Skaisti naktis.

Kažkaip sugalvojau apmąstyti visą nugyventą gyvenimą ir susirikiuoti ką esu išbandžius, kaip man sekėsi ir kas gero iš to išėjo. Kai buvau pradinėje užplaukė lankyti kvadrato būrelį. Atsimenu, kaip verkdavau po kiekvieno smūgio su kamuoliu. Ką padarysi, buvau jauna ir silpna..  Po keleto metų vėl pradėjau eiti. Ir ką gi, po truputį vis tobulėjau ir nepradėdavau isteriškai klykti, kai kamuolys skriedavo į mane, o kaip tik - didvyriškai jį sugaudavau. Bet galiausiai viską mečiau, nes suvokiau, kad tas žiaurus žaidimas ne man.. Badmintonas - tikriausiai labiausiai nusisekusi veikla. Trenerio kurstoma, netgi pasiryžau sudalyvauti varžybose ir ką gi, dabar ant mano sienos kabo aukso medalis. Bet galiausiai dėl vaikų stygiaus būrelio nebeliko ir teko visa tai užmiršti.. Dar ir dabar kartais pažaidžiu ir kuo toliau suvokiu, kad badmintonas tai būtent tas sportas, kuris man tinka. Visus 2-3 mokslo metus sugebėjau kantriai lankyti biologijos būrelį. Jo veikla pagrinde būdavo šiukšlių rinkim

Tikrai. Iš tiesų man lietus labiau patinka, negu karšta ir spiginanti saulė. Ir ta vėsuma labai miela.. Šiandien atsikėliau vėlokai, nes laabai ilgai užsitęsė vakar futbolo rungtynės. Bet vis tiek viskas baigėsi taip kaip aš norėjau. Atsikėliau, suvokiau, kad oras už lango toks mielai vėsus, iššokau iš lovos ir bandžiau kažką susitaisyti pusryčiams. O po to tradicinis kambarių tvarkymas ir draugavimas su Foster the People. Kuo toliau, tuo labiau jie man pradeda patikti. Daina po dainos, vis dažniau jų klausau, tuoj apleisiu ir Coldplay, ir OneRepublic. Oo, tada jau būtų ne kažką. Taigi, susitvarkiau kambarius ir dabar tiesiog nieko neveikiu. Karts nuo karto pasižiūriu į krūvelę knygų ir sąsiuvinių ant stalo ir pamąstau, gal eit toliau vykdyt užsibrėžtus tikslus. Bet kažkaip tingiu.. Tas tvarkymasis ir mosikavimas šepečiu, atrodo išsiurbė visas jėgas. Rodos net tingisi kažką mąstyt ir barškint klaviatūrą. Bet gi vasara, kiekviena diena turi būti kaip šventė.. Atrodo per visus tuos

Sunku suvokti, kad jau baigiasi birželis ir mus išskėstomis rankomis pasitinka liepa. Visą mėnesį išmėčiau nereikalingiems drybsojimams prie tv, pc, miegojimui, valgymui, tvarkymuisi. O mano darbų sąrašas nejudintas. Džiugu, kad po to giminių susiėjimo stvėriau vasarą už plaukų ir tariau "palauk, saulyte, mes dar turim šį bei tą nuveikti". Antradienį visa susiėmus aplankiau močiutę, prisiverčiau paimti gitarą, nuvalyti dulkes nuo jos ir pasimokyti kažką iš gausaus YouTube lobyno. Misija pavyko, + radau kažkokį tutorial'ą, susidedantį iš lengvų dainų. Tai bent nustebinsiu visus! Visiškai be klausos ir kitų muzikinių reikmenų bandau groti gitara. Ir kažkas gaunasi ! Vakar, perskaičiau tris knygas. Vieną iš sąrašo ir dvi šiaip sau tokias. Paskui toliau tobulinau savo netobuląjį gitaros grojimą. Šiuo atžvilgiu esu labai kritiška sau, bet kaip smagu būna, kai sugebi kažką atkartoti iš to video. Didžioji scena, here I come! Po visų knygų ir gitarų, tipenau žiūrėti futbolo, b

Taip jau nutiko, kad šį savaitgalį apturėjau tokį reiškinį kaip tam tikros giminės šakos susitikimą. Jeigu sąžiningai - man drebėjo keliai, nes trenkiausi į kažkokią sodybą, pas kažkokius nežinomus žmones, kurie manęs nematę tikriausiai apie 10 metų. O aš jų net neatsimenu. Buvo puiki proga atgaivinti atmintį ir susipažinti iš naujo. Iš tiesų, buvo visai nieko. Skanus maistas, visai nieko kompanija šalia, garso takelis.. Hmm, pagal pageidavimus.. Porą dainų užskaityt galiu. Gretai praėjęs laikas ir aš - visa šlapia nuo lietaus, važiuojanti namo ir bandanti susigaudyti, kad viskas baigėsi ir galiu ramiai užmerkti akis ir pabandyti nusnausti, nes kėliausi super anksti, kad spėčiau pasiruošti fiziškai ir morališkai šiam didžiajam renginiui. Po to keletas valandų praėjusių labai greit ir ilga kelionės, per kurią susuko vidurius. Nežinia ar iš baimės, ar iš nežinojimo kas bus. Jaučiuosi, lyg visados bijočiau žmonių. Iš dalies taip ir yra. Aš jų bijau. Mane geriau palikti narve su laukini

Šalia padėta lėkštutė pilna braškių, skamba muzika, visi būtinieji penktadienio darbai atlikti, taigi ramia sąžine galiu jums papasakoti apie vakar dieną arba kitaip tariant, savanorišką mano važiavimą į senelių namus. Apie devintą valandą ryto nusigaunam su drauge iki sutartos vietos, kur mūsų laukia mokyklos socialinė, keletas draugiškai nusiteikusių moteriškių ir keletas merginų iš mano mokyklos. Visi susiropštę į autobusiuką pajudam link pirmųjų globos namų. Vos įsukus į kiemą, iškart pamatau grupelę smalsiai nusiteikusių senukų, sėdinčių ant suolelio. Išlipus iš autobusėlio laukė tradicinis pasisveikinimas su socialine tų namų darbuotoja, trumpas nosies kyštelėjimas į atskiram pastate įsikūrusią skalbyklą ir mes žengiame į vidų. Apeinam kiekvieną kambarį, užeinam pas kiekvieną senuką. Kelios merginos pradeda su jais bendrauti, paklausia kaip jie gyvena. Praktiškai beveik visi draugiškai nusiteikę, bendrauja ir tiesiog džiaugiasi, kad juos kažkas aplankė. O kaip jaustumėtės jūs

Taigi, gražiai saulėtas vasaros vakaras. Netyčiom užeinu čia ir pamatau gražų, apvalų skaičiuką, kuris byloja, kad šį blog'ą skaito, žiūri, aplanko 80 žmogučių. Man šitas skaičius yra tikrai nemenkas ir labai glostantis širdį. Ačiū visiems! Nors ir ankščiau kartodavau, kad rašau čia tik dėl savęs, kuo didesnis peržiūrų skaičius, kuo daugiau žmogiukų spaudžia "Sekti", tuo labiau aš įsipareigoju rašyti ne vien tik nusišnekėjimus, bet ir kažką naudingo, informatyvaus (?). Kol kas esu parašius labai menką tikrų ir normalių straipsnių skaičių, bet vis šis tas. Gal per vasarą prisiversiu ir suskelsiu ką nors rimto. Nes manau, kad neįdomų mano gyvenimą ir kartais visiškai neįdomius pamąstymus atsibosta skaityti ir norisi akis pamiklinti skaitant informacijos ir kitų naudingų dalykėlių sultingus straipsnius. Ir aplamai, tai sritis, kurioje norėčiau išbandyti save, o gal net ir patobulinti. Žingsnis po žingsnio pradedu įsivažiuoti į vasaros ritmą. Imuosi šiokios tokios veiklos.

Tikrai, kur slepiasi tas mažas šmikis, be jo negaliu rašyt čia. O taip noriu.. Taip noriu kažką sukurpt, kaip pavyzdžiui Bandymas Nr. 2 . Bet būtent tokio tipo įkvėpimas pas mane -  labai retas svečias. Reikia laukti. Vis dėlto, šiandien dieną vertinu labai pozityviai, nors daugumą mano laiko ir užėmė tiesiog drybsojimas ant sofutės ir tv žiūrėjimas, bet bent kažkiek jaučiu, kad man atostogos ir niekas neslegia proto, krūtinės ir kitų organų bei dalių. Taip žymiai geriau gyventi. Kas šiandien gero/įdomaus nutiko? Braškės. Daug braškių. Nauji žmonės. Noras, kad greičiau nuplauktų visi tie debesys. Įpusėta knyga.(Iš tiesų nuo pirmo skyriaus galvojau, kaip čia jos greičiau atsikračius, kad neskaityt, bet perskaičius pusę pasidarė visai įdomu. Nors ši knyga ir ne mano skonio..) Susitvarkiau stalčių.  Praleidau rekordinį laiką prie pc. Šiek tiek prašvaisčiau šią dieną veltui.. Pripažįstu. Bet kai orai nei šiokie nei tokie, niekur nesinori eiti.. Nieko nesinori daryt. Tiesiog g

Taip ramiai ir leidžiu savo vasaros dieneles. Nežinau, gal birželio pabaigoje - liepos pradžioje įsivažiuosiu ir pradėsiu daryt visokius keistus, naujus dalykus. Nušvis protas ir pagaliau pradėsiu vasaroti. Kol kas vyksta vasaros privalomieji darbai: mokyklinių daiktų nukišimas/atsikratymas, mokyklinės nuotaikos atsikratymas, bandymas priprasti, prie naujo režimo, naujų vasaros hitų paieška ir susivokimas, kad dar tikrai nemažai laiko liko nuveikti šį bei tą. Turiu įprotį - iš kiekvienos vasaros kažką pasiimti. Tai nebūtinai turi būti realūs daiktai. Dažniausiai tai būna naujai sutikti žmonės, maži atradimai, kurie dažniausiai būna mano mažam pasauliui labai dideli. Arba tiesiog prisiminimai, įvykių, kurių net nesitikėjau. Taip jau sutverta, kad mano gyvenime viskas, kas nuostabu nutinka visiškai to nesitikint ar bent jau negalvojant apie tokią įvykių eigą. Taip, kad jau kuris laikas stengiuosi nesirūpinti ateitimi ir žiūrėti kas bus. Aplamai, tas galvojimas, ką daryti, kad nutiktų ta

Geras dvi minutes sėdėjau ir spoksojau į pavadinimą ir galvojau. And you know what, jame yra krislelis tiesos. Kiek kartų mes stengiamės ir bandom, kol galiausiai viskas sugriūna į mažyčius gabaliukus, kurių net sugraibyt neina, kad nors kiek atstatyti buvusio tikslo. Kiek kartų žiūrėjom kaip kiti trypia mūsų viltis ir svajones? Kad ir kaip stengėmės nepavyko, neišėjo, tiesiog nesigavo. Auksinė taisyklė - jei nieko nedarysi, nieko ir nebus. Faktas, kad jei nebandysi, neverksi, kad nepasisekė, bet tuo pačiu ir (galbūt) nesidžiaugsi, kad pavyko. Juk ne visada viskas būna blogai, gal tiesiog reikėjo kitu būdu siekt to ko norėjai. Arba suvokti savo galimybes, kurios nėra jau tokios beribės. Pavyzdys: merginai patinka vaikinas. Ji atkakliai jam rašo ir bando su juo susipažinti. Jam atsibosta, jis siunčia ją velniop. Ji nusivilia ir kartoja sau, kad daugiau niekada nerašys jokiam patinkančiam vaikinui. Ir suvokia tą moralą: niekada nieko nedaryk. Ir tų galimybių labai daug nebuvo - žmogui

Eilinis antradienis paprastiems žmonėms. Eilinė atostogų diena man. Atsikėlus nieko neradau namuose, tyliai paslankiojau iš kampo į kampą, susitvarkiau spintą. Nieko naujo. Tiesiog įprasta laisva diena. Kol kas. Vis dėlto, dar niekaip nepriprantu prie tokio atostogų režimo. Atrodo, kad šiandien sekmadienis, kad reik padaryt infę, matematiką. Kad ryt keltis anksti į mokyklą. Jau kelintas rytas, kai pašoku iš lovos apie 7h ryto su mintimi, kad reikės eiti į mokyklą. Well done teachers, mokykla įaugo į mano smegenis. Kažkaip visą dieną praleidau šiaip sau. Nei labai daug dirbau, nei labai daug ką veikiau. Kažkaip neutraliai.. Įdomu, kaip reiktų teisingai praleisti atostogas, kad jos nenueitų veltui, kaip dažniausiai man nutinka. Atrodo visus devynis mėnesius tik ir tegalvoji, kaip leisi vasarą. O kai ji ateina.. Mintys išsenka, idėjų nulis ir tiesiog drybsai prieš TV su dideliu dubeniu pilnu traškučių, popkornų ir kitų gėrybių. Arba neprasmingai leidi laiką prie kompiuterio, šaudydamas

Kai oras lauke net nevilioja nosies iškišt, geresnio momento kaip užsiplikyti arbatos ir pradėt sudarinėt sąrašą, ką reikia nuveikti per vasarą, nėra. Iš tiesų, naujų metų sąrašų nesudarinėju, bet su vasara yra kitaip. Per visus mokslo metus prisikaupia įvairių reikaliukų, kuriems tiesiog nelieka laiko. Mano peržiūros laukiantys filmai, apdulkėjusios, neperskaitytos knygos, noras išmokti kažko naujo ir elementarūs reikalai, kuriems laiko lieka tik vasaros metu. Susidarius sąrašą lengviau orientuotis ko dar nesu padarius.Ir laaabai malonu uždėti varnelę šalia atlikto darbo. Ir pats sudarinėjimo momentas labai malonus. Perkratai visus prisiminimus, gerus ir blogus, sumąstai sau nemenkai iššūkių ir kitų velnių. Svarbu sąrašas ilgesnis ir vasara turiningesnė. Taigi, keletas darbų, su mano komentarais, kodėl ir kaip: Perskaityt knygas, kurios šaukte šaukia, kad paimčiau į rankas ir kaip nors jas permesčiau akims. Kol kas, tokios tik 4: "Tesė iš d'Erbivilių giminės" ( bev

Vakar apie 10.30 oficialiai užbaigiau šiuos metus ir pakilau vienu laipteliu aukštyn - į dešimtą klasę. Mano nuomone, galėjau ir neiti į tą užbaigimą, bet bala nematė. Šiek tiek pasivaikščioti man tik į naudą. Šių metų apibendrinimas: nauji žmonės, su kuriais susipažinau; seniai pažįstami žmonės, su kuriais pradėjau daugiau bendrauti; suvokimas, kad pernelyg greitai prisirišu prie žmonių ir pernelyg lėtai apmąstau visas galimybes; per vėlai susivokiau, kiek galimybių turėjau susipažinti su daugeliu žmonių; kai kurie mokytojai galėtų truputį nusileist ant žemės ir nustot rodyt simpatijas - antipatijas; tiesa skaudina taip pat kaip ir melas, tik po jos žaizdos greičiau gyja; mokyklos uniforma labai greitai susidėvi: švarkai suplyšta, iš sijonų nuolatos išsipešioja siūlai; kėdės yra labai nedėkingos mūsų pėdkelnėmis; metiniame neturiu nė vieno 6 (net iš fizikos 7 išvedė) ; Eidama į gimnaziją buvau susikūrusi daug stereotipų ir įvairių mitų, kuriuos be gailesčio sulaužė. Visk

Tas sunkus riedulys, kuris slėgė mane visą savaitę, o gal net visą gegužės mėnesį, pagaliau nusirito. Dabar galiu šiek tiek laisviau kvėpuot ir bandyt planuoti vasarą. Nors rytoj dar ir laukia tas kvailas užbaigimo renginys. Bet who cares. Pasėdėt kelias valandas ir paklausyt direktorės kalbų apie šiuos mokslo metus - galiu ištverti. Galų gale pasikrausiu telefono bateriją ir visą laiką žaisiu žaidimus. Jeigu nesėdėsiu pirmoje eilėje.. Projektų pristatymai buvo gana nuobodūs. Visi sėdėjom ir virėme savo sultyse, nes patalpa buvo maža su daug žmonių ir tik keliais vos pravertais langais. Visų pristatinėtojų balsai drebėjo, kliuvo žodžiai. O mokytojai su aiškiu ir didžiu pasimėgavimu stebėjo, kaip mes kankinamės. O jau tie pasitenkinimo veidai, kai gaudavo galimybę pataisyti kokią nežymią kirčiavimo ar tarimo klaidą.. Kam mus taip kankint? Jau nekalbu apie tai, kad turėjom keltis ryte ir 8:30 sėdėt toje pirtyje. Parodykit man žmogų, kuris sako, kad mokykloje smagu - nurausiu galvą. Kas

Pirmas geras dalykas nutikęs šią savaitę - visiškai atsitiktinai užtiktas Coldplay koncertas per MTV. Nors ir matytas, bet juk per tv visai kitoks garsas.. https://www.youtube.com/watch?v=j3iKi7iU2H8 Kitas, galbūt, geras dalykas - anglų projekto užbaigimas. Nebereikės kvaršinti galvos su visu tuo reikalu, nors dar ir laukia nervus tampantis pristatymas, bet nieko, kaip nors. Nes po to bus toooks gilus atodūsis ir mintis, kad viskas baigėsi ir sąžinės, tris mėnesius, daugiau nebeslėgs jokie su mokykla susiję darbai. Iš tiesų, atėjus į gimnaziją, tikrai nesitikėjau, kad viskas ten bus taip žiauriai sureikšminta. Ankščiau dar būdavo didesnės atrankos, o dabar priima praktiškai visus, nors ir pastoviai pabrėžia, kad priima su nemažesniu, nei 8,5 vidurkiu. Tegul nepudrina smegenų vargšei mano miestelio visuomenei. Visi gimnazistai, na, tikiuosi, žino, kaip yra iš tikrųjų. Jau net nekalbu apie uniformų lažą. Netgi per projektus turėsiu stovėti šalia pc ar demonstruojamų skaidri

If you’re gonna make me the third wheel on the sidewalk, at least let me stand in front so I can pretend I’m leading my army into battle. Visada būnu tas trečias - nereikalingas. Tokia nevėkšla prisiplakėlė, beviltiškai ieškanti vietos po saule. Ir gerai, vis tiek jaučiuosi svetima visur ir visada. Mokykloj, mieste, namie. Toks kvailas žmogiukas ne į temą. Kartais net nepadeda požiūris, kad visi gyvenime esam su kažkokia misija ar dar kuo. Toks beviltiškas jausmas aplanko. Eini trise su draugais. Priekyje eina du, o aš velkuosi iš paskos. Sėdim valgykloje, visi šneka, o aš bijau ką nors leptelt ne į temą ir tik užsisvajojus žiūriu, kaip tas gražus dvyliktokas perka kepsnį arba tas kitas gražus dvyliktokas ateina į valgyklą ir sėdasi prie savo draugų. Net nesidomiu ką kalbą kiti - vis tiek nesusigaudau, nes nemėgstu kištis. Iš dalies pati kalta esu dėl to kitų atstūmimo. Visada buvau kaip tas katinas, kur mėgo vaikščioti vienas. Tik vaikščiojau viena psichologiškai, nes fiziškai man