sekmadienis, gruodžio 14, 2014

Taip nuoširdu, kad net koktu.

Tris kartus pabeldžiu į apterliotas buto duris. Pasigirsta rakinamų durų garsas ir jos prasiveria. Už jų stovi išbalęs, it šakalys vaikinas, stiklinėmis mėlynomis akimis ir tamsiais juodais plaukais.
-         Užeik, - taria man.
Žengiu žingsnį į suverstą ir nešvarų butą. Ant nešvaraus stalo primėtyta senų žurnalų, laikraščių, alaus butelių ir skardinių, šviesus kilimas nusėtas neaiškios kilmės dėmių, fotelis apmėtytas tikriausiai jau nešvariais drabužiais, o ant sofos mėtosi pora išterliotų dekoratyvinių pagalvėlių ir sujaukta antklodė.
-         Gavai? - balsas už nugaros tyliai paklausia, rakindamas duris.
-         Taip, turiu, - sumurmu ir iš striukės kišenės ištraukiu maišelį su baltais milteliais.
Vaikino akys nušvinta tarsi pamačiusios aukso gabalą.
-         Ak, ačiū tau! - jis griebia mane į glėbį.
-         Adrianai, juk tu žinai ką aš apie tai manau, - sumurmu ir nuleidžiu galvą.
-         Aš prižadu, kad mesiu. Prižadu! Tačiau leisk nors paskutinį kartą...
Nepatenkinta atsidūstu. Jis pabučiuoja man į kaktą ir dingsta vonios kambaryje su baltų miltelių maišeliu. Aš nežinau ar verta tikėti Adriano žodžiais. Jis pats žino, kad turi gana rimtų bėdų. Žino, bet ar suvokia tai? Nekenčiu tų baltų miltelių, nekenčiu savęs ir nekenčiu to, kuris įtraukė mus į tą narkotikų liūną.

Nusivelku striukę ir numetu ant sofos krašto. Neapsikentusi imu tvarkyti butą. Gražiomis krūvelėmis sudėlioju laikraščius ir žurnalus, surenku šiukšles į maišą, sulankstau antklodę ir surenku drabužius nuo fotelio. Apžvelgiu niūrų butą ir klesteliu ant fotelio. Adrianas išslenka iš vonios kambario ir prisėda ant sofos. Jo akys raudonos, atrodo laimingas.
-         Viskas gerai? - paklausiu.
-         Šiandien gražiai atrodai, - taria man.
Šypteliu ir pašokus nuo fotelio prisėdu šalia jo.
-         Vos tik išbrisiu iš viso šito mėšlo, mes dingsim iš čia, Eva. Vyksim į Los Andželą. Angelų miestą. Tu visada norėjai ten nuvykti, taip?
Linkteliu galva ir prisiglaudžiu prie Adriano. Vaikinas perbraukia ranka man per plaukus. Užsimerkiu. Ak, kad tik greičiau jam pagerėtų...

Naktį prabundu nuo Adriano dejonių. Abstinencijos sindromas negalėjo taip greitai prasidėti. Pašoku ir apgraibomis tamsoje nueinu iki sofos, ant kurios jis miegojo.
-         Adrianai?
-         Eva, man labai negera.
-         Tu visas šlapias.
-         Man šalta.
Suradusi telefoną, drebančiomis rankomis surenku numerį ir išsigandusiu balsu prašau, kad pagalba kuo greičiau atvyktų. Numetu telefoną ant stalo ir pribėgu prie Adriano. Mane po truputį apima visagalė baimė. Iš paskutiniųjų bandau susitvardyti, nes žinau, jog isterijos priepuolis nebus geras pagalbininkas siekiant padėti Adrianui.
-         Tuoj atvažiuos pagalba. Viskas bus gerai, - šnabždu.
Tyla. Jis tikriausiai neteko sąmonės. Atsisėdu ant to paties nešvaraus fotelio, tramdydama baimę ir imu laukti pagalbos.

Greitoji pagalba atvažiuoja negreit, o laikas, praleistas sėdint, pradeda mane smaugti. Galiausiai, po pačių ilgiausių dešimt minučių mano gyvenime ir apatiško sėdėjimo, jie atvažiuoja.
-         Dar vienas merdintis narkomanas, - sumurma stambi moteriškė, greičiausiai sanitarė.
Jei jau narkomanas, tai jau ne žmogus? Lažinuosi, kad ir ji turi priklausomybę. Tik ne narkotikams, o maistui. Nesunku ją įsivaizduoti pasislėpusią nuo šeimos, jei tokią turi, kemšančią cholesterolio kupinus maisto produktus. Stebėtina, kaip tilpo pro duris.
Trumpai pasitarę jie nusprendžia vežti mano vargšą Adrianą į ligoninę.
-         Važiuosi kartu? – klausia manęs.
Be žado linkteliu galva, žiūrėdama į ant neštuvų paguldytą Adrianą. Jis atrodo toks išbalęs ir tylus, taikiai užmerktomis akimis, tarsi giliai įmigęs vaikas...

Baltos, išblizgintos ligoninės koridoriaus grindys, mano nešvarūs batai ir įkyriai uoslę dirginantis spirito kvapas. Niekas manęs neįleidžia į Adriano palatą. Apatiškai vėpsau į savo batų galus. Dievaži, jei jam nutiks kas nors blogo, kaip gyva sau neatleisiu. Gulėsiu vonioje, o rankose žiojės juodosios skylės, prapjautos peiliais. Negyvensiu pasaulyje be Adriano nė minutės. Tačiau nespėju sugalvoti dar keleto savižudybės būdų, kai iš palatos išeina vidutinio amžiaus žmogus su baltu chalatu. Kilsteliu galvą ir viltingu žvilgsniu spiginu į jo melsvas akis. Jis kaltai nuleidžia jas ir papurto galvą. Užtvanka sugriūna ir mano veidu pradeda ristis graudžios ašaros.
-         Siūlau eiti atsisveikinti su juo, - tyliai tarsteli. – Žinoma, jei tik nori.
Nerangiai atsistoju ir linkstančiomis kojomis patraukiu į palatą, iš kurios ką tik išėjo gydytojas. Man vienintelis likęs brangus žmogus guli akinančiai baltoje lovoje ir tik jo silpnas dūsavimas vis primena, jog jis pradėjo skaičiuoti paskutines savo akimirkas. Nedrąsiai prislenku prie lovos ir paimu jo gležną ranką.
-         Ak, Adrianai, net nežadu prašyti tavo atleidimo. Žinau, jog jei tik galėtum tu atsimerktum ir pasakytum, jog nepyksti, atleidi man. Juk tu toks geraširdis. Bėda tik ta, kad aš pati sau neatleisiu. Viskas per mane. Jeigu tik būčiau nutraukusi visą tą mėšlą susijusį su narkotikais... Tu dabar sėdėtum šalia manęs autobuse, abu keliautumėme į Angelų miestą. Bet dabar tu guli čia. Ir ne, tu nebepakilsi iš šito balto patalo. Tu paliksi mane. Žinau tai. - mano šnabždesys užgožia jo tylų alsavimą. – Bet prižadėk man, jog, kad ir kur nukeliausi, tu ten būsi laimingas ir lauksi manęs. Pažadu – neužtruksiu.
Nuryju sunkias ašaras ir su menka viltimi stebiu jo akių vokus, juodus plaukus, kaulėtas rankas ir tobulų bruožų veidą. Akys sustoja ties krūtine. Ji nebesikilnoja, o palatoje nebeaidi silpnas kvėpavimas. Pašoku nuo kėdės ir išlekiu į koridorių. Sulėkę gydytojai ratu apstoja Adrianą ir bando grąžinti atgal į gyvenimą. Stoviu tarpduryje ir nieko nebematau per ašaras.
-         Mirties laikas: keturios valandos dvidešimt septynios, - taria vienas iš gydytojų, pažvelgęs į laikrodį, o tada į mane.
Pribėgu prie iščiustytuose pataluose gulinčio Adriano. Ašaros viena po kitos ritasi skruostu ir veikiamos traukos leidžiasi kur papuola. Glaudžiu bedvasį vaikino kūną prie savęs ir kūkčioju kiek tik plaučiai leidžia. Po keleto minučių graudaus mano vaitojimo, gydytojai atplėšia mane nuo Adriano lavono. Noriu kristi negyva šalia jo lovos, plyšusia iš skausmo ir kaltės širdimi, bet, deja, lieku stovėti ir abejingai žiūrėti į vieną tašką. „Dar nevėlu grįžti namo ir vienu mauku praryti saują tablečių, užgeriant jas degtine.“ – praskrieja mintis. Pasivyčiau Adrianą ir abu būtumėme kartu amžinai. Nereikėtų nė Los Andželo ar kitų mūsų bendrų svajonių išsipildymo. Turėtumėme vienas kitą.
Rankove nušluostau šlapią veidą ir švelniai paglostau atšalusią jo ranką. Ašaros vėl pradeda tekėti, suvokus, kad nebepamatysiu jo gražių pilkų akių, negirdėsiu jo juoko, balso, nematysiu šypsenos. Man trūksta dalies širdies. Kartu su jo siela aukštyn į dangų pakilo ir pusė manęs.

Išeinu iš ligoninės. Užvertusi galvą žiūriu į žvaigždes, kraupiai rausvą mėnulį ir juodą dangų. Prie ligoninės durų stovi ir rūko jaunas budintis gydytojas. Negalvodama prieinu prie jo ir paprašau cigaretės. Jis įtartinai pažiūri į mane, bet ištiesia ilgą, ploną nikotino pagaliuką. Striukės kišenėje greitai susirandu žiebtuvėlį, padėkoju už cigaretę ir apsisukusi ketinu nueiti, tačiau žemas balsas manęs paklausia ar man viskas gerai.
Papurtau galvą ir sumurmu:
-         Ką tik praradau žmogų, kurį mylėjau labiau nei pačią save, nemanau, jog man viskas gerai.

Kol vaikinas mąsto ką atsakyti, apsisuku ir nueinu, nekreipdama dėmesio į cigarete mane pavaišinusį nepažįstamą. Dabar noriu tik vieno: keliauti pas Adrianą.


4 komentarai:

  1. Neblogai. Tik trūksta metaforų, įmantresnio rašymo, užslėptų minčių, kažko tarp eilučių. Trūksta to tokio kipšo, nes kol kas rašai šiek tiek (tik šiek tiek) sausai. Bet šaunuolė, tobulėk, rašyk, tu tai gali. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, Gintarija! Ačiū už komentarą ir nuomonę!
      Kai kėliau šitą darbą čia, trumpai permetusi akimis suvokiau, jog norėčiau pakeisti krūvą dalykų ir šiek tiek apipilti metaforų, paslėptų minčių vandeniu, kad nebūtų taip sausa. Tačiau viską palikau ir nieko netaisiau, nes vis dėlto, kažkada norėjau, jog būtų būtent taip.
      Ačiū! :)

      Panaikinti
  2. Sis darbas tikrai nera blogas, manau labiausiai cia tinkantis zodis yra ,,paprastas''. Arba ,,lengvas''. Kaip ir minejo Gintarija- nieko imantresnio, nors tu sitai tikrai sugebi. Taciau argi kiekvienas darbas turi buti permirkes imantrumu, argi kiekvienas turi priversti mastyti, mastyti, mastyti..? Manau, kad sis tavo darbas nera pats geriausias, bet prastu jo anaiptol nepavadinsi. Siaip ar taip, visi tobuleja...tol, kol kai kurie pakyla per aukstai ir skaudziai krenta. Linkiu tau tik kilti aukstyn ir niekada nenukristi nuo tobulejimo ,,bevirsunes''!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! Tavo komentaras paliko man didelę šypseną ant veido! :33

      Panaikinti