šeštadienis, spalio 04, 2014

Kaip gyvenu.

Gyvenu puikiai. Kiekvieną dieną keliuosi su saule, pėdinu į mokyklą, šypsausi, gyvenu, o eidama namo vis stebiu, kurie jau po truputį pradėjo keisti savo spalvas ir alsuoju rudenišku oru. Kiekvienais metais vis iš naujo įsimyliu rudenį ir netgi ta kraupi sloga, vis dar laikanti mane, neatbaido nuo tos simpatijos. Kaip ir dauguma - mėgstu šiltus drabužius, karštą arbatą iš mylimiausio puodelio, obuolius, raudonus, geltonus, rudus lapus ant medžių ir vėsų orą, kuris mėgsta lepinti mane lietumi ir apniukusiu dangumi.
Vis dėlto optimizmą sunku išlaikyti savo rankose. Vienu momentu netgi buvau jį paleidusi. Dar ir dabar jis vis pabėga nuo manęs, net neketindamas grįžti. Jam nepatinka, kad per daug galvoju apie praeitį bei kvaršinu galvą ir sielą pačiais skaudžiausiais prisiminimais iš šių metų pavasario, praeitos žiemos arba kitų liūdnų akimirkų, kurias su mieliausiu noru pamirščiau. Tačiau mano atmintis, kaip koks magnetas, vis traukia jas ir net neleidžia apsiginti. Galėčiau visą tai tiesiog ignoruoti, jokių bėdų nekiltų, bet aš esu toks žmogus, kad viską perkratau kelis šimtus kartų. Prisimenu kiekvieną žodį, kiekvieną gestą, netgi kiekvieną veido mimiką, o kiekvienas "prisimenu" morališkai žlugdo mane ir paverčia slogiu žmogumi prisikaupusiu liūdesio. Nejau nutiks taip, kad optimizmas nebegrįš ir vietoj savęs, kad man nebūtų liūdna vienai, atsiųst pesimizmą? Tokiu atveju geriau likti vienai. Pesimizmo nenoriu, jis labai piktas ir niūrus.
Žinot, kartais kai būna labai labai sunku, aš palendu po kokiu nors dideliu medžiagos gabalu, kurį vadinam antklode ar pledu ir užmerkus akis apsimetu, kad manęs nėra. O jei nėra manęs, nėra ir visų mano bėdų, kurios taikosi, kad nutvertų man už gerklės. Norėtųsi iš tiesų imti ir pabėgti, palikus viską, kas neduoda ramybės už nugaros, bet visi žinom, kad jeigu melo kojos trumpos, tai mus besivejančių bėdų kojos yra viršijančios normos ribas. Todėl ir nebėgu niekur. Lieku čia. Taigi, gyvenu pusėtinai, kartais tyliai pagalvodama, kaip gerai būtų gyventi kaip mano katinas. Jis baltas, bet jam nerūpi, jis storas, bet jam nusispjaut. Jis nekompleksuoja ir neliūdi. Ak, taip, jis dar ir prie žmonių neprisiriša taip kaip aš. Jis vaikšto vienas ir nemato jokios bėdos tame, o tuo tarpu aš išgyvenu tą kraupią vienatvę, kuri vis išlenda vėlyvais rudens vakarais iš mano smegeninės kampų. Būti vienai kartais yra gerai, bet jausti slegiantį vienišumą  - tai prilygsta baisiausiai agonijai.
Šiandien aš išsikepsiu pyragą, pasidarysiu patį didžiausią puodelį kavos, įlysiu į savo mylimiausius naktinius ir įsijungsiu graudžiausią filmą, kokį tik netingėsiu susirasti. Bandysiu apgauti save, optimizmą, pesimizmą ir savo smegenis, jog viskas gerai. Galbūt ir optimizmas grįš atgal pas mane. Pavaišinčiau jį pyrago likučiais, bet kavos neduočiau. Ji man padeda išplauti nereikalingas mintis ir graužiančius prisiminimus. Gal viskas bus gerai?..

10 komentarų:

  1. Viskas ir bus gerai, Akvile. :) ruduo toks jau metas, kai vieną dieną noris užsitraukyti užuolaidas ir palįsti po visais turimais pledais, taip atsiribojant nuo knisančio pasaulio. O kitą dieną jau krykštaudamas bėgioji po miesto parką ir žaidi su spalvotais lapais kaip vaikas. Rudenį pastarosios žaismingos nuotaikos ko gero mažiau, bet nieko čia nepadarysi. Galima arba bandyti ją susikurti, arba su didžiuliu kavos puodeliu bandyti susitaikyti su užklumpančia melancholiška nuotaika. Sėkmės ištveriant. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ak, kaip aš to tikiuosi! Dėkoju Tau labai už tokį nuoširdų komentarą!

      Panaikinti
  2. Labai ... nežinau netgi kokius žodžius parinkti :D tiesiog, nuostabus įrašas!







    --------------------------------
    http://puodelisarbatossuviktorija.blogspot.com

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tikrai bus gerai, pamatysi.
    Ne vieną ta rudeninė nuotaika slegia, nors ir kaip už lango būna gražu...
    Pažiūrėk, gal optimizmas toli nenubėgo, o tik tūno po tavo spinta ur laukia, kol jį iš naujo atrasi?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Manau, jog teks eit ieškoti to optimizmo... Ačiū Tau!

      Panaikinti
  4. Ech, kuo puikiausiai zinau ta situacija, kai visokie nepageidaujami prisiminimai atakuoja tave lyg butum toninis aukso luitas... Jie persekioja, persekioja ir persekioja, bet..anksciau ar veliau liaujasi ir tada visas optimizmas grizta taip tyliai, kad ne nepastebi, jog jo kazkada nebuvo. Patikek, patyriau tai. Tad gali buti tikra, kad viskas vel bus gerai-rytoj, poryt ar po savaites, bet bus. Juk ruduo, nereikia per daug is jo noreti...
    P.S. Jei, kaip ir rasei, radai koki nors graudu filma, gal pasidalintum juo? Nes as kazkaip nelabai randu tokiu emocingu filmu, ir, jei pasiulytum koki, buciau laiminga. Laiminga ziuredama graudu filma, hah.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū Tau už tokį nuoširdų komentarą! Tikiuosi, jog viskas bus taip, kaip rašei.
      P. S. Man patys griaudžiausi yra: Krepšininko dienoraštis (tas, kur DiCaprio vaidina, kai buvo jaunas ir labai gražus), Muzika suradusi mus, Rekviem svajonei, Bado žaidynės ir dar gyvenime nesu tiek verkusi, kai žiūriu Supernatural. Bet ten serialas. Bet labai geras, patikėk manimi.

      Panaikinti
    2. Aciu, kad pasiulei filmu! Butinai pasiziuresiu koki, kai tik turesiu laisvo laiko! O tai, kad Supernatural yra geras serialas, girdziu is visu pusiu, tik bijau pradet ziuret, nes serialai atima labai jau daug laiko, kai tik isitrauki, ypac, kai esi toks serialu maniakas kaip as esu...

      Panaikinti
    3. Nėra už ką! Taip, kartą pažiūrėjus Supernatural būna labai sunku sustoti...

      Panaikinti