šeštadienis, liepos 12, 2014

Šiandien trumpai.

Per pastarąsias dienas man pavyko laimėti keletą dalykų. Pirmiausia mano organizmas laimėjo prieš anginą ir baisiausią jos sukeltą agoniją, tada laimėjau kelias gražaus oro dienas, kad prisiminčiau kaip atrodo tikroji vasara. Ir galiausiai, laimėjau vieno tinklaraščio organizuojamą giveaway. 200 sekėjų proga darysiu ir aš tokį reikalą. Tiesiog dėl įdomumo ir žinoma, jei sulauksiu to skaičiaus.
Tik išlipus iš ligos patalo mane pasitiko šiltos ir saulėtos vasaros dienos. Nors ir nekenčiu saulės, tos kelios dienos buvo idealios susitikimams su žmonėmis ir tiesiog valkiojimuisi po miestą. O dabar oras vėl apniukęs ir aš turiu traukti šiltą džemperį iš spintos ir keisti jį į vasarinę suknelę. Pasidžiaugiau šiluma ir užteks.
Kaip pastebėjote, pakeičiau dizainą šiek tiek. Viskas po kažkiek laiko atsibosta, taip? Vasarą jaučiuosi labai pasyvi ties tinklaraščio pildymu, todėl taip retai rodausi, kenčia ir ta pati statistika, nors, iš tiesų, man ji rūpėti pradeda, kai labai dramatiškai krenta žemyn. Tačiau labai smagu, kad bet kokiu metu vis atsiranda žmonių, kurie skaito ir netgi netingi surinkti keleto sakinių klaviatūra ir pareikšti nuomonės. Jau nekalbu apie visus tuos gražius sakinius, kurių prisiskaičiau apklausoje, netgi savo ask.fm paskyroje. O viskas atrodo prasidėjo nuo paprasto rašinėjimo... Banaliai skambės, bet tikrai nemaniau, kad vieną dieną sėdėsiu su 163 žmonių, kuriems patinka tinklaraštis ir turėsiu keliasdešimt tūkstančių peržiūrų. Stuff happens.
Kol kas mano aplinkoje nevyksta nieko, ką galėčiau papasakoti. Tikiuosi, jog kitos savaitės pabaigoje būsiu išgyvenusi bent porą nuotykių, kurie bus nominuoti kaip geriausios vasaros akimirkos. Kol kas jų yra rekordiškai mažai. Taip ramiai tekėti per visas dienas, ima atsibosti. Tačiau svarbiausia, kad vėl pradedu gyventi. Nors ir su nusibodusia ir nusistovėjusia dienotvarke, bet bent jau norinti keistis ir nebebūti amžinai užsidariusia, gedinčia būtybe. Žinot, žaizdas skauda, o randų ne. Todėl ir reikia keisti ant manęs nusėdusį blogų emocijų sluoksnį. Įvykiai užsimiršta, žmonės pamiršta žmones, todėl nemanau, jog verta pulti į juodą duobę. Juolab, kad esu gyvenantis, mąstantis ir egzistuojantis žmogus, kuris turi nemažų ambicijų ir tikslų.
Kadangi įrašas buvo šiaip sau, komentaruose galite tiesiog rėžti ką manot apie naują foną. Arba tiesiog papasakoti, kaip sekasi.

6 komentarai: