1 prisipažinimas.

Arba tiesiog prisipažinimas. Viskas kažkada pasiekia savo pabaigą, taip pat ir šitas iššūkis, kurio paskutinį įrašą rašau dabar. Turiu pripažinti, kad tikrai buvo įdomu. Ir gana paprasta, nes nereikėjo sukti galvos mąstant ką parašyti ir kaip sudominti kitus. Šis įrašas tikriausiai bus vienas iš tų asmeniškųjų . Nes reikės kažką prisipažinti. Prisipažįstu, kad nuo pat iššūkio pradžios vis trumpam susimąstydavau, kokį gėdingą, liūdną, linksmą ar dar kokį nors prisipažinimą, čia, išnarstyti po vieną kaulelį. Su kiekviena diena keitėsi ir mano prisipažinimų tema. Tačiau nujaučiu, kad stabtelėsiu prie vieno, man gana skaudaus dalyko, dėl kurio dažnai kreipiu temą, vos tik ji nušleivoja į tą pusę. Kiekvienas pavasaris, vasara man atneša naujų iššūkių. Iššūkių, kaip paslėpti ir pačiai pasislėpti. Paslėpti savo žaizdų nusėtas rankas ir pasislėpti nuo visų pagundų, kurios jas ir sukelia. Meluočiau, jei sakyčiau, kad šita liga nesukelia man jokio diskomforto. Nusišneku. Visos ligos jį sukeli