sekmadienis, gruodžio 01, 2013

Varžybos, tingus savaitgalis ir laukimas.

Nesigailiu, kad važiavau. Tikrai. Prarėktas balsas, nuovargis ir plati šypsena veide. Štai kaip daugmaž atrodžiau penktadienio vakarą grįžus namo. O viskas buvo labai paprastai ir nekaltai. Dar kartą įsitikinau, kad man jokio alkoholio nereik, kad būtų linksma.
Tie patys vaizdai už lango, iki pat ausų būgnelių sugrūsti ausinukai ir juos prarėkiantys žmonės. Kelionė autobusu į varžybas. Sutraiškyta bandelė, buteliukas mineralinio vandens ir karameliniai saldainiai. Mano maistas pakeliui į Kauną. Apetito didelio nebuvo, todėl sukramčius ir nustūmus rykle žemyn savo turimą maistą autobuse, vienoje iš Akropolio kavinių sėdėjau tik su stikline kažkokio kokteilio, kol kiti draugai kapojo picas. Paskui buvo desperatiškas skubėjimas į areną. O po to juokas, nes atėjom pusvalandžiu per anksti. Dar spėjom pažiūrėt kaip įžiebia eglutę. Prasidėjus varžyboms vėl prisiminiau tą nuostabų jausmą, kai šimtai žmonių skanduoja, ploja, trypia, šaukia vienu metu. Visi kaip kumštis, visi kaip vienas. Nors ir nesu karšta "Žalgirio" gerbėja, dažniausiai palaikau gražų žaidimą, šį kartą klykiau kartu su visais už tai, kad mes vieningi. Neįsivaizduojat, kaip kasdienybėje to pasiilgstu. Visi tik už save ir sau. Pavieniai žmonės, pavienės mintys. O arenoj visi kaip vienas. Banalu, bet tas krepšinis tikrai teka mūsų gyslomis ir tikrai sugeba sulipinti kelis šimtus žmonių į vieną kumštį. Pasibaigus varžyboms visi buvo laimingi, skanduojantys ir besišypsantys. Kažkas už manęs dainavo "Ave Marija" ir vargo nematė. Keistos būtybės mes esam.
Šeštadienį praleidau super tingiai. Vis dėlto nesigailiu, kad iki vidurdienio pratysojau lovoje. Po to šiaip ne taip išsiropštus tęsiau savo egzistavimą. Gėriau arbatos, perskaičiau Remarko "Triumfo arką", žiūrėjau filmus, dariau namų darbus, valgiau daug šokolado, atrašiau į visus laiškus Gmail'e, kurie jau apsinešė dulkėmis ir voratinkliais. Atrodo nieko ypatingo, bet bent jau pailsėjau. Ir ne, aš nenuobodžiauju aš tiesiog gyvenu. Nematau reikalo kiekvieną dieną šaukdama "yolo" daryt kažką, kas priverstų mano psichine būkle suabejoti kaimynus ir tėvus. Man smagu tiesiog gyventi ir plaukti pasroviui. Ateis laikas, pradėsiu irtis ir prieš srovę. Kam skubėti. Kol kas nėra kur.
Šiandien jau gruodis. Diena, kai oficialiai galima pradėti galvoti, kalbėti apie Kalėdas ir pradėti sudarinėti dovanų sąrašus. Smagus tas metas prieš Kalėdas. Bet visada būna šiek tiek liūdna, kai viskas pralekia taip pat greitai, kaip ir Kalėdų Senelis su savo rogėmis virš miesto. Virš to pačio miesto dabar įsivyraus laukimas. Dėdė Laukimas aplankys kiekvienus namus ir paliks po mažą dalelę savęs. Kažin, kada nešti iš rūsio tą eglutę ir žaisliukus? Kada prikarpyti snaigių ir apkarstyti visus namus? Kada ieškoti lempučių ir kabinti jas ant langų? Puikiai prisimenu, kad priešpaskutinė mėlyna lemputė nebeveikia..
Aš ir vėl noriu rašyti..

6 komentarai:

  1. Pritariu, jog krepšinis yra stebuklingas tuo, jog iš didelės masės gali padaryti vieną kumštį. Baltas pavydas, kad galėjai stebėti varžybas!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Susiorganizuokit ir jūs kelionę į varžybas! Ypač, jei klasėje yra visomis keturiomis einančių už "Žalgirį". :)
      Ačiū. :)

      Panaikinti
  2. Kaip ir visada įdomus įrašas :) Tai pat labai šaunu jog ir vėl nori rašyti:)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labai smagus ir šiltas įrašas :) Man taip gera skaityti tuos laukimo pilnus įrašus, keista aš būtybė. :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiūū! :D Nieko keisto, nes laukimas yra pati geriausia Kalėdų ir kitų švenčių dalis!

      Panaikinti