Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Kovo, 2014

Un. Deux. Trois.

Vaizdas
Un . Visos keturios dienos buvo praleistos vis kartojant mintyse ką reikia nuveikti. Parašyti kalbą, išspręsti krūvą matematikos uždavinių, kurie turėtų paruošti mane egzaminui, perskaityti literatūros vadovėlį, kuris turėtų padėti kalbos rašymo klausimu, atrašyti į visus el. laiškus, atsiskaityti matematikos savarankišką, anglų kontrolinį, aplankyti močiutę ir dar daugybės smulkių darbelių. Norėtųsi kartais spjaut į viską ir visą dieną praleisti nuoširdžiai nieko neveikiant. Tik gulėti ir spoksoti į voratinklį kambario kampe. Tačiau ta veikla ir užimtumas yra naudingi. Jie padeda pamiršti visas neigiamas emocijas, kurios labai vargina. Prisėdi prie matematikos namų darbų ir vieninteliu tikslu man tampa 83 uždavinio, b atvejo teisingas atsakymas. Stačia galva neriu į veiklos tornadą vardan to saldaus užsimiršimo. Tik dienos pabaigoje, kai viskas nuslūgsta, kai lieku viena kambaryje, prisimenu, kad kažko trūksta. Atvirai? Man vis dar atrodo, kad tas žmogus nemirė. Skambės super vaikišk

Paslydau. Nukritau. Nenoriu atsistoti.

Vaizdas
Skaitau savo senus rašinius ir sarkastiškai šypsausi. Visuose galima jausti stiprų tikėjimo, kad pasaulis nuostabus ir visi žmonės geri, prieskonį. Garbės žodis, norisi ištrinti ir sudraskyti visus tuos tekstus ir trinktelėti sau per pakaušį už kvailą mąstymą. Ačiū kažkam, už šį mėnesį tikrovės ir realybės, kuri nėra perdėtai saldi. Tikrovė sūri, o realybė karti. Abi jos atplėšė mane nuo nerealių svajonių ir visa jėga tėškė mane ant žemės. Visa šita savaitė pilna slydimų, kritimų ir stojimosi, bet šiandien paslydus jau nesistojau. Nematau prasmės. Jaučiuosi nuo visko apsitvėrusi tvora, kuria teka aukšta įtampa. Ne tik kiti, bet ir aš pati prisilietę būnam nutrenkiami. Atsiriboju nuo šeimos, draugų, tos mažos visuomenės ir socialinio gyvenimo. Dienas leidžiu apsikabinusi namų darbus, kompiuterį ir grojaraštį su mano gyvenimo muzikos takeliu. Prasidėjo tos dienos, kai net garsai mieli ausiai negelbsti manęs. Mano vidus plyšta nuo sulaikytų emocijų, bet nė vienas veido raumuo net nesujud

Kovoju su išgyvenimais. Vis dar.

Vaizdas
Niekas nelaukia manęs, kol atsigausiu ir išlysiu iš savo emocijų ir išgyvenimų griūties. Mokyklai nusispjaut, ką išgyvenau, draugams vis vien, svarbu negadinčiau jiems nuotaikos ir duočiau nusirašyti, vakaroju dažniausiai atskirai nuo savo šeimos. Visas gyvenimas bėga iš mano rankų kaip smėlis paplūdimyje. Dienos slenka, o aš jaučiuosi tarsi atsijungusi nuo realybės. Vis dar jaučiuosi šiek tiek apatiška. Ta didelė plėštinė žaizda jau užsitraukė ir viskuo remiantis, jau galėčiau vėl įsitraukti į gyvenimą. Tačiau negaliu. Esu susipainiojusi nemenkame liūdesio, nevilties, apatiškumo burbule. Kas nors paskolinkite smeigtuką... Savo kailiu patyriau, kaip tikros nelaimės gali sukrėsti ir pakeisti žmogų, kaip galima atsirinkti draugus, kaip galima tapti tokiu, kokio niekas nepastumdys ir išsiaiškinau savybę, kurios labiausiai nekenčiu žmonėse. Dirbtinumo ir visų jo rūšių: dirbtino nuoširdumo, dirbtinos užuojautos, dirbtinų šypsenų ir kitų reiškinių. Ankščiau man tai netrukdė, bet kai pagalia

I wish I couldn't feel a damn thing.

Vaizdas
Kartais labai norėčiau nieko nejausti. Jokių nereikalingų emocijų ir išgyvenimų. Būti bejausmiu robotu, kiborgu, metalo ar plieno gabalu, bet kuo, kas nieko nejaučia ir vietoj kraują varinėjančio organo turėtų tvirtos ir šaltos geležies detalę. Būčiau užprogramuota šypsotis ir mano ašarų liaukos būtų tiesiog išpjautos. Visa savaitė su bereikšmiais jutimais išsiurbė paskutines mano jėgas, kurias atidaviau stovėjimui prie karsto ir, po to, kapo. Mokslams nebeliko nė lašelio jėgų, bendravimui, galų gale net pačiam egzistavimui - taip pat. Trečiadienis buvo tiesiog siaubingas. Manau, kad man reikėjo daugiau nei vienos laisvos dienos. Ėjau mokyklos koridoriais nesijausdama savimi ir tiesiog apleidus savo smegenis. Prieš pirmą pamoką tai tankiai mirksėjau, tai žiūrėjau aukštyn, kad tik neišsiridentų porą ašarėlių, dėl mintyse sukilusių vaizdų iš laidotuvių. Bet vis tiek pratrūkau, kai prieš kūno kultūrą rūbinėje supuolė visos klasiokės linkėdamos užuojautos ir stiprybės. Kad ir kaip žiaur

Leidžiuosi į asmeniškumus arba tikroji mano būsena.

Vaizdas
Net keturioms dienoms nepraėjus po mano septynioliktojo gimtadienio, kuris buvo trečiadienį, aš jau sėdžiu užverktomis akimis, užkimšta nosimi ir raudonomis dėmėmis išmuštu veidu. Žinot, aš dažnai mėgstu kartoti: Mirtis ateina tyliai ir staigiai griebia iš už nugaros. Dar vertėtų pridurti, kad septyniolika man yra nesėkmę nešantis skaičius. Ketvertas iš istorijos kontrolinio, apsinuodijimas maistu (bus man ėst viską iš eilės) ir viską vainikuoja labai artimo žmogaus mirtis. Pastarasis įvykis ir yra kaltas dėl mano nesaldžiai atrodančios išvaizdos. Nors ir būnu ta, kuri neverkia, visada išlieka neva stipri, visiems aiškindama, kad taip turi būti, kad taip yra ir, kaip taip bus, šįkart gavau per vieną iš didžiausių savo fobijų - žmogaus iš artimųjų tarpo mirtis. Kerta per kojas, rankas ir smegenis, o mintyse praskrieja tūkstančiai retrospektyvų su tuo žmogumi. O po to seka tyla prie karsto, žvakių liepsnelė ir baltų gėlių kvapas, kurį mėgstu vadinti mirties kvapu. Jau nekalbu apie laidoj

Trinktelėjau galvą ir nusibrozdinau sielą

Vaizdas
Trinktelėjau galvą, nes per aukštai mane išmetė. O turėjo tik lengvai kilstelėti, kad pasiekčiau tai, kas padėta ant tos lentynos viršaus. Per daug iš manęs tikėjosi. Aš turiu tokį kvailoką įprotį - nuvilti kitus. Bet jau baigiu iš to išaugti. Atsakomybės jausmas didėja, kaltė ir sąžinė veikia puikiai, todėl bjaurūs poelgiai ir neapmąstyti veiksmai, lūkesčių nepateisinimas vis labiau dirgina sąžinę ir protą. O kuo labiau dirgina, tuo mažiau kvailai elgiuosi. O gal visa tai priklauso nuo žvakučių skaičiaus ant torto ir smegenų vingiais lakstančių minčių sąmojingumo? Kad ir kaip bebūtų, juokas ima pagalvojus, kad kitos savaitės viduryje aš visiems šypsosiuosi, draugiškai linksėsiu galvą ir dėkosiu už sveikinimus, tuo pačiu pradėdama paskutinius nepilnametystės metus. Baisiai skamba tas žodis - pilnametė. Bet tų metų pas mane dar nepilna. Taigi, su maža mėlyne kažkur pakaušyje pradėsiu naują savaitę ir prašysiu, kad manęs labai nespaustų ir nesitikėtų per daug. Kitaip tariant - nemėtytų a