pirmadienis, gruodžio 30, 2013

Ugh.

Nekenčiu tokių naktų, kai iki trečios valandos nakties prasivolioji lovoje su baimės ir paranojos mišiniu "o kas bus jei visą naktį neužmigsiu" ir "velnias, noriu miego, bet neina užmerkt tų akių". Galiausiai po sudėtingos kovos su baltomis lubomis ir grietinėlės spalvos keturiomis sienomis, kurios siaubingai slegia tamsioje, sugebėjau užmigti ir netgi susapnuoti erzinantį sapną. O paskui ryte apie pusę aštuonių prabusti ir girdėti kaip tėvai ruošiasi į darbą. Galiausiai teliko laukti žadintuvo, kuris pagal planą turėjo skambėti dešimtą. Jaučiausi siaubingai, taip pat ir atrodžiau. Visą dieną vaikštau kaip zombis netyčia prisikėlęs iš senų kapinių. Toks jausmas, kad vėl jaučiu į nugarą alsuojančią blogą nuotaiką, apdujusį protą ir apatiškas, nieko nematančias akis. Nenoriu. Nenoriu vėl būti viskam abejingas, šaltas padarėlis, kuris gadina nuotaiką ir kitiems. Atrodo, jau buvau iš viso to mėšlo išsikasus, kurio prisikaupė per kelis mėnesis, vėl laisva ir laiminga, bet, regis, jis vėl kaupiasi ir vėl tuoj bus man virš galvos. O gal čia naujų metų baimė? Ar baimė, kad šie metai jau baigiasi? Kad ir kas tai bebūtų, skelbiu tam karą. Noriu vėl šypsenos veide ir pozityvių minčių galvoje.
Nors realybė šiek tiek kitokia. Darosi sunku praeiti pro veidrodžius, nes pradedu ieškoti minusų savo išvaizdoje (jų bet kokiu atveju yra, tik aš nekreipiu dėmesio į juos, o dabar bandau surasti kiekvieną absurdišką netaisyklingumą savo veide), pradedu keiksnoti save už tai, kad per daug ėdu (pusę dienos prabadavus spjaunu į tokį gyvenimo būdą ir ištuštinu visą šaldytuvą), pradedu pyktis su visais, kurie yra namuose, nes jie man trukdo tyliai liūdėti kambaryje, bandydami mane išsitempti ir priversdami bendrauti. Dabar jau suprantu, kaip viskas beviltiškai ir patetiškai iš šalies žiūrint atrodo. Bet pripažinkim - visiems kartais pasitaiko dienų, kai norisi gulėti ir žiūrėti į lubas, klausytis muzikos ir mąstyti apie gyvenimą. Tikriausiai šiandien yra ta diena, tik bėda ta, kad neturiu jėgų net gulėti ir spoksoti į lubas. Nors ir bandžiau sėsti prie stalo ir surikiuoti visas keistas mintis pagal abėcėlę. Nepavyko. Išspaudžiau tris sakinius apie tai, kad dabar jaučiuosi nedarbinga ir nenorinti daryti kažką produktyvaus. Likimo ironija, kad dabar prisėdus čia, barškinu klaviatūrą ir jaučiu besiliejančias mintis. O tušinuku ant popieriaus nepavyko nieko išraityti. Mano gyvenimas pilnas tų kalnelių. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn.. Dabar jaučiuosi lyg garmėčiau į prarają. Bet aš vis tiek pakilsiu aukštyn..
Liko maždaug savaitė iki mokyklos ir aš tiesiog privalau susitvarkyti viską kas verda galvoje ir giliai įkvėpus/iškvėpus žengti į tą pastatą, apsimesti, kad man nebuvo jokios egzistencinės krizės, kad viskas tvarkoje. Iš dalies taip ir yra. Tik šiandien kažkas ne taip. Blogai miegojau, juk.
Bet būna ir blogiau, tiesa?..
O ką jūs darot, kai būna tokios keistos (??) dienos?

2 komentarai:

  1. Ech, Akvile... Visiem būna, aš ir labai mėgstu bloge išsipasakot tomis keistomis dienomis. Bet gavau iš kažko patarimą, jog nuo to nereikia bėgti. Reikia sustoti, pagalvoti ir tiesiog tai išgyventi. Viskas praeina. Apkabinimas!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Būtent, nereikia bėgti. Ir, žinoma, viskas kažkada baigiasi, reikia tik išgyventi tai. :) Ačiū Tau! Siunčiu apkabinimą atgal!

      Panaikinti