Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Gruodžio, 2014

Pabaiga jau arti.

Vaizdas
Skaičiuoju pabaigas: viena - mano surūgimo, kita - nuolatinio abejojimo savimi, trečia - pernelyg reto reiškimosi čia ir paskutinė - du tūkstančiai keturioliktų. Ar nujaučiate kaip mane turėjo iš vėžių išmušti suraukto veido atvaizdas veidrodyje, jog pati pradėjau ieškoti tos šviesiosios pusės savo, dar tik starto pozicijoje stovinčiame, gyvenime? Nežinau kodėl, tačiau šiandien atsistojau prieš tą patį veidrodį, kuriame jau buvo įamžinta mano rūškana fizionomija, ir tariau: "Išgyvenai tuos gyvatiškus du tūkstančiai keturioliktus, pereisi ir du tūkstančiai penkioliktus". Ir ką gi, stebuklas įvyko: žaliose akyse vėl atsirado mažos kibirkštėlės, lūpų kampučiuose prasiskleidė kuklios duobutės, o kažkas viduje vėl ėmė veikti. Tikriausiai mano siela grįžo, nes, prisipažinsiu, jog pastarąsias dienas jaučiausi kaip koks besielis padaras be tikslo slankiojantis po namus. Bandžiau įsileisti ir Kalėdinę nuotaiką, tačiau viskas baigėsi imbieriniais sausainiais ir marcipanine arbata skra

Pasislėpsiu už nakties krašto.

Vaizdas
Žvelgiu pro langą ir jaučiuosi sumišusi bei sutrikusi: lietaus lašai, didelės balos ir jose atsispindintys rūškani praeivių veidai. Tai tiesiog oras, kuris neturėtų daryti įtakos šventėms, tačiau mes per daug įpratę ir susigyvenę su sniegu prieš ir po Kalėdų. Mane stebina, kaip greitai praėjo tas laiko tarpas tarp rudens ir žiemos atostogų. Paskutinės dienos mokykloje buvo tokios smagios, jog man net nesinorėjo eiti atostogauti. Bet vis dėlto manau, jog laisvos dvi savaitės bus neprošal mano persidirbusioms smegenims. Pastaruoju metu viskuo abejoju. Ir tie planai, kuriuos buvau tvarkingai susidėliojusi ateičiai po truputį pradeda irti, visos tos vizijos, kuriomis iliustravau juos - ima blukti, o aš sėdžiu ir blankiai žiūriu kaip abejonės veja lauk užtikrintą mano požiūrį į ateitį. Šiuo metu save galėčiau apibūdinti kaip mažą, sutrikusį žvėrelį besiblaškantį didžiulėje gyvenimo girioje ir bet kurią akimirką galintį išbėgti į kelią, kuriame būsiu apakinta automobilio šviesų ir be gailes

Taip nuoširdu, kad net koktu.

Vaizdas
Tris kartus pabeldžiu į apterliotas buto duris. Pasigirsta rakinamų durų garsas ir jos prasiveria. Už jų stovi išbalęs, it šakalys vaikinas, stiklinėmis mėlynomis akimis ir tamsiais juodais plaukais. -          Užeik, - taria man. Žengiu žingsnį į suverstą ir nešvarų butą. Ant nešvaraus stalo primėtyta senų žurnalų, laikraščių, alaus butelių ir skardinių, šviesus kilimas nusėtas neaiškios kilmės dėmių, fotelis apmėtytas tikriausiai jau nešvariais drabužiais, o ant sofos mėtosi pora išterliotų dekoratyvinių pagalvėlių ir sujaukta antklodė. -          Gavai? - balsas už nugaros tyliai paklausia, rakindamas duris. -          Taip, turiu, - sumurmu ir iš striukės kišenės ištraukiu maišelį su baltais milteliais. Vaikino akys nušvinta tarsi pamačiusios aukso gabalą. -          Ak, ačiū tau! - jis griebia mane į glėbį. -          Adrianai, juk tu žinai ką aš apie tai manau, - sumurmu ir nuleidžiu galvą. -          Aš prižadu, kad mesiu. Prižadu! Tačiau leisk nors paskutinį ka