sekmadienis, lapkričio 30, 2014

Aš tyli, bet aš ne akla.

Mano rankos vis dar šaltos ir net venomis vis sruvenantis juosvai raudonas skystis nesugeba jų sušildyti. Vidus toks šiltas pas mane, tačiau išorėje esu tarsi vaikščiojantis ledo gabalas. Nenustebsiu, jei sningant man ant rankų užkritusios snaigės neištirps, nes plaštakos bus pernelyg atvėsusios. Dabar aš jau nebelaikau savo galūnių priglaudusi prie radiatoriaus. Stengiuosi priprasti.
Visą savaitę kažkas kairėje pusėje nedirbo ir tyliai streikavo. Galvojau, jog neva šilta mano širdis perkaito, bet priežastis buvo viena iš tų biologinių ir šiek tiek nuviliančių mane. Tiesiog sugebėjau susižvejoti kažkokį uždegimą, kuris degino mane ištisas dienas. Pats skausmas dar nieko tokio, tačiau tikroji agonija prasidėdavo tada, kai norėdavau bent jau kukliai pakikenti iš ko nors. Tada skausmas perbėgdavo mano šonkaulių geležinkeliu ir mano veidą kaipmat iškreipdavo skausmo grimasa, vėsios rankos pačios sugriebdavo už kairės krūtinės ląstos pusės, o balso stygos nevalingai išleisdavo senos  močiutės sudejavimą sužinojus dabartines pensijas. Šiandien bent jau galiu leisti sau tokią prabangą kaip šypsena ir lengvas kikenimas. Be to, nebereikia gerti vaistų nuo skausmo. O kiti po truputį nebetenka sadistinio pomėgio juokinti mane ir stebėti kaip susiriečiu iš spaudžiančio skausmo po šonkauliais. Tikriausiai bus gerai ir suraukta mano veido fizionomija kardinaliai pasikeis į gerąją pusę.
Nepamenu, ar vakar, ar užvakar girdėjau kažkur lauke sprogstančius fejerverkus. Kažkas galėjo švęsti gimtadienį, savaitgalį, gražią naktį ar kokią kitą progą, kuri verta fejerverkų, kurie nudažo dangų jam nebūdingomis spalvomis. Tuo tarpu aš, apsimečiau, jog jie buvo skirti man - sėkmingai užbaigtos savaitės progai. Nuoširdžiai jaučiausi to nusipelniusi. Visa savaitė buvo vienas didelis varginantis maratonas, kuris nuvargino ne tik fiziškai, tačiau ir morališkai. Suvokiau, jog nekenčiu ligoninės, į kurią ėjau lankyti sergančio artimo žmogaus. Dabar kiekvienas tos pastato kampas man vis primena tą laikotarpį, kurį prisiminus pradedu dusti iš skausmo, pykčio ir beviltiškumo. Gyvenime dar neturėjau tokio periodo, kurį kentėjau sukandusi dantis ne iš fizinio, bet iš psichologinio skausmo, kuris, patikėkite manimi, yra dešimteriopai baisesnis už nubalnotą kelią, įpjautą pirštą pjaustant salotas ar stukteltą galvą į kokį kietą paviršių. Mielai visą tą juodą spalvą savo atmintyje uždažyčiau balta, tačiau žinau, jog vis vien gausis pilka, juodos sesuo. Kartais būna sudėtinga tiesiog išlipti iš lovos ir bandyti egzistuoti. Koks gi aš silpnas žmogelis vis dėlto...
Kartais norėčiau tiek daug nematyti. Nepastebėti tų drebančių rankų, ašarotų akių, iš kurių tuoj pasipils ašaros, liūdnos šypsenos, kai lūpų kampučiai pakyla ne taip aukštai, kaip norėtųsi, nunarintos galvos, kuri šaukia apie liūdesio perteklių žmoguje. Kartais Akvilė tampa kempiniuku. Ne, ne tuo, kurį rodo per magišką dėžutę, judančiais paveikslėliais. Aš tampu kempiniuku, sugeriančiu kitų neigiamas emocijas. Aš nieko nesakau, aš nieko nedarau. Aš tiesiog nebyliai stoviu šalia ir tarsi cigaretės dūmais, kvėpuoju kito mažomis pabaisomis. Aš dar neišprotėjau, turiu keistą imunitetą kitų pabaisoms, tačiau sunkiai susitvarkau sus savosiomis. Tyliu, tačiau matau.

6 komentarai:

  1. Tokios nuostabiai pažįstamos mintys... Gera skaitant tavo įrašus rasti ir dalelę savęs bei pajusti tą nepasakomai gerą jausmą, kai žinai, kad visi žmonės yra susiję, kad net ir patys skirtingiausi visų pirma yra žmonės - kaip ir tu pats.

    Žavu!.. Ir liūdna. Bet šypsausi.
    :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tavo komentarai visada tokie nuoširdūs ir gražūs! Dėkoju ir apkabinu! :)

      Panaikinti
  2. Grazu ir ludna . Pajutau Dezavu jausma ....

    AtsakytiPanaikinti