antradienis, vasario 04, 2014

Mano šypsena klyktelėjusi pabėgo.

Žinot, kas yra keisčiausia? Kai jaučiuosi sugniuždyta, bijanti, sutrikusi ir liūdna, aš vengiu rašyti čia. Todėl, jeigu ilgokai čia nesirodau, didelė tikimybė, kad išgyvenu kokio nors tipo krizę. Daugumai - atvirkščiai. Vos tik virš galvos pradeda kauptis juodas debesėlis, jie skuba į blogger, kad patalpintų jį  į baltą, naujo pranešimo lapą. O aš geriau tyliai pasėdėsiu ir pabandysiu nuvarvinti vieną kitą mintį, žodį, sakinį į užrašus. Man atrodo nesąžininga apkrauti kitus ne jų problemomis, o svetimos jiems net neįdomios... Taip, man dabar yra šiek tiek sunku, mažas baimės padarėlis smaugia gerklę, o liūdesys apkabinęs per pečius tvirtai laiko. Bandau išlikt stipri? Taip, bandau, bet tik bandau.
Netyčia pamačius žinių anonsą, sukikenau. Pedagogai susirūpino tyleniais moksleiviais, kurie dažnai būna neprognozuojami. Bet jeigu ne pasišvaistymas ginklu Rusijoje, tyleniais moksleiviais niekas nesusirūpintų. Įdomu, kai tik tokie išpuoliai atkreipia dėmesį į kitus paauglius, vaikus, kurie ne visada kelia ranką ir ne visada klykia atsakymą iš suolo. Kikenau ir dėl to, nes pati esu viena iš tų tyliųjų moksleivių, kuriuos mokytojai per susirinkimus tėvams apibūdina, kaip nedrąsius ir tylius, gal netgi uždarus vaikus. Taip, aš tyli, taip gal šiek tiek uždara ir nedrąsi. Bet, ne, aš nekuriu plano kaip ką nors nužudyti, kaip ką nors supleškinti ar kitaip priminti visiems, kad esu ir noriu būt pastebėta. Dėmesio centras tikrai nėra ta vieta, kurioje trokštu būti visą laiką. Dažniausiai laikausi pasieniais, nes sienos yra gana tvirtos mūsų mokykloje ir laiko patikimiau, negu netikri draugai ar pažįstami. Ir tikriausiai visiems žinomas faktas, kad tylūs vaikai turi geresnę asmenybę, nei tie tuštučiai dėmesio centro mėgėjai. Ką gi. Vis tiek, įdomiausia, kad visuomenę ar pasaulį turi sukrėsti rimtas atsitikimas, kad patraukti rankas, pro kurių pirštus žiūrima į vieną ar kitą situaciją. Žinot kaip būna su nokstančiais obuoliais? Jie auga, sirpsta ir galiausiai išnokęs obuolys, veikiamas traukos, kaukšteli tau per pakaušį ramiai sėdint sode ir skaičiuojant serbentus ant krūmo. Po to susivoki, kad reikia skinti obuolius, kol negavai smegenų sukrėtimo. Panašiai ir su problemomis, kurios išnokusios kaukšteli per pakaušį visam pasauliui ir po to susirūpinama, kad gal vertėtų jomis pasirūpinti?.. Gal.
Kuo toliau tuo labiau suvokiu, kaip pūva mūsų visuomenė ir pasaulis. Ne, aš netampu pesimiste. Tik, deja, vis sunkiau įžiūrėti kažką šviesaus, kai aplinkui smurtas gimdo smurtą. Pas mane tik didėja smegenų masė, kuri nori, kad tapčiau realiste ir neieškočiau šviesos tamsiame kambaryje su perdegusia lempute. Ir prašosi, kad ugdyčiau savisaugos instinktą. Ne visi žmonės yra draugiški ir norintys padėti... Užtenka būti naiviai. Kartais, kaip koks mažas jonvabalis, švysteli  ir gražios, nuostabios, nepamirštamos akimirkos. Tikriausiai tik jos ir padeda kabintis toliau.
Šiandien aš šiek tiek be nuotaikos ar spindulėlio savo veide. Bet visiems pasitaiko, ar ne taip?


4 komentarai:

  1. Tavo pamąstymai.. Juose galima tiek daug įžvelgti, žodžiais tu sugebi tiek daug pasakyti! Baltai tau pavydžiu :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Visiems būna liūdesio valandėlės. Yra gražu, kai neapkrauni tinklaraščio nuosavu liūdesiu, bet žinai, tie skaitytojai... Daugumai Tavo problemos nerūpi, o kai kurie tiesiog džiaugiasi, kad Tu jų turi. Bet ne dėl to mes skaitom...
    Asmeniškai, sukūriau du tinklaraščius: vieną viešą ir vieną tarsi šiukšlių dėžę savo minčių atliekoms laikyti. Finale, viešajį nustojau rašyti, nes skaitytojai, kuriems įdomu patys neatsirado, o reklamuotis nenorėjau iš principo. Tuo tarpu kitą tinklaraštį iki šiol rašau šiaip sau. Bet šitą skaito žmonės. Nedaug, vienas kitas, bet kažkodėl skaito. Tad galbūt verta rašyti ir liūdnesnį įrašą. Rekomenduočiau pamėginti. Žinoma, parašiusi bet kurį įrašą, gali jo neviešinti, o tiesiog išsaugoti sau…

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Niekada garsiai nekalbėk apie savo bėdas. 20% žmonių tai nerūpi, 80% - džiaugiasi, kad jų turi." - mėgstu šitą frazę pritaikyti savo gyvenime. Todėl ir nesidalinu dažnai savo bėdom.
      Dažniausiai tie tinklaraščiai su minčių atliekomis ir domina kitus, nes tai tarsi galimybė pašniukštinėti kitų gyvenime ir galvoje. Tikrai nebūna taip, kad gyvenime viskas saulėta ir gražu, tinklaraštyje vien tik džiaugsmu persūdyti įrašai ir panašiai. Pritariu Tau, kad reikia ir liūdnesnių įrašų. O kažkur kompiuteryje glūdi Word'o dokumentas su visom juodom mintim ir liūdesiu, kurio tikrai neviešinsiu, o pasiliksiu sau.
      Ačiū už komentarą!

      Panaikinti