Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Lapkričio, 2013

Plyšta.

Vaizdas
Ne, neplyšta mano širdis, neplyšta mano mokyklinis švarkas, gyvenimo audeklas ar dar kas nors. Plyšta tik mano rutinos skraistė. Draskau ją skutais. Pavargau. Reikia kažko, kad pasijausčiau gyvesnė. Pastaruoju metu tik šiaip sau egzistuoju, dienos slenka, aš iš paskos. O norėtųsi, kad būtų atvirkščiai.. Bet progresas yra! Jau vien tai, kad rašau čia šiokiadienį yra kažkas naujo. Naujo yra ir tai, kad pirmadienį vietoj aštuntos pamokos sėdėjau salėje ir stebėjau spektaklį. Dar naujo yra, kad penktadienį esu priversta socializuotis ir kartu su klase ir dar kitais žmonėmis autobusu dardėti iki Kauno stebėt rungtynių. Naujovės. Taip. Tik galėčiau nustot gaudyt slogas likus savaitei iki svarbių įvykių. Jau darosi įprasta, kad sėdžiu apsikabinus puodelį arbatos, indelį medaus, vaistų pakelius ir nosines. Nosis raudona kaip tuoj mus aplankysiančio Kalėdų Senelio, o balsas kaip išsiderinusio klarneto. Kartas nuo karto tas klarnetas ir pakosėja. Jeigu atvirai - penktadienį vietoj kratymosi su

Pilka ir dulkėta.

Vaizdas
Darosi keista, kai čia rašau tik savaitgaliais. Nežinau kas ir kodėl, bet po truputį baigiu prarasti tą bloginimo džiaugsmą. Keista. Iš tiesų, dažniau pradedu mąstyti apie visko uždarymą ir nutraukimą, bet ranka nekyla paspausti to mygtuko "Trinti tinklaraštį". Per daug laiko, minčių, darbo čia investuota, kad viską taip lengvai ištrinti. Manau, kad dar truputį pasvyruosiu. Gal grįš tas malonumas čia rašyti.. Dar viena savaitė pralėkė nežmonišku greičiu. Dar viena savaitė su savomis emocijomis, žodžiais, darbais ir kitokiais mažais demoniūkščiais.  Kalbant apie emocijas - jaučiuosi įkalinta. Įkalinta savo nuotaikoje, kuri kyla aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Kaip kokie amerikoniški kalneliai. Dienos, kai norisi užsidarius savo kambaryje priverkti pilnus kibirus braukiasi iš mano kalendoriaus. Laikui bėgant išmokau tramdyti visas emocijas. Tvarkingai sulankstyti ir uždaryti dėžutėje, stalčiuje. Nesvarbu. Svarbu jos neiškils į paviršių ir neprivers mano veido raumenų funkcionuot

Nenuskendusi.

Vaizdas
Vis dar gyva. Aš vis dar gyva. Nors iš tikro tik įjungus režimą "nusispjoviau ant visko, apsimesiu, kad gerai". Tupėt namie - gerai, slankiot mokyklos koridoriais - irgi gerai. Po truputį rodosi šviesi pusė. Lėtai, apmąstydama kiekvieną centimetrą, bet matosi jau tie saulės spindulėliai, apie kuriuos mokėmės per fiziką. (Šviesos spindulys eina tiesia linija vienalytėje aplinkoje.) Gal vis dėlto, viskas vėl bus gerai. Savaitė prabėgo paknopstomis. Pirmadienis - filmo seansas per etiką, mano sadistiška šypsena per anglų, kai vis ėjo atsiskaitinėt pasakojimus ir rimtokas pokalbis su klasiokėmis. Vis dėlto pastebėjo, kad šiek tiek atšalau. Nebe taip dažnai šypsausi, nebe tiek daug kalbu. Bet koks gi skirtumas? Svarbu tušinį, matematikos sąsiuvinį, anglų kalbos namų darbus paskolinu. Išnaudojama? Nee, tiesiog mėgstanti padėti. Visi lipa ant galvos? Nee, dauguma mane mėgsta už neišsenkantį padėjimo rezervuarą. Jeigu stabdyčiau arklius ir nepadėčiau visiems, kaip kad visada, tapči

Skęstu vandenyne, kuris vadinasi Gyvenimas.

Vaizdas
Jaučiu, kaip visos tos bangos mane tuoj negyvai uždaužys. Akis užlieja sūrus vanduo, kojos pavargsta priešintis vandeniui, rankos beviltiškai kyšo iš vandens ir mojuoja. Gal kas pamatys ir ištrauks mane?.. Nekaltinu atostogų, kurios įsiveržė, kaip koks lengvas vėjelis, ir sujaukė mano mano varganą šokčiojimą, kaip kokią popierių šūsnį, šuoliuojant patrakusiu mokyklos ritmu. Jau pirmadienį buvom griežtai nuleisti ant žemės, kad atostogos baigėsi ir kad vėl prasideda viskas kas buvo iki atostogų. Ir jau tą patį pirmadienį gavom savarankišką, kuriame reikėjo pajudinti viskas apkerpėjusias smegenis bandant spręsti matematiką. Spėjom ir fizikos kontrolinį parašyt, ir kirčiavimą atsiskaityt, o aš dar savo ruožtu sugebėjau įtalpinti ir anglų kalbos monologą. Dabar bent jau turiu ramų savaitgalį, kurį galiu sukoncentruoti eilėraščių ir istorijos mokymuisi. Taip pat minčių dėliojimui ir dienotvarkės slankiojimui. Net pati stebiuosi kaip abejingai ir šaltai pradėjau žiūrėti į aplinką. Gūžčioju

Dabartis. Ateitis.

Vaizdas
Vis dėlto, kad ir kaip mėgčiau tamsą ir panašius dalykus, tamsoje žmonės keičiasi. Tiksliau, tamsa juos pakeičia. Įlenda į smegenis ir pradedi mąstyti visiškai kitaip. Naktį mintys kitokios. Naktį kitokie veiksmai. Naktis viską iškreipia, tamsa atsineša kreivą veidrodį. Bet vis tiek man ji patinka, nors ir mėgsta žnaibytis ir tampyti už nuskalbtų mano marškinėlių. Naktimis man šauna geresnės idėjos, naktimis man geriau sekasi užsiimti mėgstama veikla, naktimis nuveikiu daugiau nei dienomis. Tačiau yra taip, kad atostogos jau baigiasi ir mano naktinėjimai iki vėlyvos nakties turės baigtis. Kitaip kentės mano paakiai, protas, mokslai ir bendravimas. Ta mokyklinė manoji pusė džiaugiasi. Pagaliau. Bet atostogų pusė sėdi rami ir apsimeta, kad jai nerūpi. Gal. Man ir pačiai jau neberūpi. Eit ar neit į mokyklą. Vis tiek reikia. Ten nėra jau tiek daug minusų, man patinka pirmadieniai, pasiilgau saviškių, kai kurių mokytojų, pasiilgau ankstyvų tamsių rytų, keliaujant į tą pastatą, pasiilgau s