sekmadienis, kovo 16, 2014

I wish I couldn't feel a damn thing.

Kartais labai norėčiau nieko nejausti. Jokių nereikalingų emocijų ir išgyvenimų. Būti bejausmiu robotu, kiborgu, metalo ar plieno gabalu, bet kuo, kas nieko nejaučia ir vietoj kraują varinėjančio organo turėtų tvirtos ir šaltos geležies detalę. Būčiau užprogramuota šypsotis ir mano ašarų liaukos būtų tiesiog išpjautos. Visa savaitė su bereikšmiais jutimais išsiurbė paskutines mano jėgas, kurias atidaviau stovėjimui prie karsto ir, po to, kapo. Mokslams nebeliko nė lašelio jėgų, bendravimui, galų gale net pačiam egzistavimui - taip pat.
Trečiadienis buvo tiesiog siaubingas. Manau, kad man reikėjo daugiau nei vienos laisvos dienos. Ėjau mokyklos koridoriais nesijausdama savimi ir tiesiog apleidus savo smegenis. Prieš pirmą pamoką tai tankiai mirksėjau, tai žiūrėjau aukštyn, kad tik neišsiridentų porą ašarėlių, dėl mintyse sukilusių vaizdų iš laidotuvių. Bet vis tiek pratrūkau, kai prieš kūno kultūrą rūbinėje supuolė visos klasiokės linkėdamos užuojautos ir stiprybės. Kad ir kaip žiauriai skambėtų, bet jų guodimas buvo beprasmis. Kai man tikrai reikėjo kažko šalia aš stovėjau viena prie karsto. Fiziškai viena nebuvau, bet morališkai jaučiausi kaip pasiklydus dykumoje, o į mane kraujo ištroškusiomis akimis žiūrėjo maitvanagiai. Keista, kad šita vienatvės jūra buvo sujudinta vieno žmogaus. Tik vieno. Ne, aš nepykstu aš tik sumišusi. Pykti neturiu jėgų, tik dar šiek tiek jaučius dilgčiojimą kažkur sieloje ar širdyje dėl tokio poelgio. Gerai bent tiek, kad tas žmogus kažkiek susivokia, nors ir neparodo to labai akivaizdžiai, bet aš nesu visiška besmegenė, jog to nesuprasčiau.
Ketvirtadienis ir penktadienis buvo šiek tiek mažiau siaubingi, nes pagaliau užėjo tas saldus užsimiršimas. Nepaisau to fakto, kad penktadienį grįžusi iš močiutės verkiau skaudžiai ir ilgai. Atrodo sėdi, taikiai geri arbatą, šnekučiuoji su močiute, pasižiūri pro langą ir pamatai einantį senelį per kiemą, bet paskui suvoki, kad čia pasidarbavo laki vaizduotė ir atmintis. Vėl bandai pasakoti apie mokyklą ir savo kasdienybę, kai mintyse iškyla vaizdinys, kaip senelis ateina į kambarį ir pasisveikina. Toks kartus tuštumos jausmas apkabina ir ilgai nepaleidžia, kai prisimeni viską, kas buvo. Kartėlis dar labiau sustiprėja suvokus, kad daugiau to nebebus. Kartokit man frazę, kad "žmonės ateina, žmonės išeina" kiek tik norit kartų, tačiau tuštumos jausmas neištirps. Man atrodo jis ilgam čia liko.
Taigi, nieko nejaučianti aš bandysiu išgyventi dar vieną savaitę. Tikiuosi, kad nebus taip sunku, nes vis dėlto prasidėjo naujas Formulės - 1 sezonas, (kas galėjo pagalvoti, kad Kevinas M. triumfuos trečioje vietoje...) aš vėl griebiausi tušinuko (arba atsidariau naują Word'o failą) ir nebebijau pasakyti žmonėms "ne" (sėkmės išsiverčiant be manęs).

Kai pagalvoji, ką aš daryčiau be šito blog'o ir jo kuklaus skaitytojų ratelio...

10 komentarų:

  1. o ką mes be tavo rašinių darytume.. :3

    AtsakytiPanaikinti
  2. Paguoda tokiais atvejais nepadeda... Kad ir kiek mane guosdavo žmonės geriau nebūdavo. Atvirkščiai - jie sujudindavo širdyje susmigusias šukes ir tada skausmas dar labiau perverdavo sielą. Galiu pasakyt, kad vienintelis dalykas, kuris padeda tai tiesiog verkimas - kuriam laikui pasidaro lengviau. Vėliau geriausias sprendimas būtų pasiimti popieriaus lapą ir surašyt viską, kas slegia. Šitokios žaizdos niekada pilnai neužgyja, tačiau bėgant laikui blogi prisiminimai blanksta, o geri - ryškėja.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Būtent! Visiškai pritariu Tavo gražiam komentarui!
      Ačiū!

      Panaikinti
  3. Laikykis :)
    Mielai keisčiausi reklama su tavimi
    http://ikimirties.blogspot.com/

    AtsakytiPanaikinti
  4. Mano močiutė neseniai mirė,tai širdį taip suspaudė... Pati patyriau tą tragišką jausmą... Užuojauta...

    AtsakytiPanaikinti
  5. O aš kartais tiesiog norėčiau turėti jausmų išjungimo mygtuką, kurį paspaudus įsijungtu tas vadinamas px režimas :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pritariu Tavo teorijai. Tiesiog laikinai išjungt visas emocijas, po to vėl įjungt. Gaila, kad tokio dalyko neturim. :/

      Panaikinti