trečiadienis, kovo 26, 2014

Paslydau. Nukritau. Nenoriu atsistoti.

Skaitau savo senus rašinius ir sarkastiškai šypsausi. Visuose galima jausti stiprų tikėjimo, kad pasaulis nuostabus ir visi žmonės geri, prieskonį. Garbės žodis, norisi ištrinti ir sudraskyti visus tuos tekstus ir trinktelėti sau per pakaušį už kvailą mąstymą. Ačiū kažkam, už šį mėnesį tikrovės ir realybės, kuri nėra perdėtai saldi. Tikrovė sūri, o realybė karti. Abi jos atplėšė mane nuo nerealių svajonių ir visa jėga tėškė mane ant žemės.
Visa šita savaitė pilna slydimų, kritimų ir stojimosi, bet šiandien paslydus jau nesistojau. Nematau prasmės. Jaučiuosi nuo visko apsitvėrusi tvora, kuria teka aukšta įtampa. Ne tik kiti, bet ir aš pati prisilietę būnam nutrenkiami. Atsiriboju nuo šeimos, draugų, tos mažos visuomenės ir socialinio gyvenimo. Dienas leidžiu apsikabinusi namų darbus, kompiuterį ir grojaraštį su mano gyvenimo muzikos takeliu. Prasidėjo tos dienos, kai net garsai mieli ausiai negelbsti manęs. Mano vidus plyšta nuo sulaikytų emocijų, bet nė vienas veido raumuo net nesujuda. Kaip smagu, tampu bejausme, tokia kokia ir norėjau. Skrupulingai atsirenku žmones, kurie verti pasisveikinimo, kurie apskritai verti mano paslaugos. Išsisėmiau. Mano gerumas ir dosnumas pasiekė ribą. Kokia prasmė padėti kitiems, jei net neišgirsti to mielo žodelio "Ačiū". Kokia prasmė pastoviai apsimetinėti miela ir draugiška? Vis vien, pabaigoje visi lips vieni kitiems per galvas, kad tik gautų geresnę vietą po saule. Jau kelintas įrašas, kuriame lieju pagiežą. Bet kitaip negaliu. Visos tos neigiamos emocijos nuplikino man širdį, o skaudulys niekaip nepraeina. Netgi atvirkščiai - atrodo, kad tik dar labiau auga ir plečiasi. Plėsis tol, kol sunaikins mane.
Sunku, kai tave labai įskaudina, bet vietoj atsiprašymo gauni tik neva gailestingą (o gal labiau dirbtinai gailestingą) elgesį. Geriausia būtų, jei nežiūrėtų į mane graudžiomis akimis, nebandytų prisigretinti, o tiesiog pasakytų normalų ir nuoširdų atsiprašau. Hell no, net negalvok, kad kas nors tavęs atsiprašinės. Geriau toliau skaudins ir apsimes, kad viskas tvarkoj, kad esi iš geležies. Labai laukiu momento, kai baigsis tas mokyklos etapas, kai dingsiu iš čia ir bandysiu kurt savo gyvenimą, ieškosiu gerų, šaunių draugų, nesileisiu kitų skaudinama ir bandysiu būt laiminga. Bet tik bandysiu. Arba stengsiuosi. Bet dabar teks sukandus dantis kentėti. Arba nė velnio nekentėti ir siųsti visus velniop. Būsiu pikta, nelaiminga ir sugniuždyta. Gana slėptis. Gana apsimetinėti, kad viskas tvarkoje, kad esu laiminga. Ne, aš nesu laiminga, nors tikiuosi, kad čia tik laikina būsena. Tačiau jaučiu, kad jau nebebūsiu tas laimės spindulėlis, šviečiantis visiems.
Visai neseniai, prieš keletą savaičių aš stovėjau šalia karsto norėdama tik apkabinimo. Ėjau spausdama dvi baltas rožes rankoje. Vis dar norėjau, kad kas nors prieitų ir apkabintų. Bandžiau įsilieti į mokyklinį gyvenimą. Vis dar norėdama apkabinimo. Galų gale, rašau šias eilutes vis dar trokšdama stipraus apkabinimo.
Kiek dar laukt?

6 komentarai:

  1. Prašau, nepalūžk. Tikrai nėra geriau jaustis blogai. Kaip sakoma, patys esame likimo kalviai, patys galime pasirinkti, kaip jaustis. Yra frazė, tiksliai jos neprisimenu, bet kažkas panašaus: "Norint išspręsti problemą, reikia keisti mąstymą". Aš jai pritariu. Bet, kaip bebūtų..jeigu negaliu realiai, tai bent virtualiai!:
    https://24.media.tumblr.com/4ccce3f4adf6ccec7a5071c323426d53/tumblr_mgw2s11qNA1s3j0txo1_400.gif

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū Tau! Mąstymas dar pasikeis. Jaučiu tai.
      Ačiū dar kart!

      Panaikinti
  2. Turi atsistoti. Žmonės yra žiaurūs, ir matydami kaip slysti, jie dar specialiai stumteli, būtent todėl ir turi pasistengti sutvirtėti. Siųsk velniop, nesisveikink, nebendrauk, bet svarbiausia atsistok. Įsivaizduok kad iš tavo monitoriaus išlenda didelis meškinas ir stipriai apkabina!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O mane ir pastūmė... Bet jei nugriuvau ir nesudužau, gal tai reiškia, kad sutvirtėjau?..
      Ačiū labai Tau!

      Panaikinti
  3. Skausmas yra neišvengiamas, vėliau ar anksčiau jis paliečia visus, tačiau tik MES turime valią – kentėsime jį ar ne, džiaugsimės gyvenimu, ar ne. Priimk gyvenimą kaip iššūkį.. Neliek savo nervų dėl TŲ žmonių! Nes "tie" ir tėra tie..Kreipdama į juos dėmesį, tu leidiesi būti valdoma jų. Taip, kiekvieną kartą, kai prisimeni tuos žmones, jie užvaldo ne tik tavo mintis, bet nuo jų tampa priklausoma ir tavo nuotaika, tavo elgesys. Į savo draugiją, ar bent jau gretas.. pasirinkai netinkamus žmones, bet tai nereiškia, kad visi žmonės yra blogi! Teisingai darai, kad pradedi atsirinkti tuos tikruosius draugus.. Bet. Nėra jokio tikslo griežti ant tų blogiukų dantis, švaistyti savo laiką galvojant apie JUOS. - Paleisk. Ir atleisk jiems. Nes kitaip jausi priešiškumą praktiškai visiems, neįsileisi į gyvenimą jokių naujų žmonių. Išdrįsk priimti gyvenimo metamus iššūkius ir pasijuosk laimingesne.. nes kas gi belieka? argi geriau vos tik pasitaikius didesniems sunkumams, paslysti, ir drėptis ant žemės taip,kad net nebenorėtų atsikelti? - ne. Tai ne išeitis. Visi mes slystam, visi mes patiriame nesėkmes, nusiviliame, ir kartais drėptelim ant žemės kaip reikalas. Tačiau koks jausmas apima,kai perlipti per save! tai, kaip gerai jautiesi atsikėlęs, atperka visą tą skausmą, kol mėginai stotis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Visų pirma - ačiū, kad nepagailėjai keleto minučių ir parašei tokį komentarą. Antra - perskaičius jį, perskaičiau dar kartą. Ir dar kartą. Jame yra krūvos protingų minčių, kurias noriu užsirašyti ir jomis vadovautis. Ačiū už taip vadinamą "paprotinimą" ir paskatinimą stotis ant kojų ir priimt gyvenimą kaip iššūkį.
      Ačiū!

      Panaikinti