trečiadienis, gegužės 01, 2013

Sunku surasti pavadinimą ir apibūdinti tai vienu žodžiu.

Ramiai gražiai tipenu per gyvenimą ir štai atskrieja didžiulis liūdesio akmuo ir trenkiasi man į krūtinę visa savo mase. Netenku pusiausvyros, nukrentu. Skausmas krūtinėje, neina įkvėpti. Voliojiuosi ant žemės kaip pašautas karys. Iš dalies taip ir yra. Esu karys gyvenime, mane ką tik peršovė liūdesys.  Faktai konstatuoti. Reik nustot voliotis ant tos gelsvos dar iš po žiemos nepakilusios žolės ir bandyti eiti. Perbraukiu ranka per krūtinę. Ji šlapia. Ant rankos lieka raudonos kraujo žymės. O koja nerūpestingai užmina kažkokį keistai minkštą daiktą. Ooo, mano širdies gabalėlis. Jau ir taip ne daug liko, o šita dalis dar visai didoka. Šūvis po šūvio, akmuo po akmens ir tuoj nebeliks mano širdies. Liūdesys labai mėgsta ją plėšyti ir draskyti į gabalus. O aš jau ilgas metas kaip užsigrūdinus nuo to. Numoju ranka ir kraujuojančia ir skylėta krūtine žengiu toliau. Kraujas laša, palieku raudoną pėdsaką ant dulkėto kelio.
Žingsnis po žingsnio einu. Sutinku daug žmonių, daug jų klausia, kas atsitiko, kodėl aš kruvina. Nieko nesakau ir praeinu pro juos kaip pro sieną. Jie klausia nenuoširdžiai, jiems nerūpi. Jie klausia tik iš reikalo, jie nenori, kad matyčiausi jų akyse visa kruvina ir su maža skeveldra savo širdies tabaluojančia kairėje pusėje. Gal ir gerai. Niekada nemėgau apkrauti kitų savo bėdomis. O kitiems tai atrodo nieko baisaus mane užkrauti savo bėdomis ir kone su pasimėgaujimu stebėti kaip man linksta keliai ir nugara nuo sunkios naštos. Jų naštos, kurią jie patys turi nešti, o ne užkrauti ant mano pečių.
Visi jie klausia, bet nei vienas neprieina su drėgnu medžiagos gabalu ir nenuvalo jau beveik užkrešėjusio kraujo, nė vienas neprieina ir neištraukia mažo gabalėlio iš savo širdies ir neįdeda jo į mano. Visi mano, kad tik klausimais ir žodžiais gali padėti. Nepamenu, kada paskutinį kartą žodžiai man padėjo esant tokiai situacijai. Taip, tam tikrom situacijom jie padeda, bet tik ne tokiom kaip mano. Man reikia žmogaus, kuris be jokių žodžių paduotų nosinę ir apkabintų, o ne tik paklaustų "kas ne taip?". Gal ir gerai, kad turiu viską išgyventi pati, nes nė už ką nenoriu tapti savanaude ir vieną iš tų, kurie mėgsta krauti savas bėdas ant kitų sprandų. Kovoti su bėdomis pačiam yra žymiai geriau.
Galiausiai pasiekiu savo kambarį, kuriame yra dėžutė su siūlais. Drebančiomis rankomis paimu kišenėje saugiai gulinčius širdies gabaliukus ir bandau susiūti juos į vieną dalį, vieną visumą. Nededu jų atgal į krūtinę. Nereikia. Padedu juos į saugią vietą, gal kam nors kitam jos prireiks, nes man jos jau seniai nereikia. Jei turėsiu širdį - prarasiu atsparumą liūdesiui ir vėl galėsiu kentėti, kaip jis plėšo mano susiūtą širdį. Kaip drąsko ją į gabalus, o aš vėl beviltiškai bandau viską surinkti. Nereikia man to daugiau.
Banalu? Bet taip jau būna..

8 komentarai:

  1. Pirmą mintis perskaičius: pati tai parašei? :o Taip meniškai ne kiekvienas rašytojas, poetas parašytų. Kita vertus, gyvenimas susideda iš daugelio dalykų, tarp jų ir liūdesio. Būna visko - ir pakilimų, ir nuopolių. Tiesiog noriu palinkėti stiprybės su jais susitvarkant.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jop, rašiau pati. :)Ačiū tau už komplimentus ir linkėjimus. :)

      Panaikinti
  2. O... privertė susimąstyt. Visiems būna sunkumų, ir bet kada negalima jų visų sutvarkyti. Tokiomis akimirkomis - vienintelė išeitis - nepasiduoti...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Stengiuosi kaip įmanoma, bet kartais atrodo, kad gyvenime vien duobės ir vien tik griuvinėsiu. Bet tikiuosi, kad greit baigsi tas duobėtas kelias. :)
      Ačiū. :)

      Panaikinti
  3. Visiškai pritarčiau, taip meniškai parašyti sugebėtų ne kiekvienas...
    Sveikinu tave už tai, ir linkiu kuo daugiau stiprybės...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Vis labiau stebiuosi tavo įrašais. Šaunuolė! :)
    _____________________
    lif-agny.blogspot.com

    AtsakytiPanaikinti