pirmadienis, kovo 10, 2014

Leidžiuosi į asmeniškumus arba tikroji mano būsena.

Net keturioms dienoms nepraėjus po mano septynioliktojo gimtadienio, kuris buvo trečiadienį, aš jau sėdžiu užverktomis akimis, užkimšta nosimi ir raudonomis dėmėmis išmuštu veidu. Žinot, aš dažnai mėgstu kartoti: Mirtis ateina tyliai ir staigiai griebia iš už nugaros. Dar vertėtų pridurti, kad septyniolika man yra nesėkmę nešantis skaičius. Ketvertas iš istorijos kontrolinio, apsinuodijimas maistu (bus man ėst viską iš eilės) ir viską vainikuoja labai artimo žmogaus mirtis. Pastarasis įvykis ir yra kaltas dėl mano nesaldžiai atrodančios išvaizdos. Nors ir būnu ta, kuri neverkia, visada išlieka neva stipri, visiems aiškindama, kad taip turi būti, kad taip yra ir, kaip taip bus, šįkart gavau per vieną iš didžiausių savo fobijų - žmogaus iš artimųjų tarpo mirtis. Kerta per kojas, rankas ir smegenis, o mintyse praskrieja tūkstančiai retrospektyvų su tuo žmogumi. O po to seka tyla prie karsto, žvakių liepsnelė ir baltų gėlių kvapas, kurį mėgstu vadinti mirties kvapu. Jau nekalbu apie laidojimo namų sienas, kuriose tiesiog regiu tūkstančius žmonių sielų ir užuodžiu sielvarto kvapą, ilgą eiseną su karstu iki kapo, ore pakibusį verksmą ir dvi, baltas kaip sniegas, vos matomas pro ašaras, rožes rankoje. Dauguma jau žino visą šitą kartų ritualą, kuris atima daugybę jėgų ir nervų ląstelių. Yra kaip yra, žmones reikia mokėti paleisti ir to, kuris guli karste tarp baltų gėlių ir vainikų, nebeprikelsi. Po laidotuvių lieka tik tyla ir tuščia vieta prie stalo, namuose, širdyje ir gyvenime. Bet laikas kartais būna labai mielas ir sugeba padėti, susitaikyti su tuo.
Jei spėtumėte, manau, pataikytumėte tiesiai į dešimtuką, ką veikiau visas šias dienas. Keista, kai trečiadienį aš spirgėte spirgėjau norėdama parašyti įrašą čia, kaip praėjo gimtadienis ir kaip leidžiu savo septyniolikmetės dienas, bet gavosi visiškai kitaip negu, kad norėčiau. Ketvirtadienis praėjo taip, lyg jo net nebūtų buvę. Kamavo nepaaiškinamas liūdesys ir nenustatytos priežasties mieguistumas. Penktadienį leisgyvė gulėjau apsikabinusi kibirą, šalia pasidėjusi džiūvėsių pakelį ir šokančiu skrandžio turiniu. Apsinuodijau ir pasilaikiau dietos. Šiandien užropojau ant svarstyklių ir paaiškėjo, kad ištirpinau du kilogramus savo masės. Šeštadienis, sekmadienis - tylūs ir liūdni. Šiandien - visų raudų kulminacija ir tikriausiai pati sunkiausia diena mano gyvenime. Emociškai. Išsiaiškinau, kad esu itin priklausoma nuo kitų žmonių nuotaikų. Juokiasi jie - juokiuosi aš, verkia jie - verkiu ir aš.
Esu kažkur girdėjusi, kad "Elkis su kitais taip, kaip nori, kad elgtųsi su tavimi." Bullshit. Gali elgtis su kitais kaip nori, bet tarp tavo ir jų elgesio lygybės ženklo nepadėsi. Jie nesielgs su tavim taip, kaip tu su jais. Dar geriau - būti nepriklausomu nuo kitų. Neturėti jokių artimų draugų, su visais elgtis dalykiškai, per daug nesuartėti - nebus kuo nusivilti. Nenudegsi, nenusvilsi, nenusibrozdinsi, neįsipjausi ir nepajausi dilgtelėjimo nervų sistemoje. Gyvenk savo gyvenimą ir nematysi vargo. Turbūt dar niekada nesu taip skaudžiai nusvilusi, kad taip kardinaliai keisčiau savo nusistovėjusį požiūrį į aplinkinius. Na, bet nusvilau. Ir man antrą kartą kartoti dalykų nereikia, jau žinau kas ir kaip. Skaudu, bet ką padarysi. Nors man ir kartoja laikykis, žiūrint į veidrodį aš nematau žmogaus, kuris laikytųsi. Man atrodo, kad jau paleidau.


Žinot, ko dabar labai norėčiau? Nuoširdaus apkabinimo.

12 komentarų:

  1. Ak...man dar nėra miręs be galo artimas žmogus,bet tikrai suprantu tave,net neįsivaizduoju kaip ištverčiau.Aš visiškai nemoku paguosti,nežinau ką tokio taiklaus pasakyti,bet linkiu tau stiprybės.
    Nesu artimas žmogus,bet apkabinčiau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū Tau. Už stiprybę, apkabinimą ir komentarą.

      Panaikinti
  2. Man begalo, patiko. Sugraudinai ir privertei tikėti, kad artimus žmones, reikia begalo mylėti.
    Pritariu Eglei, kuri kaip ir aš nemoku guosti žmogaus, kuris ištvėrė tokią netektį, bet linkiu, tau gero gyvenimo ir stiprybės.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dažniausiai nuoširdūs įrašai ir graudina. Ir taip - artimus žmones reikia labai labai mylėti, nes gyvybė turi tokį neigiamą bruožą - trapumą.
      Ačiū Tau.

      Panaikinti
  3. Užuojauta... Aš verkčiau kartu su tavimi. Žinau tą jausmą ir suprantu kaip tai sunku... Atrodo,kad... Kažko trūksta,ir lyg širdies gabalėlis būtų nuskilęs ir pradingęs nebūty... Baisiausia,kai visi blogi įvykai supuolė į vieną krūvą (blogi pažymiai,laidotuvės ir t.t.) dar po tokios ypatingos šventės,to 17-ojo gimtadienio... Žinau,kad sunku būti stipriai tokiais momentais ir ieškai pagalbos tarp draugų,artimųjų... Gal ir nusvilai,bet aš tikiu,kad tu turi tikrai gerų draugų,kurie išklausytų tave,o jei ką,esame mes-tavo skaitytojai :) Nesvarbu ką kiti daro ar sako,bet aš manau,kad žmogus turi skleisti gėrį ir nepasiduoti kitų blogai įtakai. Kartais esi silpnas,gal net įklimpęs į depresiją,bet tai esi tu,tikrasis tu ir tai tik pažinimas savęs. Tik suprasdami,kokie mes esame silpti,atrandam savo stiprybes. Sėkmės tau ir nepasiduok!!! DIDELIS APKABINIMAS!!!! ir bučkis :*

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Būtent. Trūksta gabalėlio širdies man dabar. Pasisekė man, kad turiu skaitytojų, kurie nepatingi palinkėti užuojautos, stiprybės, sėkmės ir kitų dalykų. Ačiū Tau! Labai labai!
      Ech, ką aš be jūsų daryčiau...

      Panaikinti
  4. Ech... Sunki būsena.. Labai labai užjaučiu ir palaikau tave, Akvile!! Stiprybės stojantis ant kojų, visi žinom, kad viskas praeina, bet sunkiomis akimirkomis, kad ir kaip sunku bebūtų ir kad ir kaip nieko nesinorėtų, kad ir kokia nuomonė susidaro, svarbiausias yra aplinkinių palaikymas... Kai kiti padeda, verkia kartu, užjaučia, pasidaro žymiai lengviau.. Tad manau, neatsumk draugų, kurie nori tau padėti, o jei ką, už tave eina visas būrys internetinių žmogelių - tavo blogo skaitytojų. Nuoširdžiausias apkabinimas keliauja pas tave lėtu interneto ryšiu. NEPASIDUOK!! Mylim mes tave. Labai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ech, ačiū. Pražūčiau tikriausiai be savo skaitytojų.
      Draugų aš neatstumiu. Dažniausiai būna atvirkščiai... Bet yra kaip yra.
      Griebiu apkabinimą ir dėkoju. Myliu ir jus. Labai.

      Panaikinti
  5. Neįsivaizduoji, kaip suprantu tave... Laikykis.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Užjaučiu Akvile, laikykis. Labai gerai suprantu, kaip tai yra sunku, nes ir man gyvenimas yra smogęs, ne kartą. Nepasiduok ir tuo labiau nesureikšmink klasiokų poelgio, nors aišku man pačiai būtų skaudu jeigu kas nors taip negražiai padarytų, na, bet tikiu kad pavyks atleisti, o gal jie ir patys atsiprašys. Linkiu stiprybės!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Klasiokai lieka klasiokais. Nuoskaudos užsimiršta. Lieka tik maži randeliai. Praeis.
      Ačiū.

      Panaikinti