Skaisti naktis.

Vos tik peržengus namų slenkstį ir numetus drabužių, knygų ir kitų daiktų pilnas tašes ant lovos, skubu sveikintis su jumis. Vajei, kaip pasiilgau rašymo čia.. Jau važiuojant namo dėliojau pavadinimą ir įžangą.. Darausi priklausoma nuo blogginimo.. Gaila, kad ilgai neužsibūsiu namuose ir vėl dingsiu iš čia. Net kojų apšilt nespėsiu. Bet bent jau normaliai paatostogausiu. Ir pailsėsiu. Nes tikrai nesinori sėdėt rugsėjo pirmą suole, visai suirzusiai, nes nė trupučio nebuvo laiko ir galimybių pailsėti. Galimybių yra, laiko taip pat. Kodėl gi nepasidžiaugus vasara ir neaplankius močiučių, tetos, jūros ir kitų vietų, kurios man labai daug reiškia. Šiuo momentu atlieku dešimtis darbų. Tai viena ranka rašau įrašą, kita - bandau pradėti laišką (grįžus namo pašto dėžutėje manęs jau laukė net du laiškai!), nevalia pamiršti, kad ant lovos guli trys krepšiai, pusiau iškrauti, pusiau pilni. Taip pat karts nuo karto pereinu per Tumblr, Facebook'ą ir Gmail'ą. Skubu šiek tiek pasigirti, kad

Kaip mistiškai užėjo, taip pat mistiškai ir praėjo visi mano sveikatos nesklandumai. Ačiū visiems mieliems žmogiukams, kurie linkėjo sveikt. Vien komentarai privertė pasijausti žymiai geriau. Labai norėjau spėt parašyt įrašą, kol dar galiu. Nes šiandien vakare jau lėksiu vėl į kaimą, kuriame nėra jokio interneto ryšio. O neparašyt ir dingt pusantros savaitės man atrodo labai negražu. Kompiuterio ekrano kamputyje esantys skaičiai mane apgaudinėja, kad dar tik 13h. Bet šalia gulintis telefonas neigia tai ir patikslina, kad jau beveik 15h. Nujaučiu, kad parašius šitą menkutį įrašą teks eit persikrauti daiktus, susirasti visus išmėtytus plaukų šepečius, dantų šepetukus ir drabužius. Tada pasinaudoti dušo privalumais ir išsiplauti galvą. Nieko ypatingo. Labai smagus jausmelis aplanko, kai žinai, kad dar ne viskas padaryta ir dar laukia daug malonių/bjaurių staigmenų. Bandau šarvuotis kantrybe ir laukiu visko, ką siųs gyvenimas. Kad ir kaip bebūtų, bet jau pradedu mąstyti apie naujus moks

Jaučiuosi tokia maža, smulkia niekšele, kad niekaip neužrašau savo idėjų ir minčių. Visos jos sėkmingai užsimiršta ir negrįžta. Jeigu reiktų kažką pasakyti apie vasarą - atostogas: viskas gerai. Na, galėtų būt ir geriau. Pavyzdžiui, mano sveikata galėtų taip smarkiai nešlubuot. Per prievartą įkišu jai keletą ramentų ir bandau vilktis toliau. Nepaisant to, stengiuosi šypsotis ir bandyt ignoruot visus fizinius skausmus. Jaučiuosi kaip kokia klajoklė. Niekaip neiškraunamos kuprinės ir krepšiai, mažas planelis, kur dar vyksiu ir kaip reikės spėt viską. Šiek tiek meluočiau, jei sakyčiau, kad man patinka taip. Truputuką pasiilgau savo namų, lovos, kompiuterio ir kitų dalykėlių būdingų tik mano gyvenamajai vietai. Bet iš kitos pusės smagu, nes pagaliau galiu atsiplėšti nuo atsibodusių dalykų ir žmonių. Kartais labai to reikia.. Kažkaip keista, kai paskaičius kitus blog'us  rašoma apie naujas pažintis ir nuotykius. O aš ką? Nieko. Apturėjau kelias naujas pažintis, kelis nuotykius. Ma

Kadangi turiu prieigą prie interneto, kodėl nesurentus kokio įrašiuko, kad įrodyčiau, kad vis dar egzistuoju ir aktyviai gaminu anglies dioksidą iš deguonies? Labai smagu po keleto dienelių, kai visiškai čia nesilankiau užeiti ir pamatyti, kad padaugėjo sekėjų ir atsirado komentarų. Dievaži, net širdis apsalo, kai pamačiau. Per šias kelias dienas jokių didelių žygdarbių neatlikau. Tiesiog pakeičiau aplinką šiek tiek ir pabėgau iš tos nusibodusios gatvės, kurioje gyvenu. Net keista buvo pirmomis dienomis kaime jaustis šiek tiek atsilaisvinusiai , nes mieste to tikrai negalėjau sau leisti. Mažai pastatų ir dar mažiau žmonių, aplinkui vien tik laukai ir nuostabus vaizdas nuo kalno. Šiek tiek atsigavus judėjau link tetos namų kartu su mintimi, kad teks prižiūrėti mažą pusbrolį. Jeigu sąžiningai, maži vaikai man nėra labai prie širdies.. Bet ką padarysi. Taigi, turėdama minutėlę laisvo laiko stengiuosi kuo greičiau dėstyti mintis ir maigyti klaviatūrą. Sunku patikėti, kad jau pusė vasaro

Tikriausiai jau visus užknisau su savo nuobodžių dienų nuobodžiais pasakojimais, bet iš ties gyvenime nieko nevyksta. Taip, taip, žinau, kad pati dėl to kalta ir visiškai prisiimu atsakomybę dėl to. Bet laikas keistis - poryt išlekiu į kaimą kelioms dienoms. Aplinkos keitimas ir staigus gryno oro atsiradimas turėtų padėti visiškai atsigauti ir pasikraut naujų jėgų. Gal net įkvėpimas užplauks sėdint viduryje laukų aplink save išmėčius piešimo sąsiuvinį, mano minčių sąsiuvinuką, pieštukus, tušinukus ir kitus rakandus, kurie padėtų perteikti mano idėjas, mintis ant kokio nors lapuko. Kažkaip norėjosi kažką čia parašyti. Juolab, kad tuoj dingsiu iš čia ir kelias dienas pagyvensiu be jokio interneto. Gal ir gerai, pailsės galvelė ir kiti organai nuo visų facebook'ų, tumblr, blog'ų, youtube'ų ir kitų soc. tinklų, kuriuose jau esu giliai įsipainiojusi. Bet nesijaudinkit, mielieji mano, jūsų blog'us vis tiek skaitysiu ir gal net pakomentuosiu, nes turėsiu šiokį tokį interne

Ką aš veikiu, kai iki lenktynių Vokietijoje liko net pusantros valandos? -Klausau muzikos. -Bandau susirašinėti su žmonėmis. -Skaitau kitus blog'us. Visas tas laikas žiauriai man prailgsta, nes tiesiog degu noru pamatyti, kaip visi įvykiai klostysis Vokietijos GP. Kad prastumti laiką, bandysiu išdėlioti, parašyti ir kitaip perteikti savo vasaros grojaraštį. Hmm, niekad nebandžiau kažko, bet visada būna pirmas kartas. Coldplay - I Ran Away.  Antra vasara iš eilės, kai klausau šios dainos. Nežinau kuo ji man taip primena 2012 vasarą ir jos įvykius.. Bet pati daina iš esmės yra nuostabi! Kaip ir visos kitos Coldplay dainos.. Coldplay - Yellow. Dar viena daina su pilna pintine praeitos vasaros prisiminimų. Po truputį tampa tradicija klausytis šių dviejų dainų, vardan prisiminimų ir žmonių  susijusių su jais. Daft Punk - Get Lucky ft. Pharrell Williams. Tikriausiai visi nors ausies krašteliu esame girdėję šitą dainą. Aš irgi girdėjau. Patiko. Ir dabar mano grojaraštyj

Kaip ir kiekvieną penktadienį, bent tris valandas paaukoju visų namų beveik generalinei tvarkai. Visi namai būna suverčiami ir vėl sutvarkomi. Tokia žavinga tradicija atsirado, kai neapsikentusi namiškių netvarkos ėmiau kuopt visus namus. O po to susigyvenau su tuo ir kartais netgi visai smagu tvarkytis. Su muzika, of course. Po to pasidariau kažką valgomo, nes miriau iš bado. Tas visas grindų brūžinimas šepečiu ir švaistymasis dulkių šluoste vargina kaip reikiant. Bet nėra nieko malonesnio, nei sėdėti sutvarkytuose kambariuose ir tyliai kramsnoti sumuštinius ir tiesiog nieko neveikti. Aha, nieko neveikt, nes baisu ką nors sugriauti, kad nereiktų vėl tvarkytis. Kaip bebūtų, grįžus mano šeimai visa tvarka nuėjo velniop, o aš praradus viltį numojau ranka ir nuėjau paskaityt knygos. Rytoj vis tiek reikės vėl tvarkytis. Pasidariau kažkokia pedante. Vis vaikštau aplink ir burbu, kad koks daiktelis ne savo vietoje. Ir gerai, būsiu pikta pedantė. Įpusėjau S. Parulskio 'Miegas ir kitos

Kažkaip supratau, kad visi tie kompleksai varo man vėžį. Nesvarbu ar kompleksuoju aš, ar kitas žmogus. Tie visi kompleksai tik mūsų pačių išsigalvojimai ir tiek. Visi esam savaip gražūs ir visi turim kažką, kuo turim didžiuotis: akys, figūra, lūpos, nosis, šypsena. Bet visi tie kompleksai vos tik atsistoji prieš veidrodį užstoja visus privalumus ir mes matom tik tuos dalykus, kurie mums trukdo gyventi. Prisipažįstu, pati labai kompleksavau dėl savo išvaizdos. Nepatiko nosis, kojos, skruostai atrodė per stori, atsikišęs pilvas, kvaila šypsena.. Visi šitie nepasitenkinimo šešėliai persekiojo mane. Ir gan ilgai persekiojo. Bet nauji draugai, naujos mintys ir kitoks mąstymas padėjo juos suglamžyti ir išmesti į konteinerį. Tada atsistoti prieš veidrodį ir suprasti, kad viskas išvaizdoje yra gerai. Visi nuolat kartojo man, kad nereik man jokių dietų, turiu ilgas kojas ir plokščią pilvą, šypsena taip pat nėra bloga ir mano akys yra labai gražios spalvos, o aš tiesiog numodavau ranka ir būdav

Vasara yra būtent toks metas, kai yra marios laiko ir bent pusę tų marių išnaudojam sėdėjimui ir žiūrėjimui į vieną tašką, nes juk nėra ką veikt.. Besikuisdama radau seną užrašinę su 50 būdų ką veikt, kai nėra ką veikt, paskubom atrinkau geriausius ir dabar laisvai galit tarti nuoboduliui ne. Griebk fotoaparatą ir eik į gamtą, miestą. Nuotraukos puikiai gali pasitarnauti kokiam nors konkursui. Nuvažiuok dviračiu į pačią tolimiausią parduotuvę. Pradėk rašyt dienoraštį. Lietuvoje daug nepilnamečių rašytojų, kas žino, gal gausis kas nors? Galiausiai pradėk sportuoti. Tai daug geresnė veikla, negu gulėti ant sofutės ir dejuot, kaip nėra ką veikti. Užsirašyk į kursus. Galėsi nustebinti draugus ir prašnekėti, pvz. portugališkai. Pedikiūras ir manikiūras - atima daug laiko ir yra puikūs smegeninės vėdintojai. Suklijuok visas nuotraukas į albumus. Nusidažyk plaukus. Bus proga prisiminti draugus, juk reikia, kam nors pasirodyti. Banalu, bet gali gulėti prie ežero ir degintis. Odos sp

Labai keistas jausmas, kai jauti kaktas varvančius prakaito lašus. Nepratus aš taip, bet džiugu, kad mano prakaito liaukos vis dar veikia. Šiandien priverčiau jas padirbėti kaip reikiant ir jaučiuosi žymiai žvalesnė ir netgi lengvesnė, tokia visa sportiška. Labai retas jausmas pas mane. Šiandien diena buvo viena iš tų kokias mėgstu. Tupėjau viena namie, galėjau daryt ką noriu. Iš pradžių susitvarkiau, tada pabandžiau pasidaryti valgyti ( pavyko nieko nesudegint! ), po to žiūrėjau filmą. "Mr. Nobody" - net negalvojau, kad tai yra toks įtraukiantis filmas. Vos neapsižliumbiau bežiūrėdama. O tai labai retas atvejis. Bet nesiūlyčiau žiūrėti šito filmo, jei norit kažko, kam nereiktų skirt daug laiko apmąstymams, kad suprasti. Tikrai nesigailiu tų kelių valandų skirtų tam filmui. Labiausiai patiko tas dėmesys detalėms. Ir Jared Leto. Savo darbų sąraše braukiu lauk punktą "Pažiūrėti "Mr. Nobody"." Ir lekiu ieškot kito filmo iš sąrašo. Tokia jauki diena šiandien

10 valandą ryto pradėjo dainuot mano žadintuvas, bet kadangi buvau tokia emociškai išsekusi po futbolo, išjungiau jį ir dar valandą snaudžiau, po to nurėpliojau į virtuvę kažko pusryčiams. Banalus ir įprastas rytas per atostogas. Tradiciškas kambarių tvarkymasis, arbatėlė su drauge ir galiausiai vakaras su muzika. Mano pirmadienis sutelpa į kelis sakinius. Nematau didelio reikalo panikuoti, kad jau liepa ir kad nieko doro neveikiu. Plaukimas pasroviui - man įprastas dalykas. Viskas bus su laiku. O ir pasakymas, kad nieko neveikiu netinka. Jau beveik pusė mano darbų atlikta, vasara taip pat tik įpusėjo ir aš visiškai nematau reikalo skubėt.  Kai pasakiau savo familijai, kad eisiu ryt 8 valandą ryto pabėgiot, visi skaniai nusijuokė. Niekas netiki manimi, kad galiu ir prisiversiu. Tokiu būdu ir pabunda mano užsispyrimas įrodyti, kad galiu. Visą savo gyvenimėlį buvau užsispyrusi kaip maža ožka. Gal kažkiek tai ir duoda naudos, bet minusų yra daugiau. Taigi, rytoj aštuntą ryto, kažkas bėg

Šiandien dieną, galima sakyti, kad paskyriau sportui. Tiesiog viskas taip susidėjo, kad ir Formulė ir futbolas. Formulė tai nieko - 15h., bet su futbolu iškilo problemų. 01:00. Pagrindinis klausimas - kaip ištvert iki tiek ir dar porą valandų nemiegot, kai mano tv ekrane, paskui kamuolį lakstys tie gražūs, sportiški žmogiukai..  Bet žinant mano patirtį su naktimi ir kovojimu su miegu, dažniausiai laimiu aš. Tik kitą dieną jaučiuosi it bulvėm apmėtyta, bet popietės miegelis sutvarko viską ir po akimis nelieka tu negražių ratilų, kurie tiesiog šaukte šaukia "ji nemiegojo!" Noriu tarti kelis žodžius apie šiandienos Formulę. McLarenai, nenorėtumėte spjaut į tą revoliucinį bolidą ir grįžt prie seno, gero, su kuriuo laimėjot nemažai lenktynių ir trečią vietą konstruktorių taurėje 2012 metais? Manau būtų daug geriau. Paul di Resta, I'm so proud of you! Šitas mažas mielas škotas, nepaisė diskvalifikacijos ir didvyriškai yrėsi rikiuote pirmyn. Motyvuojantis poelgis! Pirreli,