ketvirtadienis, sausio 22, 2015

Peršalimo kronikos.

a. k. a. Mano imunitetas ne toks jau ir stiprus, koks galvojau, ir tradiciškai pavedė mane. Apgavikas.
Tikriausiai mano Likimas perskaitė praeitą įrašą ir pagalvojo "per daug gerai jai čia viskas, galėtų peršalt kur nors". Taigi ketvirta diena kaip esu spjovusi į mokyklą, sėdžiu namie, ryju tabletes ir baigiu peržiūrėti trečią The Walking Dead sezoną. Tačiau man dėl to visiškai neskauda širdies, nors ir žinau, jog penkių dienų visiškai pakanka, kad nuėjus į mokyklą nesusigaudyčiau kas, kada, kaip ir kur. Laukia linksmas laikas po priverstinių atostogų.
Vakar visą dieną gulėjau ant nugaros ir spoksojau į blunkančias lubas. Blunkančias, nes mano akiniai gulėjo per ištiestos rankos atstumą nuo manęs ir pripažinkim, jog esu visiškai beviltiška trumparegė. Ausyse A. Turner per garsiai pasakojo apie mano šąlančius pečius ir tai, jog jis lažinasi, kad turėčiau gerai atrodyti šokių aikštelėje. Dievaži, nežinau. Žiūrėjau į lubas tol kol pastarųjų balta spalva susiliejo į vieną didelį, plaukiojantį mano regėjimo lauke, gniutulą. Už lango dideliais gabalais krisdamos žemyn mušėsi snaigės, mano plaučiai net drebėjo nuo įkyraus kosulio, o ausyse tvinkčiojo būgnų keliamas garsas. O kas galvoje? Nieko. O tai yra visiškai man nebūdinga. Dar sekmadienį spėjau pagalvoti apie tai, kad seniai sirgau. Tada ir buvo paskutinis kartais, kai logiška ir rišli mintis buvo pastebėta mano kaukolės viduje. Tačiau šiandien, kai organizmas atsigavo ir pradėjo priešintis velniui, kuris klaidžioja mano kraujagyslėms, aš vėl blaiviai mąstau ir net antibiotikai neturi man šalutinio poveikio. Jau beveik sveika.
Didžiausia bėda, kai sergu, būna ne pati liga, o mano zyzimas ką veikti. Taip, pirmosios ligos dienos būna tarsi lėta, siaubinga agonija, tačiau vos termometrui pradėjus rodyti trisdešimt septynis ir vieną, aš jau sėdžiu lovoje žvali, dairausi ką galėčiau nuveikti ir reikalauju bent jau geros knygos paskaityti. Šią savaitę viršijau visus filmų, serialų žiūrėjimo rekordus. Širdis šokčioja iš didelio džiaugsmo, kad atsirado ir žmonių, kurie palaikė kompaniją ir neleido dvėsti iš nuobodulio vienai. Kita vertus, kai dabar pagalvoju, galėjau nuveikti krūvas kitokių dalykų. Bet, ei, bent jau pailsėjau kaip už tėvynę. Ir perskaičiau krūvą dailių tekstų, kuriuose buvo metaforiškai perteikta ne pernelyg saldi, šiek tiek juodojo šokolado skonio, meilė. Nors gal ten buvo simpatija. Nežinau.
Norėjau kasdieniško, paprasto įrašo, tačiau smegenis dar spaudžia virusas, kuris neleidžia parašyti kažko gražiau. Atsiprašau.
Nemėgstu sirgti, tikrai.

8 komentarai:

  1. na štai, atklydau į Tavąjį blog'ą ir pataikiau ant naujausio įrašo!

    žaviu stiliu rašai, man patiko.lengvai susiskaitė. taip vaizdu, kur ne kur sukeli šypseną. Šaunuolė Tu!
    patinka man tokie įrašai, nieko pernelyg neįpareigojantys ir leidžiantys beveik kaip pro raktą skylutę pažvelgti į kito gyvenimą, žinoma, tik pro jo paties sukurtą rakursu, chi chi ^^
    sirgti yra tikrai labai neįdomu, bet Tau, manau, blogiausia jau praeityje!
    Gerk daaaug arbatos su citrina, padeda ir skanu.
    Linkėjimai! ♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kaip džiaugiuosi, jog patiko! Ačiū labai už komentarą! Siunčiu krūvą linkėjimų atgal!

      Panaikinti
  2. Oi, linkiu kuo greičiau pasveikti. :)
    Na, jei tave bent kiek nuraminsiu, pasakydama, kad būna ir blogiau! Aš kalbu apie save. Pavyzdžiui, sedėti galėsiu tik po šešėrių mėnesių. O kaip mokykla? Į mano jovalyną kas dien ateis mokytojos.
    Nuostabu! ;) Tad linkiu dar daugiau optimizmo, sveik!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkoju!
      Linkiu Tau taip pat kuo greičiau atsistoti ant kojų! Ir tikiu, jog tas jovalynas visai jaukus. ;)

      Panaikinti
  3. Akvile, Akvile, na, sveik, nuostabioji!
    Jetau, Tavo mintys net sergant tokios fantastiškai pasakiškos, kad norisi vis iš naujo pasimėgaujant jas sukti savame minčių takelyje ir sukti... Tikrai. Žiauriai gražu (ech, įsikandau tą žodį "žiauriai" :D).

    Nors, žinok, man keista skaityti ir apskritai keista, kai žinau, kad kažkas susirgo. Man atrodo, žmonės serga, nes to nori. Aš nesergu, kai nenoriu. Taip, būtent. Jei nenoriu - išveju visas ligas laukan kartu su visais daiktais ir nebeprisileidžiu. Va taip va. O jei jau noriu, tai ir sirgsiu, ir gulėsiu lovoj... Kartais būtent tokio poilsio trūksta. Ech, bet čia tik vaizdas iš mano perspektyvos :D Pažadėjau sau šiemet nei vienos pamokos nepraleisti dėl sirgimo, ir dar kol kas nepraleidau, tai dėl to čia taip ir rašliavoju. Kaip koks padrąsinimas s(t)au.:)

    O Tu sveik, sveik! :))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žiauriai ačiū Tau! :D
      Gali būti, kad pati to norėjau, nes sirgau seniai, bet vis vien, kažkaip nefaina buvo nieko neveikt ištisas dienas. :// Linkiu ir toliau nesirgti ir džiuginti visus savo buvimu!

      Panaikinti
  4. Tavo mintys tokios mikštos ir švelniai pūkuotos!
    Skaityti buvo labai gera: taip lengva, gyvenimiška, jokios apkrovos ar blizgalo.
    P.S. Sėkmės susigaudant moksluose!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aw, dėkoju Tau! Kartais reikia lengvų įrašų, taip? :)

      Panaikinti