Skaisti naktis.

Man tiesiog labai patiko ta citata... Ši savaitė buvo, tikriausiai, pati aktyviausia per visas vasaros atostogas. Ir ne vien tik dėl Joninių, dar keletas dalykėlių susidėjo į krūvelę ir padarė savaitę įdomesnę. Taip pat, paliko viltį, kad gal ne visa vasara bus vien tik sėdėjimas prie lango ir žiūrėjimas kaip lyja, slankiojimas veidaknygės tinklapiu aukštyn - žemyn ir tiesiog miegojimas pasidėjusi šiltą nešiojamą kompiuterį ant kelių. Joninės mano gyvenime retai būna iškilmingai minimos. Nėra daug žmonių su šiai šventei būdingais vardais, nėra ir šventimo. Man tai tik dar viena proga skaniai prišveisti maisto, nuvažiuoti į kaimą, pratupėti braškių lysvėse, pasivalkioti po kaimą ir pažiūrėti į kaimynų uždegtą laužą. Tiesiog stebėti kaip švenčia kiti. Kukliai paminėjusi Rasos šventę nuėjau miegoti po pirmos valandos nakties. Tai yra gana anksti. Kitais metais prisižadėjau, kad sėdėsiu ir lauksiu kol prašvis. Gal net svarstysiu galimybę ieškoti žiedo dekoratyviniuose paparčiuose, kurie

Esu minėjusi, kad man patinka apniukę, niūrūs, lietingi orai. Pirmas dienas aš sėdėjau visai patenkinta, tačiau dabar toks oras man nekelia jokių gerų emocijų. Kas per daug, tas tikrai nesveika. Pripažįstu, kad visai norėčiau saulytės ir 25 laipsnių šilumos. Ir viskas tik dėl to, jog balkone pasistačiau žavią pintą kėdę ir stalą. Dievinu šiltas vasaros dienas, kai galiu ten sėdėt ir nieko neveikt, tik vėpsot į žmones, mašinas, pastatus. Tačiau dabar ten per šalta ir šlapia sėdėt, net knygos negaliu paskaityt, nes niekšas vėjas tuoj išplėš ją man iš rankų. Mano veidą nutvieskia beviltiškumas, kai patikrinu dešimt skirtingų orų prognozių tinklapių. Teks dar truputį pagyventi rudens atostogų nuotaikomis. Ir man labai nepatinka tai, kad jau baigiasi birželis, o aš vis dar nesijaučiu vasarojanti ir atostogaujanti. Visai neseniai sužinojau savojo PUPP'o rezultatus. Kiti, gavę tokius pat įvertinimus kaip ir aš sako "neblogai", tuo tarpu aš su plačia šypsena kartoju, jog "p

Danguje ryškiai švietė sidabrinis mėnulis. Jis tyliai žvelgė pro langą į neramiai miegančią merginą. Jos rudi plaukai pasklidę ant pagalvės, kakta šlapia nuo prakaito, užmerkti vokai virpa. Staiga tylos šydą sudrasko jos klyksmas. Kitame kambaryje lovoje miegantis žmogus pabudo. Jaunas, gražiai nuaugęs, mėlynų, šiek tiek apsimiegojusių akių, blondinas šoko iš lovos ir nubėgo į merginos   kambarį. Ji sėdėjo lovoje. Akys iš baimės buvo didelės, rankos drebėjo, krūtinė neritmingai kilnojosi, per skruostus ritosi didelės ašaros. Vaikinas net neklausė kas nutiko. Jis žinojo, kad iš tamsiųjų kampų atsėlino juoda baimė, tuo pačiu paleisdama tuziną bjaurių košmarų, kurie įlindo į jos pasąmonę. Jis prisėdo ant lovos krašto ir tvirtai ją apkabino šnibždėdamas „Nebijok aš čia“. Jo tamsiai mėlyni marškinėliai permirko nuo baimės pilnų ašarų, tačiau jis to nepaisė ir toliau ramino merginą. Galiausiai atsigulė šalia ir užsnūdo. Sidabrinis mėnulis pasislėpė už purvino debesies ir jau nebeapšviet

Sėdžiu, baksnoju klaviatūrą, o man pro langą šypsosi mėnulis. Beje, ar žinojot, jog sekanti mėnulio pilnatis per 13 dieną, penktadienį bus tik 2049 metais? Ne? Tai dabar žinosit. Žinojot? Šaunuoliai!   Ėjo ir praėjo tie egzaminai. Kita vertus, kokie čia egzaminai... Paprasčiausios patikros. Dabar jau galiu užsikelt koją ant kojos ir atsilošus mėgautis vasara. Rezultatai ypatingai nedomina. Galiu tik pasakyt, kad matematiką sekėsi geriau nei lietuvių. Tai šiek tiek neramina mano lituanistės pusės, tačiau guodžia vidutiniokės matematikoje puselę. Arba tos dvi patikros tiesiog labai skyrėsi užduočių sudėtingumu. Būsiu viena iš tų piktų dešimtokų, kuriems nepatiko teksto suvokimas. Kita vertus, pati kalta, kad nesėdėjau ir nebandžiau užkasti savęs Radzevičiaus ir Parulskio kūryba. O įsigilinti ten ypatingai reikėjo. Oh well,, tuo momentu neturėjau kastuvo, kad galėčiau gyva pasilaidoti tose užduotyse... Dar vienas dalykas: išėjus iš patalpos, kurioje laikiau matematiką mane apsėdo nuost

Vakar buvo įtartinai keista, kai nemažinau savo nervų ląstelių skaičiaus mąstydama apie šiandienos egzaminą. Šiandien ryte man visa tai atrodė tarsi eilinis kontrolinis, tik truputį rimtesnis ir sudėtingesnis. Neapsunkinau savęs su komplikuotomis mintimis, kad viskas bus blogai ir sunku. O tas egzaminas (jei jį galima tokiu vadinti) ėjo ir praėjo. Galiu trumpai prasitarti, jog gramatika sekėsi geriau nei teksto suvokimas, o rašinyje svaigau apie savęs pažinimą. Tai nebuvo vienas iš geresnių mano rašinių. Tikrai. Iš pradžių dar buvo visai įdomu lygint savo ir kitų atsakymus bei rašinio temas.Kaip aš laukiu to momento, kai praeis visa šita varginanti savaitė. Tiksliau tos kelios valandos, kurias praleisiu rymodama prie matematikos užduočių lapo. Jos bijau labiau nei lietuvių, bet matematikoje gali remtis logika ar dar kuo. Žodžiu, joje tikiuosi nesusimaut. Tačiau tik tikiuosi. Taigi, rytoj ilsiuosi. Tiksliau, einu į matematikos konsultaciją ir tikiuosi geriausio. Mokytis nelaba

Kai atsikeliu ryte, prieš veidrodį matau susivėlusią, juosvais paakiais žmogystą. Siaubingai pavargau ir pyktis ima, kai pagalvoji, kad visa tai baigsis dar tik kitos savaitės viduryje. Seniai matyti pažįstami vis stebisi kaip sukūdau .  O aš, pabaigus blogginimo iššūkį, pasigendu temų apie ką rašyti. Mano gyvenimas teka ramia srove iki PUPP'o egzaminų, todėl rašyti apie tai, kaip mokausi lietuvių gramatikos taisykles, matematikos teoremas ir kitus velnius yra visiškai neįdomu ir neintriguoja. Norėtųsi parašyti ką nors gražaus, priverčiančio susimąstyti ir panašiai, bet mano didžiam nusivylimui, para teturi dvidešimt keturias valandas, į kurias talpinu viską ką tik galiu. Kai pagaliau baigsis dešimta klasė ir būsiu perlipus per tą slenkstį, galėsiu atsikvėpti ir pradėti džiaugtis vasara. O, kaip aš laukiu to momento. Man jau neberūpi kaip parašysiu, man rūpi kuo greičiau parašyti ir lengva kaip plunksna sąžine dingti iš tos patalpos. Viskas bus kaip ir su tuo kalbėjimu: eis ir prae