antradienis, gruodžio 23, 2014

Pasislėpsiu už nakties krašto.

Žvelgiu pro langą ir jaučiuosi sumišusi bei sutrikusi: lietaus lašai, didelės balos ir jose atsispindintys rūškani praeivių veidai. Tai tiesiog oras, kuris neturėtų daryti įtakos šventėms, tačiau mes per daug įpratę ir susigyvenę su sniegu prieš ir po Kalėdų.
Mane stebina, kaip greitai praėjo tas laiko tarpas tarp rudens ir žiemos atostogų. Paskutinės dienos mokykloje buvo tokios smagios, jog man net nesinorėjo eiti atostogauti. Bet vis dėlto manau, jog laisvos dvi savaitės bus neprošal mano persidirbusioms smegenims. Pastaruoju metu viskuo abejoju. Ir tie planai, kuriuos buvau tvarkingai susidėliojusi ateičiai po truputį pradeda irti, visos tos vizijos, kuriomis iliustravau juos - ima blukti, o aš sėdžiu ir blankiai žiūriu kaip abejonės veja lauk užtikrintą mano požiūrį į ateitį. Šiuo metu save galėčiau apibūdinti kaip mažą, sutrikusį žvėrelį besiblaškantį didžiulėje gyvenimo girioje ir bet kurią akimirką galintį išbėgti į kelią, kuriame būsiu apakinta automobilio šviesų ir be gailesčio sutrinta keturių ratų.
Net šventinė nuotaika, švysčiojančios Kalėdinės lemputės ir kita atributika neištraukia manęs iš miško, kuriame pasiklydau, nors aš ir pažinojau kiekvieną jo takelį. Gyvenimas erzina savo nenuspėjamu ritmu ir suktu likimu. Kuo toliau tuo dažniau vis klausiu savęs kas aš per individas ir kodėl stoviu ant šitos žemės. Sugriuvus visiems mano buvimo pamatams, aš pasistengsiu sudėlioti naujus, tačiau nesu tikra ar man pavyks viską atlikti taip, jog jausčiausi kaip visada: nuoširdžiai laiminga ir patenkinta viskuo, kas aplink mane. Organizmas streikuoja prieš laimės hormono trūkumą ir kraupiai išsišovę šonkauliai primena, jog šiandien valgiau per mažai. Ne, man ne depresija. Aš tiesiog trumpam pasiklydau. Sutrikti ir pasimesti savo gyvenime, vietoje, kurią pats kontroliuoji ir prižiūri, patikėkit manimi - nieko gero.
Pasidariau trumpą sąrašą dalykų, kuriuos reikia nuveikti per šias dvi savaites, nes jaučiu, jog jei neturėsiu konkretaus plano visas atostogas praleisiu sėdėdama kampe ir klausinėdama savęs tokių dalykų, į kuriuos atsakymo reikėtų ieškoti kažkur praeityje, o ten aš grįžti nenoriu. Praeitis yra šaltas, nebegyvas akmuo, kurio nepaleidus gali būti nutemptas į gilią duobę, dabartis - energingas ir alsuojantis sutvėrimas, o ateitis kažkur toli, tačiau vis artėja. Keliasdešimt smulkių darbelių, kurie turėtų padėti atsiplėšti nuo varginančių minčių ir padaryti dabartį nors kiek prasmingą.
Mielai pakelčiau tamsų nakties audinį ir pasislėpčiau po juo, kad visa tai, kas skaudina, manęs nerastų. Pasidariau per daug skysta ir naivi. Pasaulis tokius negailestingai sutrypia, taip? O ką darau aš? Noriu suimti save į rankas, tačiau mano dalys išsimėčiusios ir vargas man, kol visas jas rasiu.

Jie pamiršo mane, nors žadėjo, kad taip nenutiks. Melagiai.

4 komentarai:

  1. Tavo jausmas man pažįstamas, dar prieš kelias dienas ir aš taip jaučiausi, kai nieko nesinorėjo ir viskas atrodė niūru. Tačiau reikia stengtis visur įžvelgti kažką gero ir šviesaus, nes pasauly ir taip per daug tamsių spalvų ir apsiniaukusių veidų. :)

    ------------------------------------------------------
    http://puodelisarbatossuviktorija.blogspot.com

    AtsakytiPanaikinti
  2. Žinai, Žemėje daug melagių, susiraukusių veidų ir šiaip nelaimėlių. Jų išnaikinti neįmanoma, bet apmažinti galima, jei pradėsim nuo savęs :)
    Pabandyk šypsotis, kad ir per prievartą. Ir nebijok grįžti į prisiminimus - kartais juose daug dalykų, tarsi padidinančių laimės kiekį...

    Sėkmės!

    P.S. Įrašas labai lengvai susiskaitė, kad ir niūrus buvo!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kartais jau net tas šypsojimasis per prievartą nepadeda. Stumiesi tolyn su dirbtine šypsena ant veido ir tiek.
      Ačiū Tau! :3

      Panaikinti