pirmadienis, sausio 13, 2014

Žiupsnelis mano dienos.


Atsikėliau ryte, o aplinkui balta balta... Sniegas gali pasilaikyt dar porą mėnesių, o pakui tegul nyksta nuo žemės paviršiaus. Kai jo reikėjo per Kalėdas, jo nebuvo... Pats kaltas, kad vėluoja. Nepakenčiu nepunktualių reiškinių, žmonių ir kitokių būtybių.
Savaitgalis tradiciškai pralėkė žaibo greičiu. Spėjau tik išmokti rusų žodžius, paskaityti knygą, susirasti muzikos, padaryti namų darbus ir šiandien atsikėlus tyliai tariau: "Vėl pirmadienis". Keliant koją iš automobilio į mokyklos kiemą dar spėjau nusistebėti kaip tuščia ir slapčiomis vyliausi, kad šiandien nebus pamokų. Slaptos viltys ir lieka slaptomis. Pamokos buvo ir nėra ko stebėtis. Prieš pirmą pamoką, maždaug penkiolika minučių, prasėdėjau mergaičių tualete klausydama istorijų, pasakodama savas ir vis slapčia stebėdama savo atvaizdą išterliotame veidrodyje, nes plaukai atrodė kaip gandralizdis. Ech, tipiškas pirmadienio rytas...
Per pirmą pamoką dešimt minučių sėdėjom tamsoje. Kiekvienas veikėm ką norim: kas rusų žodžius kartojosi, kas pasakojo apie savaitgalio nuotykius, kas matematiką nusirašinėjo, o kas miegojo. Mokytoja buvo išėjusi. Antra pamoka buvo išbandymas - rusų žodžių diktantas. Tris kartus skaičiavau vidurkį, kokį pažymį turiu gauti, kad pasikelčiau vidurkį. Ir damn, turėjau idealiai juos parašyti, kad vidurkis tenkintų mane ir galiausiai tėvus. Kvaili skaičiai... O vat, viena pamoka šiandien šiek tiek privertė susimąstyti. Badas. Vien išgirdus šį žodį prieš akis, tikriausiai, iškyla būriai vaikų ištinusiais pilvais, graudžiomis akimis ir pagaliuką primenančiomis galūnėmis, kurios viltingai tiesia dubenį. Bet prie to aš dar prijungčiau ir tipiško, stereotipinio amerikiečio nuotrauką kokiame nors McDonald'e. Ryškus kontrastas. Labai ryškus. Po gana įdomių keturiasdešimt penkių minučių, pagal visus kiaulystės, Merfio dėsnius, turėtų sekti nuobodi pamoka. Dėsniai pasiteisino ir per etiką aš sunkiai klapsėjau tušu perbrauktomis blakstienomis. Nežinau, nedomino manęs pamokos tema, skraidžiau kažkur aukštai su tomis varnomis, kurias mačiau per langą. Visą dieną jaučiausi lyg nesava. Bet iš tikrųjų lyg ne savam gyvenime, praradusi realybės pojūtį ir nesuvokianti kas vyksta. Arba miegojau mažai, arba tas kvailas sapnas išmušė iš vėžių. Nemėgstu sureikšminti sapnų, bet kartais jie būna tokie emociškai stiprūs, kad visą dieną galvoji, kodėl pasąmonė parodė tą vaizdą.
Grįžau namo - iš karto kitas reikalas. Sava aplinka, ramu, tylu, jokio šurmulio. O dar ir kompiuteris, maistas šalia. Pasaka. Rytoj nieko nerašom, todėl galiu leist sau šiek tiek patinginiaut.
Gero vakaro.

8 komentarai:

  1. Taip ramiai ir jaukiau nuteikė šitas įrašas, krentu ir miegu :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pažįstamas vylimasis, jog nebus pamokų.. Oi, pažįstamas :D
    Tavo įrašas, kaip visada, nuostabus! Gerai nuteikia, nejučia įspraudžia šypseną ir benueidamas dar palinki geros kloties..:)

    AtsakytiPanaikinti
  3. O,tas nuostabusis savaitgalis... pralėkė taip greitai,kad net nepamatei,tik atsimeni ji :D Kaip ir tu,aš kartais spoksau pro langą į bekrentantį sniegą,varnas ar tiesiog vaizdą už lango. Kartais norisi pavirsti kokia nors snaige ir lengvai nuskristi kažkur kitur,o ne sėdėti pamokose. Namai,lyg kokia tvirtovė,kurioje gali būti saugus nuo to,ko nenori. Kartais kai grįžti iš mokyklos su prasta nuotaika, namuose pasijauti laimingesnė ir ,tiesiog, savimi. Nesvarbu ar tu išsidrėbsi ant grindų ar ant lovos,ar verksi ar juoksies,tai links tik tavo ir tavo kambario paslaptis... :D ak,tas tinginiavimas... Toks malonus,bet kenksmingas dalykas :DD Bet aišku kartkartėmis reik patinginiaut,reik :DD

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pritariu dėl visko. :D
      Eeeeh, tavo komentarai kaip visada tokie awwww. Ačiū! :33

      Panaikinti