Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Rugpjūčio, 2013

"Optimizme, pasislink" - Peisimizmas.

Vaizdas
Netruko ilgai, kad pesimizmas lieptų mano pozityviam mąstymui šiek tiek padaryti vietos negatyvioms mintims. Trečia diena kaip sėdžiu su rūgšties pilnomis mintimis, kurios graužia. Graužia kažką viduje. Bet kažkaip sugebu kentėti. Prieš tą graužatį nublanksta visas rugsėjo laukimas, visas nerimas dėl žmonių, kuriuos sutiksiu. Kažkokia keista maišatis mano galvoje: pyktis, liūdesys, beviltiškumo jausmas, nežinojimas, nerimas. Išsiplėtę jausmai, kurie drasko mano smegenų vingius ir visas tas kraujagysles. Skauda? Truputį. Nemalonus jausmas. "Labas, mes tavo kompleksai" - šnibžda kažkokie balseliai prie pat ausies. Šitie niekšiukai labai mėgsta griauti. Griauti pasitikėjimą savimi. Dar, jie mėgsta kraipyti veidrodžio atspindį - padidinti nosį, kojų apimtis, išryškinti pilvuką, spuogus. Labai nedraugiški padarėliai. Jie labai bjauriai keikiasi ir mėgsta menkinti. Mėgsta pabrėžti kitų žmonių gerąsias savybes ir išryškinti tavo blogąsias. Su jais sunku kovoti, bet įmanoma juos

Paprastai.

Vaizdas
Kelių dienų priverstinė pertrauka, paskutinės vasaros dienos ir keli nuotykiai - štai kaip atrodė mano dienos, kurias praleidau nerašydama ir nepranešdama apie save. Bet dabar jau sėdžiu čia, bandydama mintyse iš eilės surikiuoti viską, kas nutiko. Visos tos dienos buvo keistai aktyvios. Jau nekalbu apie šiandieną - tikra tų kelių dienų kulminacija. Kadangi, kaip jau ir, esu įtraukta į savanorių sąrašus, tai net nenustebau, kai gavau pasiūlymą dalyvauti renginyje ir jame padėti. Taigi šiandien, kaip buvo liepta, pasidabinus savo geriausia suknele jau trypčiojau prie sutartos vietos laukdama draugės. Net keista, kaip laisvai jaučiausi per tą renginį, apsupta visiškai nepažįstamų žmonių. Nors ten ir buvo dauguma pagyvenusių žmonių.. Po truputį jau sugebu įsilieti į tą visą visuomenę. Po truputį šlifuoju savo gebėjimus bendrauti. Nuostabus jausmas! Nors ir nesu kažkokia laukinukė, gyvenanti urve - bendrauti su visiškai naujais žmonėmis man labai sunku. Netgi super sunku. Nelabai mėgst

Maži džiaugsmai - dideli džiaugsmai.

Vaizdas
Net nežinau kodėl atsidariau šitą langą ir pradėjau rašyti šitą sakinį. Užsimaniau eilinį kartą čia pasireikšti. Iškart pasakysiu, kad čia nebus kažkoks rimtas su prasme įrašas. Tiesiog šiaip sau toks. Pasaulio pabaiga susimovė, aš toliau linksmai gyvenu. Saulė šviečia, už lango viskas žalia ir jokių ženklų, kad visi tuoj mirsim. Vakar griebiau ispanų kalbą ir vėl pradėjau bandyt ją mokytis. Radau labai gerą puslapį ir manau, kad dabar jau rimtai pradėsiu bandyti dėlioti kažką ispaniško. Visada mane žavėjo ta kalba, ta šalis, tie žmonės. Ten viskas taip.. Egzotiška.. Dabar dar tereikia šiek tiek prigriebti gitarą ir išmokt nors porą naujų akordų. Nes su tais trim, kuriuos moku toli nenueisiu.. Kažkada seniai, po vienu mano įrašu vienas labai šaunus žmogeliukas feiboli man parekomendavo vieną albumą. Skubu pranešti, kad jį išklausiau. Tas 50 minučių kantriai sėdėjau, belsdama koja į grindis pagal ritmą.  Ir ką gi, jis man labai labai patiko!! Manau, kad pataikei tiesiai į dešimtuką, p

Noriu kažką parašyti.

Vaizdas
Sėdžiu ir graužiu tušinuko galą, mąstydama ką gero parašius. Nužvelgiu ant sąsiuvinio lapų kreiva mano rašysena parašytas idėjas. Žvilgsnis į langą ir matau, kaip langu rieda stori lietaus lašai ir plačiai atlapojus balkoną džiaugiuosi grynu oru. Net lietus nesugeba pakeisti kažko mano galvoje, kad pulčiau barškinti, tarškinti baltą kompiuterio klaviatūrą. Jokio įkvėpimo, jokios konkrečios temos už kurios užsikabint. Gyvenime nieko įdomaus nevyksta. Tiesiog rami ir linksma sėdžiu namuose ir džiaugiuosi paskutinėmis dienomis, lietumi, saule, šokoladu, sausainiais ir kitais gerais dalykais. Nematau net prasmės liūdėt, kad čia pat, už kampo manęs laukia mokykla, kuri vos tik priartėsiu, griebs mane ir nepaleis devynis mėnesius. Vietoj to, kad priešinčiausi aš ją tvirtai apkabinsiu, nes nematau prasmės bandyt pasprukti. Dažniausiai sugebu susitaikyti su bet kokia situacija ir nematau nieko baisaus, kad teks eiti į tą pastatą. Jis kartais asocijuojasi ir su gerais, maloniais prisiminimais.

Prieštaringi jausmai.

Vaizdas
Keistas jausmas, kai kartais turi supakuoti ir padėti į kampą, visą gyvenimą mane lydėjusį, altruizmą. Ir traukti egoizmą. Momentas, kai turi galvoti tik apie save. Keičiuosi. Ir man baisu. Aš nenoriu. Man buvo gerai kaip yra. Bet pilkoji smegenų masė mano kitaip. Neva, reikia pokyčių. Vis dėlto, sugebėjau nuvarvinti porą ašarų užsidarius viena kambaryje ir beplaunant indus. Sunkus akmuo užgulė širdį ir nežinau kada dings. Viena mano pusė kužda, kad kartais reikia galvoti apie save, o kita rėkia man į ausį, kad blogai padariau. O aš visiškai pasimetusi ir nežinau kuo tikėti. Net savimi nebetikiu. Velniukas ir angeliukas jau seniai nebesėdi man ant pečių, kad patarinėtų. Bet kartais atrodo, kad jie patys persikėlė į mane. Viena pusė - angeliukas, aiškina, kad reikia aukoti dėl kitų, stengtis, kad visiems būtų gerai, o kita pusė - velniukas, rėkia riebius keiksmažodžius ir tai, kad niekam nerūpiu, nerūpi ir mano poelgiai, kad geriausia daryti taip, kad man būtų gerai. Ir pabandyk rasti k

Apsipirkinėjimų mokyklai ypatumai. Ir nauji pažadai rugsėjui..

Vaizdas
Atrodo jau kažkiek suaugau - eisiu į dešimtą klasę ir kažkokie niekučiai, kaip apsipirkinėjimas mokyklai neturėtų kelti jokių ypatingų jausmų. Bet yra kaip yra. Vakar rytą praleidau sklandydama tarp didelių lentynų prikimštų įvairių mokyklinių prekių. Besirinkdama sąsiuvinius, pieštukus, tušinukus ir kitus mielus dalykėlius mokyklai. Kartais netgi besirenkant kokį niekniekį kyla mintis, kad gal visai nieko bus eiti į tą mokyklą?.. Juk galų gale ten tik pastatas su žmonėmis. Nekreipkim dėmesio į tuos egzaminus, kontrolinius, atsiskaitymus, kurie laukia. Juk tai tebūna vienadieniai išbandymai. O pažymiai niekada neatspindės to tikrojo žinių kiekio. Tai tik kažkoks menkas skaičiukas languotame dienyne. Nors ir neprisirašau savęs prie šopaholikių būrio, bet tas rinkimasis į kokį sąsiuvinį būtų mieliau rašyti matematiką, į kokį biologiją, man visada labai patinka. Jaučius mažą ir keistą silpnybę toms kanceliarinėms priemonėms. Nors kiekvienais metais mažėja mano reikmenų sąrašas. Praeitais

Gordon B. Hinckley "Gyvenimo kelias"

Vaizdas
Labai ilgai šita maža žavi knygutė gulėjo mano stalčiuje. Bet pagaliau atėjus vasarai, kai nereikėjo skaityti ilgų romanų, kad įtikti mokytojai atsiskaitant užklasinį skaitymą aš ištraukiau ją iš stalčiau ir per porą dienų perskaičiau. 128 puslapiai, kurie pakeitė mano požiūrį. Na, iš dalies. "Vertybių knyga paaugliams ir jų tėvams" - taip skelbė užrašas virš pavadinimo. G. B. Hinckley patirtis ir tikėjimas sudaro gerą strategiją arba planą, kaip teisingai žingsniuoti per gyvenimą ir išnaudoti geriausias galimybes. Viskas susideda iš devynių principų: Būti dėkingiems. Būti protingiems. Būti aktyviems. Būti švariems. Būti teisingiems. Būti pozityviems. Būti kukliems. Būti ramiems. Būti pamaldiems. Kadangi aš nepasigiriu uoliu ėjimu į bažnyčią ir tikėjimu, šiek tiek erzino dažnas Dievo prikaišiojimas. Taigi - jeigu esi netikintis, geriau neskaityk tos knygos. Iš tiesų, knyga puikiai padeda suvokti tikrąją pasaulio esmę, kaip viskas yra ir kaip turėtų būti. Ką re

Kairiarankių diena ir šiaip dalykai.

Vaizdas
Jeigu neturėčiau to įpročio rašyti ir daryti kitus įvairius darbus kaire ranka - man rugpjūčio tryliktoji būtų elementari diena. Dar viena vasaros diena.. Ankščiau netgi šiek tiek prisibijodavau parodyti žmonėms, kad esu kairiarankė. Neduok Dieve, atsiras koks nors senų pažiūrų žmogus ir pradės mane auklėti, kad reikia rašyti dešine. Džiugu, kad dabar toks atvejis labai retas ir drąsiai galiu imti rašiklį į kairę ranką. Siaubas, kai pagalvoji, kiek natūralių kairiarankių buvo perauklėti į dešiniarankius, nes visuomenė norėjo, kad visi būtų vienodi ir lygūs. Negalima taip. Juk visi turime kažkokių savitų ir tik mums būdingų savybių. Juk nepulsime visi ir netapsime tipiškais mėlynakiais arba rudaplaukiais. Bullshit. Ir kaip turėjo jaustis vaikas verčiamas rašyti dešine, o ne kaire ranka. Kairiarankių pasaulyje, iš tiesų, yra nemažai. Pradedant visiškai nežinomais, baigiant tais, kurie yra žinomi visame pasaulyje. Gerbiami ir mylimi. Mano aplinkoje - kairiarankiai yra labai žavios ir įdo

Krentantys prisiminimai.

Vaizdas
Esu kažkur girdėjusi ar skaičiusi, kad kai kamuoja nemiga, jokiais būdais nesigink prisiminimais - kitu atveju pražūtis. Tačiau kaip tyčia aš tiesiog drybsojau lovoje ir leidau visiems įmanomiems prisiminimams skverbtis į mano smegenis, kraują, širdį, plaučius ir kitus organus. Sugrūdau sau kumštį į gerklę, kad nepravirkčiau ir nepažadinčiau visų namiškių savo nesustabdomu bliovimu. Kartais prisiminimai labai skaudina. Atrodo įlenda į mano vidų ir bado su kažkokiais aštriais užnuodytais spygliais. Visą naktį kovojau su pačia savimi ir kvailais iš mano pasąmonės vandenyno į paviršių iškylančiais prisiminimais. Nežinau, ar čia buvo kaltos tos krentančios žvaigždės, ar kvailas mano elgesys. Esmė tokia, kad neužmigau. Varčiausi, voliojausi, mėčiau pagalves iš vienos lovos krašto į kitą, bet kaip liko akys plačiai atmerktos, taip jos ir liko.. Galiausiai išlipau iš tos lovos ir nupėdinau prie lango. "Jei jau nesimiega, tai bent pasigrožėsiu tomis krintančiomis žvaigždėmis." - dar

Atlas + Catching Fire = Fangirling.

Vaizdas
Trumpas žodynėlis: Atlas - nauja Coldplay daina. Catching Fire - kita Bado žaidynių dalis. Juos sujungiam ir gaunam visuotinį pamišimą Tumblr ir mano smegeninėje. Kuo šie du dalykai susiję? Atlas bus garso takelis Catching Fire filme. Tas nuostabus momentas, kai du mėgstami dalykai tampa bendri ir būna sujungiami. Taigi vakar sėdėjau visa su plačia šypsena ir vis bandžiau sugalvoti, kaip skambės nauja Coldplay daina. Ir kaip ji atrodys filme. Ir kaip atrodys klipas. Ir kaip atrodys nauja Coldplay era. Net mano vaizduotei buvo sunku išmąstyti tokį kiekį dalykų. Aš ir mano bendraminčiai sėdim Tumblr ir bandom bendrom jėgom išsiaiškinti. Tokia jausmų audra apsireiškė, kad net sunku užmigt buvo. Vietoj miego sumąsčiau sau 16 naujų užduočių, kurias būtų gerai įgyvendinti iki rugsėjo. Dauguma dalykėlių vos kelių minučių darbai, bet kitiems gali prireikti ir kelių dienų. Perskaityti porą knygų, susitikt su keliais žmonėmis, vėl griebt į rankas apdulkėjusią gitarą ir pabandyt išmokt vien

Tvankuma, atostogos ir kiti daiktavardžiai.

Vaizdas
Vėl grįžau. Šį kartą tikriausiai jau ilgam. Ir man vis dar paslaptis, kaip aš vakar sugebėjau iškęst tokį, liaudiškai tariant, dušnumą (tvankumą). Visa šlapia nuo prakaito ir praktiškai turėdama dehidrataciją, tris valandas kračiausi mašinoje. Nepadėjo nei gaivūs ledai, nei vanduo, nei limonadas, po 10 minučių virtęs arbatėle. Tiesiog sėdėjau ir jaučiau kaip tirpstu. Bet visa ta agonija baigėsi ir sunku pasakyti kokiu greičiu roviau iš mašinos į gryną orą. Neiškentus nuėjau miegoti ankščiau nei įprastai, prieš tai pasigrožėjusi žaibais besitrankančiais už mano lango. Nei daiktų išsikroviau, nei kambario neapsitvarkiau, nieko, nieko. Tiesiog beviltiškai gulėjau ir mąsčiau, ką daryti, kad vėl atsirastų deguonies ir galėčiau kvėpuoti. Man visada labai sunku, kai oras būna tvankus. Bet nieko - išgyvenau. Labai smagu matyti, kad net man čia nesilankant peržiūros didėja ir atsiranda naujų žmogiukų, kurie spaudžia mygtuką "Sekti". Visus šiltai apkabinu. Nuostabus jausmas apima, ka

Keletas sakinių šiaip sau.

Vaizdas
Šiandien tokia ilga diena. Atrodo labai anksti nekėliau. Bet laikas slenka kaip tie debesys matomi pro langą - šiandien jokio vėjo.. O taip norisi kuo greičiau sulaukti rytojaus. Kiaulystės dėsnis - kuo greičiau nori, kad praeitų diena, tuo lėčiau ji slenka. Atrodo tiek daug visko turėjau šiandien nuveikti, bet viską padariau iki 15h. O po to slankiojau iš kampo į kampą ir galvojau, kokios veiklos nusitvert, kad nereiktų taip ilgesingai laukt rytdienos. Daiktai jau sukrauti (na, didžioji dauguma), visi darbai atlikti, reikia tik atsisėdėti prie pc, kurio nematysiu keturias dienas ir kaip nors parašyti šį įrašą. Šiandien visiškai nesigalvoja. Norisi tiesiog gulėt be dvasios ant lovos ir stebėti negyvą musę ant lubų. Visiškai jokios motyvacijos eiti kažką daryti, nors net nėra ką. Viską jau padariau ryte. Norom nenorom mintys vis krypsta į sekant mėnesį. Taip, taip. Rugsėjį. Nėra labai didelio noro eiti į tą mokyklą, bet juk žinau, kad niekur nedingsiu. Tiesą sakant apsipirkti jai būna

Grąžinkit optimizmą ir vykit lauk neigiamas emocijas.

Vaizdas
 Kasdien žiūriu žinias ir stebiu kas vyksta pasaulyje ar mano šalyje. Klausau įvairių žmonių kalbų. Jie žino ką sako ir yra puikūs kalbėtojai meistriškai valdantys žodį. Tačiau jie turi vieną minusą - jų požiūris į pasaulį per daug neigiamas. Jie visada mėgsta kritikuoti ir menkinti kitą. Tas pats vyksta ir mano aplinkinių tarpe. Visi ieško silpnų vietų, vietų už kurių galima užkibti, trina vieni kitus į miltus ir maitina kitus karčiais blogybių ir kritikos pietumis. Aplink mane vien kritika ir labai maža dalis pagyrimų. Visi tiesiog persunkti neigiamais jausmais. Ar jums teko kada nors skaityti laiškus siunčiamus į laikraščius ar žurnalus? Daugumoje daug pykčio. Ir kaip mums - palyginus jauniems žmonėms, jaustis, kai aplink vien tamsios spalvos ir vien tik blogi jausmai. Visi nusiteikę priešiškai viskam: politikai, medicinai, policijai, mokykloms, kitoms įstaigomis. Priešiškumo šmėkla sekioja mus gatvėse, parduotuvėse, mokyklose, ligoninėse ir kitose įstaigose. Visi įtarūs, pasiru

Sveikas atvykęs, rugpjūti.

Vaizdas
Nespėji net susigaudyti, o jau rugpjūtis. Visi paniškai laksto ir bando nuveikti daugybę darbų, kurie ramiai gulėjo iki paskutinio vasaros mėnesio, nes jų šeimininkai abejingai sėdėjo apsiglėbę kompiuterį arba televizorių. Aplink vien realistiškos mintys, kad jau paskutinis mėnesis ir kad iki mokslo metų liko tik 30 dienų. Visų pirma reikia nustoti verkšlenti, nes liko net 30 dienų, kurios gali užsitęsti labai ilgai. Be to, mokykla bet kokiu atveju artėja ir vasara amžinai netruks. Reikia nustoti taip susireikšminti. Kadangi vasara man (ir, iš tikrųjų, visiems kitiems) dar nesibaigė, net negalvoju rašyti apie tai ką nuveikiau 2013 vasarą, nes jos dar liko, ir kas žino, gal ji atpirks visus tuos du mėnesius nieko neveikimo ir sėdėjimo be nuotykių. Na, gal ir nebuvo taip blogai. Džiaugiuosi tuo kas buvo ir tuo kas laukia. Ir nereik užsigraužt savęs, kad jau tuoj mokykla ir jau tuoj būsim apkrauti tonomis vadovėlių ir sąsiuvinių. Niekas net nesusimąsto, kaip bus liūdna, kai baigsis vis