Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Balandžio, 2014

6 dalykai, dėl kurių gailiuosi.

Vaizdas
Tikrai nesu tobulas ar idealus žmogus, kuris nedaro klaidų, nesuvelia santykių, draugysčių ar tiesiog tam tikrų gyvenimo dalių. Prisimenu visus didžiuosius įvykius, dėl kurių gailiuosi, tačiau ne visi yra tinkami žinoti visiems. Privatumas yra privatumas. Bet keletu dalykų pasidalinti tikrai galiu, nors ir sunku, nes dažniausiai tokius momentus stengiuosi kuo greičiau užmiršti. Plati šypsena, iš rankų nepaleidžiamas telefonas ir akys ieškančios to vieno ypatingo žmogaus. Tai tikriausiai buvo pati gražiausia draugystė per visus mano gyvenimo metus. Niekas kitas taip nesugebėdavo išklausyt, patart, paguost ar tiesiog pakelt lūpų kampučius aukštyn taip kaip jis. Tačiau vienas sumautas mano žingsnis ir visa graži draugystė sugriuvo. Neverta net klausti kaip dabar dėl to graužiuosi. Bet nieko jau nepakeisiu. Gailiuosi, kad nedalyvavau Young Americans projekte iki pat pabaigos. Draugų pasakojimai, įspūdžiai privertė šiek tiek pavyduliauti. Juk ir aš turėjau tokią galimybę, tik tinkamai

7 dalykai, apie kuriuos dažnai galvoju.

Vaizdas
Tūkstančiai dalykų perskrodžia mano smegeninę kiekvieną valandą. Tačiau yra keletas, kurie užkrinta ir lieka gana ilgam. Ir svarbiausia tai, kad jų dažniausiai nepastebiu. Kam rūpi, kad apie kažką galvoju jau dešimtą kartą per visą dieną? Tikrai ne man. Bet šiandien trumpam atkreipsiu dėmesį į savo minčių tėkmę ir stebėsiu praplaukiančias, pasikartojančias mintis. Noriu valgyt, noriu miego ir noriu namo... Sėdi pamokoje, paišai kažką paraštėje ir staiga suvoki, kaip nori namo, kaip nori suvalgyti visą šaldytuvo turinį ir griūti į savo numylėtąją lovą. Iškęst mažiau nei keturiasdešimt penkias minutes iki pertraukos/laisvos pamokos/ėjimo namo tampa labai sunku ir morališkai nebeįmanoma. Tenka susiimti ir apsimesti, kad domina pamokos tema, kas yra sudėtinga, nes dažniausiai ši mintis atplaukia nuobodžioje pamokoje. Groji mano nervais, žmogau. Kadangi esu viena iš tų draugiškųjų ir tolerantiškųjų klasėje, bendrauju su visais, netgi su tais, kurie mėgsta sudoroti mano nervų ląsteles užk

8 dalykai, kurie laimėtų mano širdį.

Vaizdas
Aš nesu labai išrankus žmogus. Per gimtadienį, Kalėdas ar kitas progas vis kartoju, kad ne dovanose esmė ir man tiks bet koks niekniekis. Įsiteikti man gali kiekvienas ir gana paprastai. Bet yra keletas dalykų, kurie ypatingai man tiktų ar įtiktų. Tiesiog laimėtų mano širdį. Jeigu tu atsiminsi keletą smulkių faktų apie mane, pavyzdžiui, kad nemėgstu maltos mėsos, kad itin palaikau Jensoną Buttoną arba kokius ledus dievinu, iškart tapsi vienu iš geriausių žmonių, nes savotiškai įrodysi, jog atsimeni, žinai kažką apie mane, kas man yra gana svarbu draugystėje ar šiaip bendravime. Papasakok man istoriją. Bet kokią iš savo patirties ar tiesiog gyvenimo. Šansai pasiekti mano širdį bus žymiai didesni. Man tiesiog smagu klausyti pasakojimų, įvairių istorijų iš kitų gyvenimo, lyginti visa tai su savo patirtimi arba tiesiog nuoširdžiai išklausyti ir supratingai linkčioti galvą. Mėgstu tą daryti. Asmeniškai, man labai miela būna, kai žmogus vėlai vakare, kad ir kaip pavargęs, aukoja savo šve

9 dalykai apie mane.

Vaizdas
Kažką sužinoti apie mane - būtų naujovė šiame blog'e. Dažnai bendrą vaizdą galima susidaryti tik iš įrašo, o dažniausiai tai tebūna laikina būsena. Niekada nerašiau to tipinio įrašo faktai apie mane , bet kadangi antra iššūkio diena liepia, prašau - devyni dalykai, kurie padės susidaryti dar geresnį ir aiškesnį vaizdą apie mane. Kaip apsėsta perku užrašų knygeles ir sąsiuvinius dailiais viršeliais. Turiu pilną lentyną prikrautą įvairaus storio sąsiuvinių. Kartais vieną kitą panaudoju kaip kūrybinį sąsiuvinį, kuriame išraitau viską, kas tik neduoda ramybės arba klajoja galvoje. Savo išvaizdoje labiausiai vertinu akis, tiksliau jų spalvą, ir plaukus, nors jie kartais ožiuojasi ir visiškai neklauso manęs. Visa kita yra pakenčiama. Esu kairiarankė, tačiau tuziną dalykų darau ir su dešine. Žaidžiu badmintoną, stalo tenisą, valdau pelę, groju gitara, moku rašyt ant lentos, valau dulkes su kita ranka, negu, kad rašau. Todėl nesistebiu, jei atsiranda tokių, kurie pamatę rašiklį kairėje

10 dalykų, kuriuos noriu pasakyti dešimčiai skirtingų žmonių.

Vaizdas
Šiek tiek pakeisiu: dešimt dalykų, kuriuos tiesiog noriu pasakyti tam tikriems žmonėms. Manau, šitą sąrašą būtų galima išplėsti iki begalybės, bet apsiribosiu tik dešimt sakinių, kuriuos norėčiau kam nors pasakyti. Čia tikriausiai vieni iš svarbesnių arba tiesiog dažnai pasikartojantys gyvenime. "Kaip sekasi?" - klausimas, kurio norėčiau paklausti seniai matyto draugo. Jo vardą ir pavardę pasilieku sau. "Vis dar nesuprantu kodėl." - skiriu žmogui, kuris mane nemenkai įskaudino. Atrodo nieko blogo nepadariau, bet pasirodo kažkuo visgi nusikaltau. Tik, deja, nežinau kuo. "Labas." - tam, kurį noriu užkalbinti jau nuo mokslo metų pradžios. Bet suskystu pamačius jo fizionomiją arčiau nei už šimto metrų. Ech, tas kvailas įsitikinimas, kad man jis per geras... Ir tas dar kvailesnis mano būdas... "Nebevalgau baltojo šokolado." - žmogui, kuris pasiūlo man plytelę to balto niekšo, kuriuo apsinuodijau. "Ne, ačiū." - močiutei, kuri visada

10 dienų bloginimo iššūkis.

Vaizdas
Kad visiškai neapleisčiau blog'o, praeitą savaitę, po ilgų paieškų, radau dešimties dienų iššūkį, kuris neva turėtų padėti man vėl atrasti tą džiaugsmą čia rašyti, nes dažniausiai ateinu sukurpti kokį įrašą, kai jaučiu, jog tuoj bus savaitė be jokio rašymo čia arba tiesiog norisi kažką parašinėti iš reikalo . Mažas kaltės kirminiukas įkanda į sąžinę ir štai, sėdžiu čia, bandau savo neįdomias dienas perteikti įdomiau, nei įmanoma. Toks labai paprastas, daug laiko (tikiuosi) neužimantis iššūkis man. Viliuosi, kad jums bus įdomu, o man bus smagu vykdyti tuos punktus. Taigi, dešimt dienų pradedu skaičiuoti nuo rytojaus dienos ir sėkmės man, jog nemesčiau visko pusiaukelėje. Nors retai taip būna. Geriau sukandus dantis tai pabaigsiu, nei išmesiu viską ir nueisiu. Bent galėsiu pasigirti, kad padariau tai. Pirma diena: 10 dalykų, kuriuos noriu pasakyti dešimčiai skirtingų žmonių. Antra diena: 9 dalykai apie mane. Trečia diena: 8 dalykai, kurie laimėtų mano širdį. Ketvirta diena: 7

Įskaitos ypatumai ir rami sąžinė.

Vaizdas
Visų pirma, džiaugiuosi, kad kalbą rašiau pati, antra - gerai, kad turiu tą įprotį, dažnai nebūdingą mano bendraamžiams, skaityti knygas, o trečia - damn it , man pavyko! Jau vos paskelbus potemes kažkur pradėjo kirbėti jauduliukas ir mažas baimės jausmas. Iš prigimties esu tylus ir ramus žmogus, tiesiog nekenčiantis kalbėti ir reikšti savo nuomonę prie kitų. Viską laikausi sau. Tačiau šiandien, likus vos kelioms minutėms kaip niekad rami laukiau savo eilės. Prisiskaičiau įvairiausių patarimų, kaip įveikti kalbėjimo viešai baimę ir kitokius velnius, gavau krūvą linkėjimų sėkmės, todėl jaučiausi pasitikinti savimi. Žinoma aš nebūčiau aš, jei nebūčiau kažko suvėlus. Bet sugebėjau išsisukti. Menkniekis vis dėlto yra tas kalbėjimas. Džiaugiuosi, kad nesunaikinau tiek nervų ląstelių kiek kiti. Ir jokių raminamųjų nereikėjo. Ha. Kaip seniai buvau patyrus tą jausmą, kai padarai kažką labai svarbaus ir gali leisti sau nusiraminti, atsikvėpti ir atpalaiduoti visus suveržtus diržus, o smegenis

Kokios dar atostogos?

Vaizdas
Visi tokie laimingi ir kupini džiaugsmo, kad jau prasidėjo pavasario atostogos. O man tos laimės mažai, nes būtent per atostogas keliausiu į kalbėjimo įskaitą. Ha. Negana to, trečiadienį, savaitės viduryje. Ta įskaita kaip koks spuogas ant užpakalio neleidžia ramiai džiaugtis atostogomis. Dauguma pažįstamų iš kitų miestų jau atsiskaitė ir ramiai gyvena. Atrodo, kad nieko tokio: nueini, pakalbi ir išeini. Tačiau mane kamuoja nerimas, kad vos tik atsisėsiu ir išsižiosiu pasakoti, viską pamiršiu. Pradedant vardu ir pavarde, baigiant pačia kalba. Žinoma, jeigu taip galvosiu, taip ir bus. Kalbą moku, kabinete sėdės tik du žmonės ir viskas bus tvarkoj. Sugebėjau dalyvauti keliuose renginiuose, spektaklyje, miuzikle ir nemanau, kad mane turėtų gąsdinti kažkoks penkių minučių pliurpimas apie mėgstamą knygą ir autorių. Aš tą darau beveik kiekvieną dieną. Tik nesmagi ta dalis, kai žinai, kad tave vertins pažymiui. Dauguma dalykų savo žavesį praranda, kai juos reikia daryti pažymiui... Jokių abe

52 įvairiausių klausimų 'tag'.

10 minučių nuoširdžiai mokiausi kalbą. Dabar metas atsipūsti su kakava ir pabandyti atsakyti į 52 klausimus. Nesu tokių dalykų fanatikė, bet kai norisi rašyti, o konkrečios temos nežinai, tai puikus išsigelbėjimas! Miegi su uždarytomis ar atidarytomis spintos durimis? Dažniausiai uždarytomis, nes turiu dvi  smalsias kates, kurios mėgsta įsirangyti tarp mano drabužių ir juos palaidoti po savo smulkiais baltais plaukais. Baubų, ten gyvenančių, nebijau. Ar mėgsti naudoti lipnius lapelius? Taip, nors ir labiau pripažįstu mielas ir žavias užrašines. Apskritai, visa ta kanceliarija mane labai traukia. Mėgstu pirkti užrašines, lipnius lapelius, tušinukus, pieštukus ir kitokiu dalykėlius. Buvo laikai, kai visa siena buvo nulipdyta ryškiais lapeliais. Ar išsikerpi kuponus, bet niekada jų nepanaudoji? Ankščiau taip būdavo. Turėjau visą dėžutę kuponų, bet nepanaudotų. Geriau būtum užpulta(-s) spiečiaus bičių ar meškos? Meškos. Ir vienu, ir kitu atveju abejoju, kad likčiau gyva, bet j

Karjeros diena? Ok.

Vaizdas
Penktadienį apturėjome tokį reiškinį kaip karjeros diena. Jokių pamokų, tik slankiojimas mokyklos koridoriais, stebint ant prekystalių - suolų išdėliotus keksiukus, pyragus ir kitokius gėrius. Ir žinoma - paskaitos su studentais, dėstytojais, mokytojais ir tam tikrų profesijų atstovais. Kadangi praeitais metais labai paprastai pažiūrėjau į tai, nes buvau tik apsiplunksnavusi devintokė - pirmokė, šiais atidžiai išstudijavau tvarkaraštį ir pasirinkau tai, kad domintų mane ir apie ką aš galvoju. Taigi mano tvarkaraštį sudarė trys paskaitos: pirmoji - savęs pažinomo, antroji - studijų Anglijoje pristatymas, trečioji - humanitarinių studijų pristatymas ir karjeros galimybės. Jei atvirai, tai į pirmąją paskaitą ėjau nenusiteikusi visapusiškai savęs pažinti. Tam reikia viso gyvenimo, o per keturiasdešimt penkias minutes gali pažinti tik vieną tūkstantąją. Na, bent sužinojau savo nerimo lygius, suvokiau, kad reikia išvyt lauk visas kvailas baimes ir pripažinau faktą, kad pasitikėti savimi da