šeštadienis, rugpjūčio 16, 2014

Kažkas apie paprastumą ir idėjų įgyvendinimas.

Tik tada, kai vasariškas lietutis pradeda žaisti mano plaukuose, aš suvokiu kaip pasiilgau paprasčiausių lašų krentančių iš pilkos spalvos debesų. Pasiilgau ir tos ramybės, kai menkas vėjelis perbėga medžių viršūnėmis. Tamsos, kai pravažiuojančių mašinų šviesos kraupiai apšviečia sodą, kuriame aš sėdžiu. Pasiilgau mažų žavių akimirkų. Jų buvo, bet aš buvau lyg užsidariusi kažkokiame burbule. Viską mačiau, girdėjau, bet nejaučiau. Bjauriausia tai, jog praslydusio laiko niekaip nesugrąžinsi. Kad ir kaip bebūtų, tiesiog nerealu, kai viskas, kas gražu slypi elementariuose ir visiškai paprastuose dalykuose. Ir gyvenime atsiranda daugiau atspalvių, kai pamatai visus paprastus įvykius iš kito kampo. Taip, žinau, kalbu kaip švelniai tariant trenkta hipė, bet turim pripažint, jog mus supanti aplinka yra stebėtinai įdomi. Tik per kasdienybės šešėlius niekaip to nepastebim.
Aš turiu idėją. Tokią visai nieko idėją, kuri kliudė mano smegenis važiuojant į ekskursiją pavaikštinėti po kažkokį gamtos paveldą. Tiesiog taip paprastai man akimis ryjant žalių miškų vaizdą už lango sumąsčiau, jog man sunku išgyventi nedarant kažko naudingo žmonijai. Arba bent jau mažai jų grupelei. Todėl leidžiu skaitytojams užlieti mane jiems rūpimų klausimų lavina. Klausimų, kurie būtų susiję su jumis, mielieji. Nėra tokio žmogaus, kuriam nereikėtų draugiško patarimo, užuojautos ar kitokio moralinio palaikymo. Savo ruožtu siūlau virtualų patapšnojimą per petį, apkabinimą ar gerą žodį tiems, kuriems to reikia. Puikiai žinau, koks shitty jausmas būna, kai negauni paprasčiausio nuoširdaus žodžio. Be to, jaučiu ir pareigą kažkuo atsilyginti ištikimiesiems skaitytojams, kurie manęs neapleido net tada, kai buvau dingusi iš jų akiračio visam mėnesiui, žarstė man itin žavius komentarus ir vis lipino šypseną man ant veido. Taigi, atidarau savotišką pagalbos brūkšnelį. Linija to nepavadinčiau. Bet prižadu nuoširdžius atsakymus, o pažadus aš tęsiu. Kur rašyti? Turbūt numanote, jog tam itin pasitarnautų tas baltas langelis dešinėje pusėje. Dedikuoju savo itin retai naudojamą ask'o paskyrą šitam reikalui.
Septintoje - aštuntoje klasėje norėjau būt psichologe. Dabar mano norai šiek tiek skiriasi, bet gal dar ne vėlu susigriebti ir pabandyti nors maža dalele įgyvendinti savas svajones? Man ir pačiai būtų įdomu tai išbandyti. Bent pabandyti kažką tokio. Man smagu padėti, smagu įkvėpti kitus, smagu daryti kažką gero. Tik suteikit man galimybę tam.
Esu pasiruošusi jus išklausyti.

4 komentarai:

  1. Įdomi, puiki idėja. Aš irgi norėčiau būti psichologe, tačiau turiu žiūrėri kitur, nes mokslai brangūs... :( o apie tavo įrašą, tai labai šaunus ir įdomus, sėkmės įgyvendinant idėja. ;)

    Jei gali užsuk ir pas mane: http://vikuzesdienorastis.blogspot.com

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! Yap, psichologija tikrai brangus mokslas. :/

      Panaikinti
  2. Skaičiau tavo įrašą ir prisiminiau tą metą, kai ir aš norėjau būti psichologe. Norėjau iki tol, kol nesužinojau, kad norint įstoti į šią specialybę, reikia matematikos egzamino. :D O tu šaunuolė, kad tavyje yra noras padėti kitiems. Geranoriškumas ir pagalba kitiems visada sugrįžta su kaupu. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Matkės egzaminas nėra labai baisus. Tik kažkiek sunkokas. :D
      Ačiū Tau!

      Panaikinti