trečiadienis, balandžio 16, 2014

Įskaitos ypatumai ir rami sąžinė.

Visų pirma, džiaugiuosi, kad kalbą rašiau pati, antra - gerai, kad turiu tą įprotį, dažnai nebūdingą mano bendraamžiams, skaityti knygas, o trečia - damn it, man pavyko!
Jau vos paskelbus potemes kažkur pradėjo kirbėti jauduliukas ir mažas baimės jausmas. Iš prigimties esu tylus ir ramus žmogus, tiesiog nekenčiantis kalbėti ir reikšti savo nuomonę prie kitų. Viską laikausi sau. Tačiau šiandien, likus vos kelioms minutėms kaip niekad rami laukiau savo eilės. Prisiskaičiau įvairiausių patarimų, kaip įveikti kalbėjimo viešai baimę ir kitokius velnius, gavau krūvą linkėjimų sėkmės, todėl jaučiausi pasitikinti savimi. Žinoma aš nebūčiau aš, jei nebūčiau kažko suvėlus. Bet sugebėjau išsisukti. Menkniekis vis dėlto yra tas kalbėjimas. Džiaugiuosi, kad nesunaikinau tiek nervų ląstelių kiek kiti. Ir jokių raminamųjų nereikėjo. Ha. Kaip seniai buvau patyrus tą jausmą, kai padarai kažką labai svarbaus ir gali leisti sau nusiraminti, atsikvėpti ir atpalaiduoti visus suveržtus diržus, o smegenis perskrodžia mintis "pagaliau baigta". Nuostabus jausmas! Įskaita praėjo, facebook'as mirga nuo deginamų kalbų nuotraukų, nuotraukų prieš veidrodį su pilna uniforma, sakinių ate ate įskaita ir panašaus kalibro įrašų. O aš tiesiog tyliai džiaugiuosi, kad praėjo. Ėjo ir praėjo. Labai smagu buvo stebėti išėjusius iš atsakinėjimo patalpos. Tokie laimingi, kad net aš pamiršdavau, jog pati dar neatsiskaičiau kalbos.
Taigi, sąžinė rami, įskaita išbraukta iš darbų sąrašo ir galiu normaliai mėgautis atostogomis. Be to, dar gaunam dvi papildomas dienas už šiandieną bei tikriausiai vakar dieną, kurią dauguma praleido besimokindami kalbas. Puiku! Nesunku nuspėti kokia pakylėta jaučiuosi visą dieną. Buvau nusiteikusi nutraukti bent kelias nervų stygas, bet tik švelniai jomis sugrojau paprastą melodiją. Kalbą mokėjau, manęs klausė tik dvi mokytojos, nebijojau nei klausimų, nei klaidų. Gal ta įskaita nėra labai bloga... Aptaškė mane pasitikėjimu savimi, kurio jau seniai nebuvau ragavusi. Nors čia tikriausiai tik laikina būsena. Tačiau vis tiek smagu, kad sugebėjau ir atlaikiau tai. Kita vertus - niekur nebūčiau dingusi ir noriu nenoriu plepėjus prieš porą mokytojų apie perskaitytą knygą ir Remarką. Ką gi, viena našta jau nukrito.
Šiandien trumpai.

8 komentarai: