penktadienis, birželio 21, 2013

Jeigu senas, tai jau nereikalingas?

Šalia padėta lėkštutė pilna braškių, skamba muzika, visi būtinieji penktadienio darbai atlikti, taigi ramia sąžine galiu jums papasakoti apie vakar dieną arba kitaip tariant, savanorišką mano važiavimą į senelių namus.

Apie devintą valandą ryto nusigaunam su drauge iki sutartos vietos, kur mūsų laukia mokyklos socialinė, keletas draugiškai nusiteikusių moteriškių ir keletas merginų iš mano mokyklos. Visi susiropštę į autobusiuką pajudam link pirmųjų globos namų.
Vos įsukus į kiemą, iškart pamatau grupelę smalsiai nusiteikusių senukų, sėdinčių ant suolelio. Išlipus iš autobusėlio laukė tradicinis pasisveikinimas su socialine tų namų darbuotoja, trumpas nosies kyštelėjimas į atskiram pastate įsikūrusią skalbyklą ir mes žengiame į vidų.
Apeinam kiekvieną kambarį, užeinam pas kiekvieną senuką. Kelios merginos pradeda su jais bendrauti, paklausia kaip jie gyvena. Praktiškai beveik visi draugiškai nusiteikę, bendrauja ir tiesiog džiaugiasi, kad juos kažkas aplankė. O kaip jaustumėtės jūs, kai jus atiduoda į kažkokius namus ir praktiškai pamiršta, kad jūs egzistuojat?
Dauguma gyventojų pasiskundžia mums dėl prastos sveikatos, bet tuo pačiu ir pasidžiaugia, kad turi kur gyventi, kad jais yra rūpinamasi. Kai kurie, nors ir vos pakylantys iš patalo, sugeba pajuokauti apie savo kambario kaimynus, paklausia, kaip sekasi mums, ar jau prasidėjo atostogos. Labai matėsi, kad žmonės pasiilgę naujų žmonių ir bendravimo. Jau vien pravėrus jų kambario duris, jų akyse suspindi maži vilties žiburiukai: "čia pas mane? pas mane lankytojai?".
Kituose globos namuose buvo analogiška situacija, visi senukai draugiškai su mumis bendravo, pasakojo apie savo jaunas dienas, jų gyvenimą čia.
Iš ties, šiek tiek skaudoka buvo juos matyti. Nors man tai nepaliko jokio didelio emocinio sukrėtimo, bet kažkaip buvo liūdna juos ten matyti. Visų akyse matėsi liūdesys ir suvokimas, kad nedaug jiems liko. Nors ir bandėme pakelti jiems nuotaiką, sakydami, kad jie dar ilgai gyvens, jie netikėjo. Matėsi iš akių.
Ten dirbančios moterys, pasakojo, kad daugumą čia atvežė vaikai, anūkai, neapsikentę jų bjauraus elgesio, nuolatinio burbėjimo. Suprantama, bet jei jau atveža, tai kartais ir aplankyti gali. Juk nėra taip sunku.

Viso šito važiavimo tikslas buvo, kažkiek suvokti, kaip gyvena seni žmonės tokiuose namuose, kokia ten tvarka ir kaip atrodytų darbas ten. Man, kaip jaunam žmogui, tai buvo tarsi galimybė bandyti save pritaikyti tokiame darbe ir pažiūrėti ar norėčiau, ar galėčiau. Manau, kad taip. Galėčiau, bet ar norėčiau - čia didžiausias klausimas. Bet kokiu atveju, tikriausiai man atiteks socialinės darbuotojos dalia, nes noras padėti kitiems daro savo.
Visos patirtos emocijos ten buvo gana stiprios. Kartais net susidarydavo vaizdas, kad tų namų koridoriais šlaistosi giltinė, o darbuotojų žodžiai, kad "neseniai mirė viena moteriškė ir atsilaisvino viena vieta" atrodydavo tarsi įprastinis sakinys. Tikriausiai, kad po šito apsilankymo ten pradėsiu labiau vertinti senus žmones ir nekęsti tų, kurie stengiasi kuo greičiau jų atsikratyti.

Kad ir kaip bebūtų, sensime visi ir tik reik žiūrėt, kad vieną dieną neatsidurtum globos namuose arba netgi gatvėje, drebančia ranka, bandant susigaudyti kelis litus duonai. Visko nutinka.


Dienos klausimas: kaip jūs elgiatės su senyvo amžiaus žmonėmis?

12 komentarų:

  1. Elgiuosi labai šiltai. Man visada labiausiai gaila senyvų žmonių, nenoriu kad jiems kas nors nutiktu. Net ir per filmus negaliu žiūrėti kaip skriaudžiami seni žmonės.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Džiugu, kad taip elgiesi ir taip manai. :)

      Panaikinti
  2. Viename sakinyje tu labai negraziai buvai paminejus ,,O kaip jaustumėtės jūs, kai jus atiduoda į kažkokius namus ir praktiškai pamiršta, kad jūs egzistuojat?". As su siuo sakiniu visiskai nesutiksciau ir netgi kiek isizeisciau, nes pavyzdiui mano senelis dabar gyvena Gargzdu senjoru namuose. Mes ji ten apgyvendinom visai ne del to, kad nemylim jo, ar tiesiog norim juo atsikratyt, jis jau yra senas zmogus ir pats savimi nebegali pasirupinti, todel kodel gi nesuteikus jam pagalbos? Mes patys gyvenam Vilniui ir negalim jo pasikviest pas mus gyvent, nes jis pats nenori. Juk isgyvenus visa gyvenima zemaitijoj, nekeisi gyvenamosios vietos... Mes jo tikrai neuzmirstam ir, kaip tik galim dazniau ji ten aplankom, o net ir jis pats ten megsta but ir tikrai nesiskundzia. Tad siulau truputi pakeisti nuomone apie zmones atvezusius savo senelius i tokias istaigas:)
    P.S. cia tarpkitko, gyvenimas seneliu namuose nemazai kainuoja, tad viska turi apmoketi artimieji, nes kaip jau visi zino, pensijos Lietuvoje ant medziu neauga, tad as nemanau, kad nemylintys zmones, norintys atsikratyt senesniuju, tikrai nemoketu sitokiu dideliu pinigu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sutinku su tavim, didesniuose miestuose tikrai taip gali būti. Bet aš gyvenu mažame miestelyje, kuriame dažni "senelių nusikratymo" atvejai. Tikrai nenorėjau tuo sakiniu ar įrašu ko nors įžeist. Tiesiog rašiau tai ką mačiau, girdėjau ir suvokiau.
      P. S. kiek girdėjau, pas mus visus tuos mokesčius nuskaičiuoja nuo jų pensijos..
      Bet čia gal viskas taip tik pas mus..

      Panaikinti
  3. Aš asmeniškai su senyvo amžiaus žmonėmis elgiuosi tikrai pagarbia, vis gi kiek jie yra išgyvenę, kokios gyvenimo patirties įgavę... :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Esu pratusi bendrauti su pagyvenusiais žmonėmis - ir bendraudama tikrai jaučiu didelę pagarbą. Tačiau - viskas turi būti ribose. Kartais mane nervina senos moteriškės, kurios mano, kad kiekvienas paauglys šlaistosi gatvėmis, pumpuojasi į save narkotikus, negerbia aplinkinių ir pan. Kažkaip gal nemaloniai nuskambėjo, bet tikrai nervina, kai tu stengiesi būti malonus, o į tave žiūri kaip į nevalyvą mergiščią.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jei tave laiko nevalyva mergiščia geriausia tyliai pasišalinti, kad nebūtum auka ant kurios kris visi blogi žodžiai dėl mūsų kartos..

      Panaikinti
  5. Priklauso nuo seno žmogaus. Ta prasme, jei matau, kad jis elgiasi maloniai, aš atsakau tuo pačiu, bendrauju labai lipšniai. Tačiau, jei kokia senyvo amžiaus močiutė ant manęs burbuliuoja ar rėkia, žodžiu, nemaloniai elgiuosi, atsakau tuo pačiu ir dar žiauriau. Suprantu, senyvas žmogus, reikia gerbti, ir gerbiu, bet tol, kol gerbia mane. Jei kažkoks senukas nusivylęs gyvenimu pastoviai burnos ant jaunimo, bendrauti su tokiu žmogumi man nebus malonu. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tie kvaili stereotipai, kad visi paaugliai yra blogiečiai.. :D Mano manymu, geriausia labai akių nedraskyt, o tiesiog ramiai nueit šalin.

      Panaikinti
  6. Aš su pagyvenusiais žmonėmis irgi elgiuosi mandagiai. Jaučiu pagarbą tiems, kurie daug nugyveno. Dauguma komentaruose paminėjot,kad kai kurie senyvi žmonės burnoja ant jaunimo. Jeigu man taip atsitinka geriau patyliu, nors ir norisi atšauti.O tas burnojimas randasi iš jų įsitikinimų, o pripažinkim - tiek daug nugyvenusiam žmogui tikrai sunku pakeisti nuomonę :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Same here. Geriausia kartais patylėt, kad nebūtų dar blogiau ir kad nestiprintumėme to tvirto įsitikinimo, kad visi mes blogi.

      Panaikinti