šeštadienis, gruodžio 14, 2013

Praeitie, paleisk.

Pastarosios dienos praleistos besiblaškant tarp troškimo visus subadyti mėlyno rašalo tušinuku ir noro šypsotis, kol lūpos suskils. Labai dviprasmiški dalykai siaučia mano galvoje. Atrodo niekas netrukdo visą laiką būti laimingai, šypsotis ir tiesiog skleisti gėrį ir viltį aplink. Bet kartais kai kurios personos trukdo įgyvendinti tą planą. Tiesiog neleidžia.
Žingsnis po žingsnio pradedu pamiršti visas kvailas savo praeities klaidas. Visus žodžius, visus veiksmus, viską. Tai nebeturi jokio įtakos mano ateičiai. Verčiu baltus puslapius ir plėšau lauk tuos, kurie jau sutepti. Tvarkau gyvenimą. Logiška, nes tuoj 2014, kuriuos sutikti norėčiau nors vieną dešimtąja pasikeitusi ir šiek tiek subrendusi. Nors atrodo nieko ypatingo - tik data keičiasi. Bet šiais metais kartu su ja, noriu keistis ir aš. Ir kaltinti galiu tik tą kvailą norą įrodyti, kad galiu būti protingesnė, linksmesnė ir geresnė. Degu noru įrodyti žmogui, kad man be jo geriau ir, kad sugebėjau eiti tolyn, nors ir su krūtinę draskančiomis emocijomis. Vis dėlto, esu stipri ir sugebu atsigauti po visų nesąmonių, kurių, iš dalies, pati ir esu prisidariusi. Bet savo privirtą košę jau išsrėbiau ir laukiu antro patiekalo. Žvelgiu tolyn, nebenoriu sėdėti vietoje. Pjaunu velniop praeities virves apsiraizgiusias aplink mano riešus ir bėgu į ateities glėbį. Tai kas, kad ji paslaptinga, kad jos geriausia draugė nežinia. Ji vis tiek sugeba nuraminti, kad geriausia dar bus. Myliu ateitį. Ir dabartį, žinoma. O ant praeities spjaunu. Tik gražiai supakuoju visus šiltus ir mielus širdžiai prisiminimus ir padedu į spintą. Jie gali likti. O visi gėdingi momentai, visos klaidos keliauja į šiukšlių dėžę. Išmetus visus nepageidautinus momentus galvoje liko daug vietos naujiems išgyvenimams. Daug vietos naujiems apmąstymams. Jaučiuosi lengvesnė. Jaučiuosi laimingesnė. Vėl galiu lipdyti savo gyvenimą it kokią vazą iš molio.
Nors ir žinau, kad vis tiek bus proto užtemimų, kad bent šimtą kartu pasijusiu nusivylusi gyvenimu kitą savaitę, aš vis tiek turėsiu omenyje, kad čia mano gyvenimas ir aš už jį atsakau. Šypsosiuosi, linksėsiu galva, bendrausiu ir juoksiuosi iš širdies. Tyliai tikėsiuosi, kad jis pamatys kokia laiminga aš esu ir, kad užmiršau, kas buvo prieš tuos kelis metus. Gyvenu dabar, vėliau už mane niekas to nepadarys. Niekas nesijuoks taip kaip aš, niekas nepakeis mano šypsenos, niekas nebendraus taip kaip aš. Jūsų irgi niekas nepakeis. Niekas nepakeis mūsų. Mes esame vieninteliai ir nepakartojami. Mes originalai, o mus pakeičiantys - tik kopijos. Paleiskim praeitį ir ji paleis mus.

2 komentarai: