sekmadienis, rugpjūčio 04, 2013

Keletas sakinių šiaip sau.

Šiandien tokia ilga diena. Atrodo labai anksti nekėliau. Bet laikas slenka kaip tie debesys matomi pro langą - šiandien jokio vėjo.. O taip norisi kuo greičiau sulaukti rytojaus. Kiaulystės dėsnis - kuo greičiau nori, kad praeitų diena, tuo lėčiau ji slenka.
Atrodo tiek daug visko turėjau šiandien nuveikti, bet viską padariau iki 15h. O po to slankiojau iš kampo į kampą ir galvojau, kokios veiklos nusitvert, kad nereiktų taip ilgesingai laukt rytdienos. Daiktai jau sukrauti (na, didžioji dauguma), visi darbai atlikti, reikia tik atsisėdėti prie pc, kurio nematysiu keturias dienas ir kaip nors parašyti šį įrašą. Šiandien visiškai nesigalvoja. Norisi tiesiog gulėt be dvasios ant lovos ir stebėti negyvą musę ant lubų. Visiškai jokios motyvacijos eiti kažką daryti, nors net nėra ką. Viską jau padariau ryte.
Norom nenorom mintys vis krypsta į sekant mėnesį. Taip, taip. Rugsėjį. Nėra labai didelio noro eiti į tą mokyklą, bet juk žinau, kad niekur nedingsiu. Tiesą sakant apsipirkti jai būna visai smagu. Visada jaučiuosi tarsi rojuje, kai stoviu viduryje kanceliarinių prekių parduotuvės. Visi tie tušinukai, užrašų knygelės, segtuvai, sąsiuviniai, pratybos, aplankalai kelia kažkokį keistą, mielą, jaukų jausmą. Nežinau iš kur, nežinau kodėl, bet man visada patiko apsipirkinėti mokyklai. Ir pirmos savaitės ten, dažniausiai būna visai smagios. Nors jau pažįstu visus mokytojus ir nebėra to smalsumo, kurį jaučiau eidama į devintą klasę, aš žinau, kad vis tiek manęs kažkas laukia tame pastate. Kažkoks įvykis, kuris turėtų arba mane nustebinti, arba papiktinti, arba sukelti nepaaiškinimą jausmų audrą. Ypatingai bijau ten sutikti vieną žmogų. Bijau su juo prasilenkti koridoriuje ir tiesiog bijau, kad jis mane pastebės. Prisimins. Atpažins. Supras, kas aš. Kad čia ji. Nenoriu to..
Visada bijau būt pastebėta. Nemėgstu atkreipti dėmesio. Sliūkinu koridoriumi, prisiglaudus prie sienos. Man nereikia to dėmesio, man patinka būti mažai, pilkai pelytei, bet bent jau turinčiai savo draugų ratelį, kuriame esu gerbiama ir mylima. Klasėje taip pat niekas nedrįsta užgaulioti, nes gali labai lengvai prarasti namų darbų, kuriuos galima nusirašyti šaltinį. Mėgstama, nes visada padedu ir visada pakišu nusirašyti. Mėgstama, nes niekada neatsakysiu neigiamai ir visada pašnibždėsiu atsakymus per biologijos kontrolinį. Mėgstama, nes niekada neatsisakau padėti. Nesiekiu naudos ar klasės gerietės titulo. Man tiesiog patinka padėti, ypač jeigu galiu. Kodėl gi ne? Tiesiog esu užkietėjus altruistė. Nors kartais išlenda ir egoizmo spygliukai, bet aš juos tiesiog nulaužiu ir vėl šypsodamasi puolu ieškot sąsiuvinio su matematikos namų darbais. Metu savo reikalus ir lekiu padėti kitiems. O kartais tiesiog mėgstu įsigilinti į kitų problemas, nes pamirštu savąsias ir pamirštu savąjį pasaulį, kuriame viskas baigia sudegti. Nematau prasmės kažko taisyti. Kai nieko nebeliks - atstatysiu iš naujo. Geriau susitelksiu į kito žmogaus problemą. Taip lengviau užsimiršti. Nors kartais ir jaučiuosi išnaudojama.. Bet tikriausiai tokia jau tų altruistų dalia. Nieko tokio, man gerai ir taip. Ir aš nežadu keistis.
Dienos klausimas: kas geriau: būti altruistu ar egoistu?

16 komentarų:

  1. Abi tavo minėtos būdo savybės kažkuo geros ir kažkuo blogos, todėl geriausiai būtų viduriukas tarp abiejų. Aš pati irgi klasiokam viską padėdavau, skolindavau, kol galiausiai atsibodo ir tiesiog pasidariau nei per daug altruistiška, nei egoistiška, tačiau dažniausiai ištiesianti pagalbos ranką.

    P.S. Kur išvažiuoji?:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aukso viduriukas visada yra gerai. :) Kažkada ir man buvo atsibodę, bet po kiek laiko vėl puoliau visiems padėt. Kitaip tiesiog negaliu. :D

      P. S. Truputuką prie jūros pabuvot.:)

      Panaikinti
  2. Pati esu altruistė, ar kažkas panašaus į tai. Ir dažnai dėl to nukenčiu. Dėl to, kad stengiuosi padėti kitiems, o ne taisyti savo problemas. O kai tikiesi iš kitų pagalbos, kuriems tu visada padedi, jie tau atsuka nugaras. Ir kartais pagalvoju, kad egoiste būti net geriau. Nes man nuomone, nuo to galima mažiau nukentėti...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tas pats ir man būna - dažniausiai viską išgyvenu pati, net artimiausi draugai nepadeda. Bet būti egoistu kartais nėra pats geriausias variantas, nes būni susikoncentravęs tik į save, o kartais reikia ir apsidairyti, gal yra žmonių, kurie nori tau padėti, bet tu to tiesiog nematai.
      Iš tiesų, altruistai, mano nuomone, daugiau vertinami.
      Sėkmės, Tau!

      Panaikinti
  3. O aš vis dėl to esu egoistė ir pripažinsiu, tai man visai patinka. Bent jau niekada nelieku nuskriausta.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Būtent! Ir niekas nesėdi ant sprando, moki pakovot už save.

      Panaikinti
  4. Kas dien vis labiau randu panašumų tarp mūsų! Man ir labai patinka apsipirkinėti mokyklai, daryti sąsiuviniams atrankas, rinkti, kuris čia sąsiuvinis kuriam dalykui labiau tiks... :D Tai teikia džiaugsmą, pirmosios savaitės - taip pat! Atrodo taip stengiesi gražiai prirašyti pirmą puslapį... Iš vis, aš visai mėgstu mokyklą, o jei nebūtų kontrolinių ir kalimų, net su mielu noru ten keliaučiau!

    Dėl žmogaus, kurio žvilgsnio bijai - viskas išsispręs. Nesvarbu kas buvo seniau, bet galbūt šiais metais viskas bus kitaip.

    O mokykloje ir šiaip visur, manau save galėčiau prirašyti irgi į geriečių komandą.. :) Tik svarbiausia būnant tuo gelbėtoju netapti kitų vergu ir niekada nepamiršti savęs.

    Gražios kelionės ir gero oro!

    AtsakytiPanaikinti
  5. Vajei, kaip tau pritariu! Jei ne kontroliniai ir valandos prie knygų, aš į mokyklą eičiau su šypsena! Žaibas, mokyklinių apsipirkinėjimų mėgėja!
    Labai tikiuosi, kad su tuo žmogum viskas bus okei. Ačiū!
    Būnant altruistu svarbu nepadaugint ir neleist kitiems sėdėt ant sprando.
    Ačiū! *hugs*

    AtsakytiPanaikinti
  6. Iš tikrųjų, tai suprantu tave. Aš, nors jaunesnė, patiriu kažką panašaus. Neturiu nei grupės mirtinų draugių, nei tvirtos vietos klasėje. Tik prieš sunkų kontrolinį, prieš kažkokį neįprastą projektą, prieš atsiskaitymus, prieš visus šitus dalykus kur reikia nors kiek žinių ir proto, visų akys krypsta į mane.
    Kartais norisi visus juos pasiųsti, kartais visa tai taip nusibosta, bet iš ties - mėgstu jiems padėti. Nesimokau ypatingai, tačiau žinojimas, kad esi žmogui reikalingas, nors po viso šito tikriausiai jis tave pamirš, tas žinojimas, nuramina. Stengiuosi nebūti egoistė, tik tiek galiu pasakyti.
    Ir pati vaikštau mokykloje palei sienas. Tad tu ne viena...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai smagu, kad atsiranda tokių, kurie kaip aš: malasi mokykloje pasieniais ir nestovi klasėje aukščiausiai. Ir iš tiesų - viskas ką parašei gryna teisybė ir visiškai atitinka mano situaciją! Tas žinojimas, kad esi kitam reikalingas, visada nuramina.

      Panaikinti
  7. Iš manęs kartais mokykloje ir pasijuokia. Mat aš esu kitokia nei visi, turiu kitokį, platesnį požiūrį nei daugelis. Kartais galiu elgtis laisviau, nebijot pasielgti keistai. (Bet kadangi esu awkward, taip darau ne itin dažnai.) Todėl mane labai erzina mokykla, kadangi daugelis labai uždari, mąsto ne kūrybiškai, o taip, kaip visi. Nes "jei pamanysi kitaip, iš tavęs juoksis". Seniau buvau nusirašymo šaltinis, bet paskui nusibodo. Visi nekreipia dėmesio, o štai kai pamiršo namų darbus - "Gabija...". Todėl vieną dieną pasakiau sau "pakaks, nusibodo klasiokai, besistengiantys pašiept tave, o paskui prašantys nusirašyt". Taigi dabar tik kartais padedu per pamokas.
    Manau, puiku, jei žmogus altruistas, jei nuoširdžiai padeda žmonėms. Smagu sutikti tokį žmogų, reikėtų, kad daugiau tokių būtų. Tačiau kartais reikia būti egoistu. Ne per daug, tik truputėlį - visgi reikia kartais pasirūpinti ir savimi, palepinti save.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šaunuolė, kad neleidi lipti kitiems tau ant galvos! Taip ir reikia! Ankščiau ir aš norėjau taip pasielgti. Pasakyti, kad eikit velniop ir nusirašinėkit nuo kitų, nes šiaip manęs net nepastebit. Bet vis dėlto man yra smagu padėti žmogui..

      Panaikinti
  8. Na o aš, ir altruistė ir egoistė. Kaip kada. Nemėgstu, kai nuo manęs nusirašinėja. Toks jausmas - darai, stengiesi, vargsti, o kitas..nusirašo. :(
    Bet, pavyzdžiui, suolo draugei ar kitoms bičiulėms ne taip gaila :) Tačiau, kaip bebūtų, pati nusirašinėti mėgstu :D Muahahahaaaaaa..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Draugams niekada ne gaila! :D
      Prisipažinsiu: kartais ir aš nusirašinėju.. :D

      Panaikinti
  9. Aš anksčiau duodavau klasiokams nusirašinėt namų darbus, ir dar dabar skaudu prisiminti kai tas pats klasiokas, kuris iš manęs tyčiodavosi, kai prireikdavo nusirašyt namų darbus, jau į mane kreipdavosi vardu... Ir kokia kvaila buvau, kad duodavau nusirašyt ir apskritai anksčiau negalėdavau pasakyti "ne". Na, o dabar atradau tą "viduriuką" ir labai džiaugiuosi, jog esu tuo pačiu ir altruistė ir egoistė :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šaunu, kad atradai viduriuką ir žinai, kada reikia pasakyti griežtą "ne". Esu ne kartą mačiusi, kaip klasės atstumtoji tampa populiaria, kai vienintelė padaro istorijos namų darbus.. O po to vėl visi ją stumdo koridoriuje. Labai negražu taip daryti..

      Panaikinti