trečiadienis, spalio 08, 2014

Dangoraižio gyvenimas.

Nesu tikra, bet manau, jog lyg praeitą savaitę skaitinėjau vieno tinklaraščio įrašą, kuris minėjo žemo ūgio merginų problemas. Paskaičiau ir giliai susimąsčiau. Juk ne vien tik žemi žmonės turi bėdų. Asmeniškai aš - tikriausiai, tolima dangoraižių giminė. Todėl įkvėpta ūgio keliamų bėdų, dedikuoju netgi visą įrašą aukštų merginų problemoms arba bent jau toms problemoms, kurios pasitaiko mano gyvenime.
Pats pirmas dalykas, kurį reikia paminėti, būnant visa galva aukščiau vidutinio ūgio, yra tas, jog žmonės, pamatę mane pirmą kartą būtinai paklaus:
- Žaidi krepšinį?
Man sumurmėjus, kad ne, jie nustemba. Žinoma, yra tokių, kurios puikiai išnaudoja šią gamtos (ne)dovaną ir tiesiog karaliauja krepšinio aikštelėje, bet man būti krepšininkei - kažkas neįmanomo. Nesu atletiška ar sportiška. Tai jau aiškiai turėtųsi matytis iš mano stovėsenos ir viso sudėjimo. Esu tik išstypus. Tačiau dar dažniau manęs klausia mano konkretaus ūgio, to skaičiaus, kuris visada mane glumina ir trikdo. O jeigu jau ir prisiverčiu jį pasakyti, susilaukiu reakcijos "Oho, aukšta". Tai, žinoma, net nežinant to nelemto skaičiaus galima tą pasakyti. Ir būna labai nejauku, kai kalbi su žmogumi ir turi būti bent jau lengvai linktelėjusi galvą žemyn, nes kitaip žiūrėtum tam žmogui kažkur pro viršugalvį. Kadangi dauguma mano pažįstamų yra už mane žymiai mažesni, šita situacija labai dažna.
Ar būtų įmanoma suskaičiuoti kartus, per kuriuos esu trinktelėjus galvą kur nors? Ne. Laiminga ateini į sodą, kad pasirinktum obuolių ir pilnomis rankomis tų apvalių vaisių, stojantis tu iš visų jėgų trenkiesi į medžio šaką. Mat, pastaroji yra per žemai. Normalaus ūgio žmogui tikrai taip neatsitiktų. O man nutinka. Jeigu ne į šaką, tai į durų staktą, automobilio stogą ar kokią kitą vietą, nepritaikytą aukštiems žmonėms. Susiimi už pakaušio ir tyliai keikiesi, nes nieko nepakeisi jau. Dar būna ir tokių kuriozų, kai besirengiant tu vos su ranka nenumuši šviestuvo ar kokio kito objekto pakabinto palubėj. 
Vargas tam žmogui, jei jis turi sėdėti už manęs per pamokas, renginį ar kur kitur. Viskas ką jis galės matyti, tai tik mano rudų plaukų kuokštas ant galvos. O mane dėl to visada graužia sąžinė, kad kiti nieko per mane nemato, kartais netgi atsisuku ir paklausiu ar tikrai per mane ką nors mato. Komentuoti, kodėl dažniausiai sėdžiu gale, tikrai nereikia. Mane kamuoja nuolatinė paranoja, kad užimu per daug vietos. Aš juk tokia didelė. Net nenorit žinoti, kaip sudėtinga man būtų kur nors pasislėpti...
Esu išaugus lovą. Mano pėdos visada kyšodavo iš jos, kas yra žiauriai nesmagu, nes po lova gi visokie baubai gyvena. Visos antklodės, pledai, dažniausiai man būna per trumpi ir niekaip negaliu apsiklostyti iki ausų, nes tada šals kojos.
Aukštos merginos negali nešioti aukštakulnių, nes tokiu atveju atrodytų kaip ant kojūkų. Tai yra gana liūdna, nes kartais randi nerealiai gražius batus, tačiau jie būna su per aukštu kulnu. Tokių nusivylimų mano gyvenime buvo begalės. Taip pat, gana sudėtinga rasti kelnes. Aštuoniasdešimt procentų jų bus per trumpos.
Sėdi mokyklos koridoriuje, nuobodžiauji, pamatai visai nieko vaikiną, nulydi jį akimis, bet staiga susigriebi, jog jis yra per žemas... Tegul tik nesupyksta kiti, bet prancūziškos poros man nėra labai žavu. Paguoda bent ta, jog kuo toliau tuo labiau imu sutikti su manimi lygių arba  už mane aukštesnių (Dieve, negi dar ir taip būna). Jeigu vaikinas turi bent pusės centimetro pranašumą už mane - jis automatiškai tampa daug simpatiškesnis. Tačiau kol kas tokių sutinku palyginus nedaug.
Galėčiau dar vardinti ir vardinti, bet manau pakaks ir tiek, jog susidarytumėte kažkokį vaizdą kaip gyvena dangoraižiai. Žinoma, yra ir tam tikrų pliusų, būnant aukštam, pavyzdžiui: lengva pasiekti ir nusiskinti vieną kitą vyšnią, slyvą ar kitokią gamtos gerybę, lengvai pasiekiu aukščiausias lentynas Maximoje, nuvalyti dulkes nuo viršutinės lentynos man irgi juokai, tačiau tai tik išlygina svarstykles, kurios sveria ar būti aukštam yra gerai, ar ne. Mano nuomone, būti vidutinio ūgio vis vien yra geriausia, nei vis juokauti, kad, kai buvau maža, mane tėvai dažnai laistė.

19 komentarų:

  1. Va va. O aš tai grynų gryniausias dangoraižis :D Tu nors daugokai sutinki savo ūgio ar aukštesnių už save žmonių. :D Man dilema, kad už mane visi žemesni. :/

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man irgi buvo nelabai gerai, kad buvau pradinėse aukščiausia iš visų klasių. :D Išskirtinė tipo...

      Panaikinti
  2. Išvada Dovilės ir tavo straipsnius sudėjus: geriausia būri normaliam :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pritariu, bet girdėjau, jog būt normaliam kartais nuobodu. :D

      Panaikinti
  3. jo, pritariu rugiliui. normalumas valdo, nors negalėčiau apibrėžti kažko apčiuopamo, ką vadinu normaliu. :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kad ir koks tas normalumas - aš jį praaugau. :d

      Panaikinti
  4. Pritariu šimtu vienu procentu viskam, ką čia rašei. :D Ir, vis dėlto... koks tavo ūgis? :D

    AtsakytiPanaikinti
  5. Kitas klausimas, kai pasakai, jog nesi krepšininkė - 'tai gal modelis esi?'. :DDD.
    Tos pačios problemos ir mane slegia.. ;(

    AtsakytiPanaikinti
  6. Panos pasakykit koks jūsų ūgis? :D Mano tik 159 :D bet jo man tk 13 metų tai.. xd

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mano ugis 163, man irgi trylika :) Aisku, kazkiek priklauso ir nuo svorio, bet pagal mane, tai tavo ugis visiskai normalus :)

      Panaikinti
    2. 1,8 m. ir man keturiolika. xdd

      Panaikinti
    3. 182 cm, man penkiolika. :D

      Panaikinti
    4. 161cm - man 17 metų. O ar nemanot, kad be trūkumų, kiekvienas ūgis turi ir savų privalumų? Aukštų merginų kojos nuosatbiai gražios ir ilgios, o mažos dažnai apvalumų turi (gerąja prasme). Aukštos merginos negali nešioti aukštakulnių. O joms jų nė nereikia, juk čia mes, mažutės, norim aukštesnės būti! Mylėkit save, savo ūgį, veido formą, pirštų ilgį, nes tikrai neverta sukti galvos dėl to, ko tu NEGALI pakeisti. Visada atsiras žmogus, kuris jus mylės tokias, kokios esat. Jūs gi žmonės, asmenys, o ne prekės. :)

      Panaikinti
    5. Kol kas imu viduriuką tarp visų, kurios siekia ar praaugo 1,80. Maniškis kol kas 1,81, tikiuosi jau neaugsiu, nes, po galais, jau aštuoniolika tuoj, gana gal jau.
      Gintarija, esi žiauriai fainas žmogus, kad taip moki pakelti nuotaiką ir išmokyt mylėti save. Išties, ūgio nepakeisim, kojų nenusikaposim. Ypač, jei jos tokios ilgos ir gražios, kaip, kad rašei. Ačiū Tau už tokį super komentarą! *hugz*

      Panaikinti
  7. Nesu aukstas zmogus, tad nezinau, kaip gi ten yra is tikruju. Esu siek tiek zemesne, nei didesne dalis mano draugiu, bet as, asmeniskai, noreciau buti kiek aukstesne, nes tureti aukstu draugiu kartais yra keblu... Bet vis delto, normaliu buti yra geriausia, o as beveik tokia ir esu, tad...
    Kad ir nepatiriu aukstu/zemu zmoniu problemu, manau, kad tarp visu tu problemu reikia pastebeti ir pliusus-juk ju yra. Kam grauztis del to, ko nepakeisi? Nors nezinau, kaip jauciasi tie, kurie turi tas problemas...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sveikinu dėl to, jog esi patenkinta savo ūgiu! Ūgio nepakeisim, tiesiog reikia prie to prisitaikyti.
      Ačiū už komentarą!

      Panaikinti