Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Vasario, 2014

Cirko kritikė, filmas ir pastarosios dienos.

Vaizdas
Nors miestas, kuriame gyvenu, nėra įtrauktas į didžiausių Lietuvos miestų sąrašą, jis nėra jau toks nekažką. Turim baseiną, net dvi Maximas ir netgi cirko studiją. Galit spėti, ką vakar apie penktą valandą dienos aš veikiau. Sėdėjau kultūros namuose, žaidžiau Flappy Bird ir laukiau, kada prasidės renginys. Taip, taip, buvau cirke ir stebėjau įvairaus pobūdžio pasirodymus. Niekada nebuvau didelė cirko mėgėja, bet viskas keičiasi, nes šeimoje atsirado narys, kuris eina iš proto dėl jo. Mačiau maždaug šiek tiek daugiau negu pusę pasirodymo, nes per patį scenos vidurį kyšojo keturkampė galva, kirpta ežiuku. Nesu ta maža, smulki mergaitė, kuri turi stiebtis, kad pasiektų šaldytuvo viršuje esantį sviestą, bet tikriausiai esu ta, kuri atsisėdusi susilygina su visais ir štai - masyvi galva blokuoja vaizdą į besivartančius akrobatus, dresuotus šunis, balandžius ir žonglierius. Tikriausiai vienintelis pasirodymas, kurį mačiau nuo pradžios iki galo buvo aukštai pakabintas lankas ir jame besivart

Keturios dienos ir muzika.

Vaizdas
Šios keturios dienos buvo puikios, nes: išsimiegojau ir nesugadinau ritmo, kurį buvau suvėlus per dvi savaites atostogų. perskaičiau knygą. "Švytėjimas" buvo pats tas man - siaubų baubų mėgėjai. Tik pabaiga graudi. parašiau porą naujų kūrinių, kurie jau buvo pradėję pūti mano galvoje. Dabar jie laimingai gyvena užrašyti: pusė kompiuteryje, pusė sąsiuvinyje. parsisiunčiau krūvą filmų. Šalti vakarai man nebaisūs. beveik išmokau pasidaryti tobulą kuodą. Mano plaukai visai nieko, bet kai norisi juos surišti ar kaip nors juos įmantriai susukti ant viršugalvio, jie visi susivienija prieš mane ir streikuodami šiaušiasi į visas puses. peržiūrėjau bent trečdalį Supernatural sezono. perėjau Candy Crush lygį, ties kuriuo buvau pakibusi labai ilgai. susiradau pdf formatu A. Škėmos "Balta drobulė", o savojoje lentynoje - mėgstamąjį Remarką ("Šešėliai rojuje"). Tiesiog norėjau paskaityti Škėmą. pradėjau skaityti E. Hemingvėjaus romaną. Būčiau griebusi Ivanaus

Vis dar laikausi.

Vaizdas
Atslūgus visai tai neva meilės dienai, aš pagaliau galiu lengviau atsikvėpti. Raudona spalva mane šiek tiek erzina. Nors gal labiau erzina šitos (ne)šventės sureikšminimas. Taip, miela yra gaut šokolado, širdutę ar ką nors tokio, bet aš nesuprantu kam verkšlenti, kad neturi su kuo minėti šitos dienos, kam demonstruoti rožių glėbius, kuriuos gavai? Porelės manęs jau nebe trukdo. Per savo vienišės karjerą išmokau tolerancijos kitų meilei. Nors tiek čia to vienišumo. Tik labai vėlyvais vakarais ir labai retais atvejais padūsauju, kad sėdžiu viena. Bet iš tikrųjų man gerai, nes esu laisva ir nepriklausoma. Ir tos istorijos su patirtimi iš draugų šiek tiek atgraso nuo kažkokių santykių. Bus tų meilių, dar net nesiekiu pilnametystės. Vakar veidaknygėje tiesiog mirguliavo visa Valentino dienos atributika ir sveikinimai, šiandien, ačiū kažkam, jau nebe tiek daug, o kur ne kur dar įsiterpę šimtadienio linksmybių nuotraukų. O aš vakar dieną praleidau visiškai neromantiškai žiūrėdama dailųjį čiu

Kasdieniniai didvyriai.

Vaizdas
Žinot, kas yra tikri didvyriai? Tai herojai, tyliai atsėlinantys į gyvenimą ir saugantys kiekvieną artimo, branginamo ir mylimo žmogaus žingsnį. Šių dienų didvyriams nereikia įspūdingų kostiumų, superpergalių ar stereotipų iš Holivudo filmų. Jie sugeba gelbėti kitų gyvybes paprastais žodžiais. Žodžiais, kurių sunkiais momentais gyvybiškai reikia kiekvienam žmogui. Nėra dar tokio žmogaus, perėjusio per gyvenimą be palaikymo, be šiltų žodžių, be savo didvyrių, kuriuos vadiname labai paprastai – draugais. Nesiginčiju – yra žmonių, kurie siekia karjeros, gyvena vieni ir draugų jiems nereikia. Bet ar jie jaučiasi nuoširdžiai laimingi? Ar jie jaučiasi gerai, kai pasąmonėje plevena mintis, kad nieko nebus šalia, jei jie susimaus? Kad niekas jų nepalaikys, kai viskas grius, kad niekas nesidžiaugs su jais, kai jie bus aukštai iškilę? Kiekvienas žmogus gali tapti šių dienų herojumi, jei tik to nori. Nebūtina išgelbėti pasaulį, užtenka išgelbėti vieną žmogų. Vieną žmogų, kuris turi savo griūvan

Viskas lyg ir gerai...

Vaizdas
... kol kas. Kvėpuoju, vaikštau, mąstau, dirbu, svajoju, bendrauju, gyvenu. Tiesiog tipiškas gyvenimas ir tiek. Viskas nurimo, liūdesys pasitraukė į kamputį, o aš vėl įsivažiuoju į savo gyvenimo tempą. Savaitė mokykloje nebuvo bloga. Tikrai ne. Man netgi patiko. Pradedant pirmadienio krūva atsiskaitymų, baigiant tinklinio varžybomis. Pirmadienio atsiskaitymai nebuvo kažkas, ko neištverčiau. Tiesiog anglų pristatymas ir matematikos kontrolinis, dar turėjo būti ir rusų pasakojimas, bet sekmadienio vakarą nuojautą kuždėjo, kad neverta mokytis. Neklydo. Atsiskaitymai gerai, jie priverčia mylėti tą jausmą, kai grįžusi namo gali ramiai atsikvėpti, nes sunki diena palikta už nugaros. Antradienis, trečiadienis - eilinės dienos, kurios nieko neišsiskiria. Nebent gautais pažymiais, kurie stebina. Dar stebino poelgiai, žodžiai ir žvilgsniai. Stebino iš kokių žmonių jie atkeliavo. Šiais metais kažkas pasikeitė. Tikriausiai mano požiūris į kai kuriuos dalykus. Jau nebebijau bėgti iš pamokų.

Mano šypsena klyktelėjusi pabėgo.

Vaizdas
Žinot, kas yra keisčiausia? Kai jaučiuosi sugniuždyta, bijanti, sutrikusi ir liūdna, aš vengiu rašyti čia. Todėl, jeigu ilgokai čia nesirodau, didelė tikimybė, kad išgyvenu kokio nors tipo krizę. Daugumai - atvirkščiai. Vos tik virš galvos pradeda kauptis juodas debesėlis, jie skuba į blogger , kad patalpintų jį  į baltą, naujo pranešimo lapą. O aš geriau tyliai pasėdėsiu ir pabandysiu nuvarvinti vieną kitą mintį, žodį, sakinį į užrašus. Man atrodo nesąžininga apkrauti kitus ne jų problemomis, o svetimos jiems net neįdomios... Taip, man dabar yra šiek tiek sunku, mažas baimės padarėlis smaugia gerklę, o liūdesys apkabinęs per pečius tvirtai laiko. Bandau išlikt stipri? Taip, bandau, bet tik bandau. Netyčia pamačius žinių anonsą, sukikenau. Pedagogai susirūpino tyleniais moksleiviais, kurie dažnai būna neprognozuojami. Bet jeigu ne pasišvaistymas ginklu Rusijoje, tyleniais moksleiviais niekas nesusirūpintų. Įdomu, kai tik tokie išpuoliai atkreipia dėmesį į kitus paauglius, vaikus, kuri

Lost in the city of Angels

Vaizdas
Kur aš patekau? Aplink mane besišypsantys nepažįstamieji, kvapą gniaužiantys vaizdai ir visagalis įkvėpimas. Vaikštau nežinomomis gatvėmis, dairausi aplink kaip vaikas ir ieškau nors mažiausios užuominos kur patekau.  -Atsiprašau, gal galite pasakyti, kas čia per vieta? – nedrąsiai paklausiau vidutinio amžiaus žmogaus   ryškiai mėlynomis akimis.  Jis nuoširdžiai nusišypsojo ir parodė man virš galvos. Ant baltos lentelės didelėmis auksinėmis raidėmis užrašyta: „ Angelų miestas “. Spoksojau į lentelę maždaug porą minučių, o galvoje sukosi viena mintis – nesąmonė. Negali būti taip, kad pasiklydau Angelų mieste. Nors čia gražu. Gamta, pastatai, žmonės – viskas verčia šypsotis ir jausti gyslomis tekančią harmoniją. Ji tiesiog plūduriuoja ore. O aš jaučiuosi tarsi būčiau suradusi savo namus.  Išbėgu į laukus. Horizonte matyti sidabrinis ežeras, žalios, baltomis pakalnutėmis apsipylusios, kalvos ir besileidžiančios saulės nudažyti rusvi debesys. Basomis pėdomis žengiu per žolę ir artėju p