sekmadienis, lapkričio 17, 2013

Nenuskendusi.

Vis dar gyva. Aš vis dar gyva. Nors iš tikro tik įjungus režimą "nusispjoviau ant visko, apsimesiu, kad gerai". Tupėt namie - gerai, slankiot mokyklos koridoriais - irgi gerai. Po truputį rodosi šviesi pusė. Lėtai, apmąstydama kiekvieną centimetrą, bet matosi jau tie saulės spindulėliai, apie kuriuos mokėmės per fiziką. (Šviesos spindulys eina tiesia linija vienalytėje aplinkoje.) Gal vis dėlto, viskas vėl bus gerai.
Savaitė prabėgo paknopstomis. Pirmadienis - filmo seansas per etiką, mano sadistiška šypsena per anglų, kai vis ėjo atsiskaitinėt pasakojimus ir rimtokas pokalbis su klasiokėmis. Vis dėlto pastebėjo, kad šiek tiek atšalau. Nebe taip dažnai šypsausi, nebe tiek daug kalbu. Bet koks gi skirtumas? Svarbu tušinį, matematikos sąsiuvinį, anglų kalbos namų darbus paskolinu. Išnaudojama? Nee, tiesiog mėgstanti padėti. Visi lipa ant galvos? Nee, dauguma mane mėgsta už neišsenkantį padėjimo rezervuarą. Jeigu stabdyčiau arklius ir nepadėčiau visiems, kaip kad visada, tapčiau tokia kokia nenoriu būti. Niekas nelipa ant galvos ir niekas neišnaudoja. Tai kodėl gi turėčiau kažką keisti? Viskas gerai. Antradienis - tušti suolai per istoriją ir šiek tiek suirzęs mokytojas, neidealiai išmoktos asmenybės ir jų aprašymai. Bet vis tiek daug šypsenų ir juoko. Ir tik septynios pamokos. Trečiadienis - dar blogiau nei istorijos asmenybės išmokti rusų kalbos žodžiai, paskaita per kurią žaidžiau "Temple Run" ir kūno kultūros mokytojos nustebimas, kad nepraleidau nė vienos pamokos. Dvi niekuo neypatingos dienos. Mokykla, namai. Namai, mokykla. Ketvirtadienis šiek tiek kitoks. Pradedant eilėraščių atsiskaitinėjimu, baigiant renginiu po pamokų. Kuo ypatingas eilėraščių atsiskaitinėjimas? Kadangi turim labai savo darbui atsidavusią mokytoją vos įžengus į klasę pamatėm tokią atmosferą, kokią dažniausiai išvystumėme per poezijos vakarus ar kitokius panašius renginius. Vietoj įprasto eilėraščių beldimo prie lentos mes tiesiog ramiai, atsipūtę deklamavome juos iš suolo, bandydami savaip interpretuoti balsu. Jokios panikos, jokių murmesių besikartojant. Viskas taip lengvai. Pats tas prieš istorijos kontrolinį. Kalbant apie pastarąjį - kažkokia nesąmonė. Atrodo mokiausi, skaičiau, bet per visą mano užduočių lapą kartojosi tas pats žodis: fašizmas. Kiti žodžiai tiesiog netiko ir jaučiau, kad be reikalo skaičiau apie Italiją ir Musolinį. Tėškus kontrolinį ant mokytojo stalo išlėkiau lauk ir tapau dviejų klasiokių, dalyvaujančių renginyje vadybininke - pagalbininke. Sakiau nuomonę, padavinėjau vandens buteliukus, saugojau daiktus ir galiausiai padrąsinamai šypsojausi sėdėdama pirmoje eilėje. Iki delnų raudonumo plojau praktiškai po kiekvieno pasirodymo. Tiesiog linksmai sėdėjau ir lingavau praktiškai į kiekvienos dainos ritmą. Po renginio sekė desperatiškas namų darbų darymas ir bandymas kažką išmokti chemijos kontroliniui. Penktadienį viskas vėl įprastai. Chemija, muzika, matematika, anglų. Ir kažkur įsiterpusi laisva pamoka, per kurią veikiam ką norim. O aš savo ruožtu klausiausi klasioko pasakojimo. Paskutinį sakinį užskaitau: "Svarbu nepasiduoti". Šyptelėjau atsakančiai ir pagalvojau, kad šią savaitę buvo tokių duobių į kurias įkritus jau norėjau pasiduoti. Bet esu čia ir tyliai kartoju, kad nepasiduosiu. Dar noriu pagroti kai kurių žmonių nervais.

Kaip Jūsų savaitė?

2 komentarai:

  1. Sveika, sunki buvo ir preitą savaite ir šį savaite ne iš lengvųjų:( Taip, norisi viska mesti ir namuose pasilikti, bet reikia eiti į mokykla:( Norime ar nenorime , bet vistiek turime mokytis, kad mūsų ateitys būtų šviesi:) Tai sėkmes tau ir didžiausios stiprybės įveikiant kliūtis:D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labas! Būtent. Labai norisi likti namuose ir tyliai, ramiai egzistuoti.. Ir labai pritariu dėl frazės, kad turime mokytis, kad mūsų ateitys būtų šviesios. :) Ačiū tau!

      Panaikinti