Skaisti naktis.

Ant stalo guli daili krūva vadovėlių ir sąsiuvinių. Galima įžvelgti žalią istorijos sąsiuvinį, gelsvą literatūros vadovėlį ir numylėtosios fizikos sąsiuvinį. Deja, bet fiziškai, morališkai neprisiverčiu padaryti namų darbus. Ir jau antra diena taip. Tiesiog siurbiu arbatą iš melsvo puodelio ir susisukus į gėlėmis išmargintą pledą sėdžiu ant sofos abejingai žiūrėdama į numestą kuprinę ir ištaškytus vadovėlius. Po to einu užsiimti veikla visiškai nesusijusią su mokykla. Vakar tai buvo Kingo "Švytėjimo" skaitymas. Šiandien - bereikšmis sėdėjimas visuose įmanomuose internetiniuose tinklapiuose. Prisipažįstu - tingiu. Meluočiau, jei sakyčiau, kad diena buvo bloga, bet tiesos nesakyčiau, teigdama, kad viskas buvo gerai. Taip, pralaimėjom tinklinio varžybose, bet dar ne viskas prarasta. Taip, šiek tiek graužiuosi dėl keleto klaidelių, kai kamuolys atsimušė į tinklą arba net nelietė jo... Bet visa tai gėdingai nublanksta prieš jaukų pokalbį su draugais, pasakojančiais savus įspūdž

Sukuosi ratu ir niekaip nepavyksta rasti to ko man labai reikia...O man gyvybiškai reikia suvokimo kas vyksta tarp juodos ir baltos. Nepripažįstu tos šleikščios pilkos spalvos savo gyvenime. Visa šita savaitė toks didelis nesusipratimas. Žiūriu į vieną pusę - matau vien piktus žvilgsnius ir trikdančius mane sakinius kaip strėlės lekiančius mano kryptimi. Žiūriu į kitą pusę - šiltai besišypsantys veidai, žodžiai, kurie priverčia klyktelėti iš džiaugsmo širdžiai. O jeigu žiūrėčiau tiesiai? Tuščia. Pilka, sausa dykynė, be jokios augalijos ar gyvūno. Sugebu suknisti sau gyvenimą, bet tuo pačiu paversti jį ir nuostabiu. Ir jokio aukso viduriuko tik du kontrastai mano gyvenime. Susipykti su draugu, kurį laikei kone geriausiu, bet tuo pačiu susitaikyti su kitu. Draskyti popierių, nes jokia normali idėja neateina į galvą, bet tuo pačiu pasiekti gerą rezultatą konkurse. Bendrauti su visais ir šypsotis, o grįžus namo apatiškai žiūrėti į vieną tašką. Arba mano hormonai siautėja, arba man tiesiog

Atsikėliau ryte, o aplinkui balta balta... Sniegas gali pasilaikyt dar porą mėnesių, o pakui tegul nyksta nuo žemės paviršiaus. Kai jo reikėjo per Kalėdas, jo nebuvo... Pats kaltas, kad vėluoja. Nepakenčiu nepunktualių reiškinių, žmonių ir kitokių būtybių. Savaitgalis tradiciškai pralėkė žaibo greičiu. Spėjau tik išmokti rusų žodžius, paskaityti knygą, susirasti muzikos, padaryti namų darbus ir šiandien atsikėlus tyliai tariau: "Vėl pirmadienis". Keliant koją iš automobilio į mokyklos kiemą dar spėjau nusistebėti kaip tuščia ir slapčiomis vyliausi, kad šiandien nebus pamokų. Slaptos viltys ir lieka slaptomis. Pamokos buvo ir nėra ko stebėtis. Prieš pirmą pamoką, maždaug penkiolika minučių, prasėdėjau mergaičių tualete klausydama istorijų, pasakodama savas ir vis slapčia stebėdama savo atvaizdą išterliotame veidrodyje, nes plaukai atrodė kaip gandralizdis. Ech, tipiškas pirmadienio rytas... Per pirmą pamoką dešimt minučių sėdėjom tamsoje. Kiekvienas veikėm ką norim: kas rus

Kiekvienam žmogui būna dienų, kai ant slenksčio pasirodo labai svarbus dalykas gyvenime - įkvėpimas. Tai toks mažas padarėlis, kuris padeda kurti šedevrus, atlikti darbus ir tiesiog nuveikti kažką prasmingo. O ką daryti jei jo niekaip neprisišauki? Nors ir neturiu daug patirties jį kviečiantis, esu išbandžius nemažai dalykų, pradedant arbata ir migdoliniais sausainiais ir baigiant baugiu kambario apšvietimu, turiu kelis užtikrintus būdus. Pamaniau, kad gal pravers ir jums. Sukurk savo kambaryje jaukią atmosferą. Tinka ir žvakės užsidegimas, arbatos kvapas klaidžiojantis po kambarį, visos reikalingos priemonės suverstos ant lovos, ant stalo padėtas šokoladas ar muzikos garsai tvyrantys ore. Tai tavo erdvė ir tavo taisyklės. Svarbiausia, kad būtų patogu dirbti ir niekas netrukdytų. Susikurk grojaraštį su dainomis, kurios įkvepia. Čia jau kiekvienam pagal skonį. Nesvarbu ar įkvepia žodžiai, melodija ar tiesiog tas gražus tam tikro muzikos instrumento skambesys. Krauk į krūvą visas dain

Ką tik baigiau matematikos namų darbus. Mokslas jėga! *sarkazmas* Pirmos penkiolika pamokų praėjo visai neblogai. Tik tiek, kad labai blogas įprotis yra miegoti keturias valandas per parą. Vieną kartą išbandžiau - nepatiko. Visą dieną slankiojau kaip zombis. Bet dabar sėdžiu pakankamai žvali ir vis žvilgčioju į atverstą biologijos knygą ir anglų kalbos pratybas. Bet vis tiek - nusiteikit šiek tiek padrikam įrašui, nes noriu pasakyti daug ir apie nemažai dalykų. Pirmas dalykas - apklausa. Ar esu sakius, kad turiu nerealius skaitytojus? Ne? Jaučiuosi niekšelė, nes skaitant atsakymus lūpų kampučiai vis kilo ir kilo aukštyn. Mane džiugino vien tai, kad kažkas nepatingėjo ir parašė nuomonę, trūkumus, įvertino visą šį tinklaraštį. Ką jau bekalbėti apie visus tuos gražius žodžius, kurių prisiskaičiau. Man atrodo, kad pozityvo turiu visam mėnesiui į priekį. Ačiū Jums! Na, o kalbant apie pačią apklausą.. Trūkumuose dažniausiai pažymėjote, kad reiktų labiau stabtelėti ties dizainu. Taigi, s

Įdomu. Poryt jau į mokyklą... Dvi savaitės laisvės ir mėgstamos veiklos bėga į pabaigą, o aš desperatiškai bandau sugalvoti tas gerąsias priežastis, kodėl į mokyklą eiti yra pakenčiama. Visų pirma, pliusas tas, kad susitinki su draugais. Neminėkime to, kad aš bent trečdalio žmonių matomų ten nemėgstu.. Yra žmonių, kuriuos vertinu ir galų gale noriu vėl susitikt su vienu asmeniu, kurio nemačiau daugiau ne dvi savaites. (Chill in England..) Pliusas numeris du - mokytojai. Vėl galima ėst nervus nemėgstamiems ir vėl galima bendrauti su mėgstamiausiais. Vėl bus tie malonūs nukrypimai nuo temos per pamokas, klasiokų nejuokingi pasisakymai ir panašūs dalykai, kurie priverčia šypsotis. Vėl bus galima stovėti koridoriuose ir nužiūrinėti gražius vaikinus (hehe). Mes juk galim iškęsti tuos kelis mėnesius mokyklos, galim iškęsti tas keturiasdešimt penkias minutes ir galim iškęsti visus mokytojų siunčiamus išbandymus. Tik, vat, niekaip nesigauna man negalvoti apie tuos visus atsiskaitymus, įskait

Labai norėjau šiandien kažką parašyti čia, bet kaip tyčia į galvą jokių minčių. Kadangi, tai labai retas atvejis, kai užeina toks didelis noras čia rašyti, susiradau keletą random klausimų, išsiverčiau juos ir pasidariau savotišką Question Tag'ą. Apskritai, daryti Tag'us irgi retas dalykas nutikęs mano blog'e. Taigi: Mėgstamiausias simbolis ar mėgstamiausia raidė klaviatūroje? Mėgstamiausia raidė Q, o mėgstamiausias simbolis - #. Jeigu būtum piktadarys/piktadarė, koks būtų tavo vardas, galios ir planas pasaulio užkariavimui? Mano varde be jokios abejonės būtų žodis siaubas, nes jau pats žodis kelia visokias neigiamas asociacijas, o piktadariai to ir siekia, ar ne? Mano galios būtų manipuliuoti žmonėmis, įlysti į jų protą ir ten viską sujaukti. Pakeisčiau žmonių mąstymą ir susikurčiau savotišką armiją. O po to pažiūrėčiau, kas būtų.. (Aha, geriau jau neleiskit man pereiti į blogio pusę..) Tavo didžiausia baimė? Kodėl? Mano didžiausia baimė yra pasiduoti neigiamai įtaka

Vėl verčiam puslapius knygos, kurios pavadinimas 2014. Ją sudaro dvylika skyrių ir 365 puslapiai. Taip, taip. Nauji Metai jau čia. Jau antri metai, kai aš nesureikšminu šitos šventės ir tiesiog ramiai sėdžiu ir laukiu to vidurnakčio, tada trumpai, mintyse, perbėgu per visus praėjusius metus. Vakar net sugalvojau kelias nominacijas: Metų laikas, per kurį daugiausiai išmokau : Be jokios konkurencijos - vasara. Pradedant ispanų kalba ir baigiant gyvenimiškomis pamokomis. Kaip ten sakoma? Gyvenimo mokykla? Mėnesis, kuris suėdė daugiausiai nervų: rugsėjis, nušluostė visiems nosis. Tiesiog labai bijojau naujų mokslo metų, o pasirodo, kad be reikalo.  Geriausias mėnesis: gegužė. Labai patiko tas jausmas, kai mokykla artėjo link pabaigos, nerūpėjo jokie egzaminai (nebent tik bjauri projektų diena), saulytė švietė ir viskas atrodė labai gražu. Ir, žinoma, metų laikas, kuris buvo pats sudėtingiausias: manau, kad žiema. Pasikeitęs oras ir vitamino D trūkumas įnešė šiek tiek chaoso ir nuovargio į