Skaisti naktis.

Mano rankos vis dar šaltos ir net venomis vis sruvenantis juosvai raudonas skystis nesugeba jų sušildyti. Vidus toks šiltas pas mane, tačiau išorėje esu tarsi vaikščiojantis ledo gabalas. Nenustebsiu, jei sningant man ant rankų užkritusios snaigės neištirps, nes plaštakos bus pernelyg atvėsusios. Dabar aš jau nebelaikau savo galūnių priglaudusi prie radiatoriaus. Stengiuosi priprasti. Visą savaitę kažkas kairėje pusėje nedirbo ir tyliai streikavo. Galvojau, jog neva šilta mano širdis perkaito, bet priežastis buvo viena iš tų biologinių ir šiek tiek nuviliančių mane. Tiesiog sugebėjau susižvejoti kažkokį uždegimą, kuris degino mane ištisas dienas. Pats skausmas dar nieko tokio, tačiau tikroji agonija prasidėdavo tada, kai norėdavau bent jau kukliai pakikenti iš ko nors. Tada skausmas perbėgdavo mano šonkaulių geležinkeliu ir mano veidą kaipmat iškreipdavo skausmo grimasa, vėsios rankos pačios sugriebdavo už kairės krūtinės ląstos pusės, o balso stygos nevalingai išleisdavo senos  močiu

Negaliu sakyti, jog žiema mus užklupo netikėtai. Šiandien tas baltas, purus ir šaltas dalykas buvo virtęs purvinais ir nedailiais objektais - balomis. O penktadienį namo grįžau beveik žila nuo visų tų snaigių plaukuose. Kažkaip keista buvo dėl to netikėto sniego. Tikrai. Norite papasakosiu jums istoriją, kur buvau prašapusi visą šį laiką? Kaip ir minėjau, visa galva pasinėriau į tą novelių rašymo projektą. Galutinė išvada, kurią padariau per porą savaičių - tokie dalykai yra tiesiog ne man. Kalbant apie rašymą, aš esu gana didelė perfekcionistė ir geriau turėsiu mažiau, tačiau beveik iki tobulumo nugludintus kūrinius. Prie kiekvieno sakinio turiu pasėdėti ir išlaužti viską, ką tik galiu. NaNoWriMo svarbiausias dalykas - kiekybė. Nepavyko man derintis prie tokio režimo bei gražiai ir ramiai rašyti to kūrinio. Įsivaizduojamu krauju aptaškiau visą kompiuterio klaviatūrą ir galiausiai spjoviau į tai. Ne, nepasidaviau. Tiesiog priėmiau optimaliausią ir sau labiau priimtiną variantą. Kam