ketvirtadienis, gegužės 23, 2013

Bandymas Nr. 2

Metro stotyje taip tylu. Ypač trečią valandą nakties. Sėdžiu ant aplūžusio suolelio ir siurbčioju kavą, kuri primena drumzliną vandenį iš balos. Pats beviltiškiausias ir paskutinis pirkinys mano gyvenime. Netyčia viršun pasislenka mano megztinio rankovė. Keletas gilių randų ir bintas apraizgęs mano riešą. Jau kažkada bandžiau pasitraukti iš to gyvenimo, kuris taip primena tą drumzliną kavą. Bet kadangi sėdžiu štai čia, drąsiai galima sakyti, kad nepavyko. Bet antras kartas nemeluoja. Iki rytinio traukinio dar keturios valandos, mano puodelyje jau matosi dugnas. Pakylu ir nueinu išmesti puodelio. Jis dusliai trinkteli į tuščią šiukšlinę. Tokią pat tuščią kaip ir mano gyvenimas bei širdis. Keistas jausmas, kad tuoj žengsiu patį lemtingiausią žingsnį savo gyvenime, bet visiškai dėl to nesijaudinu. Delnai, kakta, netgi pažastys sausi, rankos nedreba, protas ramus. Tik smagu būtų nematyti visų tų veidų galvoje, visų tų trumpametražių filmukų iš mano gyvenimo. Aš jau nusprendžiau, mano nuomonė tvirta kaip siena ir niekas jos nepakeis.
Peržiūriu savo nutrintos, šiek tiek purvinos kuprinės turinį: piniginė su keliais centais - grąža už tą drumzliną vandenį, dokumentai, kad būtų galima mane atpažinti ir laiškas. 17 kartų rašiau, glamžiau, draskiau popierių, mečiau į šiukšlinę, kol galiausiai man pavyko rišliai išdėstyti mintis ir paaiškinti savo poelgio motyvą. Dabar šita bevertė popieriaus skiautė su žodžiais turės viską paaiškinti už mane. Liepti mamai neverkti, tėčiui nepergyventi, artimiesiems neliūdėti. Viskas užsimiršta, visos žaizdos užgyja, nors ir lieka dideli, bjaurūs randai.
Čia taip tylu ir ramu. Žmonių beveik nėra, tik keli benamiai miega ant suoliukų apsikloję senais, jau pageltusiais laikraščiais. Nors jie neturi kažkokių ypatingų materialinių gėrybių, jie turi kažką širdyse. Tą kažką, kas liepia jiems gyventi toliau, kad ir kaip sunku būtų. O pas mane To Kažko jau nebėra. Jis pabėgo ir vietoj savęs pasodino Kažką Kitą, kas liepia kuo greičiau viską užbaigti ir, galų gale, padaryti ką reikia.
Trumpas žvilgsnis į laikrodį. 6.45. Jau beveik. Stotyje pradeda rinktis žmonės. Jie turi kur eiti, į darbus, į mokyklas. O man tereikia, kad atvažiuotų tas traukinys. Ir štai išgirstu tą ūžesį. Rytinis traukinys neįprastai punktualus. Metu savo krepšį ir pasileidžiu bėgti. Galvoje prabėga visi artimųjų veidai, akyse pajaučiu ašaras. Žinau, kad jie kentės, jog išėjau, bet, po galais, jie nepadarė nieko, kad pasilikčiau. Šoku ant bėgių. Mane apakina dvi ryškios traukinio šviesos. Giliai įkvepiu. Ne, nerėksiu, aš nebijau. Tirpsta paskutinės mano gyvenimo sekundės, mintys laksto galvoje šviesos greičiu, širdis daužosi, traukinio ūžesys stiprėja. Jis susilieja su klykiančiais žmonėmis, mašinisto signalu, kad traukčiausi nuo bėgių. Per vėlu. Staiga pajuntu nepakeliamą skausmą, kai tave plėšo į gabalus, aptemsta akyse ir daugiau nieko nejaučiu. Visiška tyla ir tamsa. Jokių klykiančių žmonių, jokių ryškių šviesų. Viskas baigta. Manęs nebeliko.
Dienos klausimas: ką manot apie savižudybes?

10 komentarų:

  1. ... Pradžioje skaičiau ir net nesupratau kas vyksta ( gerąją prasme). Rašai nuostabiai, taip jausmingai ir įkepiančiai! Manau, kad būtum tikrai nuostabi rašytoja... :)

    O mano nuomone, tai pats lengviausias ir savanaudiškiausias kelias...

    P.s. beje, man iškilo klausimas. Koks įvykis tave tai įkėpė parašyti?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! Kažką panašaus jau seniai norėjau parašyt, bet mintis dar nebuvo pakankamai susitupėjus. O įkvėpė mane, tumblr pamatytas gif'as kaip žmogus puola ant bėgių ir jį partrenkia traukinys.

      Panaikinti
  2. Hm.. Kai pradžioje skaičiau nesupratau kas vyksta?
    Ką manau apie savižudybes, tai priklauso nuo žmogaus. Tai nėra teisinga bet nereikia sakyti kad tai lengviausias kelias, ar savanaudiškas pasielgimas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jei pradžios nesupratai, reiškia, man kažkiek pavyko padaryt ką norėjau - kad skaitytojas bent iki vidurio teksto nesuprastų kas vyksta. O pabaiga manau visus tuos klaustukus nubraukia ir yra gana aiški. (I hope so..)
      Ir sutinku, kad pradžia yra šioks toks mindfuck.

      Panaikinti
  3. Turi talentą rašyti, nenori savęs išbandyti šioje srityje, tik plačiau? Ta prasme, kokios knygos parašyt, konkursuose padalyvaut? ;D Manau, kad savižudybė yra lengviausias kelias, bet neskubu už tai smerkti žmonių. Galbūt tie visi kiti keliai buvo per sunkūs ar jau nebebuvo vilties, jėgų toliau kovoti ir panašiai. Tik manau, kad žmogui sunkiu momentu reikėtų pačiam ieškoti motyvacijos gyventi. Pozityviau žiūrėsi į gyvenimą, pozityviau žiūrės gyvenimas į tave .

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ooo, ačiū tau! Kažkaip nevilioja manęs rašyt knygą, nes nėra idėjų, o tokių banalių meilės istorijų, kurių pilna nenoriu rašyt. Jeigu atsiras idėjų, bandysiu jas užrašyti ir sukurti kokią istoriją. :)
      O dėl konkursų - dažniausiai, ten duoda kokią kvailą temą, kuriai nebūna minčių, bet jei koks pasitaikys gal ir pabandysiu sudalyvaut. :)

      Panaikinti
  4. Labai gražus tekstukas, rišlus, vaizdingas ir šiaip... įtraukiantis, suteikiantis tam tikrą nuotaiką ir spalvą, tikrai gali rašyti ^^
    O dėl savižudybės, tai daugumai nepritariu tik dėl vieno - man neatrodo, kad savižudybė yra lengviausias kelias, priešingai, žmogus turi būti labai stiprus, kad pajėgtų atimti sau gyvybę, net ir labai užguitam gyvenimo tai turėtų būti nelengva. Na, bet čia tik mano nuomonė :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už nuomonę! :)
      Iš dalies pritariu tau, bet su stiprumu ateina ir silpnumas, nes tokiu būdu įrodoma, kad vis dėlto pasidavei ir nebekovoji su visom bėdom.

      Panaikinti
  5. Labai profesionalus ir lengvai skaitomas tekstas, tikrai labai vykes:)
    Na o kalbant apie savizudybe, tai as taipogi nelabai sutinku su kitais ir nemanau, kad savizudybe yra lengviausias kelias, taciau tikrai manau, kad tai yra pats savanaudiskiausias zmogaus poelgis. Vykdant savizudybe yra mastoma tik apie save, nieks nepagalvoja kaip jausis ju artimieji, draugai, ka jiem teks patirt po tokio ivykio...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vajej, ačiū tau Anonime!! Labai smagu yra skaityti tokius žodžius! :)

      Panaikinti