Plyšta.

Ne, neplyšta mano širdis, neplyšta mano mokyklinis švarkas, gyvenimo audeklas ar dar kas nors. Plyšta tik mano rutinos skraistė. Draskau ją skutais. Pavargau. Reikia kažko, kad pasijausčiau gyvesnė. Pastaruoju metu tik šiaip sau egzistuoju, dienos slenka, aš iš paskos. O norėtųsi, kad būtų atvirkščiai.. Bet progresas yra! Jau vien tai, kad rašau čia šiokiadienį yra kažkas naujo. Naujo yra ir tai, kad pirmadienį vietoj aštuntos pamokos sėdėjau salėje ir stebėjau spektaklį. Dar naujo yra, kad penktadienį esu priversta socializuotis ir kartu su klase ir dar kitais žmonėmis autobusu dardėti iki Kauno stebėt rungtynių. Naujovės. Taip. Tik galėčiau nustot gaudyt slogas likus savaitei iki svarbių įvykių. Jau darosi įprasta, kad sėdžiu apsikabinus puodelį arbatos, indelį medaus, vaistų pakelius ir nosines. Nosis raudona kaip tuoj mus aplankysiančio Kalėdų Senelio, o balsas kaip išsiderinusio klarneto. Kartas nuo karto tas klarnetas ir pakosėja. Jeigu atvirai - penktadienį vietoj kratymosi su