sekmadienis, lapkričio 24, 2013

Pilka ir dulkėta.

Darosi keista, kai čia rašau tik savaitgaliais. Nežinau kas ir kodėl, bet po truputį baigiu prarasti tą bloginimo džiaugsmą. Keista. Iš tiesų, dažniau pradedu mąstyti apie visko uždarymą ir nutraukimą, bet ranka nekyla paspausti to mygtuko "Trinti tinklaraštį". Per daug laiko, minčių, darbo čia investuota, kad viską taip lengvai ištrinti. Manau, kad dar truputį pasvyruosiu. Gal grįš tas malonumas čia rašyti..
Dar viena savaitė pralėkė nežmonišku greičiu. Dar viena savaitė su savomis emocijomis, žodžiais, darbais ir kitokiais mažais demoniūkščiais.  Kalbant apie emocijas - jaučiuosi įkalinta. Įkalinta savo nuotaikoje, kuri kyla aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Kaip kokie amerikoniški kalneliai. Dienos, kai norisi užsidarius savo kambaryje priverkti pilnus kibirus braukiasi iš mano kalendoriaus. Laikui bėgant išmokau tramdyti visas emocijas. Tvarkingai sulankstyti ir uždaryti dėžutėje, stalčiuje. Nesvarbu. Svarbu jos neiškils į paviršių ir neprivers mano veido raumenų funkcionuoti. Bet šypsotis reikia. Tikriausiai tai ir tedarau paskutinėmis dienomis. Dirbtinė, nuoširdi. Koks skirtumas. Dirbtinę šypseną padovanoju asmenims, kuriems norisi užvažiuoti su kastuvu per galvą, o nuoširdžią tik tiems, kurie jos nusipelnė. Nebūtinai padarydami ką nors naudingo man. Tiesiog yra tokių žmonių, kuriems jaučiuosi dėkinga vien už jų egzistavimą.
Tvirtai nusprendžiau, kad nuo kito kontrolinio susiimsiu ir pradėsiu mokytis iš peties. Rytoj geografijos kontrolinis. Gal vis dėlto pradėti nuo anglų testo?.. Jaučiuosi skolinga mokytojai. O geografijos iš principo neapkenčiu. Temos nuobodžios, mokytoja irgi nekažką.. O geografijos vadovėlis graudžiai žiūri į mane nuo lovos. Jei galėčiau švystelėčiau jį pro langą. Nors ji nekaltas dėl mano jausmų mokytojai. Jis tik popieriaus lapų rinkinys su tekstu, kurį būtų šaunu sudėti į galvą iki rytojaus. Savaitė vėl iš sunkiųjų. Nieko naujo.
Eilinį kartą nepajaučiau savaitgalio. Tiesiog bejausmiu veidu drybsojau lovoje ir žiūrėdama pro langą mąsčiau apie savo gyvenimo peripetijas. Kodėl viskas taip pilka? Pilkas dangus, pilkas megztinis, pilki popieriaus lapai į kuriuos nenoriai rašosi lygtys, pilki žmonės skubantys pro mano namus. Ir pilka aš. Ne, čia ne rutina. Čia tik dulkės ant mano akių obuolių. Dulkės nuo apatiško žiūrėjimo į vieną tašką. Norėtųsi kažko dinamiško, kažkokio įvykio, kuris leistų mirktelėti ir nuvyt visas pilkas dulkes nuo akių. Gerai, šiek tiek rutinos yra. Bet visada reikia įžvelgti ir kitą pusę. Ne visos dienos vienodos. Skiriasi nuotaiką, emocijų gausa, sutikti žmonės, galų gale net maistas pietums ne visada tas pats. Kitoks požiūris, kitoks gyvenimas. Vis dėlto smagu egzistuoti net ir pilkame, dulkių pilname pasaulyje.
Patarkit, kaip vėl atrasti džiaugsmą čia rašyt..
Be to, galit pabandyti labiau mane pažinti ar tiesiog įrodyti, kad pažįstat. Bandykit laimę.

6 komentarai:

  1. Kad ir kokį sprendimą priimsi, visuomet palaikysiu tame, nes kalbant apie rašymą, tavo rašymo stilius man yra kažkas tobulo. Labai tikslūs palyginimai, išraiškinga kalba, kuri pritraukia skaitytoją. Tik jokiu būdu neištrink tinklaraščio! Gal šiandien nesinori, o rytoj rašyti vėl įsinorėsi... Ir įsivaizduok, kaip ateityje bus įdomu skaityti tai, ką rašei paauglystėje. Žinoma aš, kaip iš skaitytojos pusės, siūlau rašyti toliau. Žinoma, nieks neprivers rašyti, jei tai neteiks džiaugsmo, bet tuomet palauk kol norėsi, kol turėsi ką parašyti. Kai tai, kas gulės ant širdies, trūks plyš norės išlėkt iš tavo širdies. O man dažnai įkvėpimą rašyti pakiša ir kiti blogai. Nekalbu vien apie tokius, kuriuos jau skaitai - gal vertėtų susirasti ir naujų blogų. Ir taip pat naujovės visada suteikia daugiau džiaugsmo. :) Išbandyk ir tai.

    Sėkmės, laikau kumščius už tave!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū labai! Nuostabus jausmas, kai kažkas palaiko. Ačiū!
      O dėl blog'ų - gera idėja!

      Panaikinti
  2. Tikiu, kad ne tik aš, o ir dauguma kitų tavo blog'o skaitytojų labai nuliūstų, jei savo blog'ą ištrintum. Atvirai, tai aš tikiu, jog dabar tau tik liūdnas, ramus laikotarpis, o noras rašyti grįš! Kita vertus, gal į naudą viską pradėti iš naujo. Kartais užsistovėję dalykai trukdo žymiai labiau. Gal kaip tik vertėtų ištrinti šį blogą, o kai kils įkvėpimas - susikurti naują..:)
    Žodžiu, aš, kaip ir Vilija, linkiu tau sėkmės ir priimk tau labiausiai tinkantį sprendimą!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Su blog'ais panašiai kaip dienoraščiais - užbaigi paskutinį puslapį, savaitę nerašai ir vėl užsimanai liet viską kas ant širdies..
      Ačiū, ačiū!

      Panaikinti
  3. Neištrink šio blogo! :o Po ilgo nerašymo vistiek kažkada užsimanytum parašyt, o visą ilgai kurtą blog'ą sunaikintum per sekundę.. Manau, kad kažkada jis vėl taps tau mielas, o gal norėsi prisiminti senas dienas. Žodžiu, aš už šio blogo egzistavimą :))

    AtsakytiPanaikinti