Aš tyli, bet aš ne akla.

Mano rankos vis dar šaltos ir net venomis vis sruvenantis juosvai raudonas skystis nesugeba jų sušildyti. Vidus toks šiltas pas mane, tačiau išorėje esu tarsi vaikščiojantis ledo gabalas. Nenustebsiu, jei sningant man ant rankų užkritusios snaigės neištirps, nes plaštakos bus pernelyg atvėsusios. Dabar aš jau nebelaikau savo galūnių priglaudusi prie radiatoriaus. Stengiuosi priprasti. Visą savaitę kažkas kairėje pusėje nedirbo ir tyliai streikavo. Galvojau, jog neva šilta mano širdis perkaito, bet priežastis buvo viena iš tų biologinių ir šiek tiek nuviliančių mane. Tiesiog sugebėjau susižvejoti kažkokį uždegimą, kuris degino mane ištisas dienas. Pats skausmas dar nieko tokio, tačiau tikroji agonija prasidėdavo tada, kai norėdavau bent jau kukliai pakikenti iš ko nors. Tada skausmas perbėgdavo mano šonkaulių geležinkeliu ir mano veidą kaipmat iškreipdavo skausmo grimasa, vėsios rankos pačios sugriebdavo už kairės krūtinės ląstos pusės, o balso stygos nevalingai išleisdavo senos močiu