šeštadienis, spalio 19, 2013

Bildukas manyje.

Sėdžiu apsivilkus gerokai per didelius marškinėlius ant kurių šviečia didelis, geltonas simpsonas. Ant galvos neklusniai šokčioja laisvai surištas kuodukas man linksint galvą, kol Jaredas Leto talentingai klykia apie tai, kad jis yra Up in the air. Aplink mane plačiai paskleista traškučių pakeliai, sąsiuviniai, knygos ir saldainių popierėlės. Štai koks mano šeštadienio vakaras.
Savaitė pralėkė kaip Formulės vienas varžybos, kurių, deja, bet šį savaitgalį nebus. Atrodo, ką tik prasidėjo rugsėjis, o dabar jau spalio vidurys. Anksti temsta, vėlai švinta. O aš gyvenu tamsoje. Ir šypsausi. Šypsausi tamsoje. Mane nervina saulė, nervina tie zuikučiai šokantys tarp mano langų ir kompiuterio ekrano. Nepatinka tas ryškus rutulys tingiai besivoliojantis rudeniškoje padangėje. Man daug labiau patinka apsiniaukę, lietingi, tipiški rudeniški orai. Nieko nėra nuostabiau, kai atsikeli, o už lango tamsu ir pila kaip iš kibiro. Už lango jaučiasi kažkokia neaiški paslaptis, kažkokia mistika. Išeina į lauką, tamsa žaismingai grybšteli už striukės, o lietus žaidžia plaukuose. Eini namo, o danguje rieda gražūs, pilki debesėliai. Nuostabu.
Mokykloje keista. Nes visi antrokai gyvena ruošiamų krikštynų nuotaikomis. Draugės dėka ir aš įsisukau į to renginio ruošimą. Jeigu atvirai - pasiilgau renginių ruošimo, repeticijų ir to greitai lekiančio laiko su naujais žmonėmis. Įdomu. Viskas man įdomu. O dar įdomiau bus kerštas tiems pirmokams. Laukiu. Labai laukiu. Pagaliau kažkoks peilis, kuris drasko rutiną. Nors iš dalies, ta rutina man visai patinka, bet kartais reikia ir kažkokios gyvenimo kilpos, kuri priverstų šiek tiek greičiau plakti širdžiai, greičiau bėgioti kraujui gyslose ir greičiau veikti smegenims.
Nuo pat spalio pradžios kažkur paširdžiuose jaučiau kietą gumulą. Tokį kietumą, kuris susidėjo iš didelio spaudimo, baimės ir pykčio. Jis dar neišnyko. Jis vis dar beldžiasi į mano širdį. Keistas jausmas gyventi su bilduku savo kūne. Šią savaitę teko galimybė stovėti ir stebėti rūkančias drauges/pažįstamas. Vienu momentu užėjo noras išplėšti tą pakelį į vienos iš jų rankos ir vienu kartu jį surūkyti. Plėšti dūmą taip, kad visi mirštantys medžiai pavydėtų, o lapai nukritę po mano kojomis užsičiauptų ir nebešlamėtų man žengiant žingsnį. Galvojau, kad tą gumulą sunaikinsiu juodai nuodingais tabako dūmais savo kraujyje, organizme ir plaučiuose. Kad ir kaip bebūtų, to prakeikto pakelio neišplėšiau ir tik spardžiau lapų tumulus sau po kojomis. Nes žinau, kad tai nenuodys to prakeikto bilduko. Jį nunuodyti gali tik nuoširdus juokas, šypsena. Bet iš kur juos gauti? Ką daryti, kai šypsaisi tik per prievartą, o dažniausiai norisi tiesiog tyliai ir nepastebimai tupėti savo kambaryje apsikabinus knygą arba kompiuterį. Uždarinėju visus savo langus ir duris. Tampu nebe tokia atvira. Bijau, kad tas gumulas nesiplėstų ir nesunaikintų manęs.
Nieko, praeis.

Kaip sekasi, Jums?

6 komentarai:

  1. Dabar vėl paminėjai krikštynas ir aš dar labiau laukiu, kol papasakosi kaip gi visgi jos vyko pas jus! Aš žinau, kad puikiai atsikeršysit. :))) Sėkmės! Visur. Ir krikštynose, ir bilduko išvaryme.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš irgi labai laukiu krikštynųųų!!
      Ačiū Tau!

      Panaikinti
  2. Gausi į dupciką. Yra tūkstančiai priežasčių šypsotis. Ir tu tikrai pati gali sukurti dar tūkstantį. tik tingi ir kažko lauki. Užknisi, rimtai.
    O šiaip, mane irgi baisiai erzina saulė, baisiai. Labiau patinka būtent toks oras, kurį tu aprašei. :)
    Sėkmės nuodijant gumulą. Ne cigaretėm, o laime. Jei nori būt laiminga, daryk kažką dėl to, o ne tyliai plauk rutinos srove.:)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kartais tiesiog nėra noro ir jėgų galvoti tuos tūkstančius priežasčių šypsotis. Niekas nebūna amžinai laimingas. Visiems kartais būna liūdesio dienos. :))
      Rutina jau po truputį žudoma. Ačiū. :)

      Panaikinti
  3. Pažįstu tą jausmą, kai norisi viską užglaistyti cigaretės dūmais. Ir kuo toliau, tuo labiau bijau savęs, savo būsimų poelgių. Bet juk tikrai, yra šimtai priežasčių, kurios gali sveikai nustumti liūdesį ir rutiną, tik reikia tai kažkaip prisiminti.
    Linkiu tau didžiulės sėkmės ir laukiu nesulaukiu straipsnio apie krikštynas! :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai buvo tik silpnumo akimirka, bet tvirtai žinau, kad cigaretės neimsiu ir neleisiu jos dūmams sklisti mano organizme. Niekada.
      Vis tiek atsibos tai rutinai ir jos draugeliui liūdesiui gyvent pas mane. :)
      Ačiū!

      Panaikinti