiška, kad rašau čia, bet, pripažinkim, kad niekada nerašau čia kas man patinka ir kas šiuo metu darosi mano bendravime su kitais. Čia aš tiesiog išleidžiu visas minteles, kurios nekliudo mano asmeniniams principams. O jų prisiveisia per dieną - ištisi kilometrai siūlų. Viju juos ir bandau dėlioti rišlias mintis.
Esmė, kad esu gana uždaras žmogutis. O man taip ir patinka. Nes jau nudegiau kartą ir dabar jau žinau, kad aplinkiniai gali be gailesčio apipilti tave sieros rūgštimi. Ir žiūrėti kaip velniop eina tavo pasitikėjimas žmonėmis ir galų gale visa visuomene.
P. S. Su "Anykščių šileliu" praslydau šiandien. Ačiū visiems, kas linkėjot sėkmės. Gavau dar kelias dienas mokymuisi. ^^


Dienos klausimas: Kokia jūsų nuomonė apie jus supančius aplinkinius žmogiukus?

10 komentarų:

  1. Nepasitikėjimas žmonėmis, pati anksčiau tai patyriau. Iš tikrųjų dabar keista atrodo apie tai kalbėti, nes nieko nenorėdavau priimti į savo gyvenimą. Atrodė, kad visi išduos, visi ieško tik naudos bendraudami, o vėliau paliks ir žinodami mano "paslaptėles" , mielai jomis naudosis. O dabar atvirkščiai. Noriu bendrauti, kartais atrodo kad per greitai pasipasakoju, bet yra turbūt vos dvi merginos ir vienas vaikinas, su kuriais galiu bendrauti nuoširdžiai. Žinodama, kad visada mane palaikys. Kažkaip visada labiau atlieku tos guodėjos vaidmenį, kuris tikrai vargina. :/

    Šaunu dėl "Anykščių šilelio" :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mano manymu, kartais yra gerai atsiverti tam tikriem žmonėm, bet kartais geriau ir tylėt ir likti su šiokiomis tokiomis paslaptimis. :)

      Panaikinti
  2. Iš tiesų ir aš dažnai nepasitikiu aplinkinaias, kadangi esu ne vieną ir ne du kartus nudegusi. Nudegus skauda. Žmonės po to dažnai užsisklendžia savyje, nes nenori, kad vėl skaudėtų. Iš patirties sakau. O jei neužsisklendžia, kaukę užsideda. Pavyzdžiui, mane didelė dalis aplinkinių laiko per daug savim pasitikinčia, arogantiška ir dažnai mato iškelta galva. O kaip iš tikrųjų yra - vienetai žino. Pati esu mėgėja klausytis kitų istorijų, tad mielu noru pasiklausyčiau tavųjų! Koks ten sakei, tavo paštas? :D

    AtsakytiPanaikinti
  3. Esu nudegus,jei galima pasakyt iki paskutinio laipsnio. Ne kartą.Ne vien draugai,bet ir kiti pažįstami buvo užsidėję ,,kaukes'',kurios nukrito kai man jų labiausiai reikėjo,tad niekuo nepasitikiu,esu užsidarius. Kaip Gintarija minėjo,kad nudegus visi užsidedam ,,kaukę'',,, ,,šarvus''.Ir dauguma apie mane galvoja visiškai ne taip. Gal ir pati buvau iš dalies kalta,kad buvau pernelyg naivi bei aklai visiems puldavau padėti ir panašiai,nes tikriausiai sudariau tokią nuomonę,kad mane galima vedžiot už pavadėlio,kad esu kvaila,bet jie net nenumano,ką aš apie juos galvoju.

    Dėl ,,anykščio šilelio'' ,linkiu,kad atsirastų jėgų jį gerai išmokti ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nupasakojai mano situaciją. Būtent dabar visiems puolu aklais padėt ir visiškai netausoju savęs, o kas bus kai man reikės pagalbos, bala žino..
      Ačiū. :)

      Panaikinti
  4. Aš niekuo nebepasitikiu po vieno nutikimo. Nors palyginus seniau irgi ne itin pasitikėdavau. Lygiai kaip ir tu, galiu valandų valandas plepėti, apie save ar ne, bet visko apie save nepasakau. Nemanau, kad net pats artimiausias man žmogus - mama - pažįsta tą tikrąją aš. Ir aš taip pat nešioju tuos minėtuosius "šarvus" ir "kaukę", nes nėra tokio žmogaus, prie kurio galėčiau juos nusiimti... Paprasčiausiai tas žmogus dabar priešingoje barikadų pusėje...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jeigu tam žmogui tikrai rūpi, ir jis mato, kaip dėl kažko graužiesi, jis ras kaip praeit pro tavo šarvus ir kaip nuimt kaukę.:)

      Panaikinti
  5. Būtent,visada galiu plepėti apie save,tačiau niekad neatsiversiu iki galo.Ir dar,prieš tai visada visus išklausydavau,tačiau pastebėjau,jog kai jiems būna blogai,tada jie tuos savo išgyvenimus ,,nusivalo'' į mane,o kai yra laimingi,net nepažiūri į tą pusę.Vat kur ,,draugystė'',ir ,,pasitikėjimas''...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Būtent! Jie tiesiog viską nusivalo į tave: pradedant ašaromis, baigiant kraujais iš sielos. O kai viskas gerai, tavęs niekam net nereikia. Juk kai šypsomės rankose nelaikom nosinės, į kurią verkėm kai buvo sunku..

      Panaikinti