šeštadienis, rugpjūčio 03, 2013

Grąžinkit optimizmą ir vykit lauk neigiamas emocijas.

 Kasdien žiūriu žinias ir stebiu kas vyksta pasaulyje ar mano šalyje. Klausau įvairių žmonių kalbų. Jie žino ką sako ir yra puikūs kalbėtojai meistriškai valdantys žodį. Tačiau jie turi vieną minusą - jų požiūris į pasaulį per daug neigiamas. Jie visada mėgsta kritikuoti ir menkinti kitą.
Tas pats vyksta ir mano aplinkinių tarpe. Visi ieško silpnų vietų, vietų už kurių galima užkibti, trina vieni kitus į miltus ir maitina kitus karčiais blogybių ir kritikos pietumis. Aplink mane vien kritika ir labai maža dalis pagyrimų. Visi tiesiog persunkti neigiamais jausmais. Ar jums teko kada nors skaityti laiškus siunčiamus į laikraščius ar žurnalus? Daugumoje daug pykčio. Ir kaip mums - palyginus jauniems žmonėms, jaustis, kai aplink vien tamsios spalvos ir vien tik blogi jausmai.
Visi nusiteikę priešiškai viskam: politikai, medicinai, policijai, mokykloms, kitoms įstaigomis. Priešiškumo šmėkla sekioja mus gatvėse, parduotuvėse, mokyklose, ligoninėse ir kitose įstaigose. Visi įtarūs, pasiruošę atremti smeigiamą peilį į nugarą. Bet kartais to peilio net nėra.. Priešiškumas užkrečiamas, blogos emocijos taip pat. Kodėl mes turim būti tokie? Kodėl negalim džiaugtis paprastais dalykais ir ignoruoti tuos, kurie spaudžia mus į kampą ir verčia verkti? Aš suprantu, kad kritika - tai puikus būdas mokytis iš savo klaidų ir tobulėti. Bet kartais to būna per daug. Kartais vietoj pastebėjimų, kad tas ir anas yra blogai reikia pagirti žmogų, kad jis stengiasi ir po truputį bando taisyti savo klaidas. Ne visi iškart sugebam jas suremontuoti ir būti tobulais. Tobulų nėra, tobulumui ribų nėra. Bet rodos, kartais visi tai pamirštam..
Visi tiesiog nusistatę prieš vieni kitus: tas veidmainis, ji visiška padlaižė, jie nevykėliai, anas mėgsta išsišokti. Mes turime suvokti, kad žmonės aplink mus turi savų ydų, bet jie turi ir kažką gero, nepasitikėkime vien tik pirmu įspūdžiu ir jokiu būdu nenusistatykime prie žmogų, jo gerai nepažinus! Pradėkim statyti šiltus santykius su tais žmonėmis su kuriais dirbam, mokomės, matom už tvoros, dažnai sutinkam gatvėje. Priešiškumas ištirps kaip vaniliniai ledai saulės atokaitoje. Jam dingus, nuo mūsų pasitrauks ir blogų emocijų debesys, iškart nušvis saulė ir vėl suvoksim, kad viskas aplink turi savų ydų, bet turi ir savotiško žavesio, kuris kartais padaro tuos kvailus netobulumus visiškai nepastebimais Visas negandas pasitikime iškėlę, it kokią vėliavą, savo optimizmą, su jomis iškart bus lengviau kovoti. Daug lengviau tai įveikti, kai širdyje dega džiaugsmas ir pasitikėjimas. Net neatsisukime į tamsią praeitį, tamsius laikus, aplamai, į pačią tamsą. Viskas daug paprasčiau, kai į viską žiūrime su šypsena. Pritildykime sarkastiškus balsus, pasilaikykime šiurkščius komentarus sau ir neatidarykime pykčio skrynelės. Išmeskite ją arba sudeginkit. Jos nereikia.

Dienos klausimas: kiek pas jus yra optimizmo?

4 komentarai:

  1. Žinai, šis tavo įrašas irgi apie neigiamus dalykus, tai va kodėl ir negalim be jų apsieiti..:) Suprantu, kad norėjai apie tai tiesiog parašyti ir įkvėpti žmones džiaugtis gyvenimu bei įžvelgti gerus dalykus, tačiau vis tiek man peršasi tokia mintis: "Kodėl, užuot rašiusi apie gerus dalykus, kurių ir nori, rašai pasipiktinimus blogais dalykais, tais pasipiktinimais pati rašydama blogus dalykus?".
    Tai čia pamąstymui :) Taip sakant, pradėti keistis reikia nuo savęs.

    Ir dar vienas dalykas. Viskas priklauso nuo to, ką žmonės įžvelgia ir ką nori matyti. Yra juk ir gerų straipsnių, minčių, nuomonių. Pilna! Ir juos rašo tie žmonės, kurie nori pakeisti visus nusistovėjusius blogumus, nors iš tiesų į juos net nekreipia dėmesio, nes jų misija skleisti gėrį, o ne kovoti su blogiu :)
    Optimizmo pas mane pakankamai ir dar su trupučiu.(:

    Tokia mano nuomonė.
    P.S. Puikiai suprantu, kad šiuo įrašų siekei to gerumo ir išaiškinai tai taip, kad visi suprastų, bet man labiau priimtinas aiškinimo būdas kuomet rašai gerus dalykus ir kažkur giliai tarp švelnių žodžių užšifruoji tai, ką būtum pasakęs šiurkščiai. Ir žmonės tuo užsikrečia, jie pradeda norėti daryti gerus dalykus, nes mato, kaip tau gerai ir koks tu laimingas, kad pats tai darai. Taip jie supranta visiškai tą patį, ką supranta po tokių kaip šis įrašų :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū tau už tokį ilgą ir puikų komentarą! :)
      Taip, tu teisi, rašiau pasipiktinus, apie blogus dalykus, bet tiesiog taip gavosi. :D Tokia buvo nuotaika tuo metu.

      Kad ir kaip bebūtų, žinau, kad yra ir gerų dalykų, bet juk dažniausiai dėmesio sulaukia tie straipsniai, kurie pasakoja tragiškas žūtis, baisius nužudymus ir kitus dalykus.

      Ačiū, už nuomonę!

      P. S. Rašydama pasistengsiu daryti būtent taip, kaip sakei! :)

      Panaikinti
  2. Optimizmo turbūt nerasta... komentarus stengiuosi pasilaikyti sau, bet ne visad tai pavyksta. Bet viskas turbūt įmanoma, tik reik pasistengt, bet bent jau aš tai darau ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Manau pas kiekvieną žmogų yra bent jau maža dalelė optimizmo. Reikia tik ją surasti. :)

      Panaikinti