Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Spalio, 2013

Atostogos. Smagu.

Vaizdas
Tikrai nuoširdžiai sakau, kad man tų atostogų reikėjo. Visi tie mokslai, krikštynos taip nuvarė nuo kojų, kad iš tikrųjų maniau, jog gulėsiu ir nejudėsiu visą tą savaitę. Tačiau yra šiek tiek kitaip. Degu noru kažką veikt. Rašyt, piešt, žiūrėt serialą, skaityt eilėraščius, knygą, pirkti žvakes, eit į kapines, grot, ieškot sąsiuvinių su mintimis, tvarkytis stalčius ir dar daug daug. Jaučiu, kad bus taip, jog po atostogų būsiu minimaliai pailsėjus, bet užtat visiškai išsimušus iš ritmo. Dvi mano dalys plėšosi. Viena nori į mokyklą, o kita nori tupėti namuose su litrais arbatos ir krūva knygų, serialų, filmų. Pateisinu pirmą dalį - noriu į mokyklą, nes man labiau patinka valkiotis mokyklos koridoriais ir sėdėt pamokose kažką (nors ir mažai) mokantis. Plius, aplink labai įdomūs žmonės, su kuriais yra tiesiog smagu bendrauti. Eidama į mokyklą jaučiuosi dieną išnaudojus maksimaliai. O dabar aš tik sėdžiu kambaryje ir galvoju kaip baisu bus, kai prasidės visi egzaminai ir įskaitos. Teisinu a

Stot! Fuksai eina.

Vaizdas
Tiesą sakant, dauguma sėdėjo.. Visa šita savaitė prieš atostogas buvo pilna sumaišties. Ryte vietoj įprastų "Labas rytas" buvo klausiama "Kada repetuojam???". Taip, ši savaitė buvo pati įdomiausia antrokams (dešimtokams) ir pirmokams (devintokams). Galiausiai atėjo ir viso šito balagano kulminacija - ketvirtadienis, diena, kai visi taškai ant i bus sudėti, o fuksai nuleisti ant žemės. Ketvirtadienio rytą ypač sunkiai kilau iš lovos. Tiesiog, visas tas nuovargis darė savo. Bet prisiminus kokia šiandien diena ir faktą, kad aštuntą ryto jau turiu stovėt kažkur užkulsiuose, šokau iš lovos taip, kad net vargšę katę išgąsdinau. Pastovėjus prie salės ir šiek tiek padrebėjus pačioje salėje prasidėjo pirmoji repeticija. Of course, mes nebūtumėme mes, jeigu ko nors nesugadintumėme. Reikliausia mokytoja buvo itin nepatenkinta. Visi išsiskirstėm iš repeticijos vos tik nuaidėjus paskutiniams žodžiams. Labai sunku kažką gero padaryti, kai kitas to nevertina ir vien tik rėkia..

Šiandien lyja..

Vaizdas
..Mano nuotaika iškarto geresnė. Bet ne tokia gera, kad nejausčiau mano raumenis ir protą rakinančios įtampos. Atrodo lietaus drėgmės persisunkęs oras tiesiog kibirkščiuoja nuo mane persekiojančio šešėlio. Bet aš vis dar laukiu saulės spindulėlio, kuris išvys šitą bjaurastį ir jis klykdamas lėks į tamsų kampą slėptis. Kol jo dar nesimato, bandau nukreipti šešėlio dėmesį taukšdama apie nuobodų savo gyvenimą. Nuobodų - kol kas. Rytoj pirmadienis. Kitaip negu kiti - man jis patinka. Mes tapom gerais draugais. Nežinau, ar čia kaltas labai padorus pirmadienio pamokų tvarkaraštis, ar tai, kad mokykloje sugebu užsimiršti, o pirmadienis simbolizuoja tai, kad prasideda penkios dienos, kai galėsiu pamiršti savo vidines, dvasines problemas. Esmė, kad pirmadienis priklauso dalykams, kuriuos mėgstu. Ir jis nėra toks blogas, koks yra piešiamas mūsų vaizduotėje. Tai kas, kad į mokyklą, kas kad į darbą? Jeigu reikėtų eiti antradienį, visi keiktų antradienius. Susipažinkite su pirmadieniu artimiau ir

Bildukas manyje.

Vaizdas
Sėdžiu apsivilkus gerokai per didelius marškinėlius ant kurių šviečia didelis, geltonas simpsonas. Ant galvos neklusniai šokčioja laisvai surištas kuodukas man linksint galvą, kol Jaredas Leto talentingai klykia apie tai, kad jis yra Up in the air . Aplink mane plačiai paskleista traškučių pakeliai, sąsiuviniai, knygos ir saldainių popierėlės. Štai koks mano šeštadienio vakaras. Savaitė pralėkė kaip Formulės vienas varžybos, kurių, deja, bet šį savaitgalį nebus. Atrodo, ką tik prasidėjo rugsėjis, o dabar jau spalio vidurys. Anksti temsta, vėlai švinta. O aš gyvenu tamsoje. Ir šypsausi. Šypsausi tamsoje. Mane nervina saulė, nervina tie zuikučiai šokantys tarp mano langų ir kompiuterio ekrano. Nepatinka tas ryškus rutulys tingiai besivoliojantis rudeniškoje padangėje. Man daug labiau patinka apsiniaukę, lietingi, tipiški rudeniški orai. Nieko nėra nuostabiau, kai atsikeli, o už lango tamsu ir pila kaip iš kibiro. Už lango jaučiasi kažkokia neaiški paslaptis, kažkokia mistika. Išeina į l

Myliu rudenį.

Vaizdas
Trumpam užmerkiu akis. Įkvepiu troškaus kambario oro. Nusikosėju. Atsimerkiu. O tada puolu barškinti kompiuterio klaviatūrą. Net katė, snaudžianti šalia, pramerkia vieną melsvą akį. Pagaliau savaitgalis. Mano gyvenimas virto nuolatos besisukančiu ratu. Mokykla, namai, miegas. Trys patys svarbiausi dalykai apie kuriuos sukasi mano gyvenimas. Kiti nepakęstų tos rutinos ir pultų ją draskyti įvairiais būreliais, užsiėmimais ar dar kuo. Bet man visai ji patinka. Kam man to aktyvumo dabar, kai reikia stengtis tempti save aukštyn su pažymiais. Tada tikrai nieko nespėčiau. O dabar bent pora laisvų valandų per dieną atsiranda mano mėgstamai veiklai. Knygų, sąsiuvinių ir kitų rakandų ant mano stalo mažėja. Aš vis daugiau laiko skiriu susidraugavimui su savimi. Smagu, kai gali pati sau draugiškai šypsotis. Vis dėlto, kiti bet kada gali atsukti nugarą, o pats sau nugaros niekaip neatsuksi. Taigi, geriausia - tikėti savimi. Tapau priklausoma. Nuo šokolado ir to kakavinio, rudo skysčio, kuris ben

Carry your world.

Vaizdas
 Užsimetu savo pasaulį ant pečių ir keliauju per gyvenimą.. Jeigu reikėtų trumpai jį apžvelgti viskas atrodytų maždaug taip: panikuojantys žmonės laksto aplink griuvėsių krūvą. Aplink siaučia liūdesio taifūnai, nevilties uraganai, baimės cunamiai ir kitokie velniai. Po truputį jis nyksta. Baigiu sunaudoti visus savo turimus klijus ir lipnią juostą, kad vėl jį atstatyt. Visose dėžutėse nuo batų uždaryti tie taifūnai, cunamiai ir uraganai. Beldžiasi į kartoninį dėžutės dangtį uždėta plyta. Nepabėgs bjaurybės. Visada reikia skirti laiko įvesti tvarką savo pasaulyje. Kiekvieną dieną kažkas turi jį užpult ir nors vieną pastatą nugriaut. Ne, čia nėra kariuomenės ar kitų pajėgų, kurios apsaugotų tą mano pasaulį. Visi žmonės čia yra kaip svajonės. Jos taip pat gimsta ir taip pat miršta arba išsipildo. Išsipildžiusios - keliauja į vieną vietą, kuri vadinama Atmintimi, o tos, kurios mirė, būna sumetamos į kraupią prarają vadinamą Užmirštimi. Taigi, nesinori jų aukoti. Todėl pasiraitoju rankov

Mokytojų diena, mano egzistavimas ir trys dienos.

Vaizdas
Kuo yra gerai ta mokytojų diena, mums, paprastiems mokiniams? Visų pirma, visi mokytojai labai patenkinti, apsikrovę gėlėmis, saldainiais ir kitais niekučiais. Antra, vyksta šioks toks renginys, kurio dėka numuilinam šiek tiek pamokų (nors ir nenumuilinom to fizikos kontrolinio..) Trečia - rytoj jokių pamokų, nes šios nuostabios šventės proga, mokytojai išvažiuoja kažkur į Žemaitiją. O kur dar tas laimingas auklėtojos veidas, kai gavo tas gėles ir kitų mokytojų šypsenos, per renginį. Pastarasis buvo tikrai visai nieko. Šita savaitė buvo tikrai sudėtinga. Jaučiuosi lyg visas tas mokymasis kontroliniams būtų ištraukęs mano smegenis, jas suspardęs ir vėl atgal įdėjęs. Jos nebefunkcionuoja normaliai. Persimokiau? Gal. Turbūt visi žino tą jausmą, kai visi mokytojai žūtbūt nori, kad mes rašytumėme būtent jų dalyko kontrolinius. Ir kai pradeda ginčytis su mumis, kad fizikai ne tiek ir daug reikia mokytis. Daug svarbiau mokytis ką nors kitką. Tuo tarpu, fizikos mokytojas sako, kad reikia da