šeštadienis, vasario 15, 2014

Vis dar laikausi.


Atslūgus visai tai neva meilės dienai, aš pagaliau galiu lengviau atsikvėpti. Raudona spalva mane šiek tiek erzina. Nors gal labiau erzina šitos (ne)šventės sureikšminimas. Taip, miela yra gaut šokolado, širdutę ar ką nors tokio, bet aš nesuprantu kam verkšlenti, kad neturi su kuo minėti šitos dienos, kam demonstruoti rožių glėbius, kuriuos gavai? Porelės manęs jau nebe trukdo. Per savo vienišės karjerą išmokau tolerancijos kitų meilei. Nors tiek čia to vienišumo. Tik labai vėlyvais vakarais ir labai retais atvejais padūsauju, kad sėdžiu viena. Bet iš tikrųjų man gerai, nes esu laisva ir nepriklausoma. Ir tos istorijos su patirtimi iš draugų šiek tiek atgraso nuo kažkokių santykių. Bus tų meilių, dar net nesiekiu pilnametystės. Vakar veidaknygėje tiesiog mirguliavo visa Valentino dienos atributika ir sveikinimai, šiandien, ačiū kažkam, jau nebe tiek daug, o kur ne kur dar įsiterpę šimtadienio linksmybių nuotraukų. O aš vakar dieną praleidau visiškai neromantiškai žiūrėdama dailųjį čiuožimą ir žaisdama Candy Crush. Ir tikriausiai net jei turėčiau vyriškosios lyties atstovą pašonėje, manau, prašyčiau, kad apsieitume be griausmingo vasario 14-osios minėjimo. Čia nėra kažkoks nusiteikimas prieš šią dieną, tiesiog man ji tokia pat neypatinga kaip ir Helovynas.
Savaitė buvo gana šauni, nepaisant mano staigaus sublogavimo antradienį. Nekenčiu sirgti ir nekenčiu kažką praleisti. Bet trečiadienį vėl žygiavau į mokyklą. Ir išvaikščiojau visus virusus. Jokių įdomybių nevyko arba aš jų tiesiog nepastebėjau. Kontroliniai ir atsiskaitymai - visiška kasdienybė. Parsinešiau E. Hemingvėjaus knygą ignoruodama tai, kad ant palangės išrikiuotos dar keturi vidutinio storumo skaitalai ir, kad dar nebaigiau "Švytėjimo". Privalau per šias keturias laisvas dienas baigti. Dovanėlė, kad turiu keturias laisvas dienas, kurios tiesiog kaip išsigelbėjimas mano sutrikusiam miego režimui. Nors darbo iki kaklo, niekas man netrukdys išsimiegoti. Tik reikia stengtis nemiegoti iki vidurdienio ir neatsikelti visiškai nesinorinčiai kažką veikti. Atrodo tik menkos keturios dienos, bet kiek veiklos per jas nusimato!
Nors atrodo, kad viskas kaip ir tvarkoje, kažkas vis tiek suėmęs replėmis laiko mano širdį. Ir nežinau kodėl, už ką. Svarbiausia, kad skauda ir neina jaustis visiškai laiminga savo gyvenimu. Prie to dar trūksta kažkokios dalelės. Pamečiau svarbią dėlionės dalį. Aš moku sugadinti viską - žinau. Ir žinau tai, kad nieko nebus kaip ankščiau. Bet nesvarbu, noriu tik, kad tos replės paleistų tą gležną raumenį.


4 komentarai:

  1. Keturios laisvos dienos jau nebe dovana, o palaima. Šitą tavąjį įrašą skaičiau ir vis linktelėdavau galvą tau pritardama.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dovana ir palaima gali būti susiejami. :D
      Linkteliu galvą dėkodama už komentarą. :)

      Panaikinti