Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Gruodžio, 2013

Ugh.

Vaizdas
Nekenčiu tokių naktų, kai iki trečios valandos nakties prasivolioji lovoje su baimės ir paranojos mišiniu "o kas bus jei visą naktį neužmigsiu" ir "velnias, noriu miego, bet neina užmerkt tų akių". Galiausiai po sudėtingos kovos su baltomis lubomis ir grietinėlės spalvos keturiomis sienomis, kurios siaubingai slegia tamsioje, sugebėjau užmigti ir netgi susapnuoti erzinantį sapną. O paskui ryte apie pusę aštuonių prabusti ir girdėti kaip tėvai ruošiasi į darbą. Galiausiai teliko laukti žadintuvo, kuris pagal planą turėjo skambėti dešimtą. Jaučiausi siaubingai, taip pat ir atrodžiau. Visą dieną vaikštau kaip zombis netyčia prisikėlęs iš senų kapinių. Toks jausmas, kad vėl jaučiu į nugarą alsuojančią blogą nuotaiką, apdujusį protą ir apatiškas, nieko nematančias akis. Nenoriu. Nenoriu vėl būti viskam abejingas, šaltas padarėlis, kuris gadina nuotaiką ir kitiems. Atrodo, jau buvau iš viso to mėšlo išsikasus, kurio prisikaupė per kelis mėnesis, vėl laisva ir laiminga, be

Nes atostogos yra geras dalykas.

Vaizdas
Po visų gražių švenčių, visu svoriu krentu į poilsio ir atostogų glėbį. Saldus tinginiavimas iki to laiko, kol normaliomis dienomis man baigiasi pamokos, naktinėjimai iki vėlyvos nakties, kol pro mano namus nepravažiuoja nė vienas automobilis, daug peržiūrėtų Supernatural serijų, įpusėta skaitoma knyga, trys puslapiai parašyti mano sunkiai įskaitomu raštu juodraštyje ir tonos suvalgyto šokolado. Šitos atostogos tikras auksas, nes grįžta senoji geroji Akvilė. Linksmesnė, geresnė ir labiau kovojanti už save. Prieš atostogas, laukiant kažkokios pamokos, vienas žmogus man rėžė, o kitas linksėjo galva pritardamas, kad esu šimtu penkiasdešimt procentų geraširdė, bet šiek tiek vaikiška ir nemokanti kovoti už save. Reikia keistis? Gerai. Bandysiu. Nors niekada ir neleidau kitiems lipti ant mano pusilgių, rudų plaukų apgobtos galvos. Bet dėl vaikiškumo - pritariu. Kartais gyvenime iškyla tokių situacijų, kai susileidžiu it zefyras virš ugnies. Pripažįstu, kad po tokių savo vaikiškumo išpuolių n

Dar vienerios Kalėdos.

Vaizdas
Kalėdos nėra jau tokios tobulos. Lauki jų beveik du mėnesius, o jos trunka tik kelias dienas. Negana to, tos dienos prabėga panašiu greičiu, kaip Kalėdų Senelio elniai..  Nesąžininga taip.. Neminiu jau to fakto, kad man Kalėdos priminė Velykas. Jokio sniego! Jokių gražių snaigių šokančių valsą ant mano kambario palangės! Nusivyliau. Naktį mažai miegojau. Pas mane buvo svečių. Įvairios mintys svečiavosi galvoje. Suvokiau, kad po truputį suaugi, kai dovanų sąrašas, ko pageidauji, sutrumpėja iki minimumo ir viskas ko tu nori Kalėdų proga, tai tik daug miego ir poilsio. Ir, žinoma, dvylikos patiekalų, kurie nubraukia visas mankštas, dietas ir kitus reikalus. Pora dienų kemšu viską ką tik matau. O po to stengiuosi kardinaliai sukūsti. Bet šiais metais nieko panašaus nebus. Gana save kankinti. Noriu būti geriausia drauge su pačia savimi, nes kiti žmonės vis tiek dingsta iš gyvenimo ir galiausiai lieki akistatoje su savimi. Vis dėlto, Kūčios labai jaukus dalykas. Žvakės, prieblanda, silkė,

Paskutinė diena mokykloje 2013.

Vaizdas
Iš tiesų, paskutinė. Ryte iš lovos kilau labai sunkiai, nes sugebėjau miegoti nušliaužti po vienuoliktos, o mano organizmas turi įprotį atsijungti vėliausiai pusę vienuoliktos. Miegojau mažai, trečdalį nakties prasivoliojau lovoje vis nerasdama vietos. Ryte jaučiausi lyg miegojusi porą valandų. Bet žinojau, kad privalau eiti į tą purvinai baltą pastatą. Nors ir paskutinė mokslo metų diena, mokytojai nė trupučio mūsų negailėjo. Rezultatas - du kontroliniai per vieną dieną, bonus - prieš pat atostogas. Bet susitvarkiau su viskuo. Paguoda ta, kad šiandien galėjom į mokyklą žygiuoti be savo bordo spalvos švarkų. Ironiška, kai per muziką nedainuojam, tačiau per paskutinę anglų pamoką traukėm visas įmanomas Kalėdines dainas. Jaučiausi lyg visas optimizmas, Kalėdinė nuotaika, šypsenos veržiasi iš niūraus mano vidaus. Iš mokyklos išėjau su plačia šypsena ir galvoje skambančiomis dainomis. Prieš tai dar nuoširdžiai palinkėjus visiems gražių švenčių. Dievaži, su optimizmu žmogus gali kalnus nu

Halfway there.

Vaizdas
Vidurys savaitės. Toks neįprastas, jaukus ir kitoks. Tik dvi dienos iki atostogų. O man liko tik velnio tuzinas pamokų. Atsėdžiu trylika kartų po keturiasdešimt penkias minutes ir viskas bus baigta. Pamojuosiu klasiokams ate ate , palinkėsiu gerų švenčių ir užversiu mokyklos duris dvejoms savaitėms. Keistas jausmas. Šiandien keitėmės dovanomis. Prabylant ties tuo reikalu - aš tiesiog siaubinga, kai reikia rinkti dovanas.. Jas supakuoti, įteikti sugebu, bet išrinkti.. Oj ne.. Kad ir kaip bebūtų prasisukau ir į mokyklą kulniavau su kuprinėje tyliai snaudžiančiu dovanų maišeliu, kuriam sugrūdau tris savaime nesiderinančius daiktus. Nieko tokio, žinau, kad viskas ten gerai. Daiktai naudingi ir praverčiantys. Tikiuosi. O pati gavau puodelį ir saldainių. Bet puodelis labai gražus, keičiantis spalvas ir mėlynas..  Dar parsinešiau krūvelę mokytojų linkėjimų gražiai ir jaukiai sutikti šventes. Pasikartosiu - keista, kad liko tik pora dienelių. Bet tuo pačiu ir džiaugiuosi. Turiu trisdešimties

Praeitie, paleisk.

Vaizdas
Pastarosios dienos praleistos besiblaškant tarp troškimo visus subadyti mėlyno rašalo tušinuku ir noro šypsotis, kol lūpos suskils. Labai dviprasmiški dalykai siaučia mano galvoje. Atrodo niekas netrukdo visą laiką būti laimingai, šypsotis ir tiesiog skleisti gėrį ir viltį aplink. Bet kartais kai kurios personos trukdo įgyvendinti tą planą. Tiesiog neleidžia. Žingsnis po žingsnio pradedu pamiršti visas kvailas savo praeities klaidas. Visus žodžius, visus veiksmus, viską. Tai nebeturi jokio įtakos mano ateičiai. Verčiu baltus puslapius ir plėšau lauk tuos, kurie jau sutepti. Tvarkau gyvenimą. Logiška, nes tuoj 2014, kuriuos sutikti norėčiau nors vieną dešimtąja pasikeitusi ir šiek tiek subrendusi. Nors atrodo nieko ypatingo - tik data keičiasi. Bet šiais metais kartu su ja, noriu keistis ir aš. Ir kaltinti galiu tik tą kvailą norą įrodyti, kad galiu būti protingesnė, linksmesnė ir geresnė. Degu noru įrodyti žmogui, kad man be jo geriau ir, kad sugebėjau eiti tolyn, nors ir su krūtinę d

Balta, balta, kur dairais.

Vaizdas
 Keista, kai prabudus ryte ir žvilgtelėjus pro langą akys apanka nuo šviesos atsispindėjusios į tą baltą ir purią krūvą snaigių. Viskas balta, viskas spindi, o mano širdis spurda iš džiaugsmo, kad pagaliau ir pas mus yra tos baltos masės, dėl kurios džiaugiasi žmonės daugumoje miestų. Nors balti kąsniai krito iš dangaus jau penktadienį sėdint anglų kalbos pamokoje ir man dainuojant "It's Christmas Time", jų nebuvo pakankamai, kad užklotų visą purviną mūsų miesto asfaltą, šaligatvius ir kiemus. Bet naktį kažkas tikriausiai pasistengė ir drėbė sniegą gabalais iš purių ir švelnių debesų. Gražus rezultatas matosi pro mano kambario langą. Dauguma, jau atrodo, apsiraišiojo girliandomis, lemputėmis, užsikabino plastmasinius burbulus ir ramiai atsisėdę laukia Kalėdų. Arba laksto po parduotuves, desperatiškai ieškodami dovanų. Kol kas aš nepriklausau nei vienai grupei.  Eglutė vis dar laukia savo valandos rūsyje, apie dovanas artimiesiems net nepradėjau galvoti, o popierius jom

Varžybos, tingus savaitgalis ir laukimas.

Vaizdas
Nesigailiu, kad važiavau. Tikrai. Prarėktas balsas, nuovargis ir plati šypsena veide. Štai kaip daugmaž atrodžiau penktadienio vakarą grįžus namo. O viskas buvo labai paprastai ir nekaltai. Dar kartą įsitikinau, kad man jokio alkoholio nereik, kad būtų linksma. Tie patys vaizdai už lango, iki pat ausų būgnelių sugrūsti ausinukai ir juos prarėkiantys žmonės. Kelionė autobusu į varžybas. Sutraiškyta bandelė, buteliukas mineralinio vandens ir karameliniai saldainiai. Mano maistas pakeliui į Kauną. Apetito didelio nebuvo, todėl sukramčius ir nustūmus rykle žemyn savo turimą maistą autobuse, vienoje iš Akropolio kavinių sėdėjau tik su stikline kažkokio kokteilio, kol kiti draugai kapojo picas. Paskui buvo desperatiškas skubėjimas į areną. O po to juokas, nes atėjom pusvalandžiu per anksti. Dar spėjom pažiūrėt kaip įžiebia eglutę. Prasidėjus varžyboms vėl prisiminiau tą nuostabų jausmą, kai šimtai žmonių skanduoja, ploja, trypia, šaukia vienu metu. Visi kaip kumštis, visi kaip vienas. Nors