šeštadienis, gegužės 24, 2014

1 prisipažinimas.

Arba tiesiog prisipažinimas.
Viskas kažkada pasiekia savo pabaigą, taip pat ir šitas iššūkis, kurio paskutinį įrašą rašau dabar. Turiu pripažinti, kad tikrai buvo įdomu. Ir gana paprasta, nes nereikėjo sukti galvos mąstant ką parašyti ir kaip sudominti kitus.
Šis įrašas tikriausiai bus vienas iš tų asmeniškųjų. Nes reikės kažką prisipažinti. Prisipažįstu, kad nuo pat iššūkio pradžios vis trumpam susimąstydavau, kokį gėdingą, liūdną, linksmą ar dar kokį nors prisipažinimą, čia, išnarstyti po vieną kaulelį. Su kiekviena diena keitėsi ir mano prisipažinimų tema. Tačiau nujaučiu, kad stabtelėsiu prie vieno, man gana skaudaus dalyko, dėl kurio dažnai kreipiu temą, vos tik ji nušleivoja į tą pusę.
Kiekvienas pavasaris, vasara man atneša naujų iššūkių. Iššūkių, kaip paslėpti ir pačiai pasislėpti. Paslėpti savo žaizdų nusėtas rankas ir pasislėpti nuo visų pagundų, kurios jas ir sukelia. Meluočiau, jei sakyčiau, kad šita liga nesukelia man jokio diskomforto. Nusišneku. Visos ligos jį sukelia. Nesvarbu ar tai sloga, ar daug rimtesnis sutrikimas. Žinau, kad tai tik tam tikra odos liga. Turiu visas kojas, rankas, akis, ausis ir kitus svarbius organus, tačiau man vis vien sunkiai sekasi prisitaikyti prie kitų. Sudėtinga jaustis pilnaverčiu žmogumi. Aš matau kitų žvilgsnius, jaučiu kaip jie stebi mano rankas, veidą, bet nieko negaliu padaryti. Galiu tik saujomis gerti vaistus ir sukandus dantis sėdėti, kad tik nepradėtų perštėti odos. Žiemą, rudenį visa tai kaip bjaurus košmaras, tačiau vos tik sužydus augalams, atėjus tam žaviajam pavasariui aš skubu apsirūpinti savo vaistų atsargomis. Sunku ir šiek tiek komplikuota prisitaikyti prie kitų, pilnaverčių žmonių, tačiau tai nėra neįmanoma. Aš esu beveik kaip kiti.
Man jau septyniolika, turėjau seniai su tuo būti susitaikiusi, bet man vis tiek yra šiek tiek baugu, nes niekada negaliu žinoti ar nujausti kokia kita bėda išplauks iš to. Jaučiuosi šiek tiek suvaržyta. Negaliu daryti to, negaliu daryti ano. Šiek tiek įkyru, kai kiti gali džiaugtis vienais dalykais, o aš tik žiūrėti iš tolo. Pavydžiai. Ir ne, tai nėra paprasčiausia alergija, kurios metu reikia vengti tam tikrų maisto produktų, kitaip pradėsi čiaudėti ar nosis tekės kaip sugedęs čiaupas. Tai kvailas dermatitas, kuris priverčia tave jaustis šlykščiu, nevisaverčiu, bjauriu, negražiu žmogumi. Tai ne tik fizinė, bet ir moralinė liga. Žiūri į veidrodį ir matai tik tai, kas verčia tave monstru. Žiūri sau į rankas ir matai tik rausvas žaizdas. Žiūri į kitų veidus ir jų akyse įžvelgi nuostabą, sumišimą, pasišlykštėjimą, užuojautą. Niekam nerūpi, kad kartais nori matyti tiesiog paprastą žvilgsnį, kuriuo žvelgiama į paprastą, sveiką, normalų žmogų. O, kaip ilgai aš vargau kol priverčiau save mėgti tokią kokia esu. Su ligom ir kitais velniais. Turiu ką turiu, ir nors nestovėjau pirma eilėje, kai dalino sveikatą, bent jau stengiuosi nestoviniuoti ir nelaukti kol kas nors, kaip kaulą šuniui pametės, ką nors nereikšmingo, o tipenti toliau. Kažkokia liga neprivers manęs eiti nuleidus galvą, net jei ant veido puikuosis žaizdelės ar kas nors panašaus, nebeslėpsiu ir rankų po ilgomis rankovėmis spiginant + 30 laipsnių šilumos. Tiesiog gyvensiu. Bėda tik tai, kad tai yra lengvai pastebimas ir sunkiai suvokiamas dalykas kitiems. Dažniausiai tenka ilgai aiškinti kas tai ir nuo ko tai. 75 procentai mano atsakymų būna čia nieko tokio. Nemėgstu pasakoti apie tai ir nemėgstu, kai manęs gailisi. Nors ir nėra lengva, bent perlipau per psichologinį barjerą, už kurio manęs laukė pasitikėjimas savimi ir tai, kas verčia eiti toliau. Tik nereikia visko mesti ir pulti savęs gailėtis. Būna ir blogiau pagrindinis sakinys, kuriuo guodžiu save.
Taigi, prisipažįstu, kad turiu ligą ir šiek tiek skiriuosi nuo tų, kurie jos neturi.
Manau, kad be šitos ligos aš nebūčiau tuo, kuo esu dabar.


12 komentarų:

  1. Iš tikro, kai pagalvoji, pati sau nuolat neįtinku. Negražu tas, anas, stora, žema, bjauraus veido ir etc. Bet galiu pasidžiaugti, kad aš bent jau sveika. Na, ta alergija kakavai, kai negaliu valgyti nieko, į ko sudėtį įeina kakava, sukelia diskomfortą, bet tai yra menkniekis palyginti su tuo, ką kentėti tenka tau. Gal dar išaugsi? Apskritai, nejaugi nėra jokių būdų visiškaiukirsti kelią ligai? Operacijos, nieko? Suprantu, ką tu jauti, kai sulauki tų nefainų žvilgsnių, nes pačios veidą dar neseniai smarkai bėrė ir tikrai pastebimai. Varžo asmenybę tokei dalykai, labai varžo, tikrai, nekenčiu tokio jausmo. O ir šiaip, tau nuo saulės žaizdos nepagis? Randai gyja, gal ir tavo atveju suveiktų? :) Sėkmytės :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mane pikta, kai žmonės ištraukia krūvą savo minusų, bet niekada neatkreipia dėmesio, kad jie yra sveiki. Viltis, kad išaugsiu yra, bet c'mon, man jau pilnametystė ant nosies. O visiškai kelio neužkirsi šitam velniui. Bet reikia guostis bent tuo, kad man nėra taip blogai kaip būna... Nuo saulės tik blogiau. :D Greitai įdegu ir nudegu, o tada pasireiškia kažkokia keista odos reakcija.
      Nieko, kaip nors!
      Ačiū Tau!

      Panaikinti
  2. Labai gerai tave suprantu, kadangi pačiai yra tas pats. Alergija, atopinis dermatitas ir astma, plius dabar dar ir mažakraujystė. Negana to, kai įdegu tampu dalmantinu, nes ant kojų ir ant rankų yra baltų dėmelių (pigmentinių ar kažkas pan). Patiriu viską, ką aprašei. Taip pat nekenčiu aiškinti kitiems nuo ko ir nekenčiu kai manęs gailisi. Visada stengiuosi mylėti save tokią, kokia esu, tačiau buvo daug paprasčiau kol nebuvo karšta su džinsais ir ilgom rankovėm. Vakar buvo pas mane vaikinas. Namie buvau su suknele, o vakare kai sumanėm išeiti aš norėjau eiti persirengti. Tačiau jis mane ilgai įkalbėjo, kad galiu eiti su ta suknele, kad kas myli mylės visokią ir t.t. Tai labai ačiū jam, nes vėl buvau pilna pasitikėjimo savim ir drąsiai išėjau į lauką su atvira suknele, nors rankos ir kojos išbertos ir nusėtos žaizdelių - vienos mažesnės, kitos didesnės...Tikiuosi visą vasarą pasitikėjimas savimi nedings. Linkiu to pačio ir tau ;>

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kartais labai sunku tikėti, kad mylės mane tokią, kokią esu. Tačiau vis vien manau, kad svarbiausia - pačiam save mylėti. Visa kita, kitų reikalas. Kadangi turi tokią pačią ligą kaip aš, turbūt žinai, kaip smagu būna žiemą, kai viskas dengia ilgos megztinio rankovės. Arba kai atsikeli ryte ir pamatai, kad didžiulis bėrimas ant rankos sumažėjo. Kartais tokios smulkmenos pakelia tą pasitikėjimą savimi, bet labai nedaug. Niekur nedingsi, teks viską iškęsti. Linkiu ir Tau didelės sėkmės kovojant su visomis tomis ligomis! Ir ačiū!

      Panaikinti
  3. Man irgi dažnai tenka susidurti su tais žvilgsniais, kadangi nešioju klausos aparatus. Dažnai žmonės klausinėja kas pas mane ausyse, tiesiog nemalonus jausmas, taigi tenka dėl to ir nešioti tik palaidus plaukus. Bet norėčiau tau palinkėti daugiau stiprybės ir stengtis nereaguoti į tuos žvilgsnius. Susigyvensime su tais trūkumais :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Iš tiesų, kartais geriausia tiesiog nereaguoti į žvilgsnius, pastabas, klausimus ar net pašaipius žodžiu. Sėkmės Tau! Ir sakau didelį ačiū!

      Panaikinti
  4. Visą praeitą vasarą vaikščiojau ištepta violetiniu deginančiu, sausinančiu odą skysčiu - vaistu. Iš tolo atrodydavau kaip sumušta, nes buvo patepta ant paakio ir alkūnės kitoje pusėje. Bet labiausiai įgeldavo žmonių spoksojimai ir, vėlgi, klausimai. Nervindavo, kai jau būdavau užmiršusi kaip atrodau, kai praeivio žvilgsnis grąžindavo atmintį.
    Šis atopinis dermatitas nuo manęs nesitraukia. Pastovus vaistų naudojimas būtina priemonė, nes apleidus ligą atsiranda raudonos dėmelės, kurios nieži ir degina. Visiškai sutinku su Gabija (ir jos vaikinu :D), kad savęs gėdytis nereikia!
    Sėkmės ir Pasitikėjimo Savimi! :))))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Primena mano vaistus, tik skiriasi tuo, kad oda labai ryškiai parausta, jaučiasi šioks toks diskomfortas. Jeigu ne kiti žmonės ir jų spoksojimas, gyventi su savo ligomis ir trūkumais mums būtų žymiai paprasčiau, tiesa? Bet mes stiprūs žmonės, su atopiniu dermatitu ar ne, mes vis tiek šaunūs. :3 Iš patirties galiu pasakyti, kad turintys trūkumų moka vertinti dalykus labiau, nei sveiki žmonės. Taip, savęs gėdytis nereikia... Ačiū Tau!

      Panaikinti
  5. Ant kelių kūno vietų mane puošia baltos pigmentinės dėmės, kurios anksčiau keldavo tikrai nemažai kompleksų. Atsimenu, kai maždaug prieš ketverius ar penkerius metus važiavau į Klaipėdą, pas specialių gydytoją, tirtis tas dėmes. Rimtu veidu žiūrėjo mano tėvams į akis ir pasakė: "Tai nepagydoma ir niekada neišnyks. Nebent pirktumėte tepalą, kuris kainuoja kelis šimtus, tačiau ir tai, maža tikimybė, jog padės." Labai kompleksuodavau dėl to, nes pastebimose vietose yra. Tačiau su laiku tos dėmės ėme nykti. Buvo keliose vietose ant rankų, dabar jų iš viso nebėra. Puošė kelius - dabar vos matoma. Niekada nereikia nustoti tikėti, kad ir ką visi gydytojai sakytų. Taip ir tavo atveju - nenuleisk rankų. O jei ir nieko nepavyks, neprarask pasitikėjimo savimi. Nes tikriems draugams įtiksi tokia, kokia esi. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Odos ligos ir problemos tikriausiai yra patys bjauriausi dalykai: matomi, sukelia didelius kompleksus ir sunkiai išgydomi. Labai labai stengiuosi nenuleisti rankų, tačiau kartais atrodo, kad mesiu viską ir leisiu tam dermatitui paversti mane tikrų tikriausia cirko freak. Bet po to vėl susiimu. Toks užburtas ratas.
      Iš tiesų, dauguma draugų net nekreipia dėmesio į tą ligą, tačiau vis vien atsiranda tokių bukų klausimų "kas tau čia ant rankos? kas tau čia ant skruosto? kas tau ant kojos?". Sukandi dantis ir bandai atsakinėti. Ech.
      Ačiū Tau labai už komentarą!

      Panaikinti
  6. http://black-tea123.blogspot.com/ - tapkim draugais ?

    AtsakytiPanaikinti