šeštadienis, kovo 22, 2014

Kovoju su išgyvenimais. Vis dar.

Niekas nelaukia manęs, kol atsigausiu ir išlysiu iš savo emocijų ir išgyvenimų griūties. Mokyklai nusispjaut, ką išgyvenau, draugams vis vien, svarbu negadinčiau jiems nuotaikos ir duočiau nusirašyti, vakaroju dažniausiai atskirai nuo savo šeimos. Visas gyvenimas bėga iš mano rankų kaip smėlis paplūdimyje. Dienos slenka, o aš jaučiuosi tarsi atsijungusi nuo realybės. Vis dar jaučiuosi šiek tiek apatiška. Ta didelė plėštinė žaizda jau užsitraukė ir viskuo remiantis, jau galėčiau vėl įsitraukti į gyvenimą. Tačiau negaliu. Esu susipainiojusi nemenkame liūdesio, nevilties, apatiškumo burbule. Kas nors paskolinkite smeigtuką...
Savo kailiu patyriau, kaip tikros nelaimės gali sukrėsti ir pakeisti žmogų, kaip galima atsirinkti draugus, kaip galima tapti tokiu, kokio niekas nepastumdys ir išsiaiškinau savybę, kurios labiausiai nekenčiu žmonėse. Dirbtinumo ir visų jo rūšių: dirbtino nuoširdumo, dirbtinos užuojautos, dirbtinų šypsenų ir kitų reiškinių. Ankščiau man tai netrukdė, bet kai pagaliau sugebėjau išmesti toksiškus žmones iš gyvenimo, susivokiau, kad ši savybė yra pati šlykščiausia. Tu apsimeti, kad supranti žmogų, kad jis tau rūpi, dirbtinai vadini jį draugu, sakai jam banalias frazes, sakai, kad jis kaip brolis ar sesuo. Žinot, kas yra dar šlykščiau? Tai, kad sakai tai beveik kiekvienam pažįstamui. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nekalbu apie konkretų žmogų.
Kažkada sakiau, kad nėra nė vieno žmogaus, kuriam jaučiu nuoširdžią neapykantą. Dabar jau yra. Kaip greitai viskas keičiasi. Dabar jau pamačius tą personą, mano nuotaika, veikiama gravitacijos dėsnių, krenta žemyn ir su didžiuliu trenksmu dūžta į žemę. Džiaugiuosi, kad liko labai nedaug ir mano akys tų individų nematys. Tikiuosi. Jie nėra blogi žmonės, jie tik neturi supratimo tam tikrais atvejais. Džiaugiuosi, kad tapau šiek tiek kietesne ir nesusileidžiu taip greitai. Į klausimą "ar padarei namų darbus?" žiūrėdama tiesiai į akis, sakau "ne", nors tai didžiulis ir absiurdiškas melas. Meluoti puikiai moku, čia ne bėda, kiti to išmokė. Žinoma, yra tokių, kuriuos vis dėlto vadinu draugais. Jie nelenda į akis, kai jiems ko nors reikia, jie sugeba nupiešti šypseną man ant veido ir padeda užmiršti visas bėdas. O tie, kuriems aš reikalinga tik, kai kažko reikia, aš drąsiai sakau: "ne, gali net nesivarginti." Jaučiuosi šiek tiek geriau, kai dingo visi tie nuodingi žmonės laistantys savo pagiežą, bėdas ir skausmą ant manęs. Gal visos tos nelaimės buvo reikalingos, kad pagaliau suprasčiau kaip ir kas. Jeigu taip - ačiū. Man dabar jau geriau. Nors vis dar gyvenu su tuštuma.
Norėčiau kur nors dingti. Išvažiuoti. Būtų ta tipiška, banali situacija "kelias ir aš". Tačiau aš dar pridedu naktinį dangų, žvaigždes, tylią muziką, puodelį stiprios arbatos ir atsijungusį nuo realybės protą. Noriu ilgai sėdėti mašinoje, stebėti miškus, laukus, miegantį miestą ir išlipus jausti nutirpusią sėdynę, bet pailsėjusią ir atsigavusią smegeninę. Štai ko aš noriu pastarosiomis dienomis. Bet vietoj to, sėdžiu ant nepatogios kėdės, maigau klaviatūrą ir apsimetu, kad gyvenu puikiai, nors iš tiesų dūstu nuo savęs pačios. Erzinti pradeda net rašymas. O tai jau nėra gerai. Gal šį savaitgalį padėsiu rašiklį į stalčių ir pasidarysiu atostogas.


12 komentarų:

  1. Ta "kelias ir aš" būsena labai tobula. Bet bėgti ne visada išeitis, gaila.
    Džiaugiuosi, kad iš savo gyvenimo išmetei savanaudžius žmones. Pasaulis taps ryškesnis. (:

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kartais reikia atsiriboti. Bet tik kartais.
      Jaučiuosi lengvesnė, kai nėra, kas temptų mane žemyn. :))
      Ačiū!

      Panaikinti
  2. Aš irgi turiu tokių žmonių, kuriems jaučiu neapykantą... Ir niekaip negaliu atsikratyti neapykantos tiems žmonėms :c Beje mane irgi pradeda erzinti vos ne viskas ir taip pat kaip tu pasidarysiu šį savaitgalį laisvą :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Laisvi savaitgaliai yra gerai!
      Ačiū už komentarą. :)

      Panaikinti
  3. Skaitydama tavo įrašą, pati prisiminiau kaip jaučiaus prieš porą, metų ir kartais dar dabar. Norėčiau pasakyt, kad tai praeis su laiku, tačiau taip nėra. Tuštuma visada liks, tik tiek, kad išmoksi su ja susigyvent, ji taps tavo dalimi ir jos nepastebėsi. Visada tokie įvykiai padeda atsirinkt žmones gyvenime, ir dažniausiai tų žmonių lieka be galo mažai, bet bent jau sužinai kas iš ties yra kas :) Stiprybės :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tikiuosi greitai susigyvensiu su ta tuštuma. O tie įvykiai, nors ir skaudūs, bet tikrai puikiai pradėjo išvalyti draugų tarpą, kuriame, pasirodo, nemažai apsimetėlių buvo, Nesvarbu, kad mažai liko, svarbu, kad liko tikrieji. Pritariu 100 proc.!
      Ačiū Tau. :)

      Panaikinti
  4. ziurek. Irase ,,keturios dienos ir muzika" tu rasei, kad parasei kelis kurinius. Kokie tie kuriniai - pasaka, istorija, eilerastis ar kt.????

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš tuos kūrinius vadinu miniatiūromis, mokytoja - novelėmis. Siūlau labiau pasikliauti mokytoja. Taigi - novelės. :)

      Panaikinti
  5. Tiesiog.. laikykis :) https://www.youtube.com/watch?v=V2sKH8yjVsM

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! Už dainą, komentarą ir palaikymą. :)

      Panaikinti
  6. O kas tos noveles? :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Novelė – prozos žanras, kuriam būdingas glaustas pasakojimas, vientisas konfliktas, intriguojanti fabula. :)

      Panaikinti