antradienis, rugpjūčio 19, 2014

Tiesioginė transliacija iš širdies.

Lietus skrebena savo šlapią pasakojimą apie jo uždraustą meilę su rytine rugpjūčio rasa į mano stogą. Tačiau aš jo visiškai nesiklausau. Pamečiau savo minčių žemėlapį ir visiškai pasiklydau jose. Pastaruoju metu sutinku tiek daug minčių, jog net naktimis galiu girdėti kaip jos stumdosi mano galvoje dėl vietos stokos. Bet į paviršių, it koks neskęstantis plūduras, vis išplaukia viena mintis. Greičiau abstraktus noras, o ne konkreti mintis ir jis atkeliavo tiesiai iš vieno mano širdies kampelio, kuriame kaupiasi nuoširdūs troškimai ir norai.
Esu visiška nyctophilia ir totali pelėdžiukė. Aš viena iš tų asmenų, kurie randa ramybę, komfortą būdami visiškoje tamsoje bei nebijo jos ir viena iš tų, kurie miegoti eina paryčiais, naktį jaučiasi aktyviausi, gali pramiegoti visą dieną, o saulės šviesa varo į neviltį. Ir ne, aš ne vampyrė. Turbūt nieko keisto, jog mano, neskęstantis susivyniojusių minčių jūroje, noras yra susijęs su tamsa ir naktimi. Esate girdėję, kad rugpjūtį žvaigždės pačios ryškiausios ir gražiausios? Kad naktinis dangus paskutinį vasaros mėnesį kartais gali atimti kvapą savo nuostabiu vaizdu? Esu įsimylėjusi tą žvaigždėtą dangų. Tikrai. Ir žinote, ko dabar labai norėčiau? Aš norėčiau sėsti į jaukų automobilį, kartu su žmogumi, kuris yra nusipelnęs ir turi mano pasitikėjimą juo, nuvažiuoti bent dešimt kilometrų laukais, kad netrukdytų nė vienas miesto žiburys ir susiradus didelę pievą tiesiog sėdėti ir užvertus galvą žiūrėti aukštyn. Skaičiuoti mažus šviesius taškelius, ieškoti Grįžulo Ratų, kitų žvaigždynų, Šiaurinės žvaigždės ir vis kilsčioti nedidelį termosą, pripildytą karštos arbatos ar kavos sau prie lūpų. Skęsti šiek tiek per dideliame, tačiau labai šiltame džemperyje, nes rugpjūčio vakarai ir naktys šiek tiek vėsesni nei liepos ir šypsotis, nes pasaulis iš tiesų yra žavus. Savotiškai. Ir galiausiai, saulei tekant, užmigti ant galinės automobilio sėdynės. Tik tiek. Daugiau nieko nenoriu ir neprašau.
Arba čia vienatvės protrūkis, arba man tiesiog reikia žvaigždėmis perpildyto dangaus, kuriam jaučiuosi įsipareigojusi, nes tik jis mane taip gerai pažįsta. Nežinau, kuris iš tų dviejų variantų yra labiau tinkamesnis. Ir aš atsisakau šalti kojas ir stovėti balkone, kur žvaigždžių praktiškai nematau. Man reikia gyvų laukų, su auksiniais, netyčia užsilikusiais rugiais, kviečiais ir kitais grūdais ir visiškai juodo dangaus su sidabrinėmis žvaigždėmis, kurie šnabžda tik man suvokiamus sakinius. Kitaip aš nejaučiu to laimės ir viskas labai žavu jausmo. Betoniniai pastatai, asfaltas yra be gyvybės. Jie tyli ir man nieko nesako. O man taip patinka, kai kas nors man išsipasakoja...
Šiąnakt tiesioginę transliaciją iš savo širdies užkampio baigiu.
Labanakt.

14 komentarų:

  1. Gražu ir miela, kai kas nors parašo tai, apie ką tyliai sau galvoji, bet nedrįsti papasakoti. Just saying.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Smagiai keista, kai netyčia pavyksta atspėti, ką galvoja kiti. :)
      Ačiū už komentarą.

      Panaikinti
  2. Labai gražu! Net neįsivaizduoju ką begalėčiau pridurti. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Likau be žodžiu... (gerąja prasme), tad neturiu ko dar pasakyti...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Aš kaip ir cornflower - likau visiškai be žado. Esi šaunuolė.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Sveika, norėjau paklausti, ar norėtum susirašinėti elektroniniais laiškais? Ieškau žmonių, kuriais galėčiau žavėtis, o tu, pasirodo, esi vienas iš jų. Nežadu ršyti svo biografijos, ar skaityti tavosios, norėčiau grožinio tipo susirašinėjimo. Ačiū, už bet kokį atsakymą!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labas. Esu mėgstantis bendrauti žmogus, todėl, žinoma, kad norėčiau! Brūkštelk man akvilepr@gmail.com :3
      Kaip smagu, jog atsiranda norinčių bendrauti su manim! :333

      Panaikinti