trečiadienis, rugsėjo 03, 2014

Well, hello there, September.

Aš taip ir žinojau, jog vasarą išugdytas įprotis akis užmerkti ir nukeliauti į miego karalystę paryčiais bus ne į gerą... Smegenys ignoruoja faktą, jog rytais jau teks keltis septintą ir nebesivolioti šiltoje lovoje. Tačiau, kai koridoriuose pamatai ne ką geriau atrodančius miego stokos ir paprasto nuovargio nualintus jaunus veidus, pasijauti nebe toks vienišas, naktimis nemiegantis žmogus.
Viena šventė ir dvi dienos pamokų, kol kas tiek išgyvenau šią savaitę. Turiu pripažinti, jog visai puikiai sekasi. Nežinau, ar čia tas nusiteikimas, jog vienuolikta klasė yra patys geriausi metai (dauguma pažįstamų, draugų, baigę mokyklą, vis kartoja tai), ar, kad pavyko puikiai pasiilsėti vasaros atostogų metu, ar tai, jog dar tik pirmos trys dienos. Kad ir kaip bebūtų, su viskuo sugebu visai neblogai susitvarkyti. Šiais metai nedariau jokių pažadų, nekūriau jokių planų, jog mokysiuosi geriau, nebetingėsiu ir panašiai. Mokysiuosi, bandysiu susiimti ties tam tikrai dalykais ir stengsiuosi nemiegoti per pamokas. Kad ir ką beplanuočiau ir žadėčiau vis vien nukrypstu nuo kurso, kuris veda tobulų pažymių link. Kita vertus, man tobulumo nereikia, man reikia tiesiog gerų vidurkių ir aš būsiu viskuo patenkinta.
Per vasarą sumąsčiau, jog reikia mesti lauk iš užančio akmenį ir nebepykti už tai, kas buvo. Kai atleidi, paleidi pyktį jautiesi žymiai geriau. Rekomenduoju tai visiems. Galų gale, visi darome klaidų ir ne visi turime tokį rezervą drąsos, jog galėtumėme sumurmėti tą žymųjį atsiprašau. Ir, apskritai, esu labai taikus žmogus, kuris nemėgsta pykti. Kam nuodyti savo sielą beverčiu pykčiu, ypač, kai žinai, jog negali šokti į laiko mašiną ir kažką ištaisyti. Taigi, būtent šiandien šoktelėjau vieną žingsnelį į priekį, bandydama įrodyti, jog nebejaučiu jokios pagiežos ar pykčio vienam žmogui. Kuo daugiau teigiamų emocijų mūsų gyvenimuose, tuo geriau jaučiamės patys.
Net pačiai keista, kaip optimistiškai aš pradedu šiuos mokslo metus. Girdėjau, kaip kažkas yra sakęs, jog optimistams geriau sekasi, ilgiau gyvena. Kaip šaunu, jog po vasaros radau savo pozityvumo trupinius. Kitu atveju, mano nuotaika būtų nebe tokia ir žavi, greičiau kaip tie subjurę debesys, kuriuos šią akimirką matau pro kambario langą. Tai kas, jog manęs jau laukia krūvelė namų darbų, tai kas, jog man šąla rankos ir kojos rytais, tai kas, jog lauke pernelyg vėsu valkiotis vakarais. Nuotaikos man, turbūt, nesugadins nė vienas individas.

8 komentarai:

  1. Pritariu tau del to, kad reikia islikti optimistiskam. As ir pati pries savaite, galbut kiek daugiau, pradejau stengtis visur taikyti si metoda, visur izvelgti gera, ir nuotaika tada iskart pasitaiso. Tereikia kazkiek laiko tam, kad priprastum, vis sau priminti:,,nepyk, suprask ta zmogu'', ,,nenusimink, juk del to nutiko ir kazkas gero'' ir panasiai, o veliau visos tos mintys uzsilieka pasamoneje ir niekada nepasitraukia :) Gyvenimas iskart prasvieseja, lyg saule, netiketai pasirodziusi per pati audros viduri :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Malonu, jog pritari! Ir labai gražiai išsireiškei! Ačiū Tau. :33

      Panaikinti
  2. Labai įdomu ;)
    http://realitydoesntexisthere.blogspot.com/?m=1

    AtsakytiPanaikinti
  3. Puikus įrašas! Aš visą gyvenimą buvau ir, tikiuosi, liksiu optimiste, kuri visada į pasaulį žiūri šviesiomis akimis. Šalia savęs turiu žmogų, kurio gyvenime vien niūrios spalvos ir man nuoširdžiai jo gaila. Todėl stenkis niekada nepaslėpti savo pozityvumo, nes kiekvieną kartą, vis dažniau ir dažniau, pajusi, jog taip gyventi geriau! :)

    AtsakytiPanaikinti