trečiadienis, gruodžio 31, 2014

Pabaiga jau arti.

Skaičiuoju pabaigas: viena - mano surūgimo, kita - nuolatinio abejojimo savimi, trečia - pernelyg reto reiškimosi čia ir paskutinė - du tūkstančiai keturioliktų.
Ar nujaučiate kaip mane turėjo iš vėžių išmušti suraukto veido atvaizdas veidrodyje, jog pati pradėjau ieškoti tos šviesiosios pusės savo, dar tik starto pozicijoje stovinčiame, gyvenime? Nežinau kodėl, tačiau šiandien atsistojau prieš tą patį veidrodį, kuriame jau buvo įamžinta mano rūškana fizionomija, ir tariau: "Išgyvenai tuos gyvatiškus du tūkstančiai keturioliktus, pereisi ir du tūkstančiai penkioliktus". Ir ką gi, stebuklas įvyko: žaliose akyse vėl atsirado mažos kibirkštėlės, lūpų kampučiuose prasiskleidė kuklios duobutės, o kažkas viduje vėl ėmė veikti. Tikriausiai mano siela grįžo, nes, prisipažinsiu, jog pastarąsias dienas jaučiausi kaip koks besielis padaras be tikslo slankiojantis po namus. Bandžiau įsileisti ir Kalėdinę nuotaiką, tačiau viskas baigėsi imbieriniais sausainiais ir marcipanine arbata skrandyje. Tik tiek ir įsileidau. Nei lemputės, nei tie kvapai būdingi Kūčioms, nei supakuotos dovanos po eglute - niekas nesugebėjo pramušti kieto mano kiauto, kuriame lindėjau. Šiandien pagaliau suvokiau, jog tas kiautas turėjo būti praskeltas iš vidaus. Na, vis dėlto man tai pavyko.
Paskutinėmis '14 metų valandomis, leidžiu sau tokią prabangą kaip didžiuotis savimi. Šitie metai buvo vieni tų, kai reikėjo demonstruoti visiems geležinį dvasios stiprumą. Gaila, jog vis vien palūžau, tačiau staiga, mane ratu apstojo viskas, dėl ko buvo, yra ir bus verta stotis ir judėti toliau. Taip, aplink mane buvo ne žmonės, tačiau įvykiai, objektai ir dalykai, kurie stūmė mane į priekį. Gal '15 metais atsiras ir žmonių, kurie laikys už rankos, kai vėl netyčia atsidursiu prie krašto ir žiūrėsiu kažkur žemyn, galvodama liuoktelėt nuo krašto ar ne.
Skaičiai kompiuterio ekrane rodo dvidešimt tris ir dešimt. Tikriausiai reikėtų kažką tarti ir tiems, kurie vis užeina čia, nežinau ar paskaityti įrašo, ar atsitiktinumo dėka, ar tiesiog, kai nuobodulys pjauna, nes jei nebūtų tų asmenybių, čia užsukančių, tai nebūtų ir šito kampelio, kuriame laistyčiausi sakiniais tiesiai iš kairės krūtinės pusės ir tos vietos, kurioje ramiai plevena mano siela. Kiekvienam įrašui nuplėšiu po gabalėlį savo nuoširdumo ir patiekiu Jums. Jei atvirai, tai visi tie banalūs sveikinimai, eilėraštukai ar naujametiniai tekstai, kuriais vieni kitus apmėtome, man labai nepatinka. Juose nėra nuoširdumo. Daugumoje - tai tikrai. O aš trumpai: griebkit iš du tūkstančiai penkioliktų viską, ką tik jis Jums siūlys. Nedvejokite, nes taip jau būna, kad niekas nelaukia, kol nuspręsite ar imti, ar ne. Ak, taip dar vienas dalykas: kiekvienas blogas nutikimas turi tokią ypatybę - sugeba nukreipti į teisingą kelią.
Įkvėpt, iškvėpt, nes ateina laikas rašyti kitą knygą su 365 puslapiais.

2 komentarai:

  1. Taip, Tavo nuoširdumas, jausmai yra nuostabiai perteikiami lape. Taip, Tu esi brandi, jautri ir supratinga asmenybė. Ir daug kartų 'taip'!
    Už '15 ir visą gyvenimą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Apkabinu taip stipriai kaip tik galiu. Tavo komentaras buvo pats puikiausias, kokį tik galima gauti Naujųjų naktį. Apkabinu dar kartą. Ačiū Tau!
      Už '15 ir viską, kas aplink mus.

      Panaikinti