šeštadienis, sausio 17, 2015

Truputis egzistavimo.

Vakar dienos rytą, bekabinant striukę mokyklos rūbinėje, sutiktas klasiokas pasakė, jog šviečiu kaip saulytė. Aš visada šviečiu kaip saulė, kai turiu tam pretekstą. Sausio penkiolikta tikriausiai turėjo nenuginčijamą įtaką tam. Po keleto niūrių parų, praleistų rymojant be tikslo ir noro kažką keisti, pagaliau įvyko kažkas naujo ir tai davė gerą spyrė į minkštąją, produktyvumo ir naudingumo požiūriu. Tikiuosi, jog lengvas optimizmas ir noras nuveikti kuo daugiau dar ilgai svečiuosis pas mane. Jiems net sausainių iškepiau, kad tik pasiliktų ilgiau.
Viskas verčiasi šiek tiek kitokiu kampu ir mano niauri rutina po truputį ima tirpti. Keista, nes buvau jau kaip ir susigyvenusi su ja. Jeigu manęs dabar kas nors paklaustų kaip sekasi - nusišypsočiau sumišusi ir gūžtelėčiau pečiais. Šypsena simbolizuotų, jog naktimis neverkiu, o dienomis nedūsauju pasirėmusi ant palangės ir žvelgdama kažkur į tolį. Prieš porą savaičių į tą patį klausimą būčiau sakius, jog yra buvę ir geriau. Tiesą sakant, pasakymo, jog sekasi gerai iš manęs niekada nesulauksit, nes prieš atsakant į tą paprastą, dažnai net nenuoširdų klausimą "iš reikalo", pergalvoju savaitės įvykius ir išvedusi vidurkį pasakau "normaliai". Jeigu sakyčiau "gerai" būčiau tiesiog nenuoširdi, nes dar nebuvo taip, jog daugiau nei penkias dienas viskas klotųsi nuostabiai ir net per gerai. Būtent šita savybė ir padeda man brautis per gyvenimą. Visi prasiskiria ir praleidžia nuoširdumą, nes tai tokia savybė, kurią jau verta įrašyti į nykstančių knygą. Kaip pasisekė, jog tai manęs dar nepaliko!
Ir kaip aš mėgstu darbingas savaites, per kurias sugebu tiek nuveikti, jog savaitgalis tampa tokia pat nuostabia atgaiva kaip ir vandens stiklinė po keliolikos kilometrų maratono stebėtinai karštą vasaros dieną. Pasirodo nėra taip blogai kartais paspausti save ir išeiti iš komforto zonos, kad ir kaip ten smagu ir šilta. Pagaliau pradedu kažko siekti ir judėti link visų tų tikslų, kuriuos kažkada iškaliau ant akmens, kuris ilsisi ant mano širdies. Kai jau matau artėjančią pilnametystę su suaugusio žmogaus rinkiniu, kuris turėtų sulaužyt mano pečius nuo svorio, aš stengiuosi pasiruošti tam ir turėti pakankamai jėgų išlaikyti visam tam svoriui bei turėti visus sveikus, nelūžusius kaulus. Be to, tokie kaip aš nepražūsta. Niekaip.
Taip, aš egzistuoju, tačiau tą darau šiek tiek kitaip: su spindinčiomis akimis, plačia šypsena ir iš džiaugsmo drebančiomis rankomis. Dar šiek tiek nedrįstu sakyti, jog gyvenu. Žinot, gyvenimas toks dalykas, kai praneši jam, jog esi laiminga, jis tau trenkia į pilvą ir nusikvatojęs su panieka pažiūri kaip susirietusi voliojiesi ant žemės. Geriau nieko nesakyti ir tiesiog jausti dėkingumą bei tyliai sakyti "ačiū už galimybes".

 P. S. Noriu pasigirti: pagaliau parašiau ilgesnės apimties nei vienas puslapis kūrinį. Lietuvių kalbos mokytoja sakė, jog ten apsakymas. Įrodžiau sau, jog sugebu rašyti kažką daugiau nei paprastas miniatiūras. Ha. 

10 komentarų:

  1. Och, Akvile, kaip džiaugiuosi dėl Tavęs!!! :> Seniai jau nemačiau tokio Tavo įrašo. Laimė akyse, laimė širdyje, ir toliau šypsokis, aš - kartu su Tavimi! :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aušrine! Tavo komentarus visada taip smagu skaityti! Ačiū! :3

      Panaikinti
  2. Pažįstamas jausmas, kai po ilgo liūdesio nušvinta laimė. Neapsakomai geras momentas.
    Džiaugiuosi, kad pagaliau vėl gali iškelti lūpų kampučius aukštyn... ir laukiu naujo įrašo!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tikrai nuostabus jausmas, kai pagaliau gali šypsotis!
      Dėkoju Tau!

      Panaikinti
  3. Kažkodėl ieškant vienos mėgstamiausių dainų išmetą šitą. Po beveik metų nuveda į kažkokia suknistą landynę, kuri žodis po žodžio primena tave.
    Tu juk irgi buvai sulūžusi. Tu juk irgi buvai trapi, kukli dūšelė, kurią gyvenimas taip mėtė. Ir štai aš, ant savo beveik balto, purvu drėbto kuino ir sudilusiais rankomis lipdytais šarvais ištraukiau tave. Tai aš tave laikiau tą naktį. Kai tu ant mano peties ašaromis vertei viską. Žodis po žodžio. Nuo tada man nieko šventesnio nebuvo. Pirma naktis šalia tavęs. Tavo kvapas, kūnas, tavo šiurkštūs nukandžioti pirštai ( kuriuos vėliau du metus peikiau, kad nekištum burnon, tavo šypsena, pilna laimės man tai pasakius)...
    Dieve, kaip aš tave tada m******. Ir visgi. Tu nusisukai. Tu išdavei mane. Tu mane pažeminai. Aš tau buvau šlykštus. Beveik du metus. Šlykštus. Tavo žodžiais : "Per prastas" "Aš galiu geriau" "Aš taves nebem****" "Man patinka kitas". Tu puikiai žinojai, kaip mane pribaigti.
    Pastarieji metai buvo itin sunkūs. Bet taipogi - begalo įvairūs. Tapau savanoriu ( taip, ten kur norėjome nuvykti!), keliavau, pradėjau šokti ( ne, ne tą, skystalą, kur užgrojus draugui radijui mes apsikabinę kraipydavomes!), be galo daug sužinojau apie save. Aš bandžiau piešti, bandžiau daugiau skaityti, taip kaip tau žadėjau, bet... tau juk nesvarbu. Niekada ir nebuvo. Niekas nesvarbu. Nei tu, nei aš, nei visas šitas egzistavimas tam, kad galbūt susigalvosi kada šiam žaidimui pavadinimą, kad galbūt kada pasijusi geriau. Dieve, aš taip tavęs.... ne.
    Viso to. Viso to kas buvau nebėra. Tu manęs nebepažinsi. Aš tavęs niekad ir nepažinojau. Ir visgi, tu mane beveik sugriovei. Tikiuosi buvo verta. Tikiuosi žaviesi savo kreiva šypsena. Tikiuosi po visų gražių "tu viskas ko man reikėjo" buvo verta sviesti viską šalin ir man pabrėžti, kad visa tai - dėl kažko kito. Dėl kažkokio nevykelio. Dėl kažkokio "artisto". Ačiū. Ačiū tau, kad parodei koks iš tiesų gyvenimas. Ačiū, kad išmetei mane kaip šiukšlę, vien dėl to, kad gali. Ačiū, kad tai padarei "šiaip sau", nes tu žinojai, kad aš kentėsiu dar ilgai nė nežinodamas už ką atlikai visą savo didingiausią gyvenimo spektaklį. Ačiū, kad leidai suprasti, kad visame tame nėra prasmės, kad nesvarbu kiek besistengsi ir ką bedarysi - gyvenimas padarys savo.
    Ir ačiū tau žmogeliuk ( Akvilė, arne?), kad kažkodėl kažkaip čia suradau tiek panašių prisiminimu. Nepyk labai, tu ne tas žmogus ir panašumai dar nereiškia, kad būsi toks. Prirašiau šūdo. Aš ne rašytojas. Aš tiesiog supistas informatikas. Ir lai šitas terliojimas būna mano paskutinis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ak, Sausi, Tavo komentaras privertė sukilti dvejopiems jausmams. Šiuo momentu sėdžiu ir ieškau tinkamų žodžių atsakyti Tavo išpažinčiai (nepyk, kad taip pavadinau. Dabar man tai atrodo geriausias žodis).
      Ne, čia ne šūdas, čia pats nuoširdžiausias tekstas sutalpintas po mano mėgėjišku įrašu. Ne, Tu ne supistas informatikas, Tu žmogus, kuris nestovėjo vietoje, o brovėsi tolyn per visus sunkumus. Tokiems visada jaučiu pagarbą. Buvome sulūžę, tačiau sugebėjome pataisyti save, atsistoti ant kojų ir eiti toliau. At some point, visi palūžtame.
      Pati prirašiau šūdo, bet aš tiesiog netekusi žodžių ir šiek tiek pasimetusi. Aš negaliu pykti už tokius žodžius, už tokį pasakojimą, už tai, kad pusę dviejų nakties atėjai čia. Aš galiu tik padėkoti Tau. Ačiū, Sausi, nuoširdžiai.
      P. S. Lai šis Tavo terliojimas nebūna paskutinis. Jų reikia daugiau, su laimingomis, šypsotis verčiančiomis, pabaigomis. Tyliai tikėsiuosi, jog taip ir bus. Nusipelnei. Tikrai.

      Panaikinti
  4. Sveikinu su didesnės apimties nei vienas puslapis kūriniu. Aš labai norėčiau, kad mano mintys taip į vieną puslapį tilptų. Man labai sunku parašyt 250 žodžių rašinius, nes visad parašau dvigubai. O ką man padaryt, kad aš turiu daug ką pasakyt. ;-(

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! Paguosiu, jog 11 klasėje Tau nereikės spausti savęs norint pasiekti 500 žodžių ribą, dvigubai didesnę nei 250. Su šituo dauguma mano bendraklasių niekaip nesusitaiko ir prirašo vos 300, kas lietuvių mokytojai labai nepatinka. Oh, well. O Tau nebus jokių bėdų!

      Panaikinti
  5. smagu skaityti tokias pozityvias mintis. :)

    AtsakytiPanaikinti