šeštadienis, lapkričio 09, 2013

Skęstu vandenyne, kuris vadinasi Gyvenimas.

Jaučiu, kaip visos tos bangos mane tuoj negyvai uždaužys. Akis užlieja sūrus vanduo, kojos pavargsta priešintis vandeniui, rankos beviltiškai kyšo iš vandens ir mojuoja. Gal kas pamatys ir ištrauks mane?..
Nekaltinu atostogų, kurios įsiveržė, kaip koks lengvas vėjelis, ir sujaukė mano mano varganą šokčiojimą, kaip kokią popierių šūsnį, šuoliuojant patrakusiu mokyklos ritmu. Jau pirmadienį buvom griežtai nuleisti ant žemės, kad atostogos baigėsi ir kad vėl prasideda viskas kas buvo iki atostogų. Ir jau tą patį pirmadienį gavom savarankišką, kuriame reikėjo pajudinti viskas apkerpėjusias smegenis bandant spręsti matematiką. Spėjom ir fizikos kontrolinį parašyt, ir kirčiavimą atsiskaityt, o aš dar savo ruožtu sugebėjau įtalpinti ir anglų kalbos monologą. Dabar bent jau turiu ramų savaitgalį, kurį galiu sukoncentruoti eilėraščių ir istorijos mokymuisi. Taip pat minčių dėliojimui ir dienotvarkės slankiojimui. Net pati stebiuosi kaip abejingai ir šaltai pradėjau žiūrėti į aplinką. Gūžčioju pečiais, purtau galvą, galiausiai nuslenku į kambarį ir tyliai egzistuoju. Parašau atsiskaitymą, gaunu pažymį, pasėdžiu pamokoje, po įkyraus skambučio slenku į kitą pamoką arba namo. Niekas nestebina, niekas nekirbina kažkokių emocijų viduje. Atrodo, kad jos tiesiog užšalo. Nesvarbu. Svarbu išgyventi toje įstaigoje, pavadinimu mokykla. O kartais netgi atrodo, kad ir namuose minų laukas. Neduok Dieve, užlipsi ant blogai nusiteikusio šeimos nario. Sprogs emocijų bomba.
Kad ir kaip būtų - smagu, kad egzistuoja savaitgaliai. Smagu, kai gali susirangyti lovoje, žiūrėti visokį velnią per pc, skaityti, rašyti, miegoti ar tiesiog skaičiuoti dulkes skraidančias kambaryje. Jokios intensyvios veiklos. Vien tik saldi tinginystė. Visa diena vien tik su liaudiškai tariant pižama ir daug jėgų nereikalaujančiomis veiklomis. Tai suteikia kažkiek noro ir jėgų irtis per tą vandenyną. O man tik to ir tereikia. Lašelio jėgų, šlakelio noro ir trupinėlio įkvėpimo.
Vis tiek nujaučiu, kad savaitės pabaigoj tupėsiu kažkur vandenyno dugne, su pačios parištu akmeniu prie kairės kulkšnies ant kurio didelėmis, baltomis raidėmis užrašysiu "nuovargis". Siaubas, kaip pavargstu. Kas toliau bus.. Reikia šiek tiek susiimti, nors truputį. Pliaukštelėti per dešinį skruostą ir atsistojus prieš veidrodį pasakyt, kad galiu viską, jeigu tik noriu. Reikia išgriebti iš kanalizacijos tą purviną ir sutryptą pasitikėjimą savimi. Arba bandyti statytis naują. Kažką reikia daryti. Šnipštas gausis, jei sėdėsiu sudėjus rankas.

Kas Jus įkvepia?

4 komentarai:

  1. Aš irgi kartais emociškai pavargstu nuo tos kasdienybės ir kito šlamšto, kuris sukasi aplink... Įkvepia - daugiausiai muzika.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kartais norisi išlipti iš to užburto kasdienybės rato..
      Muzika yra labai geras dalykas..

      Panaikinti
  2. Aš jau senokai paskendus su 1t "nuovargio" akmeniu :D Bandau kažkaip išsikapstyti,bet vis užpuola nauji darbai,atsiskaitymai,namų darbai ir t.t. kurie vis didina tą akmenį. Negaliu normaliai pailsėti nes juk reikia viską padaryti! Kiekvieną savaitę laukiu savaitgalio,bet jis praeina kaip nebuvęs. Mane įkvepia žmonės,kurie yra aplink mane. Kartais būnu pikta,suirzusi,bet jie vis tiek mane palaiko ir žino kaip atrodau išsimiegojusi ir geros nuotaikos :D Šiaip,mane įkvepia viskas! Tik tas viskas priklauso nuo nuotaikos :D Šaunuolė,kad nepasiduoti! Tikėk,kad rytojus bus geresnis ir nepasiduok! Visa šita velniava kažkada praeis ir diena nušvis naujomis spalvomis :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū tau! Tavo komentarai visada įneša didelę pozityvo dozę! :))

      Panaikinti